fbpx
Jurgis Valiukevičius juodos tvoros fone

Tautos gynėjai ir auksinės vielos pardavėjai trina rankas

Nuo užplūdusio tautos gynimo vajaus kentės ne tik atvykėliai, bet ir mes – spygliuotos vielos, automatai, kariniai bokšteliai ir koncentracijos stovyklos kainuoja žymiai daugiau, nei žmonių apgyvendinimas ir pastūmėjimas įsilieti į visuomenę. Kažkam tai bus geras biznis – galime tikėtis, kad spygliuota viela, apjuosianti Lietuvą, bus ne bet kokia, o auksinė.

Kurį laiką buvau įpratęs pokalbiuose su močiute ginčytis, ar gėjai ruošiasi sužlugdyti Lietuvą. Tačiau prieš kelias savaites gėjų vietą užėmė naujas baimės objektas – pabėgėliai. Iš Baltarusijos miškų į Lietuvą plūstantys migrantai kelia nerimą žmonėms – galbūt jau rytoj kelios dešimtys tamsaus gymio piliečių atsiras prie tavo durų, ir ką gali žinoti, ką jie su tavimi padarys.

Vos per naktį Lietuvos politinis laukas pasisuko „į Rytus“. Iš Irako, Sirijos, Kongo ir kitų tolimų kraštų plūstantys žmonės tapo nauju panikos objektu. Nekaltinu nei savo močiutės, nei kitų žmonių, kuriems atvykėliai kelia baimę, bet negaliu pakęsti viens per kito galvas lipančių politikėlių, siekiančių išnaudoti žmonių paniką savo politinėms karjeroms.

Spygliuotomis vielomis, automatais ir koncentracijos stovyklomis tautą išgelbėti pasiryžę veikėjai trokšta pabėgėlių labiau nei paprasti piliečiai. Būtent migrantai atveria dešiniesiems tai, ko nepavyko pasiekti dar 2016 m., kai Lietuvoje pasirodė vos kelios dešimtys pabėgėlių – sukelti visuotinę paniką ir tapti tautos didvyriais minant atvykėlių galvas.

Įdomu stebėti, kaip dar prieš kelias savaites kariavusios politinės grupuotės staiga tapo neatskiriamomis bendražygėmis. Vardan žmogaus teisių ir įstatymo raidės širdis plakęsi konservatoriai ir liberalai pamiršo visus nesutarimus su „Pro Patrios“, šeimų maršo ir kitais tautininiais demagogais. Neonacių maršų dalyvis Kasčiūnas ir įvairovę ginantis Šimašius pluša vardan vieno tikslo – kuo greičiau aptverti Lietuvą spygliuota viela. Europietiškų vertybių išpažintojas Maldeikis ir jų kritikas Sinica išvien ragina imtis visų priemonių, kad atvykėliams viešnagė Lietuvoje taptų nesibaigiančiu pragaru. Ar galime padaryti taip, kad šiems žmonėms Lietuvoje būtų blogiau nei Sirijoje ar Irake?

Visi tik ir laukia, kada bus mestas pirmas akmuo, kada atvykėliai patvirtins tai, ką apie juos mes galvojame – vagys, plėšikai, smurtautojai ir visaip kaip mūsų brangią kultūrą, pastatus ar geruosius pareigūnus nusitaikę paniekinti „pusžmogiai“. Kol tai neįvyko, pareigūnams ir žurnalistams belieka nuobodžiai kartoti, kad „kol kas dar viskas ramu“, „kol kas dar nepatyrėme jokių rimtų išpuolių“. Būtent tie, kurie vardan mūsų saugumo nori suvaryti žmones į koncentracijos stovyklas ir palei sieną pastatyti apginkluotus bokštelius, negali pilnai pateisinti savo veiksmų tol, kol tokių išpuolių nėra. Dėl to bus imtasi visų priemonių, kad smurto daugėtų – pilamas žibalas į ugnį pasitelkiant provokacijas, siekiama kankinti žmones tol, kol šie pratrūks. Šie politikai tik ir laukia, kada galės pasakyti: „Juk mes sakėme, kad taip bus.“

Lyginant su 2015 m., dabartinė pabėgėlių krizė yra kur kas palankesnė mūsų politikams. Prieš šešerius metus pradėję sklisti vaizdai iš Graikijos pakrančių, kur guminėje valtyje susigrūdę dešimtys žmonių apsiašaroję išlipa į krantą, kėlė žymiai daugiau žmogiško gailesčio ir empatijos. Tą kartą politinės stovyklos pasidalino į gana lygias dalis – tuos, kurie kalbėjo apie žmogiškumą ir empatiją, ir tuos, kurie ragino statyti tvoras ir apgręžti valtis atgal į jūrą. Tačiau šiandien vos vienetai dar bando priminti, kad tie „padarai“ yra žmonės.

Diskusija, kaip reikėtų tiksliau įvardinti šiuos žmones, vargu ar ką pakeičia, kai visose nuotraukose atvykėliai vaizduojami kaip kokie kontrabandininkai ar teroristinių grupuočių nariai. Užtušuoti veidai, pakeltos rankos ir pareigūnai su automatais – atrodo, kad miške pagauti žiauriausi kriminalai, terorizavę vargšus kaimo gyventojus. Galbūt spygliuota viela atneš šiek tiek daugiau empatijos – susipjaustę vaikai ir motinos (nes kas gali gailėti vyrų?) galėtų sukelti šiek tiek gailesčio. Nes jeigu kančios nėra, tai kaip mums pripažinti šių žmonių troškimus gyventi saugiau?

Visa ši situacija prašyte prašosi fiurerio. Kandidatų mes tikrai turim, bet kas laimės šią kovą? Kol kas atrodo, kad valdančios partijos bandys atsigriebti prarastą tautos pasitikėjimą ir neleis propatriniams pasisavinti spygliuotų vielų diskurso. Tačiau galime nuspėti, kad tautininkai pasitelks savo budelių vaizduotę ir ras progų, kur „dar būtų galima“ sugriežtinti žmonių kalinimo sąlygas: nepaisyti Europos Sąjungos prieglobsčio prašymo procedūrų ir, vos tik pagavus nelegalą, jį ar ją kaipmat sodinti į kalėjimą ir, palaikius belangėje, skraidinti atgal į gimtąją šalį. Iš tikrųjų net nesvarbu, iš kur tas žmogus atėjo – ne mes kvietėm, ne mes ir turime aiškintis, kokia priežastimi čia tos moterys, vaikai ir vyrai atvyko.

Tačiau tiems, kas dar bent kiek prisimena paskutiniųjų dviejų dešimtmečių istoriją, visa ši retorika apie „mes čia niekuo dėti“ turėtų kelti juoką. Argi ne tie patys valdantieji su džiaugsmu siuntė Lietuvos karius į Iraką? Ar kas nors iš irakiečių mus tada kvietė? Ne, mes juk vykome ten kilniam tikslui – padėti kurti demokratiją.

Juokinga matyti valdančiųjų veidmainystę kalbant apie demokratiją. Mūsų politikai pirmi stoja į kovą už demokratiją tarptautinėje arenoje, pasisakome prieš Rusiją, Kiniją, Baltarusiją ir visur kitur, kai mums patogu. Bet tik kalba pasisuka apie mūsų padėtį arba tuos, su kuriais susidedame, ir prarandame bet kokį kritiškumą. Šiandien dešinieji apsimeta, jog galima vienu metu saugoti žmogaus teises ir sodinti žmones į kalėjimą už tai, kad jie bėga ieškodami geresnio gyvenimo. Tenka pripažinti, kad šį kartą Lukašenka pasielgė gudriai – jis sugebėjo atgręžti veidrodį. Esame priversti klausti: kiek demokratiški iš tikrųjų esame mes?

Kaip ir visuose karuose, didžiausi apgavikai, pasiryžę aukoti žmonių kraują vardan savo ambicijų, yra tie, kurie skelbiasi didžiausiais tautos gynėjais. Tokie politikai negali gyventi taikoje, jie kurs priešus vien tam, kad galėtų mus nuo jų saugoti. Skirtingai nuo paprastų žmonių, kurių pirmąją baimės reakciją gyvai susidūrus su žmonėmis gali pakeisti supratimas ir draugiškumas, šie politikai niekados nesiliaus kūrę priešų. Kentės ne tik atvykėliai, bet ir mes – spygliuotos vielos, automatai, kariniai bokšteliai ir koncentracijos stovyklos kainuoja žymiai daugiau, nei žmonių apgyvendinimas ir pastūmėjimas įsilieti į visuomenę. Kažkam tai bus geras biznis – galime tikėtis, kad spygliuota viela, apjuosianti Lietuvą, bus ne bet kokia, o auksinė.


Jurgis Valiukevičius yra Gegužės 1-osios profesinės sąjungos pirmininkas bei gpb.lt redkolegijos narys.

Lietuvoje atsidūrusiems migrantams kaip niekad reikia mūsų visų paramos. GPB kviečia skaitytojus apsvarstyti galimybę savanoriauti Lietuvos Raudonajame Kryžiuje.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *