fbpx
Viktorija Kolbešnikova pilkos mūrinės sienos fone

Mes nelegalai

Teisiškai nesame baudžiami už tai, kad egzistuojame, bet visi teisiniai barjerai prisideda prie socialinių bausmių įtvirtinimo: stigmos ir smurto. LGBTQ+ žmonių psichologinė sveikata prastesnė už tiesių žmonių. Jaunimas labiau linkęs į savižalą ir savižudybę. Dabartinis politinis klimatas geresnių sąlygų greitu metu nežada. Mūsų politikai lenkia galvas Vengrijos ir Lenkijos autoritarams.

Prasidėjus krizei prie Baltarusijos sienos ir išsprogus dar vienam rasizmo pūliniui Lietuvoje, sunerimau dėl savo prioritetų. Laukdama administracinio skundo sprendimo dėl „Kaunas Pride“ eitynių (savivaldybė atmetė tris galimus pirmųjų LGBTQ+ eitynių Kaune maršrutus), sunerimau, kad „Kaunas Pride“ gali būti nebesvarbu. Krizės lipa viena ant kitos, kaip Kauno savivaldybės miesto plėtros projektai – apkasai po apkasų. Nėra kur dėtis, nei senamiesčio verslininkams, nei socialiniams judėjimams. Greičiausiai jie išvis trukdo pono tarnams euroremontintis.

Galiausiai pradėjau ieškoti tyrimų apie LGBTQ+ migrantus. Tam, kad rasčiau skaičiukų. Nors ir be jų akivaizdu, kad LGBTQ+ žmonės dažnai yra pabėgėliai, nes bėga nuo smurto, prievartos, patyčių ir persekiojimo. Bėga ieškodami prieinamos sveikatos apsaugos, draugiškos studijų ir darbo aplinkos, galimybės mylėti ir būti savimi.

Egzistuoja 69 šalys, kuriose homoseksualumas yra kriminalizuotas. Yra vietų, kur už homoseksualumą baudžiama mirties bausme. Tačiau pabėgimas toli gražu nėra išsigelbėjimas. LGBTQ+ žmonės toliau smurtą patiria keliaudami, pakliuvę į pabėgėlių stovyklas, net ir atkeliavę į „saugesnę“ šalį. Vakarai skelbiasi tokiais, tik gal pamirštama, kad gera dalis šalių, kuriose homoseksualumas kriminalizuotas ir baudžiamas, yra buvusios Vakarų šalių kolonijos. Daugiausia britų kolonijos, sodinančios į kalėjimą už homoseksualius santykius – dar viena „kultūrinimo“ atlieka.

Net ir tarp migrantų, kurie ir taip pažeisti bei pažeidžiami, esama tokių, kurie nereikalingi praktiškai niekur. Dažnai buvimas LGBTQ+ nėra oficiali priežastis gauti pabėgėlio statusą. O ir prisipažinti nėra lengva – privalai visiems atsiskleisti, su galimai visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.

Lietuvoje homoseksualumas dekriminalizuotas 1993 metais. Lyties keitimas yra nelegalus. Tik teismo keliu galima pasikeisti lytį asmens tapatybės dokumentuose. Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos informacijos įstatymas draudžia viešojoje erdvėje skleisti informaciją apie tos pačios lyties santykius, o lytinio ugdymo spragas bandančios kamšyti nevyriausybinės organizacijos juodinamos propatrijų ir nacionalinių susivienijimų. Aha, tik dabar prieiname prie santykių įteisinimo ir galimybės įsivaikinti.

Teisiškai nesame baudžiami už tai, kad egzistuojame, bet visi teisiniai barjerai prisideda prie socialinių bausmių įtvirtinimo: stigmos ir smurto. LGBTQ+ žmonių psichologinė sveikata prastesnė už tiesių žmonių. Jaunimas labiau linkęs į savižalą ir savižudybę. Dabartinis politinis klimatas geresnių sąlygų greitu metu nežada. Mūsų politikai lenkia galvas Vengrijos ir Lenkijos autoritarams.

Dar prisimenu 2015 metų migrantų krizę. Tais pačiais metais pas mano mamą namuose buvo atlikta krata, nes, kaip rašė Delfis, valstybė skelbė penktosios kolonos paieškas ir persekiojo studentę su rusiška pavarde. Su draugais tada reagavome į profašistinę retoriką ir kabinome plakatus su trimis antifašistinėmis strėlėmis ir užrašu: „SUDEGINK RUKLĄ, DEPORTUOK VYRIAUSYBĘ, IMMIGRANTS WELCOME“. Buvome išteisinti, bet baudžiamasis procesas vyko pusantrų metų, buvo taikoma kardomoji priemonė, žiniasklaida mėgavosi skandalu. Tautybė savo vaidmenį irgi sužaidė. Čia buvo trumpas ekskursas į bandymą priešintis.

Va taip prioritetų dėliojimas sukrenta atgal į vietas. Bandymas organizuotis vietoje, ribų plėtimas, kartais absurdiškas žirnių bėrimas į sieną ir n-tasis kalbėjimas apie elementarų Susirinkimų įstatymą yra kalbėjimas apie plačias žmonių grupes. Apie „nelegalus“ ir „legalus“: kilmės, lytinės tapatybės, seksualinės orientacijos, veiklos ar kito statuso prasme. Atstūmimas gali būti vienijantis, tiek vietine, tiek globalia prasme. Nuo darbo vietos, savivaldybės, iki tarptautinės politikos. O riba tarp „legalo“ ir „nelegalo“ yra gana trapi. Todėl kviečiu jungtis visus buvusius, esamus, būsimus ir vis praslystančius „nelegalus“, tiek solidarizuojantis su migrantais, tiek su LGBTQ+ bendruomene. Mes nesam atskiri vienetai ar grupės. MES ESAME VISUR.


Viktorija Kolbešnikova – Išgirsti komandos ir gpb.lt redkolegijos narė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *