fbpx

Nenustebk pamatęs dėstytoją darbo biržoje

Ar žinote, kiek uždirba dėstytojas už vieną paskaitą? Iš ko gyvena vasaros metu? Ir kodėl kartais turi lankytis darbo biržoje?

Šiandien universitetų autonomija vis mažiau siejasi su politinių disidentų prieglobsčiu nuo įstatymo ir vis labiau su universiteto administracijos nepavaldumu darbo teisei. Semestriniais, kas pusmetį pratęsiamais (arba ne) kontraktais įdarbinamiems dėstytojams dažnai ir po daugelio metų nesuteikiamos stabilios darbo sutartys. Po pirmo konflikto darbe tokio dėstytojo net nereikia atleisti, nes nepratęsus jo kontrakto visus dėstomus kursus galima užkrauti naujai(am) doktorantei(ui), kuri(s) tuomet bus laimėjęs bilietą į šią nesaugią poziciją. Kai kuriose katedrose net yra susiformavusi seksistinė frazė: ai, duosim dėstyti kokiai nors -aitei“. Tad kol kai kurie eis vasaros atostogų, nemaža dalis dėstytojų jas pradės maloniu apsilankymu darbo biržoje, kuris jiems primins apie nesikaupiančią pensiją ir klausimą, į kurį ir filosofijos daktaras nepadės atsakyti kodėl po dešimties metų studijų aš už tiek dirbu?“

Tendencija laikinais kontraktais įdarbinti universiteto akademinius darbuotojus ir taip sutaupyti gaji ir Vakarų universitetuose, kuriuos madinga kopijuoti Lietuvoje. Aukštosios mokyklos JAV įdarbina vis mažesnei daliai dėstytojų suteikia stabilų postą (angl. tenure) ir vis labiau pasikliauja lengvai pakeičiamais darbuotojais (angl. contingent). JAV koledžuose ir universitetuose 1975 metais 55% dėstytojų buvo įdarbinti per laikinuosius kontraktus, o 2015 metais šis skaičius išaugo iki 71%. Kontraktais įdarbinti dėstytojus nėra savaime blogai, bet iš jų tikimasi tokio paties darbo, kaip iš saugiai įdarbintų dėstytojų, nors su jais elgiamasi šūdinai – laikinai įdarbinti dėstytojai (adjunct professors) negauna sveikatos draudimo, įvairių atostogų arba pensijos plano [1]. Ši nesaugumo būklė dažnai minima kaip viena iš priežasčių, paaiškinančių didesnę savižudybės ir psichinės sveikatos sutrikimų riziką tarp kontraktinių dėstytojų, doktorantų ir postdokų. 2015 metais Kalifornijos Berklio universitete atliktas tyrimas nustatė, kad 47% studentų, turinčių bakalauro diplomą, kentėjo nuo depresijos, o prieš tai atliktas 2005 metų  tyrimas parodė, kad 10% svarstė apie savižudybę.

Amerikos Universitetų Dėstytojų Asociacijos (AAUP) duomenimis saugiai įdarbintų dėstytojų (angl. tenured) santykis su lengvai laikinai įdarbintais dėstytojais (angl. contingent) pasikeitė iš apylygio (1975 m.) į daugiau nei dvigubai mažesnį (2015 m.).

Bet kiek galima šnekėti apie problemas Lietuvoje naudojant amerikietiškus pavyzdžius? Šiuo tyrimu bandysime bent truputį užpildyti žinių apie Lietuvos universitetų situaciją, kurioje pasireiškia tos pačios problemos, spragą. Lietuvoje visiems mokslo metams įdarbinti kontraktiniai darbuotojai praranda darbą ir socialinį draudimą dviems vasaros mėnesiams, todėl jie beveik visada yra priversti ieškoti kitų būdų save finansiškai išlaikyti. Akademinėje sferoje tai dažnai būna nestabilūs vienkartiniai projektai ir tyrimai. Tad neužtikrintumas apie tai, iš kur ateis pajamos, yra vienintelis stabilus dalykas akademinių kopėčių apačioje. Nors jam nesuteikiamas joks materialinis ir socialinis saugumas, dėstytojas visgi turi prisiimti autoritetingo mokslininko vaidmenį, oriai pasirodyti prieš studentus. Turint omenyje tokį radikalų nesaugumą ir būtinybę nuolatos ieškoti papildomų pajamų šaltinių, nesunku suprasti, kad bet koks iššūkis ar nelaimė asmeniniame gyvenime gali sugriauti galimybę žongliruoti daugybe pareigų. Jei JAV atlikti tyrimai rodo, kad akademinis personalas yra didesnėje psichinės sveikatos problemų ir savižudybės rizikoje, tai tragiška Lietuvos darbuotųjų situacija ir antra Lietuvos vieta pasaulyje pagal vyrų savižudybių procentą palieka mažai šansų, kad psichologinė akademinio personalo situacija mūsų šalyje yra geresnė.

Esminė aukštojo mokslo darbuotojų bėda yra ta, kad universitete kuriamas prekariškas darbuotojų sektorius [2]. Šiame tekste kaip dėstymo prekariškumo pavyzdį pristatysime dvi VDU dėstytojų įdarbinimo sistemos problemas: terminuotas darbo sutartis ir neadekvačiai mažą darbo valandų apskaitą. Pagal terminuotas sutartis dirbantys dėstytojai vasaros mėnesiais atleidžiami ir dažnai privalo registruotis darbo biržoje, kad gautų sveikatos draudimo įmokas. Ši dėstytojų grupė yra labiausiai prekariška, nesaugi ir prasčiausiai apmokama. Dažniausiai tai doktorantai, postdokai, neseniai pradėję dėstyti, asistento ir lektoriaus statusą turintys asmenys. Antroji problema maža darbo valandų apskaita veikia visus VDU dėstytojus ir veda prie netenkinančių atlyginimų už dėstymą, kuriuos darbuotojai turi kompensuoti pajamomis iš mokslinės veiklos ar kitų darbų, taip dėl persidirbimo pažeidžiant dėstymo kokybę.

 

Akademinių kopėčių apačioje

Tam, kad suprastume dėstytojų atlyginimų problemas, pradėkime nuo žemiausių akademinių darbuotojų rangų (asistentų ir lektorių) ir iliustruokime pasakojimą realia istorija. Dėstytoju asistentu dažniausiai tampama dar doktorantūros studijų metu. Toks doktoranto/dėstytojo darbas universiteto dalinai laikomas savanoriška ir tuo pat metu privaloma praktika kuri turėtų padėti doktorantui įgyti reikiamų pedagoginių įgūdžių, gilinti jo erudiciją ir galiausiai paskatinti jį neapsiriboti esama padėtimi siekti profesūros. Todėl ši asistento praktika“ yra apmokama tik simboliškai. VDU asistentas (vienas teksto autorių), dėstydamas du kursus, kurie kartu sudaro 11 kreditų (o tai visiškai įprastas scenarijus dėstančiam asistentui), turi 0,3 etato ir gauna 288 eurus ant popieriaus“, arba 166 eurus į rankas“. Kol dėstytojas asistentas studijuoja, jis/ji šią (arba artimą šiai) sumą papildo savo gaunama doktoranto stipendija (722 arba 836 eurai). Didžioji dalis pajamų šiuo atveju yra už studijas gaunama stipendija, o atlygis už darbą yra tarytum nedidelis priedas už mažyčius papildomus darbus. Tačiau darbas, nudirbamas tam, kad būtų gautas šis priedas, neretai yra sunkesnis ir reikalaujantis daugiau laiko nei pačios doktorantūros studijos.

Doktorantui baigus studijas stipendijos mokėjimas yra sustabdomas, bet likdamas dėstyti jis išlaiko asistento statusą [3]. Tai reiškia, kad nuo studijų baigimo momento jis lieka su minėtais 166 eurais į rankas“. Ši suma yra absoliuti: tai nėra atlygis tik už paskaitų dėstymą. Į sumą de facto jau įskaičiuotas atlygis už mokslinę produkciją, universiteto vardo garsinimą spaudoje, dalyvavimą įvairiuose renginiuose, semestrinių ataskaitų pildymą, rašto darbų taisymą, konsultacines valandas, pasirengimą paskaitoms ir taip toliau. Visa tai už vidutiniškai devynias paskaitas per mėnesį. Kitaip tariant, už porą valandų trunkančią paskaitą uždirbami 18 eurų į rankas“ ir tik su sąlyga, kad visos kitos dėstytojo dirbamos veiklos neįvertinsime nė vienu centu. Du dėstomieji dalykai bendrai užima 5 valandas ir 45 minutes dėstymo per savaitę. Tai reiškia, jog per mėnesį pats dėstymas sudaro 25 darbo valandas. Prie dėstomų valandų skaičiaus formaliai yra numatoma, užrašoma ir apmokama dar maždaug tiek pat valandų visiems papildomiems darbams nudirbti (minėti 288 eurai per mėnesį iki mokesčių yra skaičiuojami ne už 25, o už 45 darbo valandas). Taigi, asistentas turi 20 valandų per mėnesį nudirbti visiems kitiems darbams. Ruošdamasis paskaitai dėstytojas turi paruošti medžiagą poros valandų trukmės kalbai. Be to, jis, drauge su studentais, turi pasirengti seminarams ir perskaityti visą studentams skirtą literatūrą. Paskaitos medžiaga turi būti naujausia, kokybiška, aiški, sudominanti ir įtraukianti klausytojus. Tačiau šiam medžiagos parengimui yra skirta viso labo tiek pat laiko, kiek jos viešam pristatymui, t.y. tik tiek laiko, kiek užtrunka ją perskaityti. Nepaisant to, tikimasi, kad per tą laiką parengta medžiaga studentai liks patenkinti. Be šios veiklos per tą patį laiką dėstytojas turi tvarkyti elektroninę studijų sistemą, atrašinėti į darbinius elektroninius laiškus, skaityti ir vertinti rašto darbus, pildyti darbines ataskaitas ir t. t.. Vietoj numatytų 20 papildomų valandų jis per mėnesį išdirbs po 40 neauditorinių valandų, iš kurių ~20 valandų bus niekur nedokumentuoti ir neapmokami viršvalandžiai. 

 

Darbo krūvio problemos, arba trys studentai ir alaus statinė

Pilnas dėstytojo asistento etatas būtų apmokamas 960 eurų, tačiau bėda ta, kad pilnas etatas yra nežmoniškai didelis savo apimama veikla. Todėl pilnas etatas paprasčiausiai beveik niekada nėra skiriamas asistentams ar lektoriams. Kaip rodo tyrimai, dauguma akademikų dirba ne pilnais etatais, nepaisant to, kiek valandų jie dirba realiai. Jeigu asistentas dėstytų tris kartus daugiau šešis kursus su trimis seminarais, kurie sudarytų 33 kreditus (o tai atitiktų visą studentui per semestrą skiriamą krūvį) tai į rankas jis gautų 495 eurus ir turėtų 0,9 etato. Ši suma pagaliau nors truputį pranoktų į rankas mokamą minimalią algą. Jei turėsime omenyje, kad pigiausias VDU bakalauro studijų semestras vienam nuolatinių studijų studentui 2020 metais kainuoja 835 eurus, tai trys studentai, mokėdami dėstytojui jo į rankas gaunamą atlygį, už tą pačią studijų kainą galėtų pasisamdyti šį persidirbusį asistentą rudens semestrui ir liktų 30 eurų bendram alui. Asistentas tuos pačius 495 eurus gautų už trijų studentų rengimą vietoj šešių dėstomų kursų.

 

Nuolat tolstantis pensijos miražas

Dėstytojo asistento arba lektoriaus problemos nesibaigia ties neadekvačiais etatais ir per mažu atlyginimu. Šį menkutį atlyginimą jam tenka nuolat taupyti ir kaupti vasarai, nes jo darbo sutartis VDU dažniausiai būna terminuota vienam semestrui, tai yra penkiems mėnesiams. Jei jis nebėra doktorantas (ir jei jo šalutinis pajamų šaltinis yra koks nors administracinis darbas tame pačiame VDU, o ne už universiteto sienų),asistentas žino, kad vasaros atostogų metu porai mėnesių jis vėl bus bedarbis. Jis neteks sveikatos draudimo, socialinių garantijų, jam teks ieškotis papildomų pajamų. Todėl gegužės arba birželio mėnesį jis užsirašys į bedarbių gretas darbo biržoje. Vasaros atostogos“ nuo darbo sutarties kartu su neadekvačiu etato apskaičiavimu dėstytojams griauna galimybes kada nors išeiti į pensiją. Pavyzdžiui, jei dėstytojas dešimtmetį universitete dėstė 4 kursus (~0,6 etato), tai Sodros akimis jis dirbo tik 6 metus. Per tris dešimtmečius dėstymo dėstytojas savo pensiją atitolins 12 metų. Čia reikia prisiminti, kad jei šis dėstytojas samdomas semestriniais kontraktais, tai kasmet vasaros laikotarpiu jis praranda po 2 mėnesius darbo stažo. Vien vasaros atostogos“ tokiam asistentui pensiją per trisdešimt dėstymo metų atitolintų penkmečiu. Taip dėstytojai ir mokslo darbuotojai vis kaupia laiškus iš Sodros, perspėjančius, kad tamsta, jūs turite labai mažai darbo stažo“, o daugiau šio stažo turėti institucijos nesudaro sąlygų. Susirasti papildomo darbo tam, kad turėtum Sodros pageidaujamą etatą, jau turint lektoriaus arba docento 0,6-0,78 etato, nėra taip lengva. Įvairiausi fakulteto susirinkimai, iš anksto nenumatyti egzaminų perlaikymai ir kitokios akademinės pareigos reikalauja, kad papildomas darbas būtų itin lankstaus grafiko ir suderinamas su gyvenimu, kuriame bet kurią darbo dieną gali prireikti vykti į universitetą. Taip dėstytojas nuolat turi rūpintis papildomų pajamų šaltiniais ir gyvena užstrigęs kelyje į neaprūpintą senatvę, viena koja vis stovėdamas darbo biržoje. Šiai nepavydėtinai padėčiai pasiekti reikia mokslų daktaro vardo ir dešimties metų studijų.

 

Kaip apskaičiuojami atlyginimai VDU

Jei VDU atlyginimų sistema atrodo paini ir sunkiai suprantama, tai todėl, kad taip ir yra. Nustatyti bet kurį etatą ir jo apmokėjimą reikalingos daugybė formulių, kurių supratimui reikia būti giliai įsiskaičius į keturis esminius koeficientų aprašus ir jų papildymus, kurių tuose aprašuose šiuo metu nėra, o aprašai ir nėra viešai prieinami. Bandant tai paaiškinti kiek įmanoma trumpiau, atlyginimo sumą VDU lemia trys esminiai faktoriai [4]:

1) Pareigybės pilno etato apmokėjimo koeficiento (BMA) rėmai;

2) Valandinio krūvio apskaičiavimas;

3) Mokslinės produkcijos ir veiklos sukaupti taškai per paskutinius penkis metus VDU.

Pareigybės universitetuose žemėjančia tvarka yra: profesorius, docentas, lektorius ir asistentas. Ilgiau dirbusio VDU ir aukštesnes pareigas užimančio darbuotojo darbo valanda yra brangesnė, kas dar yra logiška. Tačiau šią skirtį radikaliai perspaudžia hierarchinis valandų apskaičiavimas. Pagal jį, mažiau už valandą gaunantis dėstytojas turėtų dirbti ilgiau. Metinė vieno etato valandų apskaita humanitariniuose ir socialiniuose moksluose profesoriui yra 550 val, o asistentui 700 val. per metus. Tai reiškia, kad profesorius jau už vieną etatą uždirba du, tris kartus daugiau už asistentą ir už tą etatą jam reikia dirbti 150 valandų mažiau per metus. Kodėl iš naujo dėstytojo, kuris dar nėra sukūręs savo paskaitų medžiagos, tikimasi, kad šis už gerokai mažesnį etatinį atlyginimą turėtų dėstyti 150 valandų daugiau? Jokioje kitoje profesijoje šitai nebūtų pateisinama. Vienintelė tokios sistemos logika ta, kad sukūrus prekarišką sluoksnį universitete galima sutaupyti nesaugių darbuotojų sąskaita. Asistentas mūsų pavyzdyje dėsto bakalaurams tai mažiau vertinamos valandos nei dėstymas magistrantams ar doktorantams, ir visa tai susideda į vieną tragišką atlyginimą, kuris atrodo taip:

VDU atlyginimų statistika

Kiek ši problema yra opi visai VDU bendruomenei reiktų išsiaiškinti, kaip ir daugumoje išnaudojimo atvejų, sekant pinigus. Štai Rekvizitai.lt patogiai pateikia, kad 2019-ųjų metų birželį apdrausti buvo maždaug 2210 VDU darbuotojai, o liepą jau maždaug 370 mažiau. Tai apytiksliai 17 % darbuotojų, kurie, panašu, išėjo atostogų“. Darbuotojų galimai bendrai sumažėjo dėl jungimosi su kitais universitetais, bet tarp žemiausio įdarbintų žmonių skaičiaus vasaros gale ir rudens pradžioje yra maždaug 300 skirtumas. Ir kaip matome diagramoje panašus skaičius neapdraustųjų pasirodė ir kiekvieną kitą vasarą. Šie duomenys yra apie visus VDU darbuotojus, o ne tik dėstančius, bet panašu, kad tikrai nemažas procentas dirbančiųjų turi ieškoti kaip apsidrausti ir apsirūpinti per vasarą.

Diagramos šaltinis: https://rekvizitai.vz.lt/darbuotoju-skaiciaus-pokytis/vytauto_didziojo_universitetas.png

Antra diagrama iš Rekvizitai.lt parodo, kad tuo metu, kai baigiasi kontraktinių darbuotojų sutartys, atlyginimų vidurkis pakyla maždaug 150 Eur. Žinoma, tai tik koreliacija, kuri nebūtinai susijusi tik su dėstytojų atlyginimais, bet iš jos matome, kad nesaugūs darbuotojai VDU yra itin prastai apmokami, o ne sėkmingi ir lankstūs keliuose universitetuose samdomi dėstytojai.

Diagramos šaltinis: https://rekvizitai.vz.lt/imone/vytauto_didziojo_universitetas/atlyginimas/

Vidutinis atlyginimas 2020 m VDU buvo 1 358 Eur, kas nėra puiku, bet nėra ir siaubinga. Tačiau mediana tarp mažiausiai uždirbančių 25 procentų darbuotojų yra tik 635 Eur, o minimali alga Lietuvoje yra 607 eurų. Tad ketvirtadalis VDU darbuotojų dirba už maždaug minimumą arba mažiau. Panašu, kad VDU yra daug prastai apmokamų ir nestabilių darbuotojų, kuriems galbūt būtų pats laikas įstoti į kokią nors darbo organizaciją, kuri gintų jų interesus.

 

Ką daryti?

Nors šiame tekste kapstėmės tik VDU sistemos purvuose, prekariškos akademinių darbuotojų problemos yra gajos visoje Lietuvos aukštojo mokslo sistemoje. 2018 m vidutinis asistento etatas universitete buvo 0,66, lektoriaus 0,75, o profesoriaus 0,95. Minėti penkių mėnesių kontraktai paliekantys dėstytojus bedarbiais tapo standartine praktika Lietuvos aukštajame moksle. Kai kuriuose universitetuose ši atleidimo praktika net buvo perspausta iki dėstytojų atleidimo žiemos atostogų ir sesijos metu ir įdarbinimu pavasario semestrui.

Finansinė dėstymo situacija tokia bloga, kad organizavimasis joje atrodo arčiau hobio ar pilietinės veiklos po darbo. Buriant pažįstamus dėstytojus į profesinę sąjungą dažnai buvo girdima frazė, kad dėstymu užsiimama kaip idėjine veikla, kuri neapmoka sąskaitų, todėl į profesinę sąjungą dėstytojai stotų ne dėl finansinių priežasčių. Pavyzdžiui taip ir veikia Rūtos Žiliukaitės vedama VU filosofijos fakulteto profesinė sąjunga, kuri nerenka nario mokesčio, bet buvo labai aktyvi 2019 metais organizuojant protestus ir VU uždarymą dviem dienom, kuomet į valstybės biudžetą nebuvo įtrauktas planuotas dėstytojų algų pakėlimas. Toks profesinės sąjungos organizavimas labai sveikintinas, bet, po protesto akcijų neturint finansinio spaudimo galimu streiku žadėtas algų pakėlimas nebuvo pasiektas. O kelios profesinės sąjungos, turinčios streiko fondus ir galimybes derėtis dėl kolektyvinės sutarties, tiesiog pasirašė kapituliacinę kolektyvinę sutartį. Paskutinio Prioriteto mokslininkų akcija skatino tiesiog stoti į profesines sąjungas, bet kas iš to, jei jos net nešneka apie streiko galimybę ir pasirašo kolektyvinę sutartį, kuria paminami buvę valdžios įsipareigojimai? Švietimo šakoje šios naujos kolektyvinės sutarties nepasirašė Andriaus Navicko pirmininkaujama LŠDPS ir mažos universitetų profesinės sąjungos.

Dabartinis universiteto darbo apmokėjimo modelis turi daug bendra su prekybos centrais: kaip ir kasininkas, žemesnio rango dėstytojas dažniausiai yra prastai apmokamoje pozicijoje ir tą poziciją gali labai lengvai prarasti, būti pakeistas kitu, todėl organizuotis universitete taip pat nepatogu ir nesaugu, kaip prekybos centre. Kam kovoti dėl to mažiuko atlyginimo, kurį toje kovoje gali labai lengvai prarasti? Nepaisant esamų sunkumų, mes tikime aukštojo mokslo bendruomenės solidarumo potencialu. Kartu su naujai susikūrusiais studentų ir profesiniais judėjimais aukštajame moksle turime galimybę panaikinti nuolatinį persidirbimą ir nesaugumą universitete. Žinoma, universitetų darbuotojų atlyginimo problemos glaudžiai siejasi su per mažu finansavimu aukštajam mokslui ir viešajam sektoriui apskritai. Tačiau jeigu neturėsime vizijos, kaip tą finansavimą sąžiningai paskirstyti, tuomet ir toliau universitetus išlaikysime persidirbusių keliuose darbuose, išnaudotų, nesaugių, pakeičiamų ir prekariškų darbuotojų sąskaita. Galbūt galime reikalauti, kad keturių skirtingų kursų dėstymas būtų laikomas vienu etatu nepaisant pareigų? Galbūt galime reikalauti, kad terminuotas semestrines penkių mėnesių dėstymo sutartis pakeistų šešių mėnesių sutartys ir dirbant visus mokslo metus nereikėtų išeiti atostogų“ į darbo biržą? Kol kas universitetų darbuotojai reformų siekė protesto akcijomis, nes nebūdami profesinėse sąjungose negalėjo streikuoti – galbūt laikas tai pakeisti?

Šį straipsnį sukurpė naujai išrinkto VDU profesinės sąjungos komiteto ir studentų judėjimo Šauksmas nariai Justas Korsakovas ir Mantas Davidavičius. Jei jums rūpi aprašytos problemos, kviečiame jus prisijungti prie organizavimosi aukštajame moksle. Nesvarbu, esate studentas ar darbuotojas, visuomenės išsilavinimas yra mūsų visų reikalas.


1. Apie laikinai įdarbintų dėstytojų (adjunct professors) situaciją daugiau galite sužinoti laidoje Patriot Act with Hasan Minhaj: Is College Still Worth it?“  https://www.youtube.com/watch?v=YytF2v7Vvw0

2. Prekariškumas reiškia socialinės ir ekonominės situacijos nestabilumą ir nesaugumą.

3. Čia verta pastebėti, kad doktorantūros baigimas nėra tapatus disertacijos apgynimui: pastarasis dažnai trunka dar metus po studijų baigimo. Tai yra metai, kuriais buvęs doktorantas dar nėra mokslo daktaras ir vis dar nėra gavęs daktaro vardą patvirtinančio diplomo, tačiau jau yra atidavęs 10 savo gyvenimo metų studijoms ir veikiausiai neturi didelės neakademinio darbo patirties.

4. Ketvirtas faktorius yra įvairūs priedai, kurie naudojami išmokėti į sistemą neįtrauktas lėšas, bet aprašyti jų mokėjimo sistemą reikėtų dar vieno straipsnio.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *