fbpx
Italų filosofas Giorgio Agamben jūros ir kalnų fone

Tavo nuogai gyvybei trūksta galimybių: kaip biopolitika virto mūsų kasdienybe

Ar galima moralizuoti ligą? Ar tam tikromis ligomis sergantieji yra „našta“ sveikatos apsaugos sistemai, o kitomis ligomis sergantieji – nėra? Ar galima sakyti, kad mokesčius mokantys nesiskiepijantieji yra našta mokesčius mokantiems pasiskiepijusiems žmonėms? Ironiška tai, kad iki šiol blogesnes sąlygas tiems, kurie nėra „sveikuoliai“, siūlė ne kas kitas, o Dainius Kepenis, didysis antivakseris. Dabar jo pasiūlymai nebeatrodo tokie ekstremalūs žmonėms, kurie mažiausiai nori su juo turėti ką nors bendro.

I

Vyriausybė nusprendė – nuo rugsėjo 13 dienos valgyti restorane ar kavinėje, lankytis renginiuose uždarose patalpose ar didžiuosiuose prekybos centruose galima bus tik turint galimybių pasą (GP). Daugeliui darbuotojų testavimas dėl koronaviruso jau yra privalomas, bus privalomas dar didesniam skaičiui darbuotojų, o kai kuriems privalomas bus ir skiepijimas. Valdžia atvirai žada skatinti vakcinaciją nuo COVID-19 represinėmis priemonėmis, kaip antai reikalavimais susimokėti už testus, norint gauti GP, bei privalomu skiepijimu daliai darbuotojų, grasinant jiems nušalinimu nuo darbo.

Dar vienas, rečiau aptariamas pasiūlymas, kurį Vyriausybė ketina teikti Seimui, yra siūlymas nemokėti ligos išmokos susirgusiems COVID-19, jei jie nebuvo pasiskiepiję, nes atseit galėjo išvengti ligos, bet nepanoro. Visa tai Vyriausybė ir jai ištikima žiniasklaida grindžia įdomiu argumentu – visi turi teisę į sveikatos apsaugos sistemos paslaugas, bet, štai, tą teisę iš mūsų, dorų ir sąmoningų piliečių, atima COVID pacientai, kurie galėjo tokiais nebūti, jei būtų tokie kaip mes – dori ir sąmoningi – bei pasiskiepytų.

Pastarasis pasiūlymas kelia visą eilę klausimų. Ar galima moralizuoti ligą? Ar tam tikromis ligomis sergantieji yra „našta“ sveikatos apsaugos sistemai, o kitomis ligomis sergantieji – nėra? Ar galima sakyti, kad mokesčius mokantys nesiskiepijantieji yra našta mokesčius mokantiems pasiskiepijusiems žmonėms? Ironiška tai, kad iki šiol blogesnes sąlygas tiems, kurie nėra „sveikuoliai“, siūlė ne kas kitas, o Dainius Kepenis, didysis antivakseris. Dabar jo pasiūlymai nebeatrodo tokie ekstremalūs žmonėms, kurie mažiausiai nori su juo turėti ką nors bendro.

Aišku, ligų moralizavimas yra reakcingas dalykas – užtenka prisiminti AIDS epidemiją ir dešiniųjų reakciją į ją. Sunku sugalvoti kodėl, pralaužus ledus ir ėmus taikyti atsakomybę (per išmokos dėl ligos nemokėjimą) už moralinį nusižengimą (nesiskiepijimą), dėl kurio susirgai kažkokia liga, turėtume sustoti ir to paties nepritaikyti visai eilei „išvengiamų“ problemų. Dėl jų kaltinti individus yra seniai tapę norma daugeliui: ŽIV/AIDS, lytiškai plintančios ligos, alkoholio, narkotikų ir rūkymo sukeltos ligos.

Sunku suprasti, kaip vertinti kalbas apie „naštą“ sveikatos apsaugos sistemai, taip vadinant pacientus, kurių gydymui pastaroji ir egzistuoja. Taip ir nežinau, kurios ligos yra tos „tinkamos“ ligos, kuriomis sirgdama/s, nesi „našta“ sveikatos apsaugos sistemai… Dera pridurti ir tai, jog per daugiau nei pusantrų metų pandemijos mūsų vyriausybės, net tada, kai skalambijo apie „antrąją bangą“, kuri tuoj tuoj ateis, ir kuomet COVID pacientų ligoninėse beveik nebuvo, nepadarė visiškai nieko, kad didintų sveikatos apsaugos sistemos pajėgumus, lovų ir personalo skaičių. Todėl verksmai apie „naštą“ sveikatos apsaugos sistemai nebeįtikina, kai verkiantieji juos ciniškai naudoja kaip visuomenės šantažo ir medicininio autoritarizmo pateisinimo priemonę.

II

Kadangi prieš tai portale gpb.lt pasirodžiusiame straipsnyje autoriai atsainiai nubraukė į šalį „intelektualų, priskaičiusių madingų knygų apie biopolitiką“ teiginius apie mums gresiančią „totalinę kontrolę“, noriu, nors ir nebūdamas intelektualas, atstovauti šiai pozicijai ir pristatyti autoriaus, kurio čia neapeisi – italų filosofo Giorgio Agambeno – mintis.

Agambenas daugeliui žinomas kaip vienas svarbiausių autorių, rašiusių apie biopolitiką, kurią Michelis Foucault apibrėžė kaip politiką, kurios centre atsiduria biologinė gyvybė.Savo ruožtu, Agambenas biopolitikos ir jos ryšio su suverenitetu bei išimties būkle sampratas išvystė kur kas toliau ir plačiau. Vis dėlto, jo šlovė madingų intelektualų tarpe baigėsi staiga, pernai, kai jis ėmė „neigti kovidą“, nors jo visai neneigė, ir kai nuosekliai pritaikė savo analizę esamai padėčiai. To buvo per daug visai eilei akademikų, kurie savo karjeras pastatė ant jo darbų interpretavimo, o dabar ėmėsi ieškoti labai įmantrių pateisinimų tam, kad iš tiesų reikia daryti taip, kaip sako valdžia ir ekspertai, ir paklusti.

Toliau pristatysiu kelias svarbias idėjas iš keliolikos straipsnių, kuriuos Agambenas skyrė pandemijai. Visus jo straipsnius, su vertimais į įvairias kalbas, galite paskaityti patys.

Angliškas grafitis: Kapitalizmas yra pandemija. COVID yra šitas virusas.
„Kapitalizmas yra pandemija. COVID yra šitas virusas“

Viena svarbiausių Agambeno idėjų šiame kontekste – tai, kad visuomenė pasirodė vertinanti vien „nuogą gyvenimą / gyvybę“ (it. Nuda vita; angl. Bare life). Agambenas, kaip ir aš, stebėjosi, kaip nutiko, kad visuomenė sutiko atsižadėti visko, kas sudaro žmonišką egzistenciją – religinių įsitikinimų, politinių ideologijų, net protestantiškosios darbo etikos, o svarbiausia – meilės, draugystės ir kitų ryšių. Visa tai – niekai, svarbu – „gyvybė“. Galima nekęsti kaimyno ir jį skųsti, kai pas jį apsilanko svečiai, ar vaikus, kurie žaidžia kieme. Ir tai nebėra mizantropija, iš to vidutinis žmogus nebesišaipo, tai yra neva pateisinama, nes „reikia gelbėti gyvybes“ (net neklausiant, ar tavo pasirinktos ir / ar ginamos priemonės tą daro).

Agambenas užsimena, kad baimė prarasti gyvybę veda ne į solidarumą, o į tironiją. Taip atsiranda Hobbeso valstybė, atsirandanti iš baimės prarasti gyvybę visų kare prieš visus. Kadangi „ gyvybės pavojuje“, pateisinama viskas, net smurtas ir represijos. Agambenas straipsnyje „Karas ir taika“ teigia, kad žmonės, kurie entuziastingai pasitinka naująją „karo“ epochą, jaučiasi įgiję „prasmę“, kurios neturėjo „taikos“ metu. Taip galima vertinti tuos, kurie atrado savo pašaukimą, kontroliuodami ir stebėdami, kaip kiti laikosi valdžios nustatytų ribojimų ir panašiai.

Čia verta prisiminti kito verto dėmesio autoriaus, Ivano Illichiaus, mintį: „Spaudžiant krizei, profesionalas, kuris, kaip tikima, vadovauja, gali lengvai tikėtis neliečiamybės nuo įprastų teisingumo ir padorumo taisyklių. Tas, kuriam patikėta mirties kontrolė, nustoja būti įprastu žmogumi.“[1] Išnašoje vienam iš toliau einančių sakinių jis taip pat teigė, kad galios prisiėmimas krizės akivaizdoje leidžia suspenduoti racionalų įvertinimą (formulė, kuri akivaizdžiai primena Carlo Schmitto suvereno apibrėžimą, pagal kurį suverenas yra tas, kas priima sprendimą dėl išimties). Šį paragrafą Illichius užbaigia, teigdamas, kad institucijos orientavimasis į krizę yra didžiulio kasdienio neefektyvumo pateisinimas. Manau, kad dabar tą patį galima pasakyti apie visą valstybę.

III

Kita centrinė Agambeno iškeliama tema yra biosaugumas. Straipsnyje „Biosaugumas ir politika“ (mano manymu, bene svarbiausiame iš visų jo straipsnių pandemijos tema) autorius mini Patricką Zylbermaną, prancūzų mokslininką, rašiusį 2013 metais, teigdamas:

„Zylbermanas parodo, kad apparatus, kuris buvo pasiūlytas, buvo išreikštas trimis punktais: 1) fiktyvaus scenarijaus konstravimas galimos rizikos pagrindu, kuriame duomenys pateikiami taip, kad būtų skatinamos elgesio formos, leidžiančios ekstremalios situacijos valdymą; 2) vadovavimasis blogiausiojo logika [logic of the worst] kaip politinio racionalumo režimu; 3) totali piliečių visumos [body of citizens] organizacija taip, kad būtų sustiprintas maksimalus paklusimas valdžios institucijoms, kuris sukurtų aukščiausio laipsnio gerąjį pilietiškumą, kuriame įvesti įpareigojimai pristatomi kaip altruizmo įrodymas, o pilietis nuo tol turi nebe teisę į sveikatą (sveikatos apsauga), tačiau tampa teisiškai įpareigotas būti sveikas (biosaugumas).“

Visa tai skamba gana pažįstamai. Agambenas pabrėžia, jog esama padėtis yra nauja „karo su teroru“ forma: „kare su teroru“ kiekviena/s buvome potencialus/i teroristas/ė, o dabar kiekviena/s esame potencialus/i „viruso nešiotoja/s“. Manau, svarbu ir tai, kad „karas su teroru“, atmetus visą nužmoginančią retoriką, visgi vyko su žmonėmis, o tai teikia bent teorinę galimybę susitarti, rasti kompromisą. O dabar, vykstant karui su „nematomu priešu“, pastarasis yra netgi ne žmogus, tad kompromiso nebus, prie ginklų, piliečiai. Tad karas su koronavirusu yra potencialiai dar didesniu mastu nesibaigiantis nei „karas su teroru“ ir, apeliuojant į „grėsmę“, jį galima tęsti ir tęsti. Kita vertus, svarbu ir tai, kad tiek „terorizmas“, tiek „virusas“ egzistuoja, tačiau kyla klausimas, kaip valdžia jais pasinaudoja.

Agambenas ten pat tvirtina, kad šis naujas biosaugumo režimas yra tokia nauja valdymo forma, kuri eina kur kas toliau nei bet kuri ankstesnė. Jis pabrėžia, kad, kaip anksčiau „saugumu“ buvo galima pagrįsti bet kokius laisvių ribojimus, taip dabar biosaugumu galima pagrįsti visišką politinės veiklos ir socialinių santykių sustabdymą, pavadinant jį aukščiausios rūšies pilietiniu dalyvavimu. Agambenas klausia, ar visuomenė, paremta tokiu principu, išvis yra žmogiška. Aš taip toli neičiau, nes matome, kad tarp oficialių pareiškimų ir reikalavimų gyvenimas daug kur kokia nors forma tęsiasi.

IV

Galiausiai, viename naujesnių straipsnių, Agambenas kalba apie „nuogą gyvenimą / gyvybę“ ir vakciną. Jis apibrėžia „nuogą gyvenimą / gyvybę“ kaip ribą tarp to, kas žmoguje žmogiška ir nežmogiška, mat žmogus visada „yra istorinio sprendimo vieta“. „Žmogus“ atsiranda iš jo išmetus tai, kas „gyvuliška“.

Tačiau, kaip jis pabrėžė savo darbuose, tai yra išskyrimas, kuris įskiria. Suvereni galia visai nepraranda susidomėjimo tuo, ką išskiria iš polio, o ir pats polis steigiasi per šį išskyrimą, be kurio negalėtų egzistuoti. Juos jungia tam tikras slenkstis, kuris ir yra „nuogas gyvenimas / gyvybė“ – nei tikrai gyvuliška, nei tikrai žmogiška gyvybė, vieta, kurioje atsiranda sprendimas dėl to, kas yra žmogiška ir kas – ne. Šis slenkstis eina per kiekvieną žmogų, ir, nors yra virtualus, istoriškai įgydavo įvairias mums pažįstamas formas, nuo vergo iki piliečio išimties būklės metu, iki žydo koncentracijos stovykloje, iki homo sacer – žmogaus, kurį Romos laikais buvo galima nužudyti, visai nepadarant nusikaltimo, bet negalima buvo paaukoti dievams.

Šiais laikais tokia „nuogo/s gyvenimo / gyvybės“ figūra, pasak Agambeno, yra ne „kovidinis“ ligonis, o „besimptomis atvejis“, kažkas, kuo virtualiai esame kiekviena/s . Tokio gyvenimo, kuris yra tarp ligos ir sveikatos, vienintelė tapatybė, teigia Agambenas, yra testų ir vakcinų gavėjo tapatybė. Vakcinas jis lygina su „naujos religijos krikštu, kuris apibrėžia išvirkščią to, kas kadaise laikyta pilietybe, figūrą“. Tačiau šis „krikštas“, anot jo, nėra neištrinamas, priešingai, jį nuolat reikia atnaujinti, o naujasis pilietis neturi jokių „neatimamų“ teisių.

Taigi, Agambenas nesivelia į mokslininkų ir sąmokslo teorijų šalininkų ginčus dėl vakcinų efektyvumo ir saugumo. Tai nėra svarbu. Iš šio ilgo ekskurso grįžtant į Lietuvą, noriu teigti, kad skiepai GP kontekste nėra medicininis klausimas, kaip Lietuvos krikštas XIV amžiuje nebuvo grynai religinis klausimas. Tai yra politinis klausimas. To nesugeba suprasti pasimetę GP priešininkai, kurie bando ieškoti abejotinų ir juokingų argumentų prieš vakcinas, o ne prieš vakcinų pasus.

Trys žmonės rodo galimybių paso versijas telefonuose ir ant popieriaus
Galimybių paso pristatymas Alytaus rajono savivaldybėje. alytusplius.lt nuotr.

Šis Agambeno palyginimas man priminė visą istoriją su Lietuvos krikštu ir tai, kaip anais laikais tie, kas nepasikrikštijo, neteko pareigų ir titulų. Tai kur kas geresnė paralelė nei skandalingas lyginimas su Holokaustu.

Šiuo metu vakcina yra pretekstas diskriminacijai. Taip pat GP yra puikus įrankis pagiežai ir paniekai kelti. Jį turintieji puikuojasi ir niekina neturinčiuosius (ir tai turi aiškią klasinę dimensiją). Taip mus visus liečiančios diskriminacijos ir autoritarinių priemonių grėsmės tampa tiesiog rietenomis, kur vienos visuomenės grupės griežia dantį ant kitų, nors nė viena neturi galios kažką spręsti ar pakeisti šioje situacijoje.

Kalbant apie „nuogą gyvenimą / gyvybę“, reikia prisiminti ir tai, kad migrantai Lietuvoje yra lygiai toks/ia pat „nuogas/a gyvenimas / gyvybė“. Tai, kad valdžia atima jų teises, juos uždaro į koncentracijos stovyklas bei laiko „hibridinio karo dalyviais“, kol neįrodyta priešingai, liečia mus visus. Tai tik parodo, kad buržuazinė demokratija ir žmogaus teisės yra iliuziniai dalykai, nes valdžia gali lengva ranka jas atimti ar suspenduoti dėl „bendrojo gėrio“ ir „saugumo“.

V

Kyla klausimas, ar valdžia siekia įvesti totalinę kontrolę, ar visos aptariamos priemonės tėra jos nekompetencijos, silpnumo ir legitimumo bei autoriteto trūkumo simptomas. Atsakyčiau, kad tai nėra „arba / arba“ situacija – valdžia gali būti neefektyvi ir nekompetentinga (panašiai teigė Illichius apie institucijas per krizę) bei siekti didesnės galios prieš mus (čia verta pratęsti palyginimą su „karu su teroru“ ir paklausti, ar autoritarines priemones, kurių ėmėsi valdžia, išprovokavo jos negebėjimas susitvarkyti su priešais).

Kita vertus, ar fantazija apie „silpną“ valdžią ir jos legitimumo stoką kartais nėra panaši į JAV liberalų „normalumo“ ilgesį, valdant Donaldui Trumpui? Jie susikūrė iliuziją apie „aukso amžių“, kai viskas buvo gerai, Obamos ir net G. W. Busho laikais, priešindami esamą „nelegitimią“ valdžią anai, „tvarkingai“ ir „mandagiai“. Tai yra konservatyvi fantazija, kurią keista girdėti iš kairiųjų, nes abejoju, ar būta aukso amžiaus, kai valdžiai netrūko stiprybės ir autoriteto. Be to, kairiesiems valdžios tikras ar tariamas silpnumas turėtų kelti džiaugsmą, o ne liūdesį, nes jų tikslas tikrai neturi būti parama valdžiai ir valstybei. Ar valstybė nesugeba susitvarkyti su krize ir todėl griebiasi prievartos? Kyla klausimas, ar valstybė apskritai nori susitvarkyti kitaip, praleisti progą didinti kontrolę, našumą ir stambiųjų korporacijų pelną.

Dabar man belieka užduoti klausimą, kodėl kairieji tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje (čia kalbu apie „radikalią“ Kairę), daugiausia ignoravo ir tebeignoruoja šias grėsmes, o dažnai ir uoliai pritaria karantinui ir panašiems į GP dokumentams: taip elgėsi tiek kairieji komunistai (ne kartą), tiek trockistai iš „World Socialist Web Site“, tiek dauguma anarchistų.

Ant šlapio šaligatvio guli panaudota vienkartinė kaukė

Didžiausia problema, kuri juos kamavo ir tebekamuoja – kaip parodyti savo radikalumą, kalbant iš esmės tą patį, kaip ir sisteminė žiniasklaida. Abejoti valdžios, kurią dar vakar vadino kone fašistine, sprendimais, kol tie sprendimai yra autoritariniai, kairiesiems dažnai atrodė visiškai nederama. O tie, kas vakar skelbė, kad valstybių sienos yra blogis, šiandien skelbia, jog uždaryti žmones savoje valstybėje, savoje savivaldybėje ir net savuose namuose (jei juos turi) yra, tiesą pasakius, labai gerai. Taip pat reikia garbinti ekspertus, pamiršus visas kalbas apie mokslo naudojimą politiniais tikslais. Dar jie teigtų, kad tokie kaip Agambenas nori grįžti prie „normalaus kapitalizmo“, tačiau bent jau Agambenas teigė priešingai – kad visuomenės reakcija liudija, jog daugeliui gyvenimas atrodė nepakeliamas. Be abejo, ne visi kairieji ir ne visur taip sakė, tačiau bendras įspūdis, apsilankius bet kokioje kairiojoje erdvėje internete, kyla toks.

Man labai įdomi pasirodė akademiko Geoffo Shullenbergerio mintis, kad kairiųjų opozicija galiai ilgą laiką, kol galios mėgstamiausias įrankis buvo taupymo politika (austerity), rėmėsi rūpesčio reikalavimu ir kaltinimais abejingumu. Ir tai kairiuosius įklampino, nes galia dabar, pasak jo, ideologiškai legitimuoja save būtent per rūpestį. Be abejo, tai nėra tikras rūpestis, nebent toks, kaip gyvulių fermoje. Tačiau akivaizdu, kad dabartinė retorika paremta „rūpesčiu“ dėl „mūsų visų saugumo“, ir Kairė tam neturi atsakymo, nebent tokį, kad, girdi, šito rūpesčio nepakanka, reikia daugiau (griežtesnio karantino). Tad kairieji priversti sutikti su bet kokiais autoritariniais sprendimais, nes jie valdžios yra gražiai įpakuoti į „gyvybių gelbėjimo“ ir „rūpesčio“ popierių. Panašiai Agambenas teigė, kad „pilietiškumo“ ir „solidarumo“ reikalavimai nutildo kairiąsias organizacijas.

Kas belieka dabar? Lietuvoje Kairė užleido Dešinei mūšio lauką. Dabar opoziciją GP ir „kovą už laisvę“ įvairaus plauko reakcingi veikėjai tampriai susiejo su reikalavimais mažinti LGBT žmonių teises ir kova prieš migrantų laisvę. Rasizmui aptemdžius protą, daugelis nemato, kiek padėtis, kurios bijo, panaši į migrantų padėtį, ir reikalauja valdžią prieš pastaruosius naudoti tas priemones, kurių bijo patys.

Neteigiu, jog kairieji kalti dėl to, kad tokie žmonės naudojasi šia situacija. Tačiau kairieji visai nebandė nukreipti teisėto pykčio valdžia, kurį jaučia anaiptol ne vien „Šeimų maršo“ dalyviai, tinkama linkme. Jie vis ieško pasiteisinimų savo tylėjimui arba ir atviram pritarimui dešiniųjų valdžios autoritariniams veiksmams. Visai nebūtina mestis į sąmokslo teorijas, norint suprasti, kad GP ir privalomas skiepijimas nuo koronaviruso yra blogos idėjos.


[1] Illich, Ivan. 1975. Medical Nemesis: The Expropriation of Health, London: Calder & Boyars, Part II.

Viršelio nuotraukoje – filosofas Giorgio Agambenas.

1 thought on “Tavo nuogai gyvybei trūksta galimybių: kaip biopolitika virto mūsų kasdienybe

  1. NemaTau skirtumo tarp anu “Visa tai – niekai, svarbu – „gyvybė.” ir situ, kritikuojanciu anuos. Nesiskiepijantys irgi nesiskiepija, nes jiems “svarbu gyvybe”. Koki kita argumenta jie turi. Nesiskiepyjimas vardan nesiskiepijimo??? Tada jiems niekas nesvarbu, “svarbu kvailyste”…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *