fbpx

Europos sąjunga

Yanis Varoufakis: kodėl neįmanomas toks dalykas, kaip elektros energijos rinka

Yanis Varoufakis: kodėl neįmanomas toks dalykas, kaip elektros energijos rinka

Jei visa tai skamba sudėtingai, tai todėl, kad visa ir buvo sumanyta taip, jog skambėtų sudėtingai. Viskas tam, kad Europos piliečiai nesuprastų, jog yra apgaudinėjami net ir tada, kai nėra krizės. Geras to įrodymas – nuo privatizacijos įgyvendinimo skirtumas tarp vidutinės kilovatvalandės gamybos sąnaudų ir mažmeninės kainos išaugo trigubai. Todėl neverta tikėti tais, kurie jums sako, kad problema niekaip nesusijusi su sistema, ir kad problemos šakinis – didėjančios gamybos sąnaudos. Taip, gamybos sąnaudos auga, nes didėja gamtinių dujų kaina, tačiau karas Ukrainoje niekaip nepaaiškina didėjančių įmonių pelno maržų.

Energetikoje negalima aklai pasikliauti vien tik laisvosios rinkos dėsniais

Energetikoje negalima aklai pasikliauti vien tik laisvosios rinkos dėsniais

Pirmo būtinumo ar gyvybiškai būtinų prekių ir paslaugų tiekėjų veikla turėtų būti griežtai prižiūrima ir ne privataus verslo rankose. Kai prekė yra tokia, be kurios negali apsieiti nė vienas žmogus, kyla didžiulė pagunda pasipelnyti. Mūsų atveju galimai taip ir atsitiko – elektros perpardavinėtojai neatsispyrė šiai pagundai, ir tai prisidėjo prie stiprios pasipiktinimo bangos ir socialinio neteisingumo jausmo, paplitusio tarp gyventojų.

Idėja Lietuvai – Didžioji žalioji Lietuvos siena

Idėja Lietuvai – Didžioji žalioji Lietuvos siena

DŽLS padės spręsti ir pensininkų skurdo problemą. Kaip žinia, mėgstamiausia Lietuvos senolių laisvalaikio veikla – uogavimas ir grybavimas, tad DŽLS taps klestinčia sidabrinės ekonomikos zona ir šalies ekonominio vystymosi varikliu. Išklausę Ekonomikos ir inovacijų ministerijos organizuojamus verslumo kursus, šie sidabriniai startuoliai (olderpreneurs) savo surinktas ekologiškas gėrybes internetinėmis platformomis tieks ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos Sąjungos bei Taivano rinkoms. Augs ekonomika, trauksis išlaikytinių kultūra ir Sodros išlaidos.

T. Gudelytė: „Ugnis „Italijos brolių“ vėliavoje – tai amžinoji liepsna virš Mussolinio kapo“

T. Gudelytė: „Ugnis „Italijos brolių“ vėliavoje – tai amžinoji liepsna virš Mussolinio kapo“

„Kraštutinė dešinė išsigrynins pragyvenimo kaštų krizę“; „Ultrakonservatorė taps pirmąja premjere moterimi“; „Rinkimai: kodėl fašizmas Italijoje vis dar svarbus“. Taip pasaulio žiniasklaida reagavo į rugsėjo pabaigoje vykusius išankstinius visuotinius rinkimus Italijoje, kuriuos laimėjo Giorgios Meloni vadovaujami „Italijos broliai“ (Fratelli d’Italia, FdI).

Uberis netiki ašaromis

Uberis netiki ašaromis

Inovacijos reikšmė gig ekonomikoje yra gerokai išpūsta. Tiesą sakant, didžiausias platformų, pvz., Uber ar Bolt, konkurencinis pranašumas yra ne tai, kad jos gali nurungti konkurentus pasitelkus laisvos rinkos jėgas. Situacija veikiau priešinga – tikroji šių platformų vertė (ir patrauklumas investuotojams) kyla iš oligopolinių praktikų, teisinio arbitražo, grobuoniškos kainodaros ir sėkmingų mokesčių vengimo strategijų. Šie bruožai leidžia geriau suprasti, kodėl investuotojai ir toliau finansuoja platformas, nepaisant jų ilgalaikio nepelningumo.

Pabėgėliai ir „pabėgėliai“, arba Vieniems – užuojauta, kitiems – naktys miške

Pabėgėliai ir „pabėgėliai“, arba Vieniems – užuojauta, kitiems – naktys miške

Vienas kertinių argumentų, kuriuo pernai mėtėsi valdžia, buvo tai, jog Lietuva nepajėgi priimti tiek migrantų, kiek jų pateko į mūsų šalį per Baltarusiją. Tiesa, jų pateko vos apie 4000, o dabar mūsų valdžios institucijos laisvai svaidosi gerokai didesniais skaičiais – esą turime būti pasiruošę priimti ir virš 20 000 ukrainiečių karo pabėgėlių. Visos kalbos apie visišką valstybės „negalėjimą“ migrantų krizės akivaizdoje dabar atrodo kaip piktas pokštas. Atrodo, kai reikia, valstybė gali. Klausimas, kodėl pernai „nereikėjo“?

Mes galime? Prieglobsčio politikos revoliucija

Mes galime? Prieglobsčio politikos revoliucija

Dauguma žmonių visuomet reaguos ramiau ir atviriau į atvykusius iš artimesnio religinio ar kultūrinio konteksto. Savaime suprantama, kad Ukrainos ir ukrainiečių likimai lietuvius ir lenkus jaudins labiau, nei žmonių iš Sirijos. Akivaizdu, kad, kaip lietuviai, su Ukraina šiek tiek ir tapatinamės: panaši santykių su Sovietų Sąjunga ir Rusija istorija, panašios grėsmės, panašios baimės. Tai ir vietiškumo klausimas: neretai su Ukraina esame susiję šeimos istorijose ir dabartyse, turime gyvų ir nebe šeimos narių, draugų, pažįstamų ir kolegų. Visa tai būtų suprantama, jei kalbėtume apie tai, su kuo – jei jau visai atvirai – galbūt mieliau trauktume grybų rinkti, plovo šaukštu kabinti, į eketę lįsti, ar prie alaus aptarinėti istorinių problemų. Tačiau esame daug gilesnio abejingumo liudininkai.

Ar išlaisvins Europa Ukrainą nuo skolų naštos?

Ar išlaisvins Europa Ukrainą nuo skolų naštos?

Toliau tęsiantis Rusijos invazijai į Ukrainą, dažnas nenustojame svarstyti: kaip dar galime padėti šiai šaliai ir jo žmonėms tokio siaubo akivaizdoje? Šalia ginkluotės tiekimo, humanitarinės pagalbos, pabėgėlių priėmimo ir palaikymo akcijų yra ir dar vienas paramos būdas. Turime spausti Europos Sąjungos šalių vyriausybes, kad ES imtųsi spręsti Ukrainos skolų problemą.

Europa pagaliau pripažino, kad skaitmeninių platformų darbuotojai neužsiima „individualia veikla“

Europa pagaliau pripažino, kad skaitmeninių platformų darbuotojai neužsiima „individualia veikla“

Tokios kompanijos, kaip ,,Bolt“ ir ,,Wolt“, sistemingai nesuteikia savo darbuotojams pagrindinių darbo teisių, neteisingai juos laikydamos individualia veikla užsiimančiais ,,partneriais“. Pagaliau Europa ketina priimti įstatymą, kuris juos pripažintų darbuotojais. Šiuo pavyzdžiu turėtų pasekti ir Didžioji Britanija.

Vis glaudesnė sąjunga? (3): ECB, Vadovų Taryba ir euro zona

Vis glaudesnė sąjunga? (3): ECB, Vadovų Taryba ir euro zona

ES santvarka šiuolaikinėje konstitucinėje istorijoje unikali, nes „jos modelis – ne Atėnai, o Sparta, kur piliečių susirinkimas balsavimu priimdavo arba atmesdavo Seniūnų Tarybos pasiūlymus, bet pats įstatymų projektų siūlyti negalėjo“. Sąjungos elito politinė kultūra primena europietiškąją restauraciją ir jos įpėdinius prieš XIX a. įvykdytas balsavimo teisės reformas, „laikus, kai politika iš esmės buvo laikoma ministrų kabinetų, diplomatų ir aukščiausio rango biurokratų monopoliu“. Trumpai tariant, Sąjungos santvarka yra oligarchija.