
Dvi Švedijos: viena – mūsų galvose, kita – mokslininkų ataskaitose
Švedijos kriminologų tyrimas paneigia paplitusį mitą, esą imigracija sukėlė nusikalstamumo augimą Švedijoje. Tačiau politikoje vis dar ieškoma atpirkimo ožių, o ne sprendimų.
Švedijos kriminologų tyrimas paneigia paplitusį mitą, esą imigracija sukėlė nusikalstamumo augimą Švedijoje. Tačiau politikoje vis dar ieškoma atpirkimo ožių, o ne sprendimų.
Yra tokia žmogaus teisė, kuri priklauso kiekvienam Žemėje egzistuojančiam individui, ta teisė įtvirtinta Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 14 straipsnio pirmame punkte, o skamba ji taip: „Kiekvienas turi teisę kitose šalyse ieškoti prieglobsčio nuo persekiojimo ir juo naudotis.“ Jei šią teisę galėčiau sužmoginti, jos likimą Lietuvoje įvardinčiau taip: 1) 2021 m. buvo suspardyta; 2) 2023 m. atsirado ir durtinių žaizdų; 3) šiemet ji jau guli (pasienio) patvoryje vos kvėpuodama.
„Politika be zinų spausdinimo, profsąjungų ir diskusijų yra tai, ką dabar turime – sustabarėjusį, formalizuotą procesą, kuriuo menkai kas pasitiki. Tai politika be turinio. Tačiau visos alternatyvios praktikos be (parlamentinės) politikos yra nebaigtas reikalas. Kaip noras be valios. Mums šiuo metu / visuomet reikia ir to, ir to.“
Perskaitę Ievos Koncevičiūtės pamąstymus apie naują šiaurietišką Lietuvą pirmiausia norėjom juoktis ir lengvai pasišaipyti. Atrodė, kad jie mus pasiekė iš alternatyvios realybės, kito pasaulio, kuriame gyvena Ieva. Visgi traukti per dantį ir pirštu rodyti į kvailybę – malonus, bet nelabai produktyvus užsiėmimas. Tad netruko dingtelėti mintis, kad turėtume būti savotiškai dėkingi Ievai už jos tekstą. Mat jis suteikia pagrindą atsispirti ir pagalvoti, kokioje šalyje norėtume gyventi ir kokioje gyventi galbūt pasirašytų net ir pati Ieva.
„Pasaka apie du laivus“. Abu neseniai nuskendusius. Vienas – turtingiems žmonėms prie Titaniko nardinti. Kitas – neturtingiems žmonėms į Europą plukdinti.
Gerai, gerai, su pavadinimu truputį perspaudėme 🙂 Iš tikrųjų šį kartą plepame netgi kiek rimčiau, nei įprasta. Tačiau neišsigąskite – tai nereiškia, kad juokelių ir pakrizenimų bus mažiau.
Mus į šį tašką atvedę politikai visuomenei teigė, kad siekia užkirsti kelią migracijos instrumentalizacijai. Tam prireiks dviejų dalykų. Pirma – kad pasaulyje išnyktų diktatoriai ir autoritarai. Antra, kad išnyktų priežastys, motyvuojančios žmones migruoti: ekonominė ir politinė nelygybė tarp valstybių, neapykanta kitokiems, klimato kaita, internetas, ir vidaus degimo variklis. Iki tol – arba mokėsime sienos ir lazdos politikos kainą, arba, bent pradžiai, pereisime prie konstruktyvesnių diskusijų. O jų, kaip ir alternatyvų, tikrai yra.
Nors mažuma mano respondentų įvardijo homofobiją ar transfobiją kaip emigracijos priežastis, vienuolika iš trylikos pripažino, kad gyvenimas emigracijoje sustiprino saugumo ir pasitikėjimo savimi jausmą. Daugelis apklaustųjų išvyko gyventi į šalis, kur teisinė ir socialinė queer žmonių padėtis yra bent iš dalies palankesnė nei Lietuvoje. Daugelis jų yra priėmusios partnerystės įstatymus, leidžia tuoktis ir įsivaikinti bei palankiau žiūri į teisinį ir medicininį lyties keitimą. Šis saugumo jausmas susijęs ne tik su abstrakčia teisine padėtimi, bet ir su fiziniu saugumu bei didesnėmis galimybėmis bandyti naujas iniciatyvas
Šią knygą perskaityti svarbu tam, kad galėtume apmąstyti savo pačių ribotumą, užuot ieškojus pasiteisinimų apsistatyti fizinėmis sienomis, kurios žeidžia labiau negu saugo. Smurto, prievartos ir rasizmo akivaizdoje kritinis mąstymas apie sienas kaip socialinius konstruktus – svarbus žingsnis etiškesnės bendruomenės kūrimo link.
Perteklinių žmonių / pabėgėlių / išeivių / tremtinių nesukūrė Lukašenka. Jam šie žmonės – tik lengvai pakeičiami šachmatai galios žaidimo lentoje. Procesai, dėl kurių milijonai žmonių ryžtasi palikti artimuosius, gimtąją žemę, iškęsti sunkiai protu suvokiamą kelionę, rizikuoti savo ir savo vaikų gyvybe, yra daug platesni ir gilesni nei Baltarusijos diktatoriaus politinės ambicijos. Nors Lietuvos spauda, kurdama Batkos atsiųsto „neteisėto migranto“ mitą, kiek įmanoma tai stengiasi nuslėpti, bet pabėgėlių srautas į Europos tvirtovę anaiptol neapsiriboja pasieniu su Baltarusija ir anaiptol nemažėja.