Atsimenu, teko dalyvauti Kaunas PRIDE proteste, jų pagrindinis šūkis buvo „Mes esame visur!“ Norėtųsi taip pasakyti ir apie neįgaliuosius: „Mes esame visur, ne tik namuose užsidarę.“ Į panašius LGBT šūkius dalis visuomenės sureagavo neigiamai, netgi pasitiko su keiksmais, svaidydami kiaušinius. Kaip visuomenė sureaguotų, jei neįgalieji pareikalautų jiems priklausančių teisių?
„Mūsų visų prosenelis“ Vytautas Landsbergis šią savaitę švenčia jubiliejų. Ta proga publikuojame tekstą – Sergejaus Loznicos filmo „Misteris Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ recenziją – kuriame aptariamas profesoriaus mitas ir palikimas. Tautos vienytojas, moralinis autoritetas, aštrus tiesos balsas – jis nėra nė vienas iš šių dalykų.
Nors Rytų Europoje neturime panašių įstatymų, LGBTQ+ istorija yra tyrinėjama ir žinios yra kaupiamos, todėl šiame tekste pristatau keletą Rytų ir Centrinėje Europoje veikiančių queer archyvų. Jie visi skiriasi savo forma, bet iš esmės liudija tą patį: iškeliant LGBTQ+ žmonių istorijas, parodomas mūsų egzistavimas visur ir visada. Parodoma, kad problema ne mumyse, o tame, kas ir kaip kuria žinojimą apie mus.
Rugsėjo 4 dieną įvykusios LGBT bendruomenės eitynės „Kaunas Pride“ tapo dar viena pandemijos ir migrantų krizės įaudrintos visuomenės aptarinėjama tema. Praėjus mėnesiui nuo įvykių datos, svarbu įvertinti, kuo buvo reikšmingas šis protestas.
Ar galima moralizuoti ligą? Ar tam tikromis ligomis sergantieji yra „našta“ sveikatos apsaugos sistemai, o kitomis ligomis sergantieji – nėra? Ar galima sakyti, kad mokesčius mokantys nesiskiepijantieji yra našta mokesčius mokantiems pasiskiepijusiems žmonėms? Ironiška tai, kad iki šiol blogesnes sąlygas tiems, kurie nėra „sveikuoliai“, siūlė ne kas kitas, o Dainius Kepenis, didysis antivakseris. Dabar jo pasiūlymai nebeatrodo tokie ekstremalūs žmonėms, kurie mažiausiai nori su juo turėti ką nors bendro.
Koronaviruso krizė Lietuvos viešajame diskurse naujai aktualizavo kvailo, netikusio, pamokytino žmogaus figūrą. Prisiminkime patį pirmąjį krizės momentą: visiško neužtikrintumo kontekste į Lietuvą saugumo ieškoti grįžtančius emigrantus pasitiko kaltinimai, kad jie „atneša virusą“, valdžios abejingumas (perpildytos priverstinio karantinavimosi erdvės, vangi pagalba dėl parvykimo logistikos) ir patyčios (plačiai cirkuliuojantys vaizdo įrašai su kelių žmonių neadekvačiu elgesiu, kuriuos vainikavo reprezentatyvus Skvernelio pareiškimas apie „ne žmones“).
Teisiškai nesame baudžiami už tai, kad egzistuojame, bet visi teisiniai barjerai prisideda prie socialinių bausmių įtvirtinimo: stigmos ir smurto. LGBTQ+ žmonių psichologinė sveikata prastesnė už tiesių žmonių. Jaunimas labiau linkęs į savižalą ir savižudybę. Dabartinis politinis klimatas geresnių sąlygų greitu metu nežada. Mūsų politikai lenkia galvas Vengrijos ir Lenkijos autoritarams.
Queer žmonės yra visur šalia mūsų, ne tik praiduose. Mano savivokai būtų žymiai labiau padėję LGBT+ žmonių pasakojimai literatūros pamokose, kovų už teisingumą (o ne tik tėvynės gynimo) aprašymai istorijos vadovėliuose. Tokie pasakojimai būtų padėję ir man, ir mano aplinkai formuotis be gėdos ir kaltės. Man reikalingos istorijos apie lesbiečių meilę ir biseksualių žmonių dvejones.
Apie LGBT+ žmonių artimuosius, jų reakcijas, išgyvenimus po artimojo atsiskleidimo ir galimus pagalbos sau bei kitiems būdus kalbasi Augustas Čičelis ir Grytė Ruzgė, iniciatyvos „išgir̃stì“ komandos nariai, vedantys psichologinio palaikymo grupes ir teikiantys pagalbą individualiai
Galbūt [šie protestai] nepakeitė to, kaip Lenkijos visuomenė mato mus kaip bendruomenę, bet jie tikrai pakeitė tai, kaip mes, kaip bendruomenė, matome vieni kitus.
