Kaunas Pride – naujojo aktyvizmo pradžia ar senojo tąsa?

Eitynės be konfliktų neįvyko – Kauno meras niekaip nenorėjo suteikti eitynėms leidimo. Galiausiai savivaldybė suderino eitynes pralaimėjusi skundą teisme, dieną prieš eitynių datą. Dar prieš eitynių pradžią dėl smurto kurstymo policija įspėjo 15 asmenų. Per Pride sulaikyti 22 asmenys, pradėti ikiteisminiai tyrimai. Nepaisant visų trukdžių, eitynės įvyko. Du eitynių dalyviai buvo sužeisti, vienam į kapišoną įmesta petarda. Masiniu smurto protrūkiu to gal ir nepavadinsi, bet šį kartą Pride neįvyko visiškai taikiai.

Komercinė žiniasklaida kaip pagrindinį išskirtinumą akcentavo lokaciją – pirmą kartą Lietuvos istorijoje Pride eitynės vyko už Vilniaus ribų. Be šio aspekto, žiniasklaida taip pat buvo užsiėmusi savo pamėgtų (ir su LGBT bendruomene nesusijusių) kampų ieškojimu – į priekį išstūmė į renginį atėjusius politikus, kabinosi prie socialinių tinklų „žvaigždžių“ nuomonių. O kuo šios eitynės buvo panašios ar kitokios, lyginant su Baltic Pride ir prieš tai buvusiomis akcijomis?

Naujo aktyvizmo pradžia?

Daug daugiau žmonių surenkantis ir kartą per kelis metus LGL (Lietuvos gėjų lygos) organizuojamas Baltic Pride šiemet vėl neįvyko dėl prastos epidemiologinės situacijos. Per Kaunas Pride LGL matyti tarp organizatorių neteko. Reiktų pastebėti, jog Kaunas Pride organizacinį komitetą sudarė keliasdešimt susibūrusių aktyvistų, o ne fondų pinigus įsisavinančios organizacijos. 2019 m. Baltic Pride rėmęs „Swedbank“ šįkart nepasirodė ir paramos neišreiškė, kaip ir kitas stambus kapitalas. Patys Kaunas Pride organizatoriai šio skirtumo per daug neakcentavo – galbūt nenorėta mėtyti akmenų į LGL daržą, dar labiau skaldant ir taip mažą aktyvistų ratą.

Tai vienas iš pagrindinių, mano nuomone, esminių skirtumų. Šis esminis skirtumas nesustabdė homofobiškai nusiteikusių piliečių nuo dalyvių vadinimo Soroso agentais ar nupirktais protestuotojais. Vis dėlto šį kartą, nežingsniuojant kartu su pinigus siurbiančiais fondais ir korporacijomis, toks kaltinimas buvo visai nepagrįstas.

Buvo smagu, kad Pride šį kartą buvo apie bendruomenę ir jos žmones – o ne apie korporacijas marginalizuotų žmonių šventėje. Be to, toks pokytis svarbus kalbant ne tik apie LGBT aktyvizmą, bet ir apie platesnį protesto kultūros vystymą. Buvo įrodyta, jog sėkmingai organizuotis įmanoma ir savo jėgomis, be didelio biudžeto ir pašalinės paramos. 

Įdomu matyti, kaip keičiasi paties Pride politiškumas. Pirmasis 2010 m. Pride Vilniuje buvo visai nepolitiškas – tuo metu nebuvo kalbų nei apie partnerystes, nei apie įsivaikinimą. Esminis klausimas buvo, ar eitynės išvis įvyks. Nuo to laiko politiniai LGBT bendruomenės klausimai pateko į politinių diskusijų lauką, o šiemet – pirmą kartą ir į Seimą, balsuojant dėl Partnerystės įstatymo priėmimo. Tačiau Baltic Pride taip ir liko švente – 2019 m. nepateikė jokių politinių reikalavimų. 

O Kaunas Pride turėjo aiškius politinius reikalavimus – be jau girdėtų partnerysčių, įsivaikinimo ir lyties keitimo operacijų įteisinimo (visus reikalavimus galima rasti čia), buvo pridėtas LGBT istoriją įtraukiantis švietimas. Pastaroji mintis buvo sutikta kiek kontroversiškai, ypač maršistams garsiai rėkiant apie „masturbacijos pamokas mokyklose“ ir vaikų tvirkinimą „LGBT ideologija“. Tokie skundai, geriau nei bet kokie mėtyti kiaušiniai, parodo (bent dalies) visuomenės požiūrį į bendruomenę kaip antrarūšę. Nors homoseksualūs santykiai buvo kriminalizuoti daugelyje valstybių ir baudžiami prievartiniu darbu, o pats LGBT aktyvizmas yra pilietinio pasipriešinimo dalis, plačioji visuomenė vis dar nenori apie tai kalbėti ir sumenkina tai iki „lovos reikalų“. 

Senojo aktyvizmo tąsa?

Nors Kaunas Pride reikalavimai buvo gerokai praplėsti (ypač lyginant su Baltic Pride), jie liko pririšti prie pagrindinės egalitarinės idėjos – LGBT asmenims reikia lygių teisių su heteroseksualia dauguma. 

Galėčiau ilgai plėtoti teiginį, kodėl lygybė kaip politinis reikalavimas yra ribotas ir neadekvatus. Tokią kritiką taikyčiau ir mainstreaminiam feminizmui bei kairiajai politikai, kuri mato didžiausią bėdą nelygybėje (ne išnaudojime, kaip marksizmas, ar hierarchijoje, kaip anarchizmas) – pvz., socialdemokratijai. 

Kalbant apie feminizmą, įsivaizduokime hipotetinę situaciją – vidutinis vyras į pensiją išeina 72 metų amžiaus, vidutinė moteris – 75 metų. Panaikiname šį skirtumą ir dabar tiek vyrai, tiek moterys į pensiją išeina 72-ejų. Gerai, pripažinsiu – tai tikrai nėra blogai, anaiptol – tai yra šioks toks pasiekimas. Vis dėlto, ar toks nelygybės pašalinimas tikrai išlaisvina moteris? Išlaisvina nuo kasdieninio seksizmo, priekabiavimo, alinančio darbo, reikalavimo prisitaikyti prie nubrėžtų vaidmenų? Anaiptol, nes ne visas šias problemas sukelia lyčių nelygybė.

Atitinkamai, jei šį tekstą skaito homoseksualūs, biseksualūs ar translyčiai asmenys – ar jūs tikrai būsite viskuo patenkinti, įgyendinus Kaunas Pride reikalavimus? 

Jei taip, labai džiaugiuosi už jus. Nes išsakyti reikalavimai nėra labai nerealistiški – jau įgyvendinti daugelyje Vakarų Europos valstybių. Tik aš pats ne lygybės norėčiau, o gal reikėtų sakyti – ne tik lygybės.

Viena iš socialinio aktyvizmo problemų – susiradę subjektą (kad ir kas tai bebūtų, juodaodžiai, moterys, darbininkai, homoseksualai), aktyvistai jį puola suvokti ne kaip šios epochos socialinį konstruktą, o kaip nepajudinamą, amžiną tiesą. Žinoma, savo tapatybės atsikratyti čia ir dabar yra neįmanoma – tad taip, identifikuoti visuomenėje mažiau galios turinčias grupes nėra blogai. Bet ar mes nepametame platesnės perspektyvos? Ar mes nespėjome prisirišti prie savo tapatybės kaip nepajudinamos?

Kaip dažnai pagalvojame, ar mūsų sugalvotos kategorijos – skirstymas į normalų, normatyvų heteroseksualumą ir „kitokį“ homoseksualumą, biseksualumą, aseksualumą ir t. t., yra reikalingos, taip visą laiką suteikiant LGBT bendruomenei „kito“ etiketę? Ar reikalinga esencializuoti lytį, tik gimusiam vaikui užklijuojant etiketę „vyras“ ar „moteris“, ir tik po to leisti žmogui iš jos išlipti? 

Norėčiau ne (tik) lygybės, o kad neheteroseksualūs žmonės turėtų visas galimybes savirealizacijai ir švietimui, nebandant sutilpti į dominuojančios, konservatyvios ir šeimomis grįstos politikos rėmus. Vis dėlto, tokia platesnė emancipacija sunkiai įmanoma be platesnio solidarumo.

Solidarumas?   

Prisirišimas prie savo tapatybės bei vaidmens buvo matomas ir kitoje barikadų pusėje. Maža dalis piktų homofobų įtikėjo esantys „šeimos gynėjais“ ir Vakarų civilizacijos sergėtojais. Kai šių veikėjų pasaulėžiūra susiduria su LGBT aktyvistų, konfliktas neišvengiamas. LGBT eitynių dalyvius ir kontr-protestuotojus šį kartą skyrė didelė policininkų siena. Toje situacijoje atrodė, jog esame priešai. O ar iš tiesų esame?

Norėčiau kiek išskirti kontr-protestuotojus. Jų gretose buvo tokių veikėjų kaip Stanislovas Buškevičius ar jau legenda tapusi lietuvių kalbos mokytoja Astra. Šie žmonės savo žinomumą pasistatė ant homofobijos, taigi iš jų nieko kito tikėtis ir nereikėtų. Tačiau tarp kontr-protesto dalyvių buvo ir kitokių žmonių – policiją šturmavę baikeriai, treninguoti marozai, rėkiantys necenzūrinius šūkius. 

Kas jie tokie ir kokia jų istorija? Iškart po eitynių socialiniuose tinkluose buvo aptarinėjama šių žmonių fizionomija, aprangos stilius, leksika. Dažna reakcija nelabai skiriasi nuo homofobų naudojamų apibūdinimų LGBT bendruomenei. Jei pastarieji vadinami iškrypėliais ir išsigimėliais, tai kontr-protestuotojai buvo vadinami alkoholikais, bedarbiais, tautos gėdomis ir t. t. Aš ir pats nežinau jų istorijos ir motyvų – bet man jie neatrodė panašūs į geru gyvenimu apdovanotus bendrapiliečius. Jei jie jaučiasi nuskriausti, palikti ar pamiršti – esame panašesni į juos, nei norėtume pripažinti.

Kalbant apie platesnį solidarumą – sparčiai didėjantis valstybės autoritarizmas ir bazinių teisių varžymas turėtų sujungti mus visus. Tokį valstybės puolimą prieš žmogaus teises matome keliais frontais.

Šiuo metu keturi tūkstančiai imigrantų laikomi antisanitarinėmis sąlygomis stovyklavietėse, o vidaus reikalų ministrės Agnės Bilotaitės kalbos apie „hibridinį karą“ ir „dezinformaciją“ menkai skiriasi nuo lietuvių kalbos mokytojos Astros sąmonės srauto. Mėnesius besitęsiančios krizės laiko juostoje sunku rasti „didžiausią blogį“ – ar tai būtų kelis kartus dėl prastų sąlygų kilusios riaušės, ar moterų su vaikais apgręžinėjimas. 

Neatrodo, jog situacija galėtų stabilizuotis – tai rodo praėjusios savaitės įvykiai. Praėjusią savaitę žiniasklaida pirmą kartą pasiekė žinia, jog stovyklose esama ir LGBT žmonių. Belieka spėlioti, kiek dar panašių atvejų žiniasklaidos nepasiekė. Tiesa, žiniasklaidai nebuvo suteikiamos visos priemonės dirbti, tad nors kiek kukliai ir kiek pavėluotai, žiniasklaidos priemonės kreipėsi į valdžios institucijas bei Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybą.

Tą pačią savaitę Teisingumo ministerija taip pat kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą (EŽTT). Teisingumo ministeriją šiuo metu kuruoja Laisvės partijos ministrė Evelina Dobrovolska, daug kalbanti apie žmogaus teises. Ar ministerija prašė pagalbos, tarptautinio bendradarbiavimo sprendžiant imigrantų krizę? Baikite, nemanau.

Dėl penkių prieglobsčio pasiprašiusių afganistaniečių Teisingumo ministerija nusprendė reikalauti EŽTT, kad pastarasis sudrąskytų tarptautinę teisę į skutelius ir atšauktų paskirtas laikinas apsaugos priemones. Taip, ekonomiškai stipri, į Vakarų Europą orientuota valstybė neranda lėšų penkiems imigrantams apgyvendinti. Galiausiai, kilus tarptautiniam skandalui, penkiems imigrantams leista likti Lietuvoje. 

Imigrantų krizės klausimas Kaunas Pride reikalavimuose buvo apeitas. Galvodamas apie tai, prisiminiau Pasaulio pramonės darbuotojų (IWW, Industrial Workers of the World) profesinės sąjungos šūkį – An injury to one is an injury to all (Skriauda vienam yra skriauda visiems). Žmogaus teisės nėra taikomos selektyviai, tik vienu ar kitu klausimu. 

Norėdami sukurti tikrą solidarumą, negalime kapstytis tik po savo daržą, apsiribodami pasirinktu klausimu. Galbūt dažnai taip elgiamės, nes neturime laiko ir energijos. Vos galą su galu suduriantis pilietis kažin ar turi laiko pagalvoti apie problemas, platesnes nei jo paties išgyvenimas. O tuo labiau – skirti laiką aktyvizmui, kuris niekaip nebus finansiškai atlygintas, o gal išvis neduos jokių rezultatų. Todėl, nors ir raginu solidarizuotis, taip pat suprantu, kodėl dažnai tai neįvyksta.

Galiausiai nepamirškime, jog pastatytos stovyklos čia ir liks. Jos lauks kitų aukų, ir mes dar nežinome, kas tos aukos bus. Koncentracijos stovyklos būna statomos ne tik imigrantams, bet ir visuomenės „kitomis“ pripažintoms socialinėms grupėms.

Vis dėlto, jei kairiųjų ratuose egzistuoja sutarimas dėl stovyklaviečių, kažin ar taip yra kalbant apie pandemijos valdymo politiką ir Galimybių pasą (GP). Nors GP įvedimą vadinti problematišku buvo galima nuo pat pirmos dienos, šiomis dienomis kyla klausimų, ar nebuvo stipriai nutolta nuo pradinės vizijos. Pradinė vizija – laikinai apriboti tam tikras nebūtinas paslaugas neskiepytiems ir imuniteto neturintiems asmenims. Tačiau, kaip apibrėžiamas GP laikinumas, nėra aišku. Rodos, ši priemonė egzistuos tiek, kiek Vyriausybė norės.

GP yra žmogaus teisių suvaržymo priemonė ir, manau, galime sutikti, jog varžymo priemonės turėtų būti taikomos itin atsargiai, su aiškiai apibrėžtu tikslu. Tikslas – „kova“ su virusu – yra toks pat abstraktus, kaip „kova su teroru“. Galima įžvelgti ir paralelių su ŽIV/AIDS krize. Lytiškai plintanti liga nėra identiška COVID-19, ligai, plintančiai oro lašeliniu būdu. Tačiau kai sakoma, jog nesiskiepiję žmonės nepadarė visko, kad apsaugotų save ir kitus, nepamirškime, jog tą patį būtų galima pasakyti apie ŽIV užsikrėtusius homoseksualius asmenis (juk jūs galėjote nesimylėti!). Šios paralelės jau buvo plačiau aptartos ankstesniame GPB straipsnyje.  

Reziumė 

Į pandemijos ir imigrantų krizės valdymo politiką norėjau atkreipti dėmesį, akcentuodamas, jog LGBT teisės nėra vienintelis žmogaus teisių klausimas Lietuvoje. Ir galbūt kaip pasiūlymą LGBT bendruomenei solidarizuotis su tais, kuriems pagalbos reikia ne mažiau. 

Galbūt tai būtų proga daugeliui mūsų pažiūrėti į politines problemas plačiau, išgirsti ir kitą perspektyvą. Galbūt nesinori ginti kokio nors „antivakserio“ teises (akcentuoju – ne patį antivakserį ar jo pasaulėžiūrą), bet niekada negali žinoti, kada pačiam reikės paramos. O juk tai ir yra solidarumas, tai yra tolerancija. Ne smaukymasis gerai pažįstamame bendraminčių rate, o sugebėjimas dirbti ir su kitaminčiais vardan bendrų interesų.

Nepaisant išsakytos kritikos, aš laikau Kaunas Pride sėkmingu protestu, o ir šiaip, LGBT aktyvizmas Lietuvoje nuėjo ilgą kelią nuo tų dienų, kai reikalauta viso labo leisti išeiti į gatves. Vis dėlto tikiuosi, jog ateities kryptis – platesnis solidarumas su kitomis visuomenės marginalizuotomis grupėmis.   

Aleksandras Znamerovskis – Vilniaus universiteto Žurnalistikos studentas, Gegužės 1-osios profesinės sąjungos (G1PS) narys.