Šią seriją pirmiausia ir skiriame tiems, kam šis klausimas vis dar kyla – o tikrai, kas su tuo Kasčiūnu negerai? Arba: gerai, ne viskas su juo gerai, bet ar tikrai viskas negerai? Arba: o gal kažkas dar iš to bus ir gero?
„Politika be zinų spausdinimo, profsąjungų ir diskusijų yra tai, ką dabar turime – sustabarėjusį, formalizuotą procesą, kuriuo menkai kas pasitiki. Tai politika be turinio. Tačiau visos alternatyvios praktikos be (parlamentinės) politikos yra nebaigtas reikalas. Kaip noras be valios. Mums šiuo metu / visuomet reikia ir to, ir to.“
„Dirbu kultūros srityje, į kurią po truputį prasismelkia visa, ką švelniai būtų galima įvardinti kaip turtingų rėksnių vertybės. Dirbu Kaune, kuriame kaip didžiausia valdymo vertybė viešpatauja naglumas, o mieste be jokios konkurencijos perrenkamas žymusis naglumo įsikūnijimas, tiek daug linksniuotas GPB portale. Ir tai, žinoma, nėra išskirtinis fenomenas. Uostamiestyje išrinktas buvęs Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos generalinis direktorius taip pat, rodos, seka Kauno pavyzdžiu. Vos įžengęs į savivaldybės ložę verslininkas ir inžinierius nusprendė, kad bus ir kultūros ekspertas. Būtent jis nustatė, kad geriausias Klaipėdos kultūrą atspindintis renginys yra „Jūros šventė“ ir tik ji verta tiesioginio finansavimo.“
„Žiūrint iš viltingos, į rimtą, o ne kosmetinį pokytį nukreiptos politikos perspektyvos, reiktų sakyti, kad politika vyksta arba gali vykti profesinėse sąjungose ir nevyriausybinėse ar pilietinėse organizacijose, kuriant kokybišką regioninę ir metropolinę žiniasklaidą, organizuojant streikus ir protestus, politines, socialines ir kultūrines diskusijas. Visai tai pamažu prisideda prie realios politinės galios atsiradimo, kuri reikalui esant įgaus ir parlamentinę formą. Karolio pasipiktinimas nukreiptas į pasipiktinusius kairiuosius, bet, mano žiniomis, didžioji dalis galimų adresatų yra įsitraukę į įvairias alternatyvias politines ir visuomenines praktikas, kurios šiuo metu atrodo oriau ir viltingiau nei parlamentinė politika.“
„Mums reikia ne daugiau partijų, o daugiau politika užsiimti drįstančių žmonių. Kitaip visos konferencijos, visi moksliniai straipsniai ir monografijos liks tik teorija. Visi pusę ar pusantrų metų trunkantys skandinavų remiami gerų intencijų pilni socialiniai projektai rizikuoja likti tik pokyčių bandymais. Dažnai liaudyje sutinkama frazė „nėra už ką balsuoti“ gan taikliai apibūdina problemą – ji slypi ne politinėje paklausoje, o pasiūloje: kairiųjų rinkėjų netrūksta, trūksta kairiųjų, kuriuos būtų galima žymėti rinkimų biuleteniuose.“
Praėjusiuose Seimo rinkimuose į Lietuvos politinį lauką su fejerverkais įžengė nauja politinė žaidėja – Laisvės partija. Tačiau šiemet vykusiuose savivaldos rinkimuose partija pasirodė prasčiau, nei tikėtasi. Prieš šiuos rinkimus ir po jų netrūko manančiųjų, kad Laisvės partijos galiojimo laikas baigėsi ir kad kitame Seime šios partijos nematysime. Po savivaldos rinkimų įsiplieskęs nepotizmo skandalas ir prilipusi „jaunųjų bebrų“ etiketė, rodos, tik sustiprino tokias nuomones. Tačiau šansų, kad Laisvės partiją pamatysime kitais metais rinksimame parlamente, yra nemažai ir štai kodėl.
Kai kurie komentatoriai šiuos rinkimų rezultatus praminė stebuklu prie Riešės veikiausiai dėl to, kad rinkimų naktį viskas sprendėsi skaičiuojant balsus paskutinėje Riešės apylinkėje. Joje įspūdinga daugiau nei tūkstančio balsų persvara rinkimų rezultatus paskutinę minutę persvėrė, pergalę rinkimuose pasiekė ir daugiau nei kelis dešimtmečius trukusią vienos partijos valdžią pakeitė R. Duchnevičius ir jo rinkimų komanda.
Valdžia, kuri „žino geriau“ (net jei iš tiesų žino) ir kuri, užuot tarusis, įtikinėjusi, argumentavusi, prašiusi ir švietusi, pareiškia, kad už mus jau nuspręsta, o jeigu su sprendimais nesutinkame, esame beviltiški kvailiai, kurių neverta gelbėti, negali tikėtis, jog maištas prieš ją neįvyks. Tai silpna valdžia, kurios legitimumas kyla iš ekspertų ir technokratų sluoksnio, bet valdžią renka juk ne (tik) jie. Už poziciją „nereikia švaistyti laiko, durniukų neįtikinsi“ neišvengiamai reikės mokėti didelę kainą.
Atrodo, Lietuvos politinis diskursas reikšmingai keičiasi, Lietuvoje pagaliau pasirodo tikri kairieji, tad nebereikės sukti galvos, už ką balsuoti rinkimuose, ir pavydėti adekvataus pasirinkimo galimybę turinčioms užsienio šalims. Vis dėlto, ar ne per anksti džiaugtis?
Save atsinaujinančiais vadinantys socialdemokratai, kaip ir prezidentas Gitanas Nausėda, į ateitį nukreiptose ištarmėse nevengia pabrėžti gerovės valstybės siekio. Atrodo, ši sąvoka Lietuvoje tapo gerokai skirtingų politinių jėgų ir ideologijų įkaite, nors istoriškai gerovės valstybė niekada ir nebuvo nuosekliai homogeniškas modelis, tačiau dabar jis valstybinės politikos lygmeniu nurodo ekonomiškai bei socialiai saugaus ir užtikrinto gyvenimo pažadą.
