fbpx

„Squid Game“ – (ne)vaikiškas žaidimas pagal neoliberalias taisykles

Taigi, žaidime klasiniu aklumu grįsta individualistinė prieiga prie galimybės laimėti mažai kuo skiriasi nuo nūdien už lango vykstančios estafetės. Egalitarizmas čia iškyla kaip gražus ir tuščias žodis, idealistiškai nekreipiantis dėmesio į ekonominio statuso, lytinės tapatybės, etninės kilmės ar kitas, lygybę hierarchizuojančias, socialines dimensijas. Kaip asmenims, gyvenantiems skurde ir neturintiems sąlygų įgyti kokybišką išsilavinimą, aukštyn kilti nuopelnais varomos visuomenės liftu?

Šio straipsnio garso įrašo galite klausyti čia:

Spoileriai.

Triukšmingi „Netflix“ revoliucijos varpai

Pagaliau kapitalizmas priėjo liepto galą, kurio priežastis – šviežiai iškeptas multimilijardinės platformos „Netflix“ produktas. Šių metų rugsėjo 27 d. žiūrovus pasiekusi režisieriaus Hwang Dong-hyuk drama „Kalmaro žaidimas“ (Squid Game), vaizduojanti dėl finansinės desperacijos į mirtinus vaikiškus žaidimus įsitraukusius žmones, greitai sumušė visus žiūrėjimo rekordus ir tapo populiariausiu serialu visame pasaulyje. Iki šiandien vis išnyrantys straipsniai savaip aiškina šio globalaus fenomeno pripažinimo priežastis ir padarinius, o Britanijoje įsikūręs socialistinės krypties dienraštis net tvirtai pabrėžė, jog vienas dalykas yra aiškus: klasinė sąmonė auga

Susidaro įspūdis, jog „Kalmaro žaidimas“ tikrai savyje turi kažką substancialaus ir neįkandamo, ko nerasime kituose panašaus žanro darbuose, kaip „Karališko mūšio“ (Battle Royale) romano ekranizacijoje, „Bado žaidynių“ (Hunger Games) trilogijoje ar 2019 metais geriausio filmo apdovanojimo susilaukusiame „Parazite“ (Parasite). Natūralu, kad visas šis šurmulys verčia kilstelti antakį ir sarkastiškai paklausti: ar tikrai „Netflix“ pagalba darbuotojų klasinė sąmonė pasiekė apogėjų ir visi drauge žengsime į šviesų rytojų? 

Pagrindinė „Kalmaro žaidimo“ siužeto prielaida yra paprasta: 456 žmonės, spaudžiami skolų, vargo ir skurdo, sutinka dalyvauti vaikiškuose žaidimuose, kurių piniginį prizą sudaro viliojantys 45,6 milijardai Korėjos vonų (33 mln. eurų). Nesunku pastebėti, kad piniginis prizas ir žaidėjų skaičius nėra atsitiktiniai kintamieji – tuo mes įsitikiname jau pirmojoje serijoje. Iš pažiūros nekalti ir nostalgiški, vaikystę menantys žaidimai greitai pakeičia savo spalvas, kai paaiškėja, jog pralaimėjimas reiškia mirtį, kuri papildo bendro aukso puodo vertę. Taip paprastai ir tiesmukiškai yra patiekiamas dar vienas niekur nematytas ir neragautas antikapitalistinis furšetas, kurį sudaro hiperindividualizmas, gyvybės suprekinimas, paranoidinė konkurencija, laissez-faire chaosas ir kiti standartiniai motyvai.

Laisvos valios miražas

Vis dėlto „Kalmaro žaidimas“ savo ruožtu pateikia keletą labiau niuansuotų momentų, pabrėžiančių blausiau popkultūroje išartikuliuotas kapitalizmo ydas. Su viena įdomesne scena susiduriame antrojoje serijoje, iliustruojančioje laisvo pasirinkimo iliuziją kapitalistinio diktato sąlygomis. Žaidėjai, išsigandę kruvinos ir brutalios vaikiškų žaidimų realybės, desperatiškai bando ištrūkti iš šios pragaro skylės ir pasinaudoja paties žaidimo suteikta demokratinio balsavimo galimybe. 

Žinoma, neapsieita be kliūčių. Žaidimą kuruojantys rožiniai kareiviai stengiasi sukompromituoti balsavimo procesą ir pratęsti sadistinę pramogą. Jie konvertuoja pirmojo žaidimo 255 pralaimėjusiųjų žmonių gyvybes pagal kursą „1 gyvybė = 100 milijonų Korėjos vonų“ ir, papildydami pagrindinį aukso puodą, siekia sugundyti žaidėjus balsuoti prieš pasitraukimą iš žaidimo. Visgi, didelei nuostabai, nepaisant finansinių manipuliacijų sukeltų dvejonių, vos vieno balso persvara visi žaidėjai grįžta į (į)prastą kasdienybę.

Kadras iš serialo
Balsavimas | Kadras iš serialo

Tačiau gyvenimas anapus žaidimo sienos mažai kuo gali paguosti. Žaidėjų sugrįžimas atgal į varginantį finansinių problemų verpetą leidžia permąstyti griežtą žaidimo ir realybės skirtį. Tai gan taikliai iliustruoja dviejų veikėjų biografijos, parodančios, kokių paskatų verčiami žmonės sutinka grįžti atgal į mirtiną žaidimą. 

Kartu su šeima į Pietų Korėją dirbti atvykęs pakistanietis Ali Abdulas susiduria su jau keletą mėnesių algos nemokančiu viršininku, taip atskleisdamas eilinį nekvalifikuotos užsieniečių darbo jėgos išnaudojimo faktą. O pagrindinį veikėją Seong Gi-hun už žaidimo ribų užklumpa netikėta motinos diabeto diagnozė ir neįkandamos gydymo sąskaitos, kurios dar labiau pagilina finansines žaizdas. 

Apskritai, lyginant kasdienybę su žaidimu, pastarajame rizikingas flirtas su mirtimi suteikia daugiau vilčių (iš)gyventi oriai, nes čia žmonės bent jau turi realią, o ne tariamą galimybę išeiti pilnomis kišenėmis. Taigi, nublukus riboms tarp žaidimo ir realybės, beveik visi žaidėjai „savanoriškai“ grįžta atgal į vietą, iš kurios dar taip neseniai per plauką paspruko.

Meritokratijos mitologija

Kaip minėta anksčiau, seriale figūruoja nuolat medijose išnyrančios ir štampuojamos (tačiau dėl to ne mažiau aktualios) įprastos antikapitalistinės kartotės. Kaip ir pridera distopinei socialinei dramai, nuorodų į neoliberalios ideologijos politiką apstu, tačiau viena iš jų atlieka ypač pagirtiną darbą išskirtinai apnuoginant meritokratijos mitą. Penktajame epizode „Sąžiningas pasaulis“ (A Fair World) žaidimo vedėjas rėžia kalbą apie lygybę. Pasak jo, žaidime visi yra lygūs, nes taisyklės yra paprastos ir lengvai suprantamos, o kiekvienam dalyviui yra suteikiamos vienodos sąlygos laimėti. 

Kadras iš serialo
Žaidimo vedėjas | Kadras iš serialo

Šioje kalboje aptinkama paralelė su neoliberalios meritokratijos iliuzija yra kaip niekad aiški. Viešojoje erdvėje neretai nuskambanti idėja, jog socialinis mobilumas priklauso vien tik nuo individo nuopelnų (angl. merit) ir nepaiso jokių užimamų klasinių pozicijų, funkcionuoja kaip patogus, kapitalizmo vidinius prieštaravimus užglaistantis ir paslepiantis mechanizmas. Žaidime pasklidus žiniai, jog būsima rungtis reikalaus jėgos ir ištvermės, komandų sudarymo procese visų dėmesys nukrypo į gerais fiziniais parametrais pasižyminčius vyrus. Atitinkamai tiek moterys, tiek senyvo amžiaus žmonės atrodė nesuderinami su žaidimo lūkesčiais ir į komandas pateko tik „iš bėdos“. 

Taigi žaidime klasiniu aklumu grįsta individualistinė prieiga prie galimybės laimėti mažai kuo skiriasi nuo nūdien už lango vykstančios estafetės. Egalitarizmas čia iškyla kaip gražus ir tuščias žodis, idealistiškai nekreipiantis dėmesio į ekonominio statuso, lytinės tapatybės, etninės kilmės ar kitas, lygybę hierarchizuojančias, socialines dimensijas. Kaip asmenims, gyvenantiems skurde ir neturintiems sąlygų įgyti kokybišką išsilavinimą, aukštyn kilti nuopelnais varomos visuomenės liftu? Atsakymas paprastas – miunhauzeniškai išsitraukti save už plaukų iš skurdo pelkės, kai kitiems žmonėms net neteko joje sušlapti. Taip „Kalmaro žaidimas“ puikiai demaskuoja neoliberalios meritokratijos šydą, po kuriuo slepiasi struktūrai gyvybiškai svarbi nelygybė ir sistemišką atskirtį tarp grupių palaikantys stimuliatoriai.

Skardūs lojimai iš dešinės

Žinoma, kaip būdinga beveik visiems kultūros produktams, netruko ir komiškų serialo interpretacijų iš dešiniojo politinio flango. Kai kurie įžvelgė sąsajas su mitologizuota komunizmo šmėkla, atseit priverstinė lygybė vilki vienodus rūbus ir minta tuo pačiu maistu, individualumas įgauna skaitinę išraišką, o nepaklusnumas esamam status quo susilaukia kulkos į galvą. 

Tokio pobūdžio interpretacijos, atrajojančios orveliškąją „visi yra lygūs, bet kai kurie yra lygesni už kitus“ maksimą, brėžia sąsajas tarp dramos siužeto ir konkrečių istorinių figūrų, nes visa butaforinė lygybė neva primena Staliną ar kažką panašaus. Netgi Šiaurės Korėjos portalas įžvelgė sau patogią perspektyvą: serialas vaizduoja žvėrišką kapitalistinę Pietų Korėjos realybę, kurioje siautėja ekstremali išlikimo konkurencija ir žmogiškumo stoka. Platus interpretacinės erdvės horizontas visada išliks įdomus ir šypseną keliantis reiškinys popkultūroje, o išimties „Kalmaro žaidimas“ šiai tradicijai, laimei, netaiko. 

Sužvėrėjęs beveidis kapitalizmas

Galiausiai, septintojoje serijoje mus pasitinka žaidimą finansuojantys bei turtais aptekę VIP‘ai, aplink kuriuos sukasi visas projektas. Pasirodo, jog šis mėgavimasis desperatišku žaidėjų siekiu išgyventi ir laimėti yra išimtinai turtingiesiems sukurta ir prieinama pramoga, gyvuojanti jau keliolika metų. Šilkiniais rūbais apsirėdę, auksinėmis gliterio kaukėmis pasidabinę ir minkštai ant sofučių įsitaisę turčiai su pasitenkinimu gyvai stebi ir tarpusavyje komentuoja mirtinas žaidėjų nesėkmes. 

Squid Game VIP star addresses criticism over VIPs' performances
VIP‘ai | Kadras iš serialo

Įdomu tai, jog viešojoje erdvėje sklando gausios pašaipos VIP‘ų vaidybos atžvilgiu, neva jų dialogas yra per daug lėkštas, apatiškas, blankus ir bejausmis. Tačiau galima ginčytis, jog VIP‘ų portretas funkcionuoja kaip itin veiksminga metafora, vaizduojanti beveidį kapitalizmą. Bet koks bandymas personifikuoti ar įasmeninti kapitalizmą priveda prie niveliavimo ir bereikalingo estetizavimo, todėl iš pažiūros (ne)vykę aktoriniai sprendimai paradoksaliai prisideda prie visaverčio metaforos išpildymo. Juk durti pirštu į abstrakčią ir klampią, viską aprėpiančią sąrangą yra sunku, todėl VIP‘ų anonimiškumas ir humanizmo stoka ganėtinai solidžiai atspindi sunkiai reprezentuojamą kapitalizmo būdą.

(A)moralus kapitalizmas™ ir prarasto geismo beieškant

Kita vertus, yra ir antroji medalio pusė. Nepaisant pirminio metaforos įspūdžio, jos pagalba kapitalizmas suredukuojamas į ganėtinai primityvų ir klišinį scenarijų. Socioekonominės kapitalizmo savybės seriale susiveda į turtingųjų sadistinių poreikių tenkinimą vargingųjų sąskaita. Paskutinėje serijoje žaidimo kūrėjas net prisipažino, jog varomoji jėga buvo elementariausias nuobodulys, privertęs griebtis žaidimo iniciatyvos. Pasak jo samprotavimų, pinigų perteklius, leidęs įgyvendinti absoliučiai visas sielos užgaidas, galiausiai nebeįžiebė net menkiausios emocinės kibirkšties.

Ne veltui antros serijos epizode šmėkštelėjo prancūzų psichoanalitiko Jacques‘o Lacano veikalas apie geismo teoriją. Nenuostabu – juk psichoanalitinė prieiga kinui nėra svetima. Suspenduodama estetinį filmo poveikį, ji leidžia permąstyti naratyvą per pasąmonės, traumos, represijos ir kitus pamatinius konceptus. Bet kokiu atveju, akivaizdi nuoroda į Lacaną skatina apibendrintai pristatyti geismą ir jo padėtį seriale.

Lacano psichoanalizėje geismas yra neatsiejamas nuo stokos ir tuo skiriasi nuo elementariausio poreikio. Jeigu poreikyje aptinkamas stygius gali būti trumpam patenkinamas per tam tikrą objektą (pvz., maistą), tai geismą laiduojanti stoka neapsiriboja įprastu materialumo, kūniškumo ir baigtinumo poreikiu. Lacanas daug dėmesio skyrė gryno geismo aptarimui, todėl į analizės lauką įvedė objekto a (pranc. objet petit a) terminą, žymintį specifinį geismui būdingą nepriteklių. Objektas a yra apibrėžimų ir reprezentacijų vengiantis niekas, kuris tampa kažkuo tik geisme. Čia susiduriame su prieštaringa objekto a prigimtimi: objektas a yra abstrakti ir stygių inicijuojanti geismo egzistavimo sąlyga, kuri konkretumą įgauna pačiame geisme, veikdama kaip galutinai stoką (už)pildyti trukdanti kliūtis.

Geismas reikalauja objekto a sukuriamo pasipriešinimo, nes jo įsteigiama dialektinė įtampa akcentuoja stokos vaidmenį. Kuo sudėtingiau yra pasiekti geidžiamą objektą, tuo intensyvesnis darosi pats geismas, tačiau seriale turtingųjų VIP‘ų atžvilgiu mes susiduriame su atvirkštiniu variantu: kliūčių nebuvimas eliminuoja paties geismo galimybę. Pinigais aptekę turčiai nesusiduria su jokiomis stoką iliustruojančiomis kliūtimis, o beribė prieiga prie bet ko ir bet kada neleidžia objektui a tapti kažkuo, todėl jis lieka niekuo ir negali žymėti stokos.

Taigi fundamentaliai – žaidimo filosofija yra pastatyta ant sadistinių VIPų jouissance (perteklinio ir perviršinio malonumo, nesunkiai galinčio sutapti su skausmu) pamatų, kurie iškyla kaip desperatiškas siekis restauruoti ir reabilituoti paties geismo geismą, nunykusį dėl pasipriešinimo, negalinčio egzistuoti dėl turčių rankose sukoncentruotos absoliučios ekonominės galios, stokos. Žaidimas viso labo yra VIP’ų stokos stoką reprezentuojantis simptomas. 

Apmaudu, jog komplikuota kapitalizmo ekonominė bazė, socialiniai santykiai ir kiti parametrai yra aiškinami per primityvų turtingųjų norą pažaisti su žmonių gyvybėmis. Jau produktyviau būtų toliau tęsti VIP‘ų geismų (psicho)analizę, negu kritikuoti kapitalizmą remiantis metaforišku jų portretu. Einant pastaruoju keliu, atsiveria galimybė nužingsniuoti oksimoroniškais moralaus kapitalizmo klystkeliais. Jeigu seriale kapitalistai yra pateikiami kaip žmogiškumą praradę ir kitų žmonių nelaimėmis mintantys žvėrys, tai šiuo atveju nesunkiai galima įsivaizduoti priešingą variantą. 

Moralus kapitalizmas save pristato subtiliomis ir aproprijuotomis socialinio teisingumo (be materialaus pagrindo) formomis. Įvairios socialinį jautrumą imituojančios kampanijos, paranojiška politkorektiškumo saviplaka, dirbtinis solidarumas su marginalizuotomis bendruomenėmis ir visi kiti neoliberalūs piarai tik toliau gilina komercijos kišenes. Taigi iškyla rizika nuslinkti į gerai parduodamą ir pavojingai su komercializuota tapatybės politika flirtuojančią, žmogišku veidu prisidengiančią kapitalizmo viziją, kurią jaunatvišku veržlumu ir antrepreneriška dvasia atsiduodanti Laisvės partija dar taip neseniai bruko savojoje rinkiminėje estetikoje. 

Seriale vaizduojami bjaurūs ir atgrasūs VIP‘ai kaip tik ir iškyla kaip geras antipavyzdys, iš kurio įkvėpimo semtis  gali reformistinis kapitalizmas, parazituojančiai prisiderinantis prie aplinkos sąlygų. Galbūt, jei pralaimėjimas nebūtų mirtinas, žaidėjai geriau maitintųsi ir rengtųsi, o žaidimui vadovautų moteris, viskas kapitalizmui būtų gerai? Deja, paties žaidimo statusas nėra pajudinamas, tačiau priimamas kaip tam tikra nepakeičiama duotybė, su kuria reikia tvarkytis, jai lankstytis ir kitaip taikstytis. Jokia žaidimo reforma neišspręs struktūrinių ydų ir nepaneigs pamatinio fakto, jog žmonės yra verčiami jį žaisti.

Ir vėl kapitalistinis realizmas?

Nepaisant prieštaringų jausmų, „Kalmaro žaidimas“ nuteikia pozityviai, nes sėkmingai išvengia kapitalistinio realizmo etiketės. Nenuostabu, jog šiais metais į lietuvių kalbą išverstas britų filosofo Marko Fisherio veikalas Kapitalistinis realizmas intuityviai siejasi su nudilusiomis kultūros kritikos strėlėmis, kurių masinis (iš)šaudymas neišvengiamai jas atbukino. Pasak Fisherio, kapitalizmo sąlygomis kuriami kultūros produktai, vaizduojantys distopinius ateities scenarijus, okupuoja bet kokią alternatyvią viziją esamam visuomenės surėdymui. Tai priveda prie gerai žinomo lozungo: lengviau yra įsivaizduoti pasaulio, o ne kapitalizmo pabaigą. 

Paprastai tariant, antikapitalistinė kultūra nėra nei subversyvi, nei radikali, tačiau funkcionuoja kaip integrali ir sterilizuota kapitalizmo dalis, dažnai uždaro rato būdu palaikanti paties kapitalizmo gyvybingumą. Pavyzdžiui, 2008 metų mokslinės fantastikos filmas „WALL-E. Šiukšlių princo istorija“ (WALL-E), vaizduojantis nuo šiukšlių pertekliaus ir korporacinio godumo nukentėjusią, gyventi netinkamą Žemę, gražiai dera su ekologija prisidengiančiu, sąmoningą vartojimą skatinančiu, „žaliuoju“ kapitalizmu, kurio produkcija, žinoma, neretai papildomai pakrato kišenes.

Iš pažiūros universalus ir lankstus Fisherio pasiūlytas konceptas leidžia išvengti atsakomybės detaliau išartikuliuoti kapitalizmo problemas ir drąsiai viską sušluoti po skambia realizmo sąvoka. Kairuoliškose interneto erdvėse intensyvus intelektualinio Fisherio bagažo vartojimas vainikavo atskirą memų nišą. Šį fenomeną ganėtinai taikliai nusako Mike‘as Watson‘as knygoje „The Memeing of Mark Fisher“: „Fisherio teorijų, knygų viršelių, vardo ar veido išraiškos neapdairus pavertimas memais yra įrodymas, kad XXI amžiaus kapitalizmas geba groteskiškai iškraipyti net vieną iš tiksliausių ir aiškiausių savo kritikų“ (60 psl).

Aktualus memas
Aktualus memas

Vis dėlto „Kalmaro žaidimas“ žavi tuo, jog jis nebando įsivaizduoti alternatyvos kritikuojamai sistemai, tačiau pateikia ją visu savo šiandieniniu (ne)gražumu. Ši distopija neįveda į ateitį nurodančios laiko dimensijos, todėl grūsti ją į kapitalistinio realizmo rėmus yra neadekvatu; drama viso labo vaizduoja dabartį, o ne įsivaizduoja ateitį. 

„Kalmaro žaidimas“ neokupuoja galimos ateities koordinačių, todėl nepažaboja politinės vaizduotės ir leidžia apmąstyti kitokius scenarijus. Žinoma, galima skųstis dėl seriale dominuojančios perdėm deskriptyvios kapitalizmo analizės, stokojančios konkrečių sprendimų. Nepaisant to, vienas pagirtinas žingsnis yra atliktas – žaidimas negražbyliauja ir nepataikauja dėmesį nukreipdamas į tolimą ir šiandienai neaktualią ateitį, tačiau nerimastingai primena, jog mes jau gyvename tokiame pasaulyje. 

Blausi šviesa tunelio gale?

Nenuostabu, kad „Kalmaro žaidimo“ įkvėptos revoliucijos už lango nematyt, o šnekos apie klasinės sąmonės augimą viso labo yra dar vienas anachronizmas, gimęs iš vulgarios teorijos ir popkultūros sintezės. Nors serialas pateikia lengvai virškinamą ir aiškią neoliberalaus kapitalizmo kritiką, keliose vietose galima suabejoti transliuojamos žinutės efektyvumu. Savaime suprantama, „Netflix“ platforma nesuteiks erdvės radikaliai subversyviam turiniui ir nepjaus šakos ant kurios sėdi, juolab dabar ir taip turi ką veikti skaičiuodama 900 milijonų JAV dolerių siekiančią serialo sugeneruotą vertę

Vis dėlto „Kalmaro žaidimas“ nusipelno pagyrų už tai, jog nereiškia pretenzijos skverbtis į politinius ateities audinius ir nuolankiai apšviečia nūdieną kamuojančias problemas. Kukli ir taikli dabarties diagnozė leidžia išvengti įkyrios kapitalistinio realizmo potekstės ir suteikia peno iš naujo įvertinti nuskurdusios antikapitalistinės medijos padėčiai. Galbūt negatyvus liguistų ir nuobodžių distopinių vizijų suspendavimas nukreips kūrybinę inerciją kapitalizmo pabaigos įsivaizdavimo link?


 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *