Neseniai pasibaigę Seimo rinkimai Lenkijoje sulaukė nemažai dėmesio Lietuvoje. Dešinioji valdančiųjų partija „Teisė ir teisingumas“ gavo daugiausia balsų. Visgi galima teigti, kad rinkimus partija pralaimėjo, nes susivienijusios centro dešiniosios ir kairiosios partijos turės daugiau balsų Seime ir galės sudaryti koaliciją.
Perteklinių žmonių / pabėgėlių / išeivių / tremtinių nesukūrė Lukašenka. Jam šie žmonės – tik lengvai pakeičiami šachmatai galios žaidimo lentoje. Procesai, dėl kurių milijonai žmonių ryžtasi palikti artimuosius, gimtąją žemę, iškęsti sunkiai protu suvokiamą kelionę, rizikuoti savo ir savo vaikų gyvybe, yra daug platesni ir gilesni nei Baltarusijos diktatoriaus politinės ambicijos. Nors Lietuvos spauda, kurdama Batkos atsiųsto „neteisėto migranto“ mitą, kiek įmanoma tai stengiasi nuslėpti, bet pabėgėlių srautas į Europos tvirtovę anaiptol neapsiriboja pasieniu su Baltarusija ir anaiptol nemažėja.
Štai taip ir gyvename. Ignoruojame tai, kas svarbu, iškreipiame tai, kas nepatogu, išgalvojame tai, ko trūksta. Žinote, kas dar įdomu? Prieglobsčio procedūra yra „administracinė paslauga“. Paslauga. Prieglobsčio prašytojai yra šios „paslaugos“ vartotojai (klientai), o Migracijos departamentas – „paslaugos“ tiekėjas. Kitą kartą, kai išgirsite apie Migracijos departamento „klientų aptarnavimo kokybę“, pagalvokite ne apie tai, kaip mums sekasi keisti pasus, o apie tai, ką jie sako apie kitus savo „klientus“ ir kaip su jais elgiasi.
„Jei anksčiau per Libiją atkeliavę pacientai man sakydavo „taip, ten bloga vieta, daug chaoso, bet suktis įmanoma“, tai dabar klausytis jų pasakojimų būna nepakeliama. Ir taip yra todėl, kad buvo sukurta smurtinė migruojančių asmenų kontrolės sistema.“
Jei visa tai skamba sudėtingai, tai todėl, kad visa ir buvo sumanyta taip, jog skambėtų sudėtingai. Viskas tam, kad Europos piliečiai nesuprastų, jog yra apgaudinėjami net ir tada, kai nėra krizės. Geras to įrodymas – nuo privatizacijos įgyvendinimo skirtumas tarp vidutinės kilovatvalandės gamybos sąnaudų ir mažmeninės kainos išaugo trigubai. Todėl neverta tikėti tais, kurie jums sako, kad problema niekaip nesusijusi su sistema, ir kad problemos šakinis – didėjančios gamybos sąnaudos. Taip, gamybos sąnaudos auga, nes didėja gamtinių dujų kaina, tačiau karas Ukrainoje niekaip nepaaiškina didėjančių įmonių pelno maržų.
Pirmo būtinumo ar gyvybiškai būtinų prekių ir paslaugų tiekėjų veikla turėtų būti griežtai prižiūrima ir ne privataus verslo rankose. Kai prekė yra tokia, be kurios negali apsieiti nė vienas žmogus, kyla didžiulė pagunda pasipelnyti. Mūsų atveju galimai taip ir atsitiko – elektros perpardavinėtojai neatsispyrė šiai pagundai, ir tai prisidėjo prie stiprios pasipiktinimo bangos ir socialinio neteisingumo jausmo, paplitusio tarp gyventojų.
DŽLS padės spręsti ir pensininkų skurdo problemą. Kaip žinia, mėgstamiausia Lietuvos senolių laisvalaikio veikla – uogavimas ir grybavimas, tad DŽLS taps klestinčia sidabrinės ekonomikos zona ir šalies ekonominio vystymosi varikliu. Išklausę Ekonomikos ir inovacijų ministerijos organizuojamus verslumo kursus, šie sidabriniai startuoliai (olderpreneurs) savo surinktas ekologiškas gėrybes internetinėmis platformomis tieks ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos Sąjungos bei Taivano rinkoms. Augs ekonomika, trauksis išlaikytinių kultūra ir Sodros išlaidos.
„Kraštutinė dešinė išsigrynins pragyvenimo kaštų krizę“; „Ultrakonservatorė taps pirmąja premjere moterimi“; „Rinkimai: kodėl fašizmas Italijoje vis dar svarbus“. Taip pasaulio žiniasklaida reagavo į rugsėjo pabaigoje vykusius išankstinius visuotinius rinkimus Italijoje, kuriuos laimėjo Giorgios Meloni vadovaujami „Italijos broliai“ (Fratelli d’Italia, FdI).
Inovacijos reikšmė gig ekonomikoje yra gerokai išpūsta. Tiesą sakant, didžiausias platformų, pvz., Uber ar Bolt, konkurencinis pranašumas yra ne tai, kad jos gali nurungti konkurentus pasitelkus laisvos rinkos jėgas. Situacija veikiau priešinga – tikroji šių platformų vertė (ir patrauklumas investuotojams) kyla iš oligopolinių praktikų, teisinio arbitražo, grobuoniškos kainodaros ir sėkmingų mokesčių vengimo strategijų. Šie bruožai leidžia geriau suprasti, kodėl investuotojai ir toliau finansuoja platformas, nepaisant jų ilgalaikio nepelningumo.
Vienas kertinių argumentų, kuriuo pernai mėtėsi valdžia, buvo tai, jog Lietuva nepajėgi priimti tiek migrantų, kiek jų pateko į mūsų šalį per Baltarusiją. Tiesa, jų pateko vos apie 4000, o dabar mūsų valdžios institucijos laisvai svaidosi gerokai didesniais skaičiais – esą turime būti pasiruošę priimti ir virš 20 000 ukrainiečių karo pabėgėlių. Visos kalbos apie visišką valstybės „negalėjimą“ migrantų krizės akivaizdoje dabar atrodo kaip piktas pokštas. Atrodo, kai reikia, valstybė gali. Klausimas, kodėl pernai „nereikėjo“?
