fbpx
Žmogus protestuojančioje minioje laiko iškeltą LGBT+ vėliavą su trimis raudonais žaibais.

„Neprivalome maldauti savo teisių – galime ateiti ir jas pasiimti“ : pokalbis su trans ir queer aktyvistais iš Lenkijos

Galbūt [šie protestai] nepakeitė to, kaip Lenkijos visuomenė mato mus kaip bendruomenę, bet jie tikrai pakeitė tai, kaip mes, kaip bendruomenė, matome vieni kitus.

Šio straipsnio garso įrašo galite klausyti čia:

2020-ieji Lenkijos žmogaus teisių aktyvistams buvo itin intensyvūs – daugėjo savivaldybių, pasiskelbusių „zonomis be LGBT“, vasarą vyko protestai prieš queer aktyvistų suėmimus bei institucinę homofobiją ir transfobiją, o spalio pabaigoje, po konstitucinio teismo bandymo dar labiau apriboti ir taip griežtus Lenkijos abortų įstatymus, prasidėjo masiniai protestai už reprodukcines teises. Lapkričio gale, netrukus po trans žmonių matomumo savaitės, pakvietėme Marek, Filip ir Kuba pasidalinti savo kaip trans ir nebinarinių tapatybių aktyvistų patirtimi aktyviai dalyvaujant šiuose protestuose ir organizuojantis savo bendruomenėse.

Marek yra homoseksualus trans vyras, jis baigė teisės studijas ir šiuo metu savanoriauja „Kampanijos prieš homofobiją“ (didžiausia LGBTQ bendruomenės organizacija Lenkijoje) teisės grupėje. Filip – nebinarinės tapatybės queer žmogaus teisių aktyvistas iš Varšuvos. Jis dirba su „Socialist Action“ (liet. „Socialistinis veiksmas“) organizacija ir priklauso kolektyvams „Stop Bzdurom“ (liet. „Stop nesąmonėms“), savitarpio pagalbos grupei „Grupa Nieustającej Pomocy“ (liet. „Mūsų nuolatinės paramos grupė“) ir Varšuvos „Rhythms of Resistance“ (liet. „Pasipriešinimo ritmai“). Kuba pradėjo savo aktyvizmą kaip LGBT aktyvistas, bet šiuo metu daugiausia dėmesio skiria kolektyvams, kuriems priklauso, pvz. Varšuvos „Rhythms of Resistance“ bei „Climate Camp“ (liet. „Klimato stovykla“). 

Jie papasakojo apie pastarųjų protestų kontekstą, Lenkijos queer aktyvistų patirtis organizuojantis, ateities perspektyvas ir turimas viltis. 

 

Solidarizuojantis su suimtais queer aktyvistais rugpjūtį Lenkijoje vyko masiniai protestai prieš valstybės bei visuomenės queerfobiją [1]. Ar norėtumėte pasidalinti savo patirtimis? Ar dalyvavote protestuose, ar buvote kitaip įsitraukę į aktyvizmą tuo metu?

 

Kuba: sekiau kolektyvo „Stop Bzdurom“ [2] veiklą nuo pat pradžios, tad jau apie metus. Jie įnešė naujos energijos į queer aktyvizmą, kurios man tuomet labai reikėjo. „Stop Bzdurom“ parodė jauniems žmonėms, kad galima pykti, kad galima keiktis, galima piešti grafičius, jei tai padeda pasijusti geriau. Jų žinutė buvo – mes priimame jūsų pyktį, priimame tai, kaip norite kovoti už save, ir neleisime niekam aiškinti, kas priimtina, o kas – ne. Jaučiau, kad aplink šį kolektyvą išaugo bendruomenė, ir kai aktyvistai buvo suimti, viena po kitos ėmė dygti solidarumo akcijos. Buvo daug energijos, jausmo, kad jauni žmonės perima veiksmą į savo rankas. Ir buvo nuostabu matyti palaikymą iš viso pasaulio. Matėme nemažai solidarumo akcijų, kurias užsienyje organizavo anarchistų kolektyvai.

Galbūt [šie protestai] nepakeitė to, kaip Lenkijos visuomenė mato mus kaip bendruomenę, bet jie tikrai pakeitė tai, kaip mes, kaip bendruomenė, matome vieni kitus. Jautėme, kad turime galią ir neprivalome maldauti savo teisių – galime tiesiog ateiti ir jas pasiimti. 

 

Koperniko skulptūra, kuriai įteikta LGBT+ vėliava, o ant veido užrišta rausva skara su anarcho-trans ženklu.
Stop Bzdurom organizuoto protesto prieš prezidento Adrzejaus Dudos anti-LGBT politiką metu papuoštos Jėzaus Kristaus, Koperniko ir undinės skulptūros Varšuvoje. Nuotraukos autorė Marta Bogdanowicz.

Filip: Aš asmeniškai pastebiu, kad smurtas prieš queer žmones dabar tapo labiau matomas. Anksčiau žmonės tai įsivaizdavo kaip tam tikrą pasyvią agresiją, o į realiai vykstantį smurtą nekreipdavo dėmesio. Pavyzdžiui, mano universitete vienas mano kolegų man grasino mirtimi, bet administracija nieko dėl to nedarė. Ir kai prasidėjo šie protestai, jaučiau, kad pagaliau galiu įrodyti, kad šis smurtas tikrai vyksta, kad mus muša gatvėse. Ir kadangi smurtas tapo matomas, galėjo gimti nauji solidarumo ryšiai. Kaip Kuba jau minėjo, „Stop Bzdurom“ pirmiausiai pakeitė mūsų supratimą apie tai, ką galime sakyti ir daryti, kad galime būti pikti. Net jei prieš tai kaip aktyvistai kritikavome komercines Pride eitynes, dabar pamatėme, kad yra ir daugiau žmonių, kurie mąsto kaip mes.

Nors trans ir queer žmonių teisių atžvilgiu yra nemažai stagnacijos, sakyčiau, kad pastarieji judėjimai stumia mus gera linkme. Pavyzdžiui, tuo pat metu, kai vietinės institucijos pradėjo skelbti tas „zonų be LGBT“ deklaracijas, Pride eitynės įvyko visų vaivadijų sostinėse. Tad šiandien jaučiuosi optimistiškai.

 

Marek: Mano manymu, situacija su, pvz., policijos smurtu, buvo bloga ir prieš rugpjūčio įvykius. Tik žiniasklaida to nerodė ir didžioji dalis visuomenės to nematė. O rugpjūtį daug žmonių buvo įkvėpti dalyvauti protestuose ir reikalauti savo teisių. Verta pažymėti, kad per šiuos protestus policija daugiausiai gaudė jaunus žmones arba tuos, kurių lyties raiška išsiskirdavo iš minios – žmones trumpais, spalvotais plaukais, su vaivorykštės vėliavomis ir t.t. Tam, kad galėtų per žinias juos pristatyti kaip tuos, kurie pažeidžia viešąją tvarką. Vyresni, labiau „standartiškai“ atrodantys žmonės ar didesnių organizacijų nariai nebuvo gaudomi policijos, net jei protestų metu jie buvo gatvėse.

 

Taip pat norėjome paklausti apie pastaruosius protestus prieš abortų apribojimus. Ar galite papasakoti apie tai, kas vyksta šiuo metu, dėl ko žmonės išėjo į gatves, kaip protestuotojai organizuojasi?

 

Marek: Dažnai žmonės net nežino, kokie griežti yra abortų apribojimai Lenkijoje, kokie jie buvo net ir iki paskutinio teismo sprendimo spalį. Prieš šį sprendimą abortai buvo legalūs tik trimis atvejais: išprievartavimo atveju; kai nėščios moters sveikatai ar gyvybei gresia pavojus ir vaisiaus apsigimimo atveju. Prieš keturis metus parlamente buvo pateiktas įstatymo projektas, siekiantis uždrausti abortus trečiuoju atveju. Bet žmonės suorganizavo „Juodąjį protestą“, kad tai sustabdytų, ir projektas buvo atmestas. Tačiau dabar valdančioji partija padarė įtaką konstituciniam teismui ir sprendimas, kad abortas vaisiaus apsigimimo atveju nėra suderinamas su konstitucine teise į gyvybę, buvo priimtas.

Taigi, žmonės pradėjo protestuoti – pirma feministinės grupės, moterų teisių grupės, queer aktyvistai, žmogaus teisių gynėjai. Daug skirtingų grupių taip pat prisijungė prie protestų dėl problemų su COVID-19 pandemija ir bendro nepritarimo dabartinei vyriausybei. Tad dabar kai kurie žmonės nori užtikrinti gan progresyvius žmogaus teisių idealus, o kiti nori grįžti į situaciją prieš šį teismo sprendimą, kai abortas buvo legalus tik trimis atvejais. 

Ir dar nuo rugpjūčio protestų susiformavo neįprasta koalicija už piliečių, queer žmonių ir moterų teises.

 

Ar iš šios koalicijos tarp queer, feministinių, anarchistinių kolektyvų ir aktyvistų, kurie dalyvavo pastarųjų mėnesių protestuose, gimė bendrų iniciatyvų?

 

Marek: Taip, pavyzdžiui, queer anarchistai ir aktyvistai, kartu su teisininkais, ginančiais piliečių teises, susibūrė į grupę, kuri teikia nemokamą teisinę pagalbą už dalyvavimą protestuose teisiamiems žmonėms. Ši iniciatyva prasidėjo po rugpjūčio protestų ir aš taip pat prie jos prisijungiau. Rugpjūtį 48 asmenys buvo sulaikyti policijos, o praeitą mėnesį dar virš 70 žmonių buvo sulaikyti skirtingomis protesto dienomis. Žmonės bandė atsekti, kas ir kur buvo sulaikyti, kad kiekvienam sulaikytam asmeniui būtų skirtas advokatas. Ir dėl to pasiekėme pirmąsias pergales – teismas nusprendė, kad rugpjūčio mėnesį žmonės buvo sulaikyti neteisėtai.

 

Kuba, žinau, kad aktyviai dalyvavai šiuose protestuose. Ar gali daugiau papasakoti apie savo patirtį?

 

Kuba: Kai galvojau apie šį klausimą, supratau kad galėčiau parašyti knygą apie visa tai, kas nutiko. Protestai tęsiasi jau apie penkias savaites [interviu vyko 2020 m. lapkričio pabaigoje – red. past.]. Pačioje pradžioje buvo „madinga“ dalyvauti protestuose. Minioje matydavau žmones, kuriuos gerai pažįstu iš demonstracijų, kurie jose dalyvauja pastaruosius keturis metus ir žino, kodėl yra čia – jie kovoja už nemokamą abortą, legalų abortą ir t.t. Taip pat mačiau nemažai žmonių, kurie tiesiog jautėsi išvarginti karantino ir matė tai kaip progą susitikti su draugais, išgerti alaus gatvėje, pasiųsti velniop mentus ar „Teisę ir teisingumą“ [valdančiąją politinę partiją – red. past.]. Bet dabar jaučiu, kad pastariesiems atsibodo, o žmonės, kurie vis dar dalyvauja šiuose protestuose, žino, kodėl čia yra. Jaučiu, kad dauguma jų nėra už grįžimą prie kompromiso, bet už abortų įstatymo liberalizavimą.

 

Dvi moterys apsikabinusios viena kitą policininkų apsuptyje.
Kadras iš protestų prieš abortų draudimus. Nuotraukos autorius Marek M. Berezowski.

 

Koks buvo policijos atsakas, ar patyrėte daug represijų?

 

Kuba: Kaip Marek jau minėjo, daugybė žmonių buvo suimti. Žinome, kad bent vienas žmogus buvo kankinamas policijos; žinome, kad bent trys žmonės buvo pervažiuoti policijos automobiliais. Jauni, vos 14 metų žmonės buvo gąsdinami policijos, kuri pasirodydavo jų namuose po to, kai savo Facebook’o paskyrose jie pasidalindavo kvietimu į streiko renginį… Per kiekvieną demonstraciją policija bandydavo identifikuoti kuo daugiau žmonių ir skirti jiems baudas. Bet žmonės buvo gerai pasiruošę ir su baudomis nesutikdavo – tad ateityje turėsime nemažai su tuo susijusių bylų. 

Be abejo, taip pat buvo ir tiesioginio policijos smurto, kaip ašarinių dujų ir lazdų naudojimo; pasitaikė atvejų, kai civiliais persirengę pareigūnai puldinėjo minias ir bandė sukelti sąmyšį. Dėl viso šio smurto šūkiai prieš policiją ir valdžią, kurie anksčiau buvo siejami su anarchistinėmis grupėmis, dabar tampa vis populiaresni. Žmonės vis daugiau kalba apie galimas alternatyvas policijai, labiau domisi dalykais, apie kuriuos anarchistai kalbėjo metų metus. Dabar žmonės supranta, kad kažkas negerai su policija, kad neturėtų būti legalu mušti žmones gatvėse ir išvengti bet kokios atsakomybės už tai. 

 

Ar galite papasakoti daugiau apie tai, kaip žmonės organizavosi? Kokie kolektyvai aktyviai dalyvavo šiuose protestuose?

 

Kuba: Kalbu tik iš didelio miesto perspektyvos. Gyvenu Varšuvoje ir žinau, kas vyksta, pavyzdžiui, Poznanėje ir Wroclawe. Žinau kad pirmos grupės, raginusios žmones eiti į gatves, buvo anarcho-feministiniai kolektyvai. Taip pat turime teisines grupes, kurias iš dalies sudaro Anarchistinis juodasis kryžius ir įvairūs kolektyvai, kovojantys prieš represijas; turime žmonių iš „Food, Not Bombs“ (liet. „Maisto, o ne bombų“), kurie gamino protestuotojams. Kiekviename mieste turime „Rhythms of Resistance“ grupes; kai kurios iš jų vėl susibūrė net po kelių metų neaktyvumo. 

Taip pat matome, kad daug žmonių ėmė domėtis tekstais apie tai, kaip rengtis protestams, kokie įstatymai galioja, kokios jų teisės, kaip pasiruošti sėdimajam streikui. Turime įvairių spontaniškai susikūrusių anarchistinių grupių, kurios ilgus metus kaupė šias žinias, ir dabar jomis dalinasi Facebook’e, kad kiekvienas galėtų jomis naudotis. Nuostabu matyti, kaip protestų metu keičiasi nusistovėjusi tvarka, miestai yra padengti grafičiais ir lipdukais, radikaliais šūkiais už abortą… Tai man kelia daug džiaugsmo.

 

Filip, ar gali daugiau papasakoti apie savo patirtį dalyvaujant pastaruosiuose protestuose? Kaip jie vystėsi? Kuo dabartiniai protestai skiriasi nuo „Juodųjų protestų“ 2016-aisiais?

 

Filip: Pirmi „Juodieji protestai“ 2016-aisiais, nors ir radikalūs, buvo labai feministiniai, jie buvo apie „moteriškumą“. Dabartiniai protestai yra ne tik radikalesni, bet ir labiau intersekcionalūs. Juose susikaupė visas pyktis iš vasaros įvykių. Tad šie protestai labiau queer, labiau apie visą sisteminę problemą, socialines teises, apie tai, kad abortas yra klasinė problema. Dalyvavau ir 2016-ųjų protestuose, ten buvo daugiau liberalaus naratyvo apie pasirinkimo laisvę ir apie kartu šokančias „mus moteris“. Tuose protestuose dalyvavo ir kalbėjo daug liberalių politikų iš „Piliečių platformos“ [opozicinė Lenkijos partija – red. past.], kurie per savo kadenciją nieko nepadarė. Net jei ir dabar jie kalba, jaučiu, kad niekas jų nebesiklauso.

Dėl tokios radikalizacijos žmonės pamato ne tik policijos ir valstybės smurtą, bet ir pozityviau suvokia saviorganizacijos galimybes. Taip pat yra queer teisės, socialinės teisės, seksualinio smurto problemos, policijos smurtas, bei kitos problemos, [apie kurias] šiuose protestuose prasideda puikios diskusijos. Net ir tiesiog matydami kitų plakatus žmonės susiduria su kitokiomis idėjomis ir tai gali praplėsti jų perspektyvą dėl tam tikrų dalykų.

Tad šie protestai taip pat iš dalies iškelia ir socialines bei queer teises. Gera matyti, kad šios diskusijos vyksta ne tik radikaliosios kairės ir anarchistiniuose ratuose, bet ir populiariojoje liberalioje žiniasklaidoje, kur skiriama kažkiek dėmesio klasinėms problemoms ir abortų draudimui. Kaip Marek minėjo, abortai buvo praktiškai uždrausti, teisiškai leidžiami tik trimis atvejais. Pavyzdžiui, kad galėtum pasidaryti legalų abortą išprievartavimo atveju, reikia nueiti į policiją ir pranešti apie išprievartavimą, tada policija turi pradėti tyrimą. Tik 40% atvejų pradedamas tyrimas, o kitais atvejais abortas tampa neprieinamas, nes policija nepatvirtino, kad tai – išprievartavimo atvejis. Tad abortas sutelkia visas skirtingas socialines problemas į vieną. 

 

Kokius pokyčius viešajame diskurse pastebėjote prasidėjus protestams už reprodukcines teises?

 

Marek: Dar vienas dalykas, kuris ėmė keistis dėl protestų, tai kad abortas dabar plačiai aptarinėjamas viešajame diskurse. Žmonės ėmė dalinti „Abortion Without Borders“ [liet. „Abortas be sienų“, neformali savitarpio pagalbos grupė – red. past.] iniciatyvos kontaktinį numerį, organizacija sulaukė nemažai aukų. Žmonės taip pat purškiamais dažais rašė jų numerį ant gatvių ir sienų, skleidė jį visame internete, dėl to dabar gali rasti šį numerį bet kur.

Kitas dalykas yra religija ir bažnyčia. Bažnyčia teigia, kad visa tauta yra katalikai, ir kad bažnyčia gali nurodyti, kokie turėtų būti įstatymai, daryti įtaką vyriausybei. Bet dabar daug žmonių, dėl pastarųjų įvykių ir protestų, bet taip pat ir dėl dvasininkų vykdytos seksualinės prievartos atskleidimo, garsiai sako, kad jie yra prieš bažnyčią, net jei nėra prieš religinius įsitikinimus ar tikėjimą apskritai. Ir jie sako „velniop bažnyčią“, organizuojasi, kad formaliai paliktų bažnyčią ir t.t. Ir manau kad tai taip pat labai svarbu.

Protesto dalyvis laiko savadarbį plakatą su užrašu "aborcja z nami chuj z wami".
Kadras iš protestų prieš abortų draudimus. Nuotraukos autorė Marta Bogdanowicz.

 

Šių protestų metu dabartinė Lenkijos valdžia dažnai buvo raginama atsistatydinti. Jūsų manymu, kokia visuomenės dalis palaiko dabartinę vyriausybę? Ir kaip plačioji visuomenė mato dabartinius protestus?

 

Kuba: Girdėjau, kad apie 70 % gyventojų pritaria protestams. Tad nors gatvėse nematome tiek žmonių, jie vis tiek mus palaiko. Pradžioje pamatėme ir labai netikėtų sąjungininkų. Pavyzdžiui, taksi vairuotojai Varšuvoje, blokavę gatves ir visą naktį signalizavę. Taip pat pradžioje prie demonstracijų buvo prisijungusios net grupės futbolo chuliganų, tada nesupratau, kas vyksta (juokiasi). Situacija, kuri tikrai pripildė mano širdį džiaugsmo, buvo vienas protestas, prie kurio prisijungti Varšuvoje buvo kviečiami protestuotojai iš visos šalies (kadangi prieš tai protestai vyko ne tik didžiuosiuose miestuose, bet ir labai mažuose). Buvo labai gera matyti, kad viskas suorganizuota „iš apačios“. Be lyderių susiorganizavę tarpusavyje žmonės, kurių dauguma prieš tai nebuvo politiškai aktyvūs, dabar išėjo į gatves. Lenkijoje jau kelis dešimtmečius nebuvo tokios didelės demonstracijos. Ir tądien naciai nusprendė užpulti protestuotojas. Buvo gera matyti ne tik kaip Antifa duoda naciams į kailį, bet ir paprastus žmones darant tą patį.

Tad manau, jog dauguma žmonių palaiko protestus ir valdančioji partija tai jaučia. Kaip matėme Varšuvoje – jie išsigando ir net pasistatė barikadas dėl protestų. Vyriausybė bandė šiek tiek atsitraukti nuo savo sprendimo, pasiūlyti kitokį kompromisą. Šiandien esu optimistiškas.

 

Filip: Nors valdančioji partija ir neturi realaus palaikymo, jaučiu, kad nėra ir realios alternatyvos. Kadangi parlamentinė opozicija yra tiesiog apgailėtina – jų ir valdančiosios partijos programos faktiškai nesiskiria. Pagrindinis skirtumas tarp „Teisės ir teisingumo“ ir „Piliečių platformos“ yra stilius, estetika. Ir aš nenoriu estetikos, aš noriu savo teisių – tai yra ir šių protestų esmė.

Bet net jei „Teisė ir teisingumas“ toliau valdys ir galimai laimės kitus rinkimus, matau, kad apskritai mažėja žmonių pasitikėjimas valstybe. Tai turi ilgas tradicijas Lenkijoje: komunistiniu laikotarpiu žmonės paprasčiausiai kūrė antrą, neoficialią visuomenę, gyvenančią taip, kaip nori. Šių tendencijų matau daugiau, kas gali būti ir gerai, ir blogai.


Patinka straipsnis? Galite padėkoti čia


 

Marek: Sutinku su Filip, man irgi neramu dėl to, kad opozicinės partijos, atrodo, neįsivaizduoja, ką daryti toliau, kaip įtikinti likusią visuomenės dalį, kad valdančioji partija turėtų atsistatydinti. Neskaitant šių protestų, dar turime COVID-19 pandemiją, ir nors pirmosios bangos metu, pavasarį, pandemija pagailėjo Lenkijos, pastarąsias kelias savaites situacija buvo itin bloga.

Tačiau nesutinku, kad tarp „Teisės ir teisingumo“ ir „Piliečių platformos“ nėra skirtumo, nors „Piliečių platforma“ ir neužtikrins moterų ar LGBT žmonių teisių pažangos. Visgi valdančioji partija per savo paskutinę kelių metų kadenciją pradėjo kelias neapykantos kampanijas: praėjusiais metais – prieš LGBTQ žmones, o anksčiau jų taikiniai buvo imigrantai ir pabėgėliai, žmonės su negalia, mokytojai, gydytojai, teisėjai – kas tik nori. Nors „Piliečių platforma“ nebūtų tai, ko norime, bet būtų bent kažkiek geriau.

 

Kaip aktyvistai Lietuvoje gali paremti žmogaus teisių kovas Lenkijoje? Ar turite patarimų queer aktyvistams ir feministėms/-ams čia?

 

Kuba: Sakyčiau kad jei pažįstate ką nors iš Lenkijos, tiesiog paremkite juos emociškai, parodykite, kad juos prisimenate ir kad jie nėra vieni. Jaučiu, kad dabar dauguma mūsų yra labai pavargę po šitų penkių savaičių nuolatinės kovos gatvėse. Organizuojamos ir lėšų rinkimų akcijos, kurias galite paremti, jos skirtos teikti psichologinę paramą arba kitus dalykus LGBT bendruomenei.

O kalbant apie patarimus jums, Lietuvos aktyvistams – pirmiausia, nepasikliaukite savo valdžia ir kurkite savitarpio pagalbos tinklus ir bendruomenes, kurios gali vienos kitoms padėti. Lenkijoje aiškiai pamatėme, kad kai valdžia nesirūpina žmonėmis, gali pasikliauti savo artimais draugais ir žmonėmis, kuriems rūpi. Taip pat svarbu rūpintis savimi ir laikas nuo laiko pailsėti, išlaikyti pusiausvyrą užsiimant aktyvizmu. Prisiminkite, kad kartais galima nenueiti į protestus ar kažko neorganizuoti. Daug svarbiau jaustis gerai ir likti politiškai aktyviems ateinančius 30 metų, nei atiduoti 100% savo energijos ir po 2 metų visiškai perdegti.

 

Filip: Visiškai pritariu dėl rūpinimosi savimi, tai pats svarbiausias dalykas pasaulyje. Antras dalykas – ryšių mezgimas. Visame Rytų Europos (ar Centrinės ir Rytų Europos) regione turime panašias problemas ir panašias situacijas, net jei mūsų įstatymai ir konkretūs atvejai skiriasi. Mes kalbamės su žmonėmis iš Čekijos, Ukrainos, Baltarusijos, Rusijos, Vengrijos, bandydami rasti queer aktyvistų, kurie kovoja su represyviomis tendencijomis. Nes šita neapykanta nėra tik vienoje šalyje, tai yra ir regioninė problema. Tad labai svarbu rūpintis vieni kitais, ne tik vietiniu lygmeniu, bet ir bendraujant su kaimo vietovėmis, tarp skirtingų šalių, ir sujungti tas kovas.

Marek: Pritariu Kuba ir Filip ir turiu dar vieną patarimą, kaip palaikyti žmones Lenkijoje. Bijau, kad dabartinė situacija užsitęs, kadangi rinkimai dar negreitai ir žmonės užsienyje gali pagalvoti, kad valdžios pozicija reprezentuoja visuomenę. Tad gera idėja yra skleisti žinią apie žmones Lenkijoje, tuos, kurie reiškia solidarumą ir priešinasi priespaudai.

 


1. Neapykanta queer arba necislyčiams ir/ar neheteroseksualiems žmonėms.

2. Radikalus, feministinis queer kolektyvas, kurio aktyvistai vasarą buvo sulaikyti.


Pagrindinės nuotraukos autorė Agata Kubis.

2 Komentarai apie “„Neprivalome maldauti savo teisių – galime ateiti ir jas pasiimti“ : pokalbis su trans ir queer aktyvistais iš Lenkijos

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *