fbpx
Aldona Juozaitytė stovi prie savo automobilio

Vairavimo instruktorė – apie mokinius, atlygį, įtampą, saugumą ir lyčių lygybę kelyje

„Reikėtų pasidomėti, kam skiriami vairavimo pamokos pinigai ir kiek iš jų gauna instruktorius, jau atskaičius mokesčius. Neretai negauna nė trečdalio. Todėl didžioji dauguma instruktorių taip ir plaukia paviršiumi, palieka mokinį savieigai. Už tokią algą galima tik „prižiūrėti“, kad mokinys neįvažiuotų į medį, bet ne visą dėmesį ir energiją skirti mokymui.“

Šio straipsnio garso įrašo galite klausyti čia:

„Regitros“ duomenimis, galiojančius vairuotojo pažymėjimus šiuo metu Lietuvoje turi dauguma gyventojų – beveik 1,5 mln. žmonių. Pagal tai, kaip elgiamės kelyje, galima vertinti visuomenės solidarumą. Eisme dalyvaujame visi kartu, todėl čia gerai atsiskleidžia, kiek galvojame apie kitus, ar esame vienas kitam atidūs, ar gerbiame kitus eismo dalyvius. Per didelis greitis, agresyviu elgesiu demonstruojama automobilių prabanga kur kas geriau atskleidžia sociologines problemas nei vairavimo įgūdžių stoką.

Vis dėlto vairavimo mokyklos vaidina reikšmingą vaidmenį užtikrinant mūsų visų saugumą kelyje. Lietuvoje jos – privataus sektoriaus dalis. Vis griežtėjant egzaminavimo tvarkai, šio verslo įvaizdis siejamas su galimybe pasipelnyti – turbūt daugelis esame girdėję gandus apie instruktorius, kurie tyčia nesako pastabų ir vilkina įgūdžių tobulinimą, kad mokiniai pirktų vis daugiau papildomų pamokų. Apie vairavimo instruktorių darbo subtilybes kalbamės su Aldona Juozaityte-Pieva, kuri visai neseniai išmokė mane vairą laikyti tvirtai.

 

Kaip nutiko, kad nusprendei imtis mokyti žmones vairuoti? Ar tam reikalinga pedagogo kvalifikacija? 

Taip nusprendė likimas. Mano prosenelis, močiutė ir mama buvo mokyklų direktoriai ir, žinoma, mokytojai. Taigi, nors kurį laiką klaidžiojau ir dairiausi kitur (ar ne ten, kur reikėtų), vieną dieną tiesiog turėjau pripažinti viduje glūdintį pedagogikos geną. Būti mokytoju – pašaukimas. 

Nors baigiau M. K. Čiurlionio menų mokyklą ir esu gamtos mylėtoja, kažkada susižavėjau technika, o tiksliau – motociklais, ypač enduro. Tai – toks važiavimas gamtoje, ant įvairaus grunto, įveikiant natūralias gamtos kliūtis, reikalaujantis ištvermės (nuo angl. endurance). Taigi, jautrią prigimtį suderinau su trauka technikai ir atradau, kad galiu būti mokytoja. 

Labai keista, tačiau pedagoginis išsilavinimas vairavimo instruktoriams neprivalomas – ir, manyčiau, tai yra šios profesijos spraga. Instruktoriaus kvalifikaciją įgyjame specialiuose kursuose, tačiau jie palyginus labai trumpi ir pedagogikos žinias paliečia minimaliai. Pati turiu ne tik genus, bet ir pedagogikos bakalauro laipsnį. 

 

Aldona enduro motociklų trasoje.
Nuotraukos aut. Alessio Corradini.

 

Ką galėtum pasakyti apie savo kolegas? Kas renkasi šią profesiją?

Instruktore dirbu vos kelerius metus, tad negaliu kalbėti plačiai. Bet jau susidūriau su skirtingų požiūrių, netgi filosofijų mokyklomis: vienoms tai – greitas verslas, kitoms – žinių ir įgūdžių kalvė. Kiek pažįstu kolegų, vieni dirba šį darbą, nes puikiai moka ar mėgsta vairuoti (bet tai nebūtinai reiškia, kad moka mokyti), kiti – nes vairavimas buvo jų pragyvenimo šaltinis (dažniausiai tai – sunkvežimių, taksi vairuotojai), dar kiti instruktoriais tapo iš patogumo – nes gali prisidurti prie algos, pensijos ar suderinti su kitais darbais. Mano pažinčių rate, džiugu, yra ir tokių, kurie dirba iš pašaukimo arba dėl to, kad jiems iš tiesų rūpi eismo saugumas, vairavimo kultūra. 

Beje, mokiniai taip pat skirtingi. Vieni pamokas vadina „pravažiavimais“ ir nori važiuoti kuo „greičiau, patogiau ir už pigiai“. Aš renkuosi tuos kitus mokinius, kurie sutinka mokytis „lėtai, drausmingai ir už brangiai“. Nors, žinodama vairavimo pamokos kaštus, dėl to „brangumo“ labai suabejočiau.

 

Ar vairavimo instruktorės darbas gali būti pragyvenimo šaltinis? Kaip planuojamos vairavimo pamokos, kokį krūvį tenka apsiimti?

Žinoma, gali būti. Bet tada negarantuojama sveikata. Įprastos 8 valandų darbo dienos čia nepritaikysi. Fiziškai mokyti tarsi nėra sunku – juk visą laiką sėdime (nors mokydama važiuoti motociklu gali ir nuo kojų nusivaryti aikštelėje belakstydama), bet protiškai esame nuolatiniame būdravime. Visada turi matyti kone 360 laipsnių kampu, reaguoti ir dar tuo metu mokyti. Todėl ir dirbti tas 8 valandas per dieną nėra lengva, ilgainiui toks režimas atsiliepia sveikatai. Kai pradėjau, jau po kelių mėnesių pajaučiau nepažintus nugaros skausmus, tad privalėjau grįžti į baseiną. 

Gal tai tik sutapimas, bet vos pradėjusi dirbti sužinojau apie kelis rimtus kolegų sveikatos sutrikimus. Pirmą vasarą praktikavausi būti motociklų instruktore ir vienas kolega buvo ką tik grįžęs iš ligoninės, kur pateko išsekęs nuo daugybės darbo valandų per parą. Kai vėliau praktikavausi su automobiliu, per pamoką kolega patyrė dalinį širdies infarktą – jo darbingumas nutrūko keliems mėnesiams. Žinoma, galima tik spėlioti, kiek įtakos turėjo darbas, kiek kiti faktoriai, bet pirmas įspūdis buvo nekoks. 

Daug instruktorių taip ir dirba – po 6 ar daugiau pamokų per dieną. Jei vieną pamoką sudaro 2 akademinės valandos – 1,5 val., tai 6 pamokos yra 9 val. gryno mokymo. Man iki šiol mįslė, kokia gali būti, tarkime, šeštos pamokos kokybė ir turinys? Juk dirbame ne tik laike, bet ir erdvėje judančioje klasėje. 

O jeigu dirbi gerbdama savo orumą, sveikatą ir profesiją, tai tie uždirbami pinigai – ne pyragai, pragyventi tikrai sunku. Apskritai, teisiant vairavimo kursų kainas, reikėtų pasidomėti, kam skiriami vairavimo pamokos pinigai ir kiek iš jų gauna instruktorius, jau atskaičius mokesčius. Neretai negauna nė trečdalio. Todėl didžioji dauguma instruktorių taip ir plaukia paviršiumi, palieka mokinį savieigai – už tokią algą galima tik „prižiūrėti“, kad mokinys neįvažiuotų į medį, bet ne visą savo dėmesį ir energiją skirti mokymui.

Žinoma, kalbu iš asmeninės patirties. Kol kas vairuoju mokyklos suteikiamą techniką. Instruktoriai turi galimybę mokyti ir su jiems priklausančia, specialiai paruošta transporto priemone. O tada gal ir užmokestis kitoks, tiksliai nežinau. Kita vertus, prisideda technikos išlaikymo kaštai.

Beje, nors mūsų darbas yra gan pavojingas (juk beveik visą dieną sukiesi eisme!), kol kas negirdėjau, kad kuris nors instruktorius gautų papildomą draudimą nuo nelaimingų atsitikimų ar kitokius bonusus, tokius kaip akių gydytojo ar sveikatos gerinimo paslaugos.

 

Kaip pandemija paveikė vairavimo instruktorių darbą?

Kilo nemažai, sakyčiau, esminių klausimų. Būta nežinios, kai per antrąją pandemijos bangą bandėme susigaudyti, galime dirbti, ar ne. Tada klausiau: net jeigu Vyriausybė nedraudžia, ar tai – logiška? Juk neišlaikomas atstumas ir trukmė. Todėl pasirinkau padaryti pauzę. Ne visi tokią galimybę turi, juk reikia iš kažko gyventi.

Kitas klausimas buvo dar rimtesnis. Mus priskiria neformaliajam švietimui, bet juk pagal elementarią logiką (nustatyta kursų programa, mokymų trukmė, vykdomas valstybinis egzaminas, pažymėjimai prilygsta pasui, išduodami visam gyvenimui) ir pagal Švietimo įstatymo punktą (formalusis švietimas yra „ir kvalifikacija arba pripažįstama kompetencija, reikalinga įstatymų reglamentuojamam darbui ar funkcijai atlikti“), turėtume būti formalusis. O jeigu būtume pripažinti formaliuoju, galbūt ir valstybė galėtų daugiau dalyvauti ugdymo procese, labiau padėti. Dabar beveik visa atsakomybė tenka privačiam sektoriui.

Dar sužinojau, kad nėra, kas dabar prisiimtų atsakomybę nuodugniai paaiškinti Kelių eismo taisykles (KET) – kaip vienareikšmiškai reikėtų interpretuoti kai kuriuos punktus. Teoriškai už tai atsakinga Susisiekimo ministerija, bet ji teigia, kad neturi teisės spręsti ir tiesiog išsako savo nuomonę. Labai įdomus, keblus dalykas. 

 

Dirbai instruktore Kėdainiuose ir Vilniuje. Ar darbas šiuose miestuose skiriasi? Ar sostinė turi savo ypatumų? 

O taip, ypatumų turi abu miestai ir jie kontrastuoja. Kėdainiuose viskas vyksta lėčiau, ramiau, ir tai man labai patiko. Pamenu, grįždama į gimtąjį Vilnių net ir aš susigūždavau – koks čia eismas! Svarstydavau, ar mano mokiniai susidorotų… Ir jau nebenustebdavau Kėdainiuose girdėdama, kad kai kurie, jau seniau turintys vairuotojų pažymėjimus, atvykę į sostinę ar Kauną, palieka automobilį ir keliauja taksi. 

Kitas niuansas – laiko planavimas. Kėdainiuose visos pamokos turėjo griežtus laiko rėmus – pradžia, pabaiga, mokinius man paskirdavo mokyklos administratorė, pietų pertrauka taip pat buvo reguliuojama. Vilniuje laiką skirstomės patys, o ir mokiniai labiau atsipalaidavę – būna, pramiega, perkelia laiką likus kelioms valandoms iki pamokos, o mes, atsižvelgdami į poreikius ir aplinkybes, operatyviai organizuojamės. Žodžiu, sostinėje daugiau lankstumo. 

Na ir, žinoma, skiriasi mentalitetas. Pvz., Kėdainiuose dauguma jaunų mokinių buvo su priklijuojamomis blakstienomis ir ilgais dirbtiniais nagais. Tada užsukdama į Vilnių įkvėpdavau laisvės – čia aš geriausiai jaučiuosi be makiažo ar ypatingo manikiūro. Tai visai nereiškia, kad visos turėtų būti be makiažo, bet kad turėtų rinktis pagal save. Tas bandymas save įsprausti į aplinkos rėmus, atitikti kažkokį (ir nebūtinai grožio) standartą mažesniuose miestuose dar labai jaučiamas. Apmaudu, bet lyčių pasiskirstymas „savo vietomis“ čia irgi dar labai ryškus.

Tačiau pažanga justi. Juk ir aš buvau pirmoji moteris instruktorė toje, vienoje iš dviejų, Kėdainių vairavimo mokyklų. Direktorius leido suprasti, kad šis „eksperimentas“ pasiteisino. 

 

Jei visą dieną tenka praleisti kelyje, su mokiniais, kaip atrodo tavo pietūs? 

Kažkada vienoje darbovietėje, kurioje bandžiau savyje atrasti automobilių pardavimų vadybininkę (laimei, nepavyko), per automobilių bandymų dienas darbdaviai manęs paklausė, o kodėl gi aš pietauju. Nuo tada nusprendžiau neprasidėti su verslo žvėrimis ir visada turėti pietų pertrauką. Tad klausimą apie pietus įtraukiu prie bendrų klausimų darbo pokalbyje, nors ta teisė į pertraukas ir turėtų būti savaime suprantamas dalykas.

Taigi, pietūs dabartinėje darbovietėje man ne problema – imu pertrauką ir keliauju į kavinę. Kėdainiuose, aišku, tų kavinių buvo vos viena kita. Ir, žinoma, valgyti kavinėse brangiau, bet mikrobangės juk bagažinėje nesivežiojame. Žinoma, būta atvejų, kai ir užkąsti nespėju, tai tenka mokyti tuščiu skrandžiu. Arba labai stipriai pravėdinti automobilio saloną, kad nesijaustų ką tik paskubom suvalgytos pusryčių bandelės kvapas.

Apskritai, labai didelis privalumas dabar yra tas, kad esu savo laiko šeimininkė – manimi darbdavys pasitiki, suteikia laisvės pačiai organizuoti savo užimtumą ir mokymo metodiką. Turiu mokinius, kuriuos esu nusiteikusi paruošti ne tik egzaminui, bet ir (o tai daug svarbiau) gyvenimui kelyje. Kadangi jie paliekami mano atsakomybei, tai įpareigoja, tačiau ši atsakomybė žmogui būtina, kad jis jaustųsi prasmingas ir būtų kūrybingas. Tokia laisvė taip pat reiškia, kad savo darbą norisi atlikti geriau.

 

Vairavimo instruktoriaus profesija atrodo gan vieniša. Susitinkate su mokiniais, jie nuolat keičiasi, bet ar čia egzistuoja kolektyvas?

Šis aspektas man labai imponuoja. Iš prigimties esu vienišė ir geriausiai darbus atlieku viena. Tad kolektyvo nepasigendu, be to, mes visi matomės kelyje ir bendraujame pokalbių grupėje, keičiamės naujienomis, diskutuojame. Su mokyklos direktoriumi bendrauju daugiau – klausiu, kas domina, imu domėn jo komentarus, stengiuosi mokytis. 

O darbas nėra toks vienišas – juk sukamės vis su kitu mokiniu ir su kiekvienu iš jų reikia užmegzti kontaktą ir atsiminti, ką apie kiekvieną jau žinai ar apie ką kalbėjai. Mes visada turime apie ką diskutuoti su mokiniais, ne tik apie vairavimą. O tai labai praplečia akiratį.

Be to, turime įžvelgti, prisitaikyti prie mokinių baimių, nuotaikų įtakos koncentracijai, asmenybės reakcijos braižo ir pan. Ir, jeigu reikia, mokiniui padėti – tad palaipsniui instruktoriai net tampa savotiškais psichologais. Beje, gruodžio mėnesį paskelbta apie naujus vairuotojų psichikos sveikatos tikrinimo reikalavimus, tad mums bus dar sudėtingiau. Pagal naują tvarką, mokytis galės ir žmonės, turintys lengvus psichikos sveikatos sutrikimus, tačiau nėra jokios kalbos apie mūsų, instruktorių, kvalifikacijos kėlimą. Norėtųsi, kad būtų skiriama dėmesio tokiems pokyčiams paruošti ir mus.

 

Instruktoriaus darbas – itin rizikingas. Esate nuolat atsakingi už savo ir mokinio saugumą, prisiimate atsakomybę už dalyvavimą eisme. Ar teko patekti į pavojingas situacijas kelyje? 

Šis klausimas užduodamas taip pat dažnai, kaip ir nevažinėjantys motociklu klausia: „Ar jau kritai?“ Neatsimenu, ar kas nors būtų uždavęs klausimą „O ką nuostabiausio patyrei važiuodama motociklu? Kokį įdomiausią nutikimą turėjai mokydama?“ Manyčiau, apie pavojingas situacijas reikėtų kalbėti mažiau – baimės pasaulyje ir taip apstu, o pabrėžiama ji neretai virsta visokiais mitais. Pavojingų situacijų šiaip būna kone kasdien. Tik viena yra jas pastebėti ir užkirsti kelią, kita – neparodyti mokiniui, kad kartais ir pats išsigąsti, arba kad jis padarė kvailystę. Taigi reikia dirbti ir su savimi, neparodyti nervų ar įtampos. Vietoj neigiamos emocijos visada geriau konstruktyvi analizė – o kas gi čia nutiko? Ir taip, su motociklu esu kritusi daugybę kartų, juk vairuoju enduro.       

 

Daug kalbama apie neįgaliųjų integraciją į švietimą. Ar teko susidurti su negalią turinčiais mokiniais? Ar vairavimo mokyklos pasiruošusios su jais dirbti?

Ši tema man svarbi. Dar įsidarbindama klausinėjau vadovo, ar jis nesvarstė šios galimybės. Mūsų mokykla neturi žmonėms su fizine negalia pritaikyto automobilio (nors kartais tiktų ir įprastas automatas). Bet neatmetu galimybės, kad tai įmanoma. Man norėtųsi gilinti žinias negalios tema, todėl šiuo metu dairausi specialiosios pedagogikos mokslų.

Mūsų mokykloje keli instruktoriai yra mokę mokinius su negalia. Vienas kolega dirbo su autistais. Pasakojo, kad vairavimas mokiniams labai padeda gyvenime – lavėja reakcija, mažiau bijoma pašalinių veiksnių, tačiau laiko su tokiais mokiniais reikia daug. Jiems labai sunku išeiti iš savo komforto zonos, todėl, kad su tavimi vairuotų, turi tapti jų draugu. 

Beje, tas pats kolega buvo ir savotišku vedliu vienam neregiui, kuris pats vairavo automobilį Kačerginės trasoje ir yra nuolatinis mano organizuojamos akcijos „Mane veža“ dalyvis. Šioje akcijoje visoje Lietuvoje motociklininkai veža neregius ir silpnaregius, kiekvienais metais susirenka apie 150–200 dalyvių, važiavome jau keturis kartus.

Taip pat Lietuvoje yra specializuota vairavimo mokykla Valakupių reabilitacijos centre, kuri kviečia neįgaliuosius į nemokamus B kategorijos vairavimo kursus. Ji pritaikyta judėjimo negalią turintiems asmenims, kuriems nustatytas 0–45 proc. darbingumo lygis. 

 

Kamštyje stovintys automobiliai.

 

Kaip manai, kas galėtų labiausiai prisidėti prie to, kad vairavimo instruktoriaus darbas vis dėlto leistų pragyventi oriai, o gatvėmis važinėtų sąmoningi ir atsakingi vairuotojai?

Į pirmą klausimo dalį dar neturiu atsakymo, bet gal reikėtų vienytis, burti profsąjungą? O dėl gatvių saugumo galima būtų daug diskutuoti – tai labai plati tema. Galbūt reikėtų atsakingiau, reguliariai organizuoti saugaus eismo pamokas nuo mažų dienų – aptarti vis kitus aspektus, ne tik kelio ženklus. Galbūt nepakenktų ir vairuotojus kažkaip papildomai testuoti, bent kas 10 metų. Gaila, kad vis dar efektyvios yra ir baudos, nors norėtųsi, kad visuomenė augtų sąmoningai ir greitį mažintų ne dėl trikojų.

 

Pabaigai, smalsu – koks yra vyrų ir moterų santykis tarp vairavimo instruktorių? Motociklininkų bendruomenėje? Kokį vaidmenį, tavo nuomone, tarp vairuotojų turi lytis?

Sunku tiksliai atsakyti, koks tas santykis, galima tik apsidairius įžvelgti. Moterų procentas dar labai nedidelis, gali būti, kad čia panašiai kaip su vilkikų vairuotojais. Pvz., pernai metų kovo mėnesį logistikos įmonėje „Girteka“ iš daugmaž 15 000 vairuotojų dirbo tik 86 moterys, o tai sudaro 0,6 proc. Kai kuriose didžiosiose vairavimo mokyklose vis dar nedirba nė vienos moters, tačiau mūsų mokykloje moterų ir vyrų santykis jau artėja prie teisybės: iš 8 instruktorių 5 yra vyrai.

Kėdainiuose dėl lyties nepatiklių žvilgsnių iš kolegų būta. Bet neilgai. Na, o mokinės dažniausiai džiaugiasi, vaikinai – pradžioje pažiūri abejodami, bet po pirmos pamokos susitaiko su likimu. Jei rimtai, jaunimo požiūris puikus – jie neskirsto specialybių pagal lytį, taigi ir nuostabos sulaukiu mažiau nei iš vyresnių. Jaunesni mato instruktorę kaip šios srities profesionalę ir tiek.

 

O motociklininkų bendruomenėje… Na, čia tiktų daugtaškis. Prieš 15 metų, kai atradau motociklą, buvo prastai: būdavau ne tik pajuokiama ar į mane žiūrėdavo nerimtai, bet sulaukdavau ir žeminančių nuomonių (ir atitinkamų veiksmų). Vis dėlto situacija gerėja. Manyčiau, dėl kelių priežasčių. Moterų, vairuojančių motociklus, daugėja kiekvieną dieną. Moterys išlaisvėja, o ir vyrai (ypač jaunesni) nesivadovauja supuvusiais stereotipais. Kita priežastis gali būti asmeninė: jau „užsiauginau odą“ ir užsitarnavau pagarbą. Nors iki šiol man atrodo, kad nesąmonė yra „užsitarnauti“ tokį dalyką, kuris turėtų būti savaime suprantamas tarp žmonių. Ir, žinoma, mano akiratyje nebeliko tokių (juos atsijojau), kuriems lytis, o ne asmenybė dar vis groja svarbesnį vaidmenį.

3 Komentarai apie “Vairavimo instruktorė – apie mokinius, atlygį, įtampą, saugumą ir lyčių lygybę kelyje

  1. Aldona labai gražiai rašo tiesą. Kad mes vyrai instruktoriai pasakytumėme savo darbdaviams tai ir nedirbtume už mizerį… tai mes visur būtumėm gerbiami. VALYTOJAI ir kiemsargiai niekuo nerizikuojantys gauna dvigubą atlyginimą. Aldona, Tu beveik visur teisi.

  2. Aldona Vilniuje dirba, kaip čia taip? Juk kaip dirbai Kėdainiuose net į Kauną važiuoti bijodavai, o pati drebedavai su mokiniais kartu iš baimės instruktorė/pedagoge:).

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *