Karantino ribojimai tapo vienu žalingiausių veiksnių psichologinei visuomenės sveikatai. Šiuo metu vadinamuoju Galimybių pasu dėl technologinės atskirties praktiškai naudotis negali reikšminga dalis vyresnio amžiaus asmenų.
Planuojami viešųjų paslaugų ir viešosios erdvės apribojimai kuria dviejų greičių visuomenę ir didelį susipriešinimą, kuris gali vesti iki socialinių neramumų. Šiuo metu Lietuvoje išgyvename daugiau nei vieną krizę – pabėgėlių, viešosios sveikatos ir ekonominių pandemijos pasekmių. Tokiame kontekste absoliučiai nepriimtini yra Vyriausybės sprendimai, kuriais darbdaviams faktiškai yra atrišamos rankos iš darbo atleisti pasiskiepyti atsisakančius darbuotojus, arba sprendimas korona virusu susirgusiems žmonėms nemokėti ligos išmokos. Tokie ketinimai turi būti atšaukti ir visuomenė turi teisę jiems priešintis.
Šiandieninė Vyriausybės retorika nepadeda visuomenei rasti susikalbėjimo taško, kuris padėtų šias krizes įveikti. Lietuva nėra tik Vilnius ar didmiesčiai. Jau pirmųjų karantinų metu dėl nuovargio nuolatos Vyriausybės keičiamos karantino tvarkos netapo veiksmais ir ilgainiui visuomenė už didmiesčių burbulo ribos ėmė jas ignoruoti.
Karolis Dambrauskas
Pagrindinė problema su Galimybių pasu ir karantininiais ribojimais yra ta, kad tokie sprendimai sveikatos krizei stabdyti yra grynai technokratiniai. Jie dar kartą patvirtina, kad ekspertų rekomendacijos negali virsti sprendimais, kaip tvarkytis su visuomeninėm problemom, kol dėl jų su visuomene nesusitarė politikai.
Patinka straipsnis? Galite padėkoti čia
Valdžia, kuri „žino geriau“ (net jei iš tiesų žino) ir kuri, užuot tarusis, įtikinėjusi, argumentavusi, prašiusi ir švietusi, pareiškia, kad už mus jau nuspręsta, o jeigu su sprendimais nesutinkame, esame beviltiški kvailiai, kurių neverta gelbėti, negali tikėtis, jog maištas prieš ją neįvyks. Tai silpna valdžia, kurios legitimumas kyla iš ekspertų ir technokratų sluoksnio, bet valdžią renka juk ne (tik) jie. Už poziciją „nereikia švaistyti laiko, durniukų neįtikinsi“ neišvengiamai reikės mokėti didelę kainą.
Priešingai, nei gali pasirodyti, konservatorių Vyriausybės ketinimai įvesti Galimybių pasus ir įvairius ribojimus nepasiskiepijusiems nėra siekis dar labiau kontroliuoti visuomenę. Tai – silpnos valdžios ir valstybės bruožas.
Kai kurie Lietuvos intelektualai, prisiskaitę madingų knygų apie biopolitiką, muša pavojaus varpais apie artėjančią totalinę kontrolę. Tačiau apie kokią totalitarinę valstybę galime kalbėti, kai ji neturi resursų nei padangų gaisrams valdyti, nei medikų atlyginimams mokėti, nei užtikrinti elementariausias pabėgėlių žmogaus teises? Todėl tokie perspėjimai siejasi nebent su kai kurių intelektualų knygose sutiktomis grėsmėmis.
Laurynas Šedvydis
Situacija kiek paprastesnė ir liūdnesnė: konservatorių ir liberalų valdžios projektuojami karantino ribojimai liudija apie silpną valdžią, kuri negali rasti savyje jėgų tartis su baimėje ir neužtikrintume įklimpusia visuomene. Kol valdžia mano, kad su visuomene laiko kalbėtis nėra, tol tokioms kalboms laiko randa visokie feisbuko šarlatanai ir politikos marginalai. Perfrazuojant vieną posakį, „nesikalbėsi su liaudimi tu, su ja kalbėsis kažkas kitas“. Situacijos tragikomiškumas slypi tame, kad valdžios ir visokių paraštėse „žygius į politiką“ kurpiančių marginalų jėgos atrodo apylygės.
Gąsdinimai Galimybių pasu ir ribojimais greičiausiai tebuvo skirti tam, kad žmonės suskubtų pasiskiepyti. Ir šiokį tokį efektą tokie gąsdinimai pasiekė – skiepytis panorusių pastarosiomis savaitėms atsirado daugiau. Tačiau ar nebus tokios valdžios priemonės kontrproduktyvios? Kuo daugiau gudravimų iš Vyriausybės pusės ir kuo daugiau apgavinėjimo (net ir turint gerų tikslų), tuo daugiau nepasitikėjimo valdžia. Ateityje bus vis sunkiau įtikinti visuomenę bet kokių sprendimų nauda. Tad Vyriausybė savo arogantišku elgesiu tik dar giliau klimpsta į duobę, kurią pati sau išsikasė.
Pasisakome už testavimą ir už vakcinas, prieš neprotingus ribojimus, visuomenės skaldymą ir juo labiau – prieš nepasiskiepijusių žmonių atleidinėjimą iš darbo.
Pagrindinė iliustracija: Getty/Gary Waters
Laurynas Šedvydis yra istorikas, VDU dėstytojas, LSDP ir „Momentum Kaunas“ narys.
Karolis Dambrauskas yra sociologas, LSDP ir „Momentum Kaunas“ narys, GPB redkolegijos narys.
Nors pavojinga nuslysti į whataboutizmą, bet visgi kai kalba eina apie didelę šiandienos problemą, į kurią nereaguoti neįmanoma: rodos, kad autoriai iš principo siūlo problemos nespręsti. Teikiami ne alternatyvūs pandemijos valdymo scenarijai, bet siūloma pakeisti prioritetinį klausimą: kalbėti ne apie virusą, bet apie… žmonių jausmus.
Simptomiška, kad vienas iš autorių, mėgstantis tituluoti save sėdmaišio termino autoriumi, realiai pats siūlo spręsti problemą taip: susėskime su flipchartais ir pasikalbėkime su visuomene apie jų jausmus. Arba labiau atpažįstamai: susitarkime pagaliau! Per kelias savaites 50 procentų gyventojų pravesime mokymus ir jie subėgs skiepytis. Yeah right.
Šiaip socialdemokratams valstybė yra labai geras dalykas, bet jokiu būdu ne tuomet, kai už jos vairo sėdi ne jie. Tada, žinoma, galima griebtis visų retorinių priemonių menkinti jos autoritetą. Iš vienos pusės – valstybė jau viską už mus nusprendė, bet tuoj pat valstybė ir per silpna kažko imtis. Dar kitoj pastraipoj ramiai dėstoma apie tai, kad žmonės ja nepasitiki. Žodžiu: kalbėti bet ką ir bet kaip, po mūsų – kad ir (pandeminis) tvanas. Svarbu pastumt ant valdžios.
Na ir galiausiai, mieli skaitytojai, „Pasisakome už testavimą ir už vakcinas, prieš neprotingus ribojimus“, – atspėkite: socialdemokrato šūkis ar tezė iš Laisvės/Darbo partijos programos?
Mane taip pat nuvylė šis straipsnis. Tada, kai reikia apeliuoti ne į saugų populizmą, o kalbėti apie nepatogią epidemiologinę situaciją ir vertinti tai, kad vox populi nebūtinai visada formuluoja savo lozungus pagal tai, kas plačiajai visuomenei geriausia, GPB pasirinko kalbėti apie technokratinės vyriausybės blogius. Apskritai, koks krizės valdymas čia yra siūlomas? Skaičiukai ir grafikai = technokratija = blogis, bet alternatyvos nėra ir nebus, nes problema fundamentaliai susijusi su dideliais mastais. Tokiais, kuriuos suvaldyti reikia makro, o ne mikro sprendimų.
„Socialinio“ sprendimo reikia siekti nuosekliu darbu, daug metų iš eilės, o ne tada, kai savaičių bėgyje užsikrėtimai auga eksponentiškai.
Tl;dr – 🙁
„kai kalba eina apie didelę šiandienos problemą, į kurią nereaguoti neįmanoma“ – įdomu tuomet kaip paaiškintumėte valdžios nereagavimą į klimato krizę. Mokslas egzistuoja tik tada kai tai finansiškai naudinga?
Iš negatyvios pusės – hipiškas ir neatsakingas straipsnis. Kai valdžiai tenka susidurti su situacija neturinčiai precendento, ėmiesi loginių sprendimų, o ne tų, kurie įtiktų visiems, nes elementariai nėra laiko „šviesti“ visuomenę.