
„Chat GPB“: Apie du laivus, pensijų fondus ir „normalią“ kairę (su Inga Ruginiene)
„Pasaka apie du laivus“. Abu neseniai nuskendusius. Vienas – turtingiems žmonėms prie Titaniko nardinti. Kitas – neturtingiems žmonėms į Europą plukdinti.
„Pasaka apie du laivus“. Abu neseniai nuskendusius. Vienas – turtingiems žmonėms prie Titaniko nardinti. Kitas – neturtingiems žmonėms į Europą plukdinti.
Mus į šį tašką atvedę politikai visuomenei teigė, kad siekia užkirsti kelią migracijos instrumentalizacijai. Tam prireiks dviejų dalykų. Pirma – kad pasaulyje išnyktų diktatoriai ir autoritarai. Antra, kad išnyktų priežastys, motyvuojančios žmones migruoti: ekonominė ir politinė nelygybė tarp valstybių, neapykanta kitokiems, klimato kaita, internetas, ir vidaus degimo variklis. Iki tol – arba mokėsime sienos ir lazdos politikos kainą, arba, bent pradžiai, pereisime prie konstruktyvesnių diskusijų. O jų, kaip ir alternatyvų, tikrai yra.
Prieglobsčio prašytojo sąvoka – labai sudėtinga, tai – kartais labai laikinas žmogaus teisinis statusas užsienio valstybėje. Realiai prieglobsčio prašytoju žmogus būna nuo momento, kai išreiškia norą prašyti prieglobsčio (nesvarbu, žodžiu ar raštu), iki tol, kol atsakinga institucija (Lietuvoje – Migracijos departamentas) priima sprendimą suteikti arba nesuteikti prieglobstį.
Rusų kalba pasaulyje kalba 258 mln. žmonių, ji yra septinta-aštunta didžiausia pasaulio kalba. Ja kalba bemaž visi Ukrainos, Baltarusijos, Kaukazo šalių, Vidurio Azijos gyventojai, iš kurių daug migruoja į Lietuvą kaip pabėgėliai ar tiesiog migrantai. Jų, beje, ateityje vis daugės – Lietuva gan greitai iš migrantų „tiekėjos“ tampa migrantų „priėmėja“.
Homofobija Lietuvoje yra tapusi politine jėga, galinčia sėkmingai blokuoti partnerystės įstatymus ir kitas iniciatyvas, siekiančias pagerinti trans žmonių, tėvų smurtą kenčiančių vaikų ar moterų padėtį. Dėl to kaltos gilios socioekonominės takoskyros, įgavusios ir tapatybinį aspektą, nepasiduodantį racionaliems argumentams. Laisvės partija šią takoskyrą tik gilina.
„Jei anksčiau per Libiją atkeliavę pacientai man sakydavo „taip, ten bloga vieta, daug chaoso, bet suktis įmanoma“, tai dabar klausytis jų pasakojimų būna nepakeliama. Ir taip yra todėl, kad buvo sukurta smurtinė migruojančių asmenų kontrolės sistema.“
„Kraštutinė dešinė išsigrynins pragyvenimo kaštų krizę“; „Ultrakonservatorė taps pirmąja premjere moterimi“; „Rinkimai: kodėl fašizmas Italijoje vis dar svarbus“. Taip pasaulio žiniasklaida reagavo į rugsėjo pabaigoje vykusius išankstinius visuotinius rinkimus Italijoje, kuriuos laimėjo Giorgios Meloni vadovaujami „Italijos broliai“ (Fratelli d’Italia, FdI).
Vienas kertinių argumentų, kuriuo pernai mėtėsi valdžia, buvo tai, jog Lietuva nepajėgi priimti tiek migrantų, kiek jų pateko į mūsų šalį per Baltarusiją. Tiesa, jų pateko vos apie 4000, o dabar mūsų valdžios institucijos laisvai svaidosi gerokai didesniais skaičiais – esą turime būti pasiruošę priimti ir virš 20 000 ukrainiečių karo pabėgėlių. Visos kalbos apie visišką valstybės „negalėjimą“ migrantų krizės akivaizdoje dabar atrodo kaip piktas pokštas. Atrodo, kai reikia, valstybė gali. Klausimas, kodėl pernai „nereikėjo“?
Kaip vertinti Lietuvą ištikusią migrantų krizę? Klausimas yra labai politizuotas ir skęsta dienos aktualijose. Pasieniečiai kasdien praneša apie dešimtis apgręžtų migrantų, kartais tų dešimčių būna keliolika. Žinome, kad 2021 m., dar iki apgręžimo politikos pradžios, į šalį atvyko virš keturių tūkstančių prieglobsčio prašytojų.
Mačiusieji Wimo Wenderso trumpametražį filmą „Skrydis“ (The Flight, 2010), Mimmo Lucano vardą bus girdėję. 2004-aisiais Domenico, sutrumpintai Mimmo, laimėjo Riačės, mažo, nė 2 000 gyventojų nesiekiančio Kalabrijos miestelio mero rinkimus. Jis ėmėsi įgyvendinti solidaraus bendruomeniškumo idėją, pasaulyje išgarsėjusią kaip „Riačės modelis“. Riačei anuomet grėsė daugelio senųjų Italijos miestelių likimas: sunykęs agrarinės bendruomenės audinys, didmiesčiams susiurbus visą darbo jėgą ir jaunimą, emigracija ir, galop, ištuštėjimas.