Galbūt [šie protestai] nepakeitė to, kaip Lenkijos visuomenė mato mus kaip bendruomenę, bet jie tikrai pakeitė tai, kaip mes, kaip bendruomenė, matome vieni kitus.
Liepos 14-ąją, praėjus dviem dienoms po Andrzejaus Dudos pergalės Lenkijos prezidento rinkimuose, premjerui Sauliui Skverneliui jis įteikė Didįjį Lenkijos Respublikos Garbės Ordino Kryžių – vieną iš aukščiausių Lenkijos apdovanojimų užsienio piliečiams. Tai įvyko per 610-ąsias Žalgirio mūšio metines. Šia proga, be ministro pirmininko, Lenkiją aplankė ir prezidentas Gitanas Nausėda bei keli ministrai. Lietuvos prezidentas vizito įspūdžiais pasidalino socialiniuose tinkluose: „Buvo ypač malonu pamatyti mano draugą Andrzejų Dudą,“ – rašė jis Instagrame
2020 m. liepos 11 d. Vilniuje įvyko pirmosios Vilnius Pride eitynės, į jas susirinko daugiau nei 500 žmonių, kurie su triukšmu užtvindė Gedimino prospektą. Šios solidarumo su LGBTQ+ bendruomene eitynės prisideda prie įvairių kitų Lietuvos LGBTQ+ bendruomenės kovų prieš diskriminaciją ir smurtą, už solidarumą, matomumą ir lygias teises.
„Kitaip nei neoliberalios ideologijos, bandančios viską tvarkingai užglaistyti, šiuolaikinė ekstremali dešinė atvirai įvardija, kad gyvenimas yra gana sumautas, ir dėl to nenuostabu, kad dešinieji radikalai sulaukia vis daugiau darbo klasės palaikymo. Bet šios ideologijos įvardija tik simptomus, o ne kertines priežastis ir vietoj sprendimo būdų siūlo placebą.“
Pirmoje šio straipsnio dalyje apžvelgėme kultūrinio marksizmo teorijos pagrindines tezes bei ištakas, bet per daug nesivėlėme į tų tezių kritiką ar gilesnę analizę, atskleidžiančią kaip tiksliai jos prasilenkia su tikrove. Tad antroji straipsnio dalis būtent tuo ir užsiims.
Lyčių mokslininkės Eszter Kovats ir Aniko Gregor vertina politikų požiūrio į lyčių studijas raidą Vengrijoje ir, mūsų nuomone, pasisako už Rytų Europos feminisčių siekį, kuris prieš nagrinėdamas lyčių kovą šeimose, pirma siekia užtikrinti galimybę moterims naudotis socialinėmis paslaugomis.
Kol populiarusis ir matomiausias Lietuvos feminizmas be perstojo atsiverinėja, kaip „savo braižo ieškantis“ ir „besigryninantis“ kaleidoskopas, nuo ryžtingų sprendimų ir veiksmų nuolatos užlaikomas begaliniais pusfabrikatinių diskusijų procesais, atsiranda rimtesnių ir pakankamai toli siekiančių vietinių proveržių. Nors įvykis ambicingas, idėjiškai koncentruotas, turintis reiklią bei kryptingą funkciją ir nenusiteikęs leistis į tam tikrus kompromisus, bet: ar sutelkta žinių ir pažinčių gausa nuties planus tolimesnėms didesnio mastelio iniciatyvoms?
Žiniasklaidos ir viešosios erdvės akivaizdoje, šių metų Pasididžiavimo mėnuo turbūt ne praėjo, o veikiau – praūžė. Turbūt pirmą kartą didelė dalis LGBTQ* bendruomenės ir jos heteroseksualios aplinkos leido eitynes laikyti švente. Tačiau nemažai bendruomenės narių jaučia, jog švęsti be realių įstatyminių pokyčių per 15 metų – nei šis, nei tas. Dar kiti, užimantys kairesnes politines pozicijas, teigia, jog pasididžiavimas turi būti švenčiamas, kai lygybė ateis į visų gyvenimus, nepriklausomai nuo klasės, tautybės, lyties, o ne tik seksualinės orientacijos ar lytinės tapatybės.
When did you ever see a fag fight back?… Now, times were a-changin’. Tuesday night was the last night for bullshit… Predominantly, the theme [w]as, „this shit has got to stop!
—anonymous Stonewall riots participant
Kada matei, kad pyderas priešintųsi?.. Dabar laikai keičias. Antradienio naktį baigėsi pakanta nesąmonėms… Pagrindinė mintis buvo, kad „šitas šūdas turi liautis!“
—neįvardinta Stonewallo riaušių dalyvė
Paimkime homofobišką peticiją, sumaišykime ją su šimtamete pranašyste apie Rusiją, pašlakstykime konservatyvaus šeimyninio aljanso fondais iš Lenkijos ir panašiai mąstančių kolegų – ir ką gausime? Krikščioniškosios kultūros institutą.
