fbpx

Kiek laiko užtruks, kol Laisvės partijos rinkėjai pradės balsuoti už kraštutinius dešiniuosius?

„Nuo kitų partijų Laisvės partijos retorika […] skiriasi nebent keliomis Zuoko vardo vertomis ir mažam skaičiui žmonių aktualiomis inovacijomis: sidabrinio startuolio paketu (reikalingų finansų ir teisinių žinių mokymai, verslo inkubatorių / akseleratorių infrastruktūra) ir „sidabrinio influencerio“ idėja. Daktaro Unikausko tipo influencerio mokymai būtų orientuoti į vyresnio amžiaus žmonių aktyvumo skatinimą ir motyvacijos kėlimą. Atsiprašau už hate’ą, bet aktyvumą bei motyvaciją skatina pirmiausia prieinami vaistai ir po apsipirkimo vaistinėje neužklystančios mintys, kaip reikės išgyventi šį mėnesį.“

Populiariuosiuose internetuose sklando tokia vokiečių filosofo Walterio Benjamino citata: „Kiekvienas fašizmo pakilimas byloja apie nepavykusią revoliuciją.“ Citata dažniausiai galvą vis kyšteli kairiųjų pažiūrų slovėnų popfilosofo Slavojaus Žižeko tekstuose. Cituodamas Benjaminą, Žižekas nori pasakyti vieną paprastą, tik lig šiolei menkai įsisąmonintą dalyką – progresyvios politikos neišsipildymas dažnai baigiasi represyvios politikos išvešėjimu.

Tikriausiai nedidelė dalis jaunų žmonių, gimusių apie 1990-uosius, žino ar prisimena, kad viena iš progresyviausios to meto Lietuvos politinės jėgos – Sąjūdžio – gimusių politinių partijų buvo Lietuvos liberalų sąjunga. 1990 metų lapkritį įkurtos partijos steigėjai buvo tokios gerai atpažįstamos Lietuvos viešojo gyvenimo personos kaip Algirdas Kumža, Rimvydas Valatka, Eduardas Vilkas, Algirdas Degutis, Arvydas Juozaitis, Arvydas Šliogeris, o pirmuoju partijos vedliu anuomet tapo Vytautas Radžvilas. Pastarieji penki išvardyti asmenys nuo liberalizmo galiausiai nutolo tiek, kad didesnį atstumą sunku būtų įsivaizduoti. Viename interviu paklaustas apie liberalizmo ideologijos ateitį į politiką pro kraštutinės dešinės duris šiandien grįžęs V. Radžvilas teigė, kad:

Liberalizmas yra praeities, taigi mirusi, ideologija. Tai, kas išoriškai atrodo kaip liberalizmo idėjų plėtra ir visuomenės laisvėjimas, iš tikrųjų yra gilėjanti visuomenės demoralizacija ir degradacija, subjektyviai išgyvenama kaip stiprėjantis nevaržomos laisvės pojūtis. Gyvename jau postliberalizmo laikais. Tai, kas iš inercijos vadinama liberalizmu, iš tikrųjų yra neoliberalizmas. Ši ideologija griauna klasikinį liberalizmą ir atlieka jo duobkasio vaidmenį. Ji vis sparčiau ardo liberalizmui egzistuoti leidusią prigimtinės moralės dirvą, kuriai nykstant politinę laisvę branginanti ir ginanti liberali demokratinė visuomenė išsigimsta į šiai laisvei abejingą ir ją lengvai išduodančią amoralią vartotojų visuomenę. Neoliberalizmas yra liberalizuoto neomarksizmo ir libertarinio rinkos fundamentalizmo mišinys ().

Kalbėdamas apie to meto liberalų turėtą viziją, V. Radžvilas yra prisiminęs:

Neseniai dar kartą perskaičiau pirmąją Liberalų sąjungos politinę programą. Dabar ji atrodo kiek naivokai ir išduoda, kad, neturėdami autentiškos gyvenimo liberalioje visuomenėje patirties ir žinoję apie liberalizmą tik iš knygų, buvome pernelyg patikėję kai kuriais supaprastintais ir klaidingais liberalizmo peršamais vaizdiniais apie žmogų ir jo galimybes. Kalbant konkrečiau, smarkokai pasidavėme iliuzijai, kad individas yra sąmoninga ir racionali būtybė, kuri visada žino, ko turi norėti ir siekti, o nuo valstybės priežiūros išlaisvintų tokių individų savanoriškas bendradarbiavimas spontaniškai sukurs teisingą visuomenės tvarką ir laiduos visų jos narių gėrį. Tad žvelgiant dabartiniu žvilgsniu, programoje pernelyg pabrėžiama ir išaukštinama individo laisvė ir nepakankamai įvertinamas valstybės vaidmuo. Taip pat joje galima įžvelgti ideologinio mito apie kone savaime susireguliuojančią rinką pėdsakų. […] Kaip minėta, akivaizdžiai pervertinome rinkos savireguliacinį potencialą, tačiau patį jos principą tada taip pat reikėjo ginti, todėl programoje jis teigiamas be nereikalingų – kaip tada atrodė – išlygų. Tačiau reikia pabrėžti, kad nėra ir suabsoliutinamas, nes partijos kūrėjai ir programos autoriai ir ekonominėmis bei socialinėmis pažiūromis vis dėlto buvo liberalai, o ne kaip tik tuo pačiu metu K. Glavecko,
P. Auštrevičiaus ir kitų komjaunuolių įsteigto Lietuvos laisvosios rinkos instituto neoliberalūs rinkos fundamentalistai
(ten pat).

Reziumuokime: praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioje grupelė akademikų kūrė liberalios – kaip jie tuo metu suprato šią sąvoką – pakraipos partiją. Tačiau ilgainiui, partijai atsimetus nuo klasikinio liberalizmo vertybių ir siekių, nustota save sieti ir su organizacija, ir su ideologija. Naujos valstybės aušroje besikūrusios ir progresyvia tuo metu laikytos liberalios politikos viltį sutrupino realybė, į grupelės filosofų ir inteligentų svajones pasibeldusi pirma liberalizmu susidomėjusio korumpuoto verslo siekiais perimti partijos vairą, o vėliau ir tuo, ką, tiesą sakant, ir postulavo liberalizmas ekonomikoje, – dereguliacija, valstybės mažinimu, privatizacija, atsakomybės už savo gerovę permetimu individui ir bet kokios kolektyvinės agency neigimu. Trumpiau tariant, įgiję daugiau patirties ir atsitraukę nuo tuo metu skaitytų knygų, vyrai pamatė, kad liberalizmas jiems nebepatinka. Liko tik pasibėdojimai dėl gerojo klasikinio liberalizmo, kurį pakeitė šlykštus neoliberalizmas, tačiau buvę liberalai jo gaivinti jau nebesiruošia.

Liberalizmo restauracija šiandien užsiima Laisvės partija, susibūrusi po to, kai nuo įsisukusio į korupcijos skandalus Liberalų sąjūdžio atskilo dalis partijos narių. Laisvės partija žada būti tuo, kuo tapti nepavyko ankstesnėms Radžvilo & Co kurtos Lietuvos liberalų sąjungos įpėdinėms, t. y. aktyvia tikrojo liberalizmo vertybių ir nuostatų gynėja ir atstove Lietuvos politikoje. Partija pasisako už įvairaus pobūdžio žmogaus teisių įtvirtinimą, tačiau mažai kalba apie ekonominę savo programos dalį. O ši mažai skiriasi nuo bet kurios dešiniosios Lietuvos politinės partijos, ar tai būtų Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai, Darbo partija, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga ar Liberalų sąjūdis.

To įrodymas? Rugsėjo 21 d. socialiniame tinkle „Facebook“ transliuoto ekonomikai skirto partijos programos dalies pristatymo metu partijos pirmininkė Aušrinė Armonaitė ir drauge su ja pristatyme dalyvavę jos partijos kolegos sulaukė žiūrovo klausimo: „Ar jūsų Lietuvos vizija yra didelis „Sodros“ biudžetas?“ Pradėdama savo atsakymą A. Armonaitė pažymėjo, kad, kalbant apie „Sodrą“, žmonių į ją sumokamos įmokos turi būti susietos su išmokomis. Dabartinė mokesčių sistema trukdo kurti gerai apmokamas darbo vietas, o mums juk reikia žmonių, kurie sumokėtų tuos „Sodros“ mokesčius. Iš kur jų gauti? Reikia lankstesnės imigracijos ir talentų pritraukimo politikos. Diskusijos dalyviai ilgai netruko pakartoti ir dar vienos liberalų mantros – reikia skatinti privatų kaupimą. Netgi dar daugiau – mokyklose vaikai turi būti mokomi finansinio raštingumo ir supažindinami su karčia gyvenimo tiesa, kad senatvei ruoštis reikia pradėti nedelsiant. Klausytojams buvo paaiškinta, kad „mes“ (bene vieninteliu aspektu vartotas kolektyvinis įvardis) turime suprasti, jog valstybė tikrai negalės finansuoti mūsų pensijų, todėl turime galvoti, kaip senatvei pasiruošti savarankiškai. Dabartinė karta turi suvokti, kad ji turi galvoti apie save ir savo tėvus ir kad nebus taip, jog kažkas mums uždirbs pensijas ateityje. Nuo kitų partijų Laisvės partijos retorika čia skiriasi nebent keliomis Zuoko vardo vertomis ir mažam skaičiui žmonių aktualiomis inovacijomis: sidabrinio startuolio paketu (reikalingų finansų ir teisinių žinių mokymai, verslo inkubatorių / akseleratorių infrastruktūra) ir „sidabrinio influencerio“ idėja. Daktaro Unikausko tipo influencerio mokymai būtų orientuoti į vyresnio amžiaus žmonių aktyvumo skatinimą ir motyvacijos kėlimą. Atsiprašau už hate’ą, bet aktyvumą bei motyvaciją skatina pirmiausia prieinami vaistai ir po apsipirkimo vaistinėje neužklystančios mintys, kaip reikės išgyventi šį mėnesį.

Apibendrindama A. Armonaitė teigė, kad partija pasisako už mažesnį reguliavimą, stabilesnę mokesčių sistemą ir dėmesį talentams. Kitaip tariant – dar daugiau to paties. To, kas per tris dešimtis nepriklausomybės metų mus ir privedė prie dabartinės apgailėtinos būklės – daugiau neoliberalių reformų.

Tiesa, bandymas liberalizmui įpūsti naują gyvybę ir neoliberalizmo reformų skelbimas vyksta kiek keistai. Vienos diskusijos „Facebook“ metu sulaukusi klausimo, kas gi yra tas neoliberalizmas, Laisvės partijos pirmininkė atsakė: „Kas yra neoliberalizmas? Niekas iš liberalų taip savęs neapibrėžia, taip nevadina, o daugiausiai šitą žodį tikriausiai vartoja socialistai tik jiems vieniems suprantama prasme.“ VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto absolventei terminas turėtų būti puikiai pažįstamas. O jei gėda prisiklijuoti šią etiketę, galbūt kažkas negerai su turiniu, kurį ji reprezentuoja? Tačiau šiame tekste jau buvo skirta veikiausiai kiek per daug dėmesio dviejų kraštutinės dešinės tipo partijų pirmininkams (šiuo požiūriu pasirinktas straipsnio pavadinimas yra tikslintinas). Čia įdomesnis yra rinkėjų klausimas.

Laisvės partija už ją balsuoti kviečia daugiausia jaunus, pasiturinčius didmiesčių gyventojus. „Norintiems džiaugtis“ – taip į klausimą, kam galėtų patikti Laisvės partijos programinės nuostatos, atsako partijos komunikacijos strategai. Kalbų apie progresyvius dalykus (kanapes, LGBT, tautinių mažumų teises etc.) Laisvės partijos komunikacijoje skalsu. Ir tai galima suprasti, nes juk išties niekas labiau negadina nuotaikos ir noro džiaugtis nei šnekos apie ekonomiką. Tačiau kiek džiaugsmo liks tada, kad partijos rinkėjui „nepaeis korta“ su savo startuoliu? Ar laisvoji rinka pasiūlys pigesnio ksanakso tiems, kurie, depresija sergančio filmo „Išgyventi vasarą“ herojaus žodžiais tariant, mano, „kad tiesiog yra chujovi žmonės“, o iš tiesų tėra nereguliuojamos rinkos ir ekonomikos nurašyti individai kaip „nebetinkami“ ekonomikai (negali susikaupti, nepavyksta iki galo atlikti užduočių, dėl psichikos sveikatos problemų negali našiai dirbti). Kiek džiaugsmo liks tada, kai pamatysi, kad tu ir tavo karta neuždirbote tėvams nei sau pensijos? Kad privačiai mokyklai neužtenka pinigų, o jei ir užtenka, tai visada atsiras tėvų, galinčių nupirkti savo atžalai geresnę kuprinę, telefoną, kompiuterį, būrelį etc. Kiek liks džiaugsmo iš translyčiams žmonėms užtikrintos teisės į lyties keitimo operaciją, jei dėl mažų mokesčių ir surenkamo mažo biudžeto valstybė tiesiog negalės finansuoti šio tipo paslaugos, o prieinama ji liks tik tiems, kam jos „labiausiai reikia“ (žinoma, liks galimybė pasikeisti lytį privačiai). Ar nevirs šis džiaugsmas pirma nusivylimu, o paskui ir aklu bei taikinio nesirenkančiu pykčiu visai šitai „progreso ideologijai“. Kitaip tariant, kiek laiko tokiam rinkėjui reikės, kad jis ištartų: „Kalbant konkrečiau, smarkokai pasidavėme iliuzijai, kad individas yra sąmoninga ir racionali būtybė, kuri visada žino, ko turi norėti ir siekti, o nuo valstybės priežiūros išlaisvintų tokių individų savanoriškas bendradarbiavimas spontaniškai sukurs teisingą visuomenės tvarką ir laiduos visų jos narių gėrį“?

Interesų deklaracija: autorius yra Lietuvos socialdemokratų partijos kandidato Lauryno Šedvydžio, 2020 metų Seimo rinkimuose dalyvaujančio Šilainių vienmandatėje apygardoje Kaune, rinkimų kampanijos iždininkas. Einamos pareigos įtakos teksto turiniui neturėjo.


Pirmą kartą publikuota Šiaurės Atėnuose, 2020 m. rugsėjo 25 d.

Pagrindinėje nuotraukoje – scena iš filmo „The Ides of March“ (2011)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *