fbpx

300 eurų per mėnesį už pilną etatą, arba Kodėl streikuoja „Bolt Food“ kurjeriai?

Maži mokytojų ir medikų atlyginimai ar faktas, kad „pusė Lietuvos“ iš tikrųjų už 500 dirba, niekaip neištaiso situacijos, kurioje, pranešę prieš 23 minutes, darbdaviai tau gali aštuntadaliu sumažinti algą. Kurjerių organizavimasis neužkerta kelio kitoms profesijoms kovoti už geresnes sąlygas. Veikiau atvirkščiai – šis streikas yra įkvėptas tų pačių mokytojų bei medikų pavyzdžių ir savo ruožtu gali įkvėpti kitus.

Prieš savaitę Vilniuje vykęs dalies „Bolt Food“ platformos kurjerių streikas sulaukė nemažai žiniasklaidos dėmesio ir labai skirtingų reakcijų. Kol vieni interneto komentatoriai džiaugėsi kurjerių saviorganizacija, kiti susikoncentravo į jų mėnesio pajamas. Pilnos darbo dienos režimu maistą vežiojantys kurjeriai žurnalistams teigė uždirbantys 700-900 eurų per mėnesį, o dėl netikėtai 20 centų sumažinto įkainio per mėnesį prarasiantys apie 100 eurų. „15 min“ portale pasirodė ir straipsnis apie 3000 eurų per mėnesį gaunantį kurjerį, kurio nuostoliai, paties teigimu, sieks apie 200 eurų.

Pirmoji nemažos dalies komentatorių reakcija – kad gaunant tokius atlyginimus nėra ko nei skųstis! „Ne visi medikai tiek uždirba“, „Už nekvalifikuotą darbą gauna 900 eurų ir skundžiasi“, „Už tiek gyvenčiau kaip caras ir dar pensijai pasilikčiau“, „Mokytojo svajonė“, „Nepatinka nedirbkit, atsiras kas ir už 400 pavežios“, „Pusė Lietuvos už 500 dirba“… Ir taip toliau, ir panašiai.

Viena vertus, o kodėl gaunant 700-900 eurų per mėnesį negalima streikuoti dėl didesnės algos ar geresnių sąlygų? Maži mokytojų ir medikų atlyginimai ar faktas, kad „pusė Lietuvos“ iš tikrųjų už 500 dirba, niekaip neištaiso situacijos, kurioje, pranešę prieš 23 minutes, darbdaviai tau gali aštuntadaliu sumažinti algą. Kurjerių organizavimasis neužkerta kelio kitoms profesijoms kovoti už geresnes sąlygas. Veikiau atvirkščiai – šis streikas yra įkvėptas tų pačių mokytojų bei medikų pavyzdžių ir savo ruožtu gali įkvėpti kitus.

Kita vertus, kurjeriai organizuojasi ir streikuoja ne tik dėl sumažėjusios algos, bet ir dėl akivaizdžios nepagarbos jų darbui, vienašališkų vadovybės sprendimų, nereguliuojamo naujų kurjerių priiminėjimo (dėl kurio užsakymų nelieka nei „seniesiems“, nei naujiesiems kurjeriams) bei absoliučiai nesaugios darbo aplinkos. Oficialiai jie net ne „darbuotojai“, o pagal individualią veiklą dirbantys „partneriai“, tad negali tikėtis nei draudimo, nei atostogų, nei galimybės sirgti, nei pensijos.

O ir tie 700-900 eurų yra visiškai popierinė suma – susimokėjus už PSD ir mokesčius Sodrai, sumokėjus už kurą ir transporto priemonės priežiūrą, į rankas už mėnesį sunkaus darbo patenka apie 300-500 eurų. 3000 eurų prieš mokesčius uždirbti per mėnesį galbūt ir įmanoma, bet, tų pačių komentatorių paskaičiavimais, dirbant apie 20 dienų per mėnesį pagal dabartinius tarifus (apie 3 eurus už pristatymą), kasdien reiktų pristatyti apie 40-50 užsakymų. O kadangi vieną užsakymą pristatyti trunka bent apie pusvalandį – iš esmės dirbti 24 valandas per parą, nesiilsint ir nemiegant. Kaip tame anekdote: „Kaip užsidirbti pirmąjį milijoną? Du šimtus metų dirbti sargu ir nieko nevalgyti.“

Apie pinigus ir darbo sąlygas visuomet geriau išgirsti iš pirmų lūpų. GPB pakalbino kelis Katedros aikštėje susirinkusius „Bolt Food“ kurjerius – kuo jie nepatenkinti ir kodėl jie streikuoja? Kurjerių vardai pakeisti, tikrieji vardai redakcijai žinomi.

Andrej: „Kai neturi kitų galimybių, gali lengvai užstrigti“

„Maistą vežioti pradėjau karantino metų, nes dirbu dizaineriu ir dėl krizės smarkiai sumažėjo užsakymų, praktiškai neturėjau darbo. Buvau priimtas kartu su daug kitų, eidamas įsidarbinti prie biuro mačiau labai daug kitų žmonių su „Bolt“ kuprinėmis. Tuo metu dar nebuvo oficialaus „Bolt Food“ kurjerių chat’o, buvo tik neoficialus, kuriame buvo apie 200 žmonių Dabar oficialiame chat’e jau virš 800 žmonių.

Kai pradėjau, buvo šalta, bet tada uždirbdavau apie 200 eurų per savaitę prieš mokesčius. Buvau patenkintas, man patinka darbas, niekada neturėjau nusiskundimų. Žinoma, nėra lengva rasti visus butus, laiptines ir kiemus, reikia daug suktis po rajonus, kartais sunku ilgai dviračiu važinėti, bet man patiko ir darbas, ir klientai, ir uždarbis.

Darbui nusipirkau dviratį. Jis gal nėra pats puikiausias, kainavo apie 270 eurų. Dviratį, deja, reikia dažnai tvarkyti, tai už išlaikymą sumoku apie 50 eurų per mėnesį. Karantino metu reikėjo būtinai įsigyti apsaugos priemonės – kaukę ir pirštines, „Bolt Food“ tam skyrė 5 eurus. Viena pirštinių dėžė kainavo 10 eurų. Šalmą pats nusipirkau, o už „Bolt“ kuprinę turėjau palikti 25 eurų užstatą.

3000 eurų per mėnesį? Neįmanoma. Galima užsidirbti nebent kiek daugiau, nei aš, nes dirbau apie 4-5 valandas per dieną, dažnai ir savaitgaliais. Vienas kurjeris patarė nesėdėti vietoje ir visą laiką važinėti aplink miestą, nes programėlė užsakymus siūlo pagal vietą. Man tai, deja, nesuveikė.

Pats esu ne ES pilietis, tad ne visi darbai man prieinami. Čia galima gana greitai užsidirbti šiek tiek pinigų pragyvenimui, bet kai neturi kitų darbo galimybių, labai lengva tokiam darbe ir užstrigti. Kai tik pradėjau dirbti, kovą, nemažai žmonių prieidavo gatvėje ir klausdavo, kaip įsidarbinti „Bolt Foode“ ir ar apsimoka. Pusė jų kalbėjo lietuviškai, o pusė – angliškai. Per karantiną daug kas neteko darbo ir ieškojo, kaip sudurti galus. Dabar vėl pradedu gauti užsakymų dizainui, bet ir toliau dirbu čia.“

Mindaugas: „Kurjeriai irgi nori gyvenimą turėti

„Esu studentas, važinėju dviračiu, čia mano pagrindinis darbas. Tomis dienomis, kai dirbu, apie šešias valandas per dieną važinėjuosi. Per valandą būna nuo vieno iki trijų užsakymų, dažniausiai – du. Kai pradėjau dirbti vasarį, įprastas tarifas buvo 3,3 euro, tada – 3 eurai, dabar – jau 2,8 euro. Tai jei dirbu šešias dienas per savaitę po šešias valandas, iš viso 36 valandas per savaitę, ir jei viskas gerai sekasi, uždirbu apie 800 eurų per mėnesį iki mokesčių. Bet labai retai taip pavyksta, dažniausiai mažiau.

Tokio dalyko, kaip „negaliu dirbti“, čia nėra – jei negali, tai ir pinigų negausi. Susižeidei, pats kaltas, niekas už tai pinigų neduos. Kartą vos nepartrenkė automobilis – kritau nuo dviračio, savaitę negalėjau dirbti, nieko negavau. Dar būna, kad reikia studijuoti arba nedirbu dėl kitų priežasčių – dažnai būna, kad kokius 15 eurų per savaitę teuždirbu. Tenka prašytis pagalbos finansinės. O jos jei nebūtų, tai ką žinau, mirčiau iš bado arba eičiau iš šiukšliadėžių depozito rinkti.

Taip, mes rizikuojam, iš anglų kalbos grubiai verčiant, „pasiimam šansą“ (take a chance), nes galim ir daug uždirbti per mėnesį, ir visiškai nieko – viskas priklauso nuo to, kiek jėgų turi, kiek turi laiko dirbti, kas nutinka. Man patinka, kad šitam darbe gali pats sau darbo valandas dėliotis, bet dabar, kai sumažino bazinį užmokestį, tos laisvės dėliotis valandas irgi sumažėjo. 10 valandų per dieną – piko tarifai, o 14 valandų – ne piko. 7 iš tų 10 piko valandų būna naktį – nuo 2 val. nakties iki 9 val. ryto, tada, kai žmonės, kurie nori gyvenimą turėti, miega. O šito net ir kurjeriai nori.“

Arvydas ir Jurijus: „Tiesiai šviesiai – jie vergų nori“

Arvydas: „Man 100-150 eurų per mėnesį nukirpo šitas įmonės sprendimas.“

Jurijus: „Man ir dar daugiau, nes nebebūna tiek užsakymų. Laukiau šįryt užsakymo pusantros valandos. Ir taip kasdien, lauki po valandą užsakymų. Per dieną uždirbu 30-40 eurų, čia neatskaičius išlaidų ir mokesčių.“

A.: „Čia ne tik dėl to, kad tarifus sumažino, bet ir kad kasdien priima vis naujų darbuotojų, po 30-40. Mums, seniesiems kurjeriams, dėl to užsakymų mažėja.“

J.: „Tiesiai šviesiai – jie vergų nori. Toliau mažins tarifus ir vis tiek atsiras, kas dirbs jiems, net ir jei tarifas 2 eurai bus. Su dviračiais, nes su automobiliu dirbti nebeapsimoka.“

A.: „Man nuvažiuoti vieną kilometrą kainuoja apie 40 centų – čia su viskuo, su kuru, mokesčiais, filtrų keitimu, tepalų, t. t. Man nemoka už važiavimą iki restorano, man moka tik už važiavimą nuo restorano iki kliento – jei toliau nei 3 kilometrai, tai nuo ketvirto kilometro po 40 centų už kilometrą. Tai jei, tarkim, man užsakymas iš viso 12 kilometrų, o iki kliento tik 3 kilai, gaunu tuos 2,8 euro ir viskas – einu į minusą.

Dabar uždirbu apie 600-700 eurų per mėnesį, nieko neatskaičius. Atskaitom mokesčius, kurą, mašinos tvarkymą, kiek man lieka – 300, gal truputį daugiau. O dirbu po 12-13 val. per dieną. Susidaro ne tik pilnas etatas, o dar ir daugiau, už 300 eurų.

Laukiau vakar vadinamuoju „piko“ metu, kuriuo padidinti tarifai – nė vieno užsakymo negavau. Kai dirbi su automobiliu, tas pikas nieko nereiškia – dėl kamščių vieną užsakymą beveik valandą veži, klientai skundžiasi, nieko gero. „Bolt Food“ paskelbė, kad mums naktį tarifas padidintas iki 4,5 euro, nuo 4 iki 9 val. ryto. Tai aš tikrai nelauksiu iki paryčių, nebent visą dieną pramiegočiau prieš tai. Ir koks tada „pikas“? Dirba kokia kebabinė ir makdonaldas, užsakymų – nulis.“

J.: „Man tai – pagrindinis darbas. Pradėjau dirbti kažkur sausio gale, tada visai gerai buvo. Bet kuo toliau, tuo blogiau, jau nebežinau, iš ko valgyt, iš ko už butą susimokėt, išlaidos tik kaupiasi.“

A.: „Aš tai jau nuo kitos savaitės kitur įsidarbinau, tai nebebus man pagrindinis darbas maistą vežioti. Gaila, nes sugadino darbo sąlygas, rodo nepagarbą mums, neatsižvelgia ir į tai, kad rizikuojam – nutrenkti mus gali, į avariją galim papulti, kokiam neaiškesniam rajone ir klientai gali sumušti, visko gali būti.“

J.: „Jo, naktimis, pvz., važiuoji, veži maistą į kokius tūsus, o ten nežinai, ką sutiksi, neblaivūs būna, agresyvūs. Važiuoji, rajonas pritemęs, nežinai, ko tikėtis. O jei kas nutiks – viskas, pats kaltas, jokių pajamų nebegausi.“

 

Platforminių įmonių darbuotojų streikai – auganti pasaulinė tendencija

Į liepos 15 d. vykusį pirmąjį Lietuvoje “Bolt” kurjerių streiką įmonės atstovai reagavo vangiai. “Bolt” vadovas Lietuvoje Andrius Pacevičius Delfi.lt teigė, jog įprasto tarifo sumažinimą kompensuos padidinti piko meto įkainiai. Taip pat įmonės vadovas pažymėjo, kad įmonė kurjerių nelaiko darbuotojais, o labiau “vairuotojais-partneriais”.

Pastaraisiais metais pasaulyje tendencingai auga platforminių įmonių darbuotojų streikai, kuriais siekiama išsikovoti stabilesnes pajamas, sveikatos apsaugą, draudimus nuo nelaimingų atsitikimų ir kitas teises. Prieš kelias savaites liepos 1 d. Brazilijoje, San Paulo mieste, streikavo virš 1000 kurjerių. Brazilijos darbuotojai paskelbė tarptautinį kvietimą prisijungti prie streiko kitų šalių kurjerius, kviesdami liepos 1 d. paversti pasauline kurjerių streiko diena. Prie šio streiko prisijungė ir kurjeriai iš kitų Lotynų Amerikos valstybių.

Liepos 1d. vykęs kurjerių streikas Brazilijoje.

Europoje kurjerių streikai pastoviai vyksta Vokietijoje, Anglijoje, Italijoje ir Prancūzijoje. Tačiau pasipriešinti tarptautinio kapitalo valdomoms įmonėms nėra lengva. Maisto pristatymo darbuotojų kolektyvo atstovas Milane Angelo Avelli teigia, kad Italijoje tokios tarptautinės platformos kaip Deliveroo, UberEats, Just Eat ir Glovo, veikia kaip “trečiųjų šalių” platformos, kurios neturi jokio tiesioginio kontakto su savo darbuotojais”. Dėl to įmonės lengvai nusikrato teisinės atsakomybės prieš savo darbuotojus.

Tačiau tokie darbuotojų streikai gali priversti kompanijas užtikrinti tinkamą darbuotojų apsaugą. Norvegijoje 2019 m. po 6 savaites trukusio streiko “Foodora” kompanijos kurjeriai iškovojo pergalę – kompanija įsipareigojo pakelti atlyginimus, o taip pat suteikti kompensacijas už naudojamus asmeninius dviračius, uniformas ir kitas priemones. Taip pat darbuotojams buvo garantuota sveikatos apsauga, galimybė gauti biuletenį ir kaupti senatvės pensiją – tai teisės, kurios suteikiamos pagal įprastas sutartis dirbantiems žmonėms.

Lietuvoje iki šiol diskusijos apie platforminių įmonių darbuotojų darbo sąlygas praktiškai nevyko. Šis streikas buvo pirmasis kolektyvinis kurjerių veiksmas Lietuvoje. Anot kurjerių streiką palaikiusios Gegužės 1-osios profesinės sąjungos atstovo Vuk Vukotič, tai buvo tik pradžia ir ateityje sulauksime didesnių kurjerių streikų. 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *