fbpx

Vytautas Radžvilas

Lygybė nejaudina? Arba kodėl pusė gyventojų neina balsuoti

Lygybė nejaudina? Arba kodėl pusė gyventojų neina balsuoti

Socialdemokratų klaida verčiau buvo ne vangiame žmogaus teisių klausimo akcentavime, o atskiestoje ekonominėje retorikoje. Iš jų girdėtos ekonominės idėjos skamba kaip „geresnės vadybos“ pasiūlymai, kurie susiniveliavo su kitų partijų teiginiais apie „geresnį lėšų panaudojimą”, „viešojo sektoriaus optimizavimą“ ir „galimybių Lietuvą“ – temos, kuriose konservatoriai ir liberalai žymiai geriau sugeba kurti „racionalumo“ ir „profesionalumo“ aurą.

Kiek laiko užtruks, kol Laisvės partijos rinkėjai pradės balsuoti už kraštutinius dešiniuosius?

Kiek laiko užtruks, kol Laisvės partijos rinkėjai pradės balsuoti už kraštutinius dešiniuosius?

„Nuo kitų partijų Laisvės partijos retorika […] skiriasi nebent keliomis Zuoko vardo vertomis ir mažam skaičiui žmonių aktualiomis inovacijomis: sidabrinio startuolio paketu (reikalingų finansų ir teisinių žinių mokymai, verslo inkubatorių / akseleratorių infrastruktūra) ir „sidabrinio influencerio“ idėja. Daktaro Unikausko tipo influencerio mokymai būtų orientuoti į vyresnio amžiaus žmonių aktyvumo skatinimą ir motyvacijos kėlimą. Atsiprašau už hate’ą, bet aktyvumą bei motyvaciją skatina pirmiausia prieinami vaistai ir po apsipirkimo vaistinėje neužklystančios mintys, kaip reikės išgyventi šį mėnesį.”

Ką girdi tavo šuo, o tu – ne: apie kultūrinį marksizmą (I)

Ką girdi tavo šuo, o tu – ne: apie kultūrinį marksizmą (I)

Ultradešiniojoje žiniasklaidoje neretai aptiksi neva baimę turintį kelti žodžių junginį „kultūrinis marksizmas“, kuris tariamai atskleidžia, kas slypi už visų šiandieninių grėsmių tikrosioms vertybėms, tradicinei šeimai ir tautai. Kultūrinis marksizmas paaiškina ir multikultūralizmą, ir feminizmą, ir augančią politkorektiškumo diktatūrą, ir degeneravusią populiariąją kultūrą, ir seksą bet kokia kita poza nei misionieriaus, ir veganus.

Naujasis mažoritarinis nacionalizmas (Lietuvoje)

Naujasis mažoritarinis nacionalizmas (Lietuvoje)

Ką iš tikrųjų reiškia pastaruoju metu išpopuliarėjęs terminas „naujasis etninis nacionalizmas“? Ar šiuolaikinis pakankamai margas (savo pilkumoje) lietuviškasis nacionalizmas papuola į šią kategoriją? Ir kaip šis reiškinys, dažnai laikomas grėsme demokratijai, tvarkosi su vis įvairėjančiomis šiuolaikinėmis visuomenėmis?