fbpx
Angela Merkel

Yanis Varoufakis: Angela Merkel – blogis Europai ir pasauliui

Šie parlamento rinkimai Vokietijoje žymi 16 metų trukusio Angelos Merkel valdymo pabaigą. Yanis Varoufakis tinklalapiui „Jacobin“ rašo apie tai, kaip ji tapo dominuojančia taikos meto lydere Europoje – pačios Europos sąskaita.

Angelos Merkel kadencija bus prisimenama kaip žiauriausias Vokietijos ir Europos paradoksas. Viena vertus, ji dominavo žemyno politikoje kaip joks kitas taikos meto lyderis ir palieka Vokietijos kanclerio postą daug galingesnį, nei jį rado. Tačiau tai, kaip ji sukūrė šią galią, pasmerkė Vokietiją ilgalaikiam nuosmukiui, o Europos Sąjungą – stagnacijai.

Turtu varomas nuosmukis

Neabejotina, kad Vokietija šiandien stipresnė politiniu ir ekonominiu požiūriu, nei buvo tuomet, kai Merkel tapo kanclere 2005 m. Tačiau Vokietijos sustiprėjimą lėmusios priežastys galutinai užtikrino ir šalies nuosmukį stagnuojančioje Europoje.

Vokietijos galią lemia trys didžiuliai pertekliai: prekybos perteklius, struktūrinis federalinės vyriausybės perteklius ir įplauku iš užsienio perteklius į Frankfurto bankus dėl rusenančios, niekada nesibaigiančios eurokrizės.

Nors Vokietija dėl šių trijų perteklių plaukia piniguose, jie dažniausiai yra iššvaistomi. Užuot pinigus pumpavus į ateities infrastruktūrą, viešą ar privačią, jie arba eksportuojami (pvz., investuojama užsienyje), arba naudojami neproduktyviam turtui Vokietijoje pirkti (pvz., Berlyno butams ar „Siemens“ akcijoms).

Kodėl Vokietijos įmonės ar federalinė vyriausybė negali šių pinigų veiksmingai investuoti Vokietijoje? Nes – ir čia yra dalis žiauraus paradokso – priežastis, dėl kurios šie pertekliai egzistuoja, yra ta, kad jie nėra investuojami! Kitaip tariant, valdant poniai Merkel, Vokietija sudarė sandorį su velniu: apribodama investicijas ji įgijo perteklių iš likusios Europos ir pasaulio, kad vėliau galėtų neinvestuoti, neprarasdama savo galimybių ateityje išgauti daugiau pertekliaus.

Žvelgiant giliau, didžiulis perteklius, kuris Merkel Vokietijai suteikė galių, susidarė dėl to, kad Vokietijos, o vėliau ir Europos mokesčių mokėtojai buvo priversti gelbėti begalvius Frankfurto bankininkus, dėl kurių kilo humanitarinė krizė Europos pakraščiuose (ypač Graikijoje). Tuo pasinaudodama, Merkel vyriausybė įvedė precedento neturintį taupymo režimą tiek vokiečių, tiek nevokiečių darbuotojų sąskaita (žinoma, neproporcingai).

Trumpai tariant, menkos vidaus investicijos, visuotinis taupymas ir išdidžių Europos tautų supriešinimas buvo priemonės, kuriomis viena po kitos einančios Merkel vyriausybės perleido turtus ir valdžią Vokietijos oligarchijai. Tačiau šios priemonės taip pat ir suskaldė Vokietiją, dabar pralaiminčią kitą pramonės revoliuciją susiskaldžiusioje Europos Sąjungoje.

Kaip Merkel pasinaudojo savo galia visoje Europoje, žingsnis po žingsnio kurdama jos palikimu tapsiantį žiaurų paradoksą, iliustruoja trys epizodai.

Yanis Varoufakis
Yanis Varoufakis | qz.com

I epizodas: visos Europos socializmas Vokietijos bankininkams

2008 m., kai žlugo Volstryto ir Londono bankai, Angela Merkel vis dar puoselėjo savo, kaip griežtos, finansiškai apdairios geležinės kanclerės įvaizdį. Pirštu rodydama į švaistūnus „anglosferos“ bankininkus, ji rėžė efektingą kalbą Štutgarte, kurioje užsiminė, kad JAV bankininkams reikėjo pasikonsultuoti su Švabijos namų šeimininke, galėjusia pamokyti vieno ar kelių dalykų apie finansų valdymą. Įsivaizduokite jos siaubą, kai netrukus po to ji sulaukė lavinos nerimą keliančių skambučių iš savo Finansų ministerijos, Centrinio Banko irpatarėjų ekonomikai, kurie visi skelbė neįtikėtiną žinią: kanclere, mūsų bankai taip pat bankrutuoja! Kad veiktų bankomatai, mums reikia 406 milijardų eurų injekcijos iš tų pačių Švabijos namų šeimininkių pinigų – ir reikėjo jau vakar!

Tai buvo ne kas kita kaip politiniai nuodai. Pasaulio kapitalizmui patiriant spazmus, Merkel ir Peeras Steinbrückas, jos finansų ministras socialdemokratas, Vokietijos darbo klasei įvedė taupymo režimą bei didžiulės recesijos akivaizdoje propagavo standartinę, save naikinančią diržų veržimo mantrą. Kaip ji dabar pasirodys prieš savo parlamento narius, kuriuos daugelį metų mokė taupymo dorybių, kai kalba eina apie ligonines, mokyklas, infrastruktūrą, socialinę apsaugą ir aplinką, ir prašys jų išrašyti milžinišką čekį bankininkams, kurie dar prieš kelias sekundes plaukiojo piniguose? Kadangi būtinybė yra priverstinio nuolankumo motina, kanclerė Merkel giliai įkvėpė, įžengė į nuostabų Normano Fosterio sukurtą federalinį Bundestagą, pranešė blogą naujieną sumišusiems parlamentarams ir išvyko su prašomu čekiu.

Bent jau tai sutvarkyta – ji, turbūt, pagalvojo. Tačiau taip toli gražu nebuvo. Po kelių mėnesių dar vienas telefono skambučių srautas pareikalavo panašių milijardų tiems patiems bankams. Kodėl? Graikijos vyriausybė buvo prie žlugimo ribos. Jei ji žlugtų, 102 milijardai eurų, kuriuos ji skolinga Vokietijos bankams, išgaruotų, o netrukus Italijos, Ispanijos ir Airijos vyriausybės tiems patiems bankams, greičiausiai, negrąžintų dar maždaug pusės trilijono eurų vertės paskolų. Kartu paėmus, Vokietijos ir Prancūzijos lyderiams reikia apie trilijono eurų, kuriuos jie laimėtų, jei Graikijos vyriausybei nebūtų leidžiama sakyti tiesos, tai yra – pripažinti savo bankrotą.

Būtent tada Angelos Merkel komanda pasiekė aukščiausią pilotažą ir rado būdą, kaip antrą kartą išgelbėti Vokietijos bankininkus nepasakant Bundestagui, kad kaip tik tai jie ir daro: antrąją savo bankų gelbėjimo operaciją jie pavaizduos kaip solidarumo aktą su „Europos skėriais“ – graikų tauta. Ir privers kitus europiečius, net ir daug neturtingesnius slovakus bei portugalus, sumokėti paskolą, kuri tik trumpai akimirkai pateks į Graikijos vyriausybės kasą, bet vėliau atsidurs vokiečių ir prancūzų bankininkų kišenėse.

Nežinodami, kad jie iš tikrųjų moka už Prancūzijos ir Vokietijos bankininkų padarytas klaidas, Slovakijos ir Suomijos, Vokietijos ir Prancūzijos gyventojai manė, kad padengia kitos šalies skolas. Vardan solidarumo su nepataisomais graikais ponia Merkel pasėjo priešiškumo sėklą tarp išdidžių Europos tautų.

II epizodas: taupymas visoje Europoje

Kai 2008 m. rugsėjį žlugo „Lehman Brothers“, paskutinis jo generalinis direktorius paprašė JAV vyriausybės suteikti milžinišką paskolą, kad išgelbėtų banką. Įsivaizduokite, jei JAV prezidentas būtų atsakęs: „Jokios pagalbos nebus, be to, draudžiu jums skelbti bankrotą“. Būtų buvę visiškai absurdiška. Tačiau būtent tai Angela Merkel pasakė Graikijos ministrui pirmininkui 2010 m. sausį, kai jis beviltiškai maldavo pagalbos, kad išvengtų Graikijos bankroto. Tai buvo tarsi pasakymas krentančiam žmogui: „Aš tavęs negaudysiu, bet tau taip pat draudžiama atsitrenkti į grindis.“

Kokia buvo tokio absurdiško dvigubo nein prasmė? Kadangi Merkel nuo pat pradžių reikalavo, kad Graikija imtų didžiausią paskolą istorijoje – kaip paslėpto antrojo Vokietijos bankų gelbėjimo paketo dalį (žr. aukščiau) – labiausiai tikėtinas paaiškinimas yra ir liūdniausias: jos dvigubas nein, kuris truko keletą mėnesių, Graikijos ministrui pirmininkui įvarė tokią neviltį, kad galiausiai jis sutiko su labiausiai triuškinančia taupymo programa istorijoje. Taigi, du zuikiai buvo nušauti vienu gelbėjimo paketu: Merkel antrą kartą slapta išgelbėjo Vokietijos bankus, o visame žemyne kaip krūmynų gaisras, prasidėjęs Graikijoje ir išplitęs visur, įskaitant Prancūziją ir Vokietiją, ėmė plisti visuotinis taupymas.

Angela Merkel
Angela Merkel | jacobin.de

III epizodas: paskutinis sabotažo veiksmas

Pandemija suteikė Angelai Merkel paskutinę galimybę suvienyti Vokietiją ir Europą.

Didelė nauja valstybės skola buvo neišvengiama net Vokietijoje, nes vyriausybės siekė kompensuoti dėl karantino prarastas žmonių pajamas. Jei kada ir buvo momentas nutraukti ryšius su praeitimi, tai šis – pats tinkamiausias. Tai buvo situacija, kuri šaukte šaukė, kad Vokietijos perteklių būtina investuoti visoje Europoje ir kartu demokratizuoti sprendimų priėmimo procesus Europos Sąjungoje. Tačiau paskutinis Angelos Merkel veiksmas buvo užtikrinti, kad ir ši akimirka būtų praleista.

2020 m. kovą trylika ES vyriausybių vadovų, įskaitant Prancūzijos prezidentą Emmanuelį Macroną, ištikti harmonizuojančios panikos dėl visos ES užsidarymo, pareikalavo išleisti bendras ES obligacijas (vadinamąsias euroobligacijas). Taip auganti nacionalinė skola būtų nuimta nuo silpnų valstybių narių pečių ir perkelta visai ES, kad po pandemijos būtų išvengta didžiulio taupymo Graikijos pavyzdžiu.

Kanclerė Merkel – nieko nuostabaus – vėl pasakė nein. Vietoj to ji pasiūlė jiems paguodos prizą atkūrimo fondo pavidalu, kuris visiškai niekaip nepasitarnauja tam, kad būtų susidorota su didėjančia valstybių skola, arba tam, kad Vokietijoje sukauptas perteklius būtų investuotas į ilgalaikius Vokietijos gyventojų interesus.

Kaip įprasta Merkel, atkūrimo fondo sukūrimas sudarė įspūdį, kad bus padaryta tai, kas minimaliai būtina patenkinant daugumos europiečių (įskaitant ir daugumos vokiečių) interesus – iš tikrųjų to nedarant! Paskutinis Merkel sabotažo veiksmas turėjo du aspektus.

Pirma, atkūrimo fondo dydis tyčia yra nereikšmingas makroekonomine prasme. Jis yra per mažas, kad silpniausius ES žmones ir bendruomenes apgintų nuo griežto taupymo, kuris galų gale prasidės, kai tik Berlynas uždegs žalią šviesą „fiskaliniam konsolidavimui“, siekdamas suvaldyti augančias nacionalines skolas.

Antra, atkūrimo fondas iš tikrųjų atims turtą iš skurdesnių šiauriečių (pvz., vokiečių ir olandų) ir perduos jį Pietų Europos oligarchams (pvz., graikų ir italų rangovams) arba vokiečių korporacijoms, teikiančioms Pietų valstybėms viešąsias paslaugas (pvz., „Fraport“, kuri dabar valdo Graikijos oro uostus). Niekas efektyviau nepasitarnautų dar labiau gilinant Europos klasių kovą ir susikaldymą tarp Šiaurės ir Pietų, nei Merkel atkūrimo fondas – paskutinis sabotažo prieš Europos ekonominę ir politinę vienybę veiksmas.

Baigiamasis Lamento

Ji lengva ranka mano šalyje sukūrė humanitarinę krizę, kad būtų užmaskuotas kvazinusikaltėlių – Vokietijos bankininkų gelbėjimas, kartu supriešindama išdidžias Europos tautas.

Ji sąmoningai sabotavo visas galimybes suvienyti europiečius.

Ji sumaniai sužlugdė visus bandymus Vokietijai ir visai Europai pasukti žaliojo kurso keliu.

Ji nenuilstamai dirbo siekdama susilpninti demokratiją ir užkirsti kelią demokratizacijai beviltiškai antidemokratinėje Europoje.

Ir vis dėlto, stebėdamas beveidžių, banalių politikų būrį, besistumdančių dėl galimybės ją pakeisti, labai bijau, kad pasiilgsiu Angelos Merkel. Net jei mano vertinimas apie jos valdymo laikotarpį nesikeičia, įtariu, kad su laiku apie jos kadenciją galvosiu atlaidžiau.


Versta iš Yanis Varoufakis se despide de Angela Merkel“.
Pagrindinės iliustracijos šaltinis Jacobin“. 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *