Į šiuos klausimus bandė atsakyti Niujorko universiteto politologė Kanchan Chandra savo pranešime „Naujieji etniniai nacionalizmai: demokratija, tapatybė ir valdymas XXI amžiuje“, skaitytame šį birželį Sarajeve vykusioje konferencijoje „Įvairovė ir demokratiškas valdymas”. K. Chandros pasirinktas terminas šiai naujai ir pavojingai nacionalizmo formai – mažoritarinis (daugumos) etninis nacionalizmas.
Kiek naujas yra naujasis etninis nacionalizmas?
Įprasta manyti, kad nacionalizmas kalba apie tautą, kuri, kaip yra teigęs antropologas Benedictas Andersonas, yra įsivaizduojama bendruomenė. Tačiau, kalbant apie šio dažnai daug kam girdėto, bet veikiausiai mažai kieno skaityto antropologo darbus, „įsivaizduojama“ nereiškia „fiktyvi“ ar „netikra“. Priešingai, bendruomenė yra tikra, o jos narius vienija visai bendruomenei bendras svarbių dalykų matymas. Tačiau visuomet išlieka skirtis tarp to, kas yra realybėje, ir to, ką žmonės mano ar įsivaizduoja. Nacionalistai bando paneigti šią skirtį. Visi jie konstruoja vienokį ar kitokį minėta skirtimi nepasižyminčios tautos paveikslą, kuris visada yra kūrybos procese, o šis niekuomet nėra ir pagal apibrėžimą negali būti užbaigtas. Dėl minėto neatitikimo tarp tikro ir idealizuoto tautos vaizdinių, visos tautos turi ribas ar paraštes (margins), kurias sunku asimiliuoti. Todėl šiuose pakraščiuose nuolatos glūdi alternatyvus visuomenės organizavimo vaizdinys. Kitaip tariant, tautos visad išlieka kaip vanduo – takios.
Nacionalizmas ir tauta – temos, kurias mokslininkai nagrinėja jau kelis šimtmečius, o dar palyginus visai neseniai, XX a., anti-kolonialistiniai ir anti-komunistiniai sąjūdžiai dėjo pamatus naujoms valstybėms atsirasti. Tad kas naujo kalbose apie Naująjį nacionalizmą?
Pradėkime nuo to, kas nėra Naujasis nacionalizmas.
Ar, kaip daug kas teigia, naujieji nacionalistai pasisako prieš globalizaciją? Ar XXI a. bus nužymėtas kovos tarp nacionalizmo ir globalizmo? Vargu. Juk anti-kolonializmas ir anti-komunizmas tam tikra prasme taip pat buvo prieš vienokio ar kitokio – vakarietiško ar sovietinio – tipo globalizaciją.
Tuomet galbūt XXI a. nacionalizmo išskirtinis bruožas yra ne jo anti-globalistinis, o anti-imigracinis pobūdis? Tą lyg ir leistų teigti tokie pavyzdžiai, kaip Donaldo Trumpo vykdoma griežta valstybinės sienos apsaugos politika, anti-imigracinių nuotaikų visuomenėje paskatinta dešiniųjų politikų sėkmė JAV, Jungtinėje Karalystėje, Italijoje ar Vengrijoje. Galima įtarti, kad turime reikalą su imigracijos atžvilgiu palankiai nusiteikusiais liberaliaisiais elitais ir juos kritikuojančia opozicija. Tačiau toks požiūris būtų per daug eurocentristinis, t.y., pasakojant globalaus nacionalizmo reiškinio istoriją, privilegiją suteikiantis vakarietiškai perspektyvai. Juk, pavyzdžiui, tokiose šalyse kaip Kinija, Rusija ar Japonija nacionalizmas veši ne dėl su migracija susijusių priežasčių. Kinijoje jis turi anti-vakarietišką pavidalą, Rusijoje nacionalizmas iškilo kaip atsakas į po 90-ųjų susidariusį valdančiosios ideologijos vakuumą, Japonijoje jo iškilimą galima sieti su šalies bandymu susigrąžinti turėtas pozicijas pasaulinėje politikoje. Nacionalizmas su migracijos procesais nesusijęs ir tokiose šalyse kaip Mianmaras, Šri Lanka, Indonezija, Brazilija ar Turkija.
Galbūt tuomet Naujasis nacionalizmas yra susijęs su populizmu? Kitaip tariant, ar jis yra anti-elitistinis? Taip. Tačiau tokiu atveju šis nacionalizmas nėra kažkas naujo, nes, jei kalbėdami apie nacionalistinį populizmą omenyje turime skirtį tarp masių ir elito, tuomet masių nacionalizmas egzistavo ir XX a.
K. Chandra teigė, kad tai, su kuo susiduriame šiandien, tiksliau būtų vadinti etniniu mažoritarizmu arba etninės daugumos nacionalizmu. Visų anksčiau minėtų pavyzdžių atveju galime kalbėti apie mobilizuotą grupę, kuri visuomenėje sudaro daugumą. Nacionalizmo studijų klasikai kalbėjo apie bandymus suformuoti kolektyvą, kurį apibrėžtų valstybės sienų ribos (garsioji Ernesto Gellnerio frazė, jog nacionalizmas yra siekis, kad tautinis ir politinis vienetai sutaptų, kurią daugelis nacionalistų šiandien cituoja kone kaip programinį punktą). Šių studijų klasikai taip pat minėjo bandymus mobilizuoti tam tikrai etninei grupei priklausančius žmones valstybės viduje (pvz. lietuvių tautos mobilizacija Rusijos imperijoje). Tačiau tokie mėginimai dažniausiai vesdavo prie separatistinių judėjimų susiformavimo. Todėl XX a. nacionalizmas neatsitiktinai gamino mažesnes valstybes, kurios formuodavosi didesnių valstybių sąskaita.
Etninis mažoritarizmas: daugumos reikalavimai ir mažumos teisės
Etninio mažoritarizmo priešai – migrantai, vidinės mažumos (įsivaizduojama „penktoji kolona“), tam tikra religija ir kultūra; jis gali būti ir populistinis, ir anti-globalistinis. Kalbame ne apie nacionalizmą, o apie nacionalizmus, kurie nori matyti valstybėje proteguojamus daugumos interesus. Tai ne separatistiniai judėjimai, siekiantys atsiskirti nuo esamos valstybės ir suformuoti naują. Šie mažoritariniai nacionalizmai nesikėsina į valstybę kaip tokią, priešingai – jie nori išsaugoti ir perkeisti ją, tačiau pageidautina pagal išskirtinai savo paveikslą ir supratimą, kokia ta valstybė turi būti.
Kalbant apie valstybės valdymą (governance), pagrindinis mažoritarinio nacionalizmo kontekste iškylantis klausimas – kaip to paties politinio vieneto viduje sutaikyti daugumos reikalavimus su mažumos teisėmis? XXI a. išskirtinumas slypi tame, kad dauguma yra stipriai mobilizuota. Kaip tuomet sutaikyti daugumą ir mažumas?
Kokie galimi šios problemos sprendimo būdai? Egzistuojanti literatūra siūlo keletą išeičių. Pirmoji – riboti/varžyti etninę daugumą. Kai kuriose šalyse etniškumas yra ignoruojamas, pvz. tokios šalys kaip Indija, Ruanda ar Prancūzija nerenka informacijos apie piliečių priklausymą etninėms grupėms (žinoma, galima sakyti, kad veikiau yra priešingai – dominuojantis etniškumas („visi mes prancūzai“) kaip tik yra iškeliamas). Tai (ne)daroma siekiant užkardyti žmonių mobilizacijos etniniu pagrindu galimybes. Antra galima išeitis – etninė tarpusavio priklausomybė. Skirtingų etninių grupių nariai yra verčiami būti atskaitingais vieni kitiems. Išeičių galima ieškoti ir etniniame lygiavime/derinime (matching), kuris remiasi proporcionalumo idėja arba etniniu principu paremta savivalda, etninėms kategorijoms suteikiančia tiek galios, kiek tik įmanoma.
Tačiau čia svarbu paminėti dar kai ką – visi šie sprendimai remiasi idėja, kad etninės tapatybės yra fiksuotos ir kad institucijos turi reikalą su nekintančiomis tapatybėmis. Tokiu atveju sunku pripažinti daugumą ir mažumą lygiomis. O toks pripažinimas veikiausiai tik toliau skatintų daugumos nerimą dėl savo statuso visuomenėje.
Kiekviena dauguma – mažumų koalicija
Dar vienas galimas sprendimas siūlo tapatybes traktuoti kaip kažką, kas yra nuolat konstruojama ir kuriama. Tačiau ar gali daugumos tapatybė būti sukonstruota taip, kad sutaikytų daugumą ir mažumą? Jeigu gali, tuomet galbūt turėtume svarstyti plačių, „skėtinių“ tapatybių konstravimą? Galbūt, tačiau tik tuomet, jei jos gali įgyti daugiau nei vieną pavidalą. Šios tapatybės turi būti platesnės, įtraukiančios skirtingas visuomenės grupes, kaip siūlo Francis Fukuyama, tačiau tuomet susiduriame su kitu klausimu – koks skirtumas tarp to, ką siūlo F. Fukuyama, ir, tarkime, pilietinio nacionalizmo idėjos? Be to, koks ryšys tarp „tikėjimo“ tapatybės (creedle identity) ir daugumos tapatybės? Mat net ir liberalizmo atveju turėtume prisiminti, kad jis nėra vertybiškai neutralus.
Kai kurie mokslininkai, pvz. Ericas Kaufmannas, siūlo tokį sprendimą – daugumos rūpesčiai turi būti imami domėn. Tačiau tuo pat metu turi egzistuoti būdas kaip: a) atskirti daugumą nuo valstybės (nors K. Chandra tokios sąvokos ir neminėjo, tačiau galbūt galėtume leisti sau kalbėti apie tautiškai sekuliarios valstybės idėją?) ir b) garantuoti mažumoms jų teises. Tačiau čia tuoj pat iškyla klausimas, kaip šiuo atveju užtikrinti tinkamą galios balansą tarp skirtingų grupių? Sutikdama su idėja daugumos interesus traktuoti rimtai, K. Chandra siūlė spręsti minėtą šio sprendimo trūkumą taip – negalime leisti vien tik daugumai kalbėti apie daugumą. Kadangi visos (etninės) daugumos yra įsivaizduojamos, nei viena iš jų neegzistuoja vienu kuriuo nors fiksuotu pavidalu. Jų interesas turi būti imamas domėn, tačiau nestiprinant ir nesistengiant užfiksuoti jau egzistuojančio etninės daugumos supratimo. Kaip galima tai pasiekti?
Iš pradžių reikėtų įsisąmoninti, kad visos daugumos – mažumų koalicijos. Jos visuomet yra kūrimosi procese, visuomet neužbaigtos. Pripažinti daugumos interesus ir traktuoti juos rimtai taptų lengviau įsisąmoninus faktą, kad savo viduje dauguma yra įvairi. Žinojimas, kad visi esame kurios nors mažumos dalis, padėtų spręsti „kito“ baimės problemą, o taip pat prisidėtų prie empatijos jausmo ugdymo.
Savo argumentą pranešėja grindė hindu nacionalizmo pavyzdžiu. Hindu dauguma Indijoje niekad nebuvo privilegijuota nuo pat valstybės susikūrimo, todėl ji turėtų turėti privilegijuotą statusą, sako Indijos nacionalistai. Tačiau viduje hindu dauguma yra labai įvairi (kastų, lytinės tapatybės, politinio savęs tapatinimo prasme). Vienas iš būdų atsakyti hindu nacionalistams – svarstyti skirtingus daugumą sudarančių grupių interesus, tačiau prieš tai užduodant šiems nacionalistams vieną klausimą: kurie būtent margaspalvės hindu daugumos atstovai turėtų būti privilegijuoti? Vis dėlto, profesorės K. Chandra teigimu, toks performulavimas turi kilti iš vidaus. Pastangos perkonstruoti daugumos tapatybę turi kilti iš apačios, t. y. tai turi būti socialinis ir politinis, o ne elito projektas.
Iš mažumų perspektyvos žiūrint, daugumos intereso klausimas neatrodo toks grėsmingas, jei daugumą matai kaip kažką vidujai įvairaus.
Lietuviško nacionalizmo atvejis
Kaip Chandros idėjų apie naująjį etninės daugumos nacionalizmą kontekste atrodo šalis prie Baltijos jūros kranto? Ar lietuviškasis nacionalizmas yra mažoritarinis? Mąstant apie šį klausimą, į galvą iš pradžių ateina jau klasika tapęs Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio demokratijos apibrėžimas: „Demokratijos pagrindas, kad mažuma klauso daugumos. O kai kalbama apie buldozerį, tai aš irgi turiu tokią linksmą frazę, kad tam, kad kelius būtų galima išlyginti, tai reikia buldozerio.“ Siekių „išlyginti“ lietuviškąjį kelią pagal savo turimą tokio kelio įsivaizdavimą valstiečių kadencijos metu matėme tikrai ne vieną: nuo kovos su alkoholiu, „baudžiako už kasiaką“, urėdijų reformos, visuomeninio transliuotojo įstatymo pakeitimų ir prieš abortus nukreiptų iniciatyvų. Tačiau kuo toks buldozeris skiriasi nuo, pavyzdžiui, to, kurį savo laiku taikė konservatorių ir liberalų vedama vyriausybė? Pastaroji be didesnių diskusijų su tautinių mažumų bendruomenėmis, suvienodino valstybinės lietuvių kalbos egzamino laikymą, nepaliekant tautinėms mažumoms deramo pereinamojo laikotarpio prisitaikyti prie naujų pokyčių. Vargu bau, ar Lietuvos atveju esama ko nors naujo, kai kalbame apie Naująjį daugumos nacionalizmą.
Aktuali veikiau galėtų būti K. Chandros mintis, kad kiekviena dauguma yra mažumų koalicija. Ir kad girdint daugumos reikalavimus ją gerbti ir statyti jos interesus pirma kitų, turėtume tokiai daugumai užduoti klausimą – o kuri gi jos dalis turėtų būti privilegijuota? Štai ir Lietuvoje turime įsivaizduojamą daugumos bendruomenę, kuri dažno jos nario galvoje yra glotni ir homogeniška. Dažnai pasigirsta vienbalsių kalbų, kad suverenitetas priklauso tautai, kad lietuvių tautos interesai Lietuvoje turėtų būti aukščiau visko, kad joks pašalietis neturi mokyti mūsų pačių istorijos (Vėtrageitas).
Tačiau pažvelgę į šios daugumos vaizdinį iš arčiau, pamatytume, kad ji – margų ir įvairiaspalvių lietuvių mozaika. Sulipdyta iš dalių, kurios tarpusavyje kartais ne tik kad nedera, bet ir ryškiai pjaunasi. Kai girdime, kad suverenitetas turi priklausyti lietuvių tautai, galėtume paklausti, o kas bus tas, kuris ves ją į priekį – Radžvilas ar Juozaitis? Ir kuriems iš lietuvių to suvereniteto turėtų priklausyti daugiau – balsuojantiems už valstiečius, už konservatorius ar gal net už socdemus? Karbauskio pagonims ar Dagio ir ProPatrios krikdemams? Dariaus Kuolio tautinio respublikonizmo mėgėjams ar liberaliesiems A. Bumblausko kosmopolitiškos LDK lietuvybės atstovams? Santaros-Šviesos tipo pasaulio lietuviams ar prie Naujojo Židinio palinkusiems neokonservatoriams-valstybininkams? O gal jis turėtų priklausyti Brazausko laikų sovietinės liaudies šokių ir dainų Lietuvos nostalgikams ar neoliberalaus Šimašiaus „niekam neprieštaraujam, nes iš tiesų mums kaip ir nerūpi… kol sukasi verslas“ pobūdžio Lietuvos hipsteriams?
Kas yra toji lietuvių dauguma, kurios interesų turi būti paisoma? Ar tai tie lietuviai, kurie už Vytį, ar tie, kurie už kalvą? Vytauto Landsbergio „mes visad viską žinome geriau“ būdo lietuviai, kurie nori atimti iš tegu ir tautietės, bet visgi babos, pasą, kad pastaroji neprabalsuotų už ką nereikia? Ar priešingai – babos ir runkeliai, kurie kituose rinkimuose, tikėtina, vėl balsuos ne už tuos, už kuriuos reikia. Ar toji dauguma gyvena „Europos G taške“ Vilniuje, ar Pasvalyje? O gal Naisiuose? O gal lietuviškiausiame UK mieste Piterbore? Ar tai daugumai priklauso tamsiaodžiai mišriose santuokose gimę lietuviai, vasaroms grįžtantys aplankyti senelius į Sedą ar Kapčiamiestį? O tautišką giesmę su visais pasaulio lietuviais liepos 6 d. sinchroniškai traukiantys LGBT nariai? Ar ši dauguma – tai taip pat ir tradicinių pažiūrų vaikus auginantys vieniši tėvai? O šalies ūkininkai, už centus priduodantys savo karvių pieną, ir tą pieną iš jų perkantys ir vėliau jau už rimtą pinigą parduodantys Rokiškio ar Žemaitijos verslininkai – ar ir tie, ir tie taip pat yra šios daugumos dalis?
Visiška tiesa, kad daugumos interesų reikia paisyti. Lygiai taip pat, kaip ir visų šalies gyventojų interesų. Tik štai klausimas čia iškyla toks – kas ta dauguma ir kurių jos dalių interesams teikti pirmenybę?
Pagrindinės iliustracijos šaltinis – Time.com