fbpx
Skaisčiai apšviesta pagrindinė Europos Sąjungos Teisingumo Teismo salė

Vis glaudesnė sąjunga? (1): Europos Teisingumo Teismas

Europos Teisingumo Teismas tapo unikalia institucija, išsiskiriančia ne tik iš kitų Bendrijos institucijų, bet ir iš kitų aukščiausiųjų ar konstitucinių teismų, – institucija, apdovanota galiomis, iki tol neregėtomis nė vienoje demokratijoje. Visų kitų tokių teismų sprendimai gali būti pakeisti ar anuliuoti išrinktos įstatymų leidžiamosios valdžios. ETT verdiktams tas negalioja. Jų nebepakoreguosi.

Pradedame publikuoti į lietuvių kalbą išverstą vieno garsiausių šių dienų britų marksistų Perry Andersono kritišką straipsnį apie Europos Sąjungos (ES) projektą. Šio dalimi, o kartu ir kūrėja Lietuva tapo prieš septyniolika metų. Kartu ji tapo ir nesibaigiančių diskusijų, kur turėtų judėti Europos Sąjunga – didesnės integracijos ar suverenių valstybių sąjungos link, – dalimi. 

Tokius svarstymus kartais lydi nuojauta, kad, kalbant apie ES, tarp žodžių „demokratija“ ir „sąjunga“ tvyro įtampa, nes nors ir turime reikalą su sąjunga, nuolat jaučiame „demokratijos deficitą“ joje. Kaip atsiranda ši įtampa? Kodėl sąjungai darantis vis glaudesnei demokratijos joje nedaugėja? Į šiuos klausimus Lietuvoje atsakyti bando ir „euroskepticizmo“ vėliavnešiais dažniausiai esti įvairios dešiniosios ir kraštutinės dešiniosios jėgos. Nuo pasiguodimų, kad ES užgniaužia tautinių valstybių suverenitetą, iki nervinių priepuolių, kad mitiniai liberalūs kultūriniai marksistai ES rankomis nori perkurti „sveiką“ Lietuvą į „nesveiką“. 

Tačiau retai kada Lietuvos viešojoje erdvėje galime aptikti iš tiesų marksistinį požiūrį į Europos Sąjungą. Marksistinė mintis Lietuvoje yra tokia pat reta kaip seksas Sovietų Sąjungoje – beveik neegzistuoja. Tad žurnale „London Review of Books“ perskaičius Perry Andersono straipsnį „Ever Closer Union?“ kilo noras susisiekti su redakcija dėl jo perpublikavimo lietuvių kalba. Autorius sutiko.

Keli žodžiai apie autorių. Perry Andersonas (g. 1938) – britų istorikas, intelektualas ir eseistas, kurio darbai priskirtini istorinės sociologijos, intelektualinės istorijos ir kultūrinės analizės sritims. Žymiausios jo knygos Spectrum, Lineages of the Absolutist State, Passages from Antiquity to Feudalism, Considerations on Western Marxism, English Questions, The Origins of Postmodernity ir The New Old World. Šiuose darbuose autorius nagrinėja tokias temas kaip perėjimas nuo klasikinės antikos prie feodalinės visuomenės, sociopolitinė absoliutizmo struktūra, XX amžiaus istorikai, sociologai ir filosofai, intelektualinės ir estetinės postmodernybės ištakos, Europos Sąjunga. Jis taip pat yra ilgametis žurnalo „New Left Review“ redakcinės kolegijos narys, Kalifornijos universiteto istorijos ir sociologijos profesorius, nacionalizmo studijų teoretiko, antropologo Benedicto Andersono (1936–2015) brolis.

Karolis Dambrauskas

Perry Anderson kalbantis renginyje su mikrofonu
Perry Anderson. Nuotr. Fronteiras do Pensamento /flickr

Vis glaudesnė sąjunga? (1): Europos Teisingumo Teismas

Kalbant kiekybiniais terminais, tyrimų apie Europos Sąjungą svorio centro persikėlimas iš Amerikos į pačią Europą – dabar jau masyvios akademinės industrijos produktas: visoje Sąjungoje šiuo metu yra apie penkis šimtus Jeano Monnet profesūros pozicijų[1]. Šioje konformizmo jūroje atsirado ir grupė mąstytojų, kurių darbai rodo kokybinį progresą kritinio Sąjungos supratimo srityje. Kaip ir priklauso dvasinei nepriklausomybei, būdingai Gramsci „tradiciniams“ intelektualams, o ne Luuko van Middelaaro[2] atstovaujamiems „organiškiesiems“, jų nesutiksi patogiai įsitaisiusių oficialiuose postuose; jie nepriklauso kokiai nors vienai kolektyvinei intelektualinei tradicijai; jie yra įvairaus amžiaus ir iš įvairių šalių. Trumpame jų sąraše atsidurtų reglamentacijos teoretikas Giandomenico Majone (Italija); juristai Dieteris Grimmas (Vokietija) ir Thomas Horsley (Britanija); sociologai Clausas Offe ir Wolfgangas Streeckas (Vokietija); politikos mokslininkai Christopheris Bickertonas (Britanija), Mortenas Rasmussenas (Danija) ir Antoine’as Vauchez (Prancūzija); istorikai Kiranas Klausas Patelis (Vokietija) ir Vera Fritz (Liuksemburgas). Šių ir kitų mokslininkų darbuose Europos integracijos dinamika pateikiama šaltesnėje, įdėmesnėje šviesoje nei van Middelaaro panegirikoje, taip atskleidžiant tai, ką pastaroji nutyli, o tai, ko nenutyli, išnagrinėjant kur kas atidžiau.

Dabartinė Sąjunga – tai kompleksas, kurį sudaro penkios kertinės institucijos: Europos Komisija, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (ESTT), Europos Parlamentas, Europos Vadovų Taryba ir Europos Centrinis Bankas. Jų aptarimą galime pradėti nuo termino, kuriuo sutartinai vadinama jų raidos istorija: „Europos integracija“. Kaip pademonstravo Patelis, šis žodžių junginys kilo iš Amerikos ir buvo pasirinktas siekiant išvengti kito termino, pernelyg aštraus XX a. 6-ojo dešimtmečio politikų taktiniams sumetimams. Tas žodis, atmestas tiek vyriausybių, tiek to meto viešosios nuomonės, nors ir karštai palaikytas mažos, bet ryžtingos aktyvistų bendruomenės, – „federacija“. Vyriausybėms ir joms prijaučiantiems akademikams „integracija“ pasitarnavo kaip neutralesnis terminas pavadinti kelionei link tikslo, kurį tuo metu atrodė geriausia pasilaikyti in petto[3]. Daugiausiai naudos jis davė apibūdinant Teisingumo Teismo veiklą – pastarasis, kaip pabrėžia van Middelaaras, buvo po Romos sutarties vykusio „perėjimo į Europą“ pirmasis ir pagrindinis veikėjas.

Šiandien Teismas išlieka pats neviešiausias iš visų Sąjungos institucijų. Jis apdairiai įsikūręs Liuksemburge – kurio nepavadintum „Europos kryžkele“ – ir sudarytas iš teisėjų, kuriuos po vieną paskiria kiekviena šalis narė; jo procesai – paslėpti nuo visuomenės žvilgsnio; jo sprendimai – neskundžiami; jo archyvai – beveik neprieinami tyrėjams. Savo veikimo pobūdžiu ESTT yra JAV Aukščiausiojo Teismo priešingybė, šį ESTT gerokai lenkia ir teisėjų algomis – jo pirmininkas gauna 400 tūkst. JAV dolerių [metinę] algą ir gausybės išlaidų kompensacijas; o jo kolega Vašingtone teuždirba varganus 277 tūkst. dolerių. Teismo ištakos siekia pirmąją integracijos stadiją: pagal Schumano planą sukurta Europos anglių ir plieno bendrija (EAPB) turėjo savo Teisingumo Teismą, šis po penkerių metų tapo Romos sutartimi įsteigtos Europos ekonominės bendrijos institucija, o vėliau – ir Mastrichte sukurtos Europos Sąjungos.

Novatoriški jaunos Liuksemburgo istorikės Veros Fritz darbai mums pateikia išsamią mokslinę Teismo sudėties per pirmuosius dvidešimt jo egzistavimo metų apžvalgą. Jos tyrimai daug ką paaiškina. Teismą įkūrė septyni teisėjai ir du generaliniai advokatai. Kas jie buvo tokie? Teismo pirmininkas italas Massimo Pilotti XX a. 4-ajame dešimtmetyje buvo Tautų Sąjungos generalinio sekretoriaus pavaduotojas. Šioje organizacijoje jis veikė kaip Romos fašistinio režimo statytinis – patarinėjo Mussolini, kokių atsakomųjų priemonių reiktų imtis, kad Sąjunga nepasmerktų Italijos dėl jos veiksmų Etiopijoje.

Massimo Pilotti
Mussolinio patarėjas ir pirmasis ETT pirmininkas Massimo Pilotti 1927 m.

Atsistatydinęs iš šio posto 1937 m., Pilotti dalyvavo Genujoje vykusiose Etiopijos užkariavimo iškilmėse; o per Antrąjį pasaulinį karą Italijai užėmus Slovėniją vadovavo okupuotosios Liublianos Aukščiausiajam Teismui – į bet kokį pasipriešinimą čia buvo reaguojama masiniais trėmimais, koncentracijos stovyklomis ir policijos bei kariuomenės represijomis. Kitas Teismo teisėjas, vokietis Otto Riese, buvo toks pasišventęs nacis, kad net ir niekieno neverčiamas (karą praleido dėstytojaudamas Šveicarijoje) iki pat 1945 m. buvo Nacionalsocialistinės vokiečių darbininkų partijos (NSVDP) narys. Jo tautietis Teismo generalinis advokatas Karlas Roemeris karą praleido okupuotajame Paryžiuje, Trečiojo reicho vardu vadovaudamas Prancūzijos įmonėms ir bankams; po karo susituokė su Adenauerio[4] dukterėčia ir buvo SS karių, kaltinamų Prancūzijos kaimo Oradūro gyventojų skerdynėmis, gynybos advokatas. Kitas generalinis advokatas Maurice’as Lagrange’as – buvęs aukštas Viši režimo funkcionierius, visiškai atsidavęs „Nacionalinės revoliucijos“ ideologijai, siekusiai išnaikinti Trečiosios Prancūzijos Respublikos likučius. Kaip tarpininkui tarp Valstybės Tarybos teismų aparato ir Ministrų Tarybos politinio aparato, Lagrange’ui buvo pavesta koordinuoti pirmąją Prancūzijos žydų persekiojimo bangą. Kai Lavalis[5] perėmė Viši valdymą 1942 m. ir Lagrange’as buvo grąžintas į Valstybės Tarybą, Pétainas[6] jam dėkojo už jo „ypatingą ištvermę“ dirbant režimo administracijoje ir teisinėje sistemoje, o Lagrange’as į tai atsakė: „Būti taip artimai susijusiam su nacionalinio atsinaujinimo projektu, kurio ėmėtės gelbėdami mūsų šalį, man buvo didžiulė garbė. Esu tikras, kad kiekvienas prancūzas gali ir turi prisidėti prie šios užduoties vykdymo.“ Po karo amerikiečiai Lagrange’o paslaugas pasitelkė Vokietijos valstybės tarnybos demokratizacijai, o Monnet – Anglių ir plieno bendrijos sutarties projektui.

Tokie personažai, puošę pirmąjį Europos Teisingumo Teismą, žinoma, atspindėjo politinio sluoksnio uždarumą prasidėjus Šaltajam karui, kai rūpinamasi buvo ne praeities fašistinėmis nuodėmėmis, o komunistinės dabarties grėsmėmis. Tai buvo laikai, kai paskutinis SS Karolio Didžiojo divizijos[7] vadas, iki paskutinės kulkos kovęsis gindamas Hitlerį jo bunkeryje, galėjo staiga pasirodyti geriausiu kandidatu į Roberto Schumano premiją už nuopelnus Europos vienybei[8]. Kam tuomet ir Europos teisingumui knaisiotis praeityje? Apskritai paėmus, paskyrimai į Teismo pozicijas turėjo nedaug arba neturėjo visai nieko bendro su teisine kompetencija. Beveik visi jie buvo grįsti politika. Teisėjas iš Belgijos buvo vienas savo šalies Katalikų partijos lyderių; vienas iš olandų teisėjų buvo prieškario užsienio reikalų ministro brolis; prancūzas teisėjas Jacques’as Rueffas, buvęs Prancūzijos banko valdybos pirmininko pavaduotojas, buvo vienas „Nacionalinio nepriklausomųjų ir valstiečių centro“[9] įkūrėjų; rinkinuką užbaigė katalikiškos profesinės sąjungos atstovas iš Nyderlandų ir teisėjas socialistas iš Liuksemburgo.

Kitu šaukimu teisėjauti buvo pakviesti: Berlyno krikščionių demokratų sąjungos (CDU) įkūrėjas, vėliau su šia partija išrinktas į Bundestagą; Nyderlandų antirevoliucinės (kalvinistų) partijos lyderio sūnus; buvęs Dučės teisingumo ministro Dino Grandi patarėjas, tuometinio Italijos finansų ministro brolis; vienas Belgijos krikščionių socialistų partijos steigėjų; buvęs Vokietijos nacis ir ištikimas SA smogikas (senbuvis nuo 1933 m.), vėliau tapęs socialdemokratu; ilgametis italų kolonijinės valdžios Rodo saloje funkcionierius; buvęs civilinio ir karinio Alžyro gubernatoriaus administracijos viršininkas. Europos teisingumo deivė niekada nedėvėjo raiščio ant akių: jos akys buvo plačiai atmerktos, o galva aprišta skarele, be saiko išmarginta tuometinių establišmento partijų spalvomis.

Antrojoje paskirtųjų bangoje taip pat atsidūrė asmuo, kuris, pasak vieno gerbėjo, buvo europietiškas Johno Marshallo – JAV Aukščiausiojo Teismo patriarcho, kurio dėka Teismo autoritetas buvo įtvirtintas visuose šalies kampeliuose, – atitikmuo. Robert’as Lecourt’as buvo vienas ryškiausių politikų prancūziškoje Italijos ir Vokietijos krikščionių demokratų partijų versijoje – Respublikonų liaudininkų judėjime (MRP, Mouvement Républicain Populaire), kuris buvo visų Ketvirtosios Respublikos vyriausybių sudėtyje ir kuriam priklausė antrasis bei priešpaskutinis Respublikos premjerai. Didžiausias skirtumas tarp MRP ir jo atitikmenų Romoje bei Bonoje buvo tai, kad Prancūzija vis dar valdė didžiulę kolonijinę imperiją, kurią partija uoliai gynė, atkakliai palaikydama karus Indokinijoje ir Alžyre. 1958 m. prasidėjus Penktajai Respublikai ir partijai prisijungus prie de Gaulle’io vyriausybės, MRP ištiko vidinis skilimas dėl de Gaulle’io paskelbto Alžyro apsisprendimo teisės referendumo. Ilgametis judėjimo lyderis Georges’as Bidault prisijungė prie sukarintos organizacijos OAS, kuri dėl Algérie française de Gaulle’iui priešinosi ginklu ir per plauką neįvykdė sėkmingo pasikėsinimo į jį; tuo tarpu jo partijos kolegos buvo linkę prisitaikyti prie de Gaulle’io valdžios. Lecourt’as, kuris, kaip ir Bidault bei kiti partijos nariai, karo metu aktyviai veikė Pasipriešinimo judėjime, buvo teisės mokslų daktaras ir 1948, 1949 bei 1957 m. ėjo teisingumo ministro pareigas. Valdant de Gaulle’iui, jis buvo atsakingas už Prancūzijos kolonijas Afrikoje ir kituose žemynuose. 1962 m. gegužę paskirtas į Europos Teisingumo Teismą (ETT).

Lecourt’as į Liuksemburgą atvyko su visa puokšte ryšių ir įsitikinimų. Šalia MRP deputato ir ministro pareigų, nuo 5-ojo dešimtmečio pabaigos jis aktyviai veikė ir Nouvelles Équipes Internationales (NEI) – (niekad savęs taip nevadinusiame) Europos krikdemų internacionale; dalyvaudavo jo metiniuose kongresuose tokiomis temomis kaip „krikščioniškosios demokratijos tvirtybė komunizmo krizės akivaizdoje“ ir ilgainiui tapo Prancūzijos skyriaus pirmininku. Jau paskirtas į Teisingumo Teismą, be jokios sąžinės graužaties šiam skyriui pirmininkavo ir 1962 m. NEI kongrese Vienoje. NEI palaikė suvienytosios Europos projektą, o pats Lecourt’as priklausė Monnet „Jungtinių Europos Valstijų“ iniciatyvai, įsteigtai 1955 m. Jis buvo prisiekęs federalistas.

Robert Lecourt
Robert Lecourt 1970 m. Nuotr. Rob Mieremet

Turint tai omenyje, Lecourt’o atvykimui į Liuksemburgą net ir norėdamas nebūtum sugalvojęs geresnio laiko. Mat į Teismo darbų sąrašą jau buvo įtraukta byla, kurioje jis priims pirmąjį iš savo garsiųjų verdiktų, „Van Gend en Loos“ – smulkios transporto firmelės – ieškinys prieš Nyderlandų vyriausybę dėl jos nustatytų muito mokesčių klijams iš Vakarų Vokietijos, kurių importu firma užsiėmė. Iš pirmo žvilgsnio – nesvarbus nesutarimas. Vis dėlto šešėliuose aplink jį jau buvo ėmę telktis galingos jėgos. Viena jų – Europos Komisija Briuselyje. Jos Teisės tarnybai tuo metu vadovavo prancūzas Michelis Gaudet. Dar prieš Romos sutartį, dirbdamas tokioje pačioje pozicijoje Europos anglių ir plieno bendrijoje (EAPB), jis buvo pasiryžęs užtikrinti, kad ateityje įsikursiantis ETT būtų ne įprastas tarptautinis teismas, o amerikietiško modelio federalinis aukščiausiasis teismas. 1957 m. susirašinėjime su Volstrito teisininku Donaldu Swatlandu, karo metų Monnet bendražygiu, Gaudet aiškino, kad „federalizmo idėjos kontinentinėje Europoje vis dar labai naujos“, ir prašė patarimo, kaip jas populiarinti. Jis taip pat artimai bendravo su amerikiečiu teisės teoretiku Ericu Steinu, pirmuoju žmogumi apskritai, kuris ėmėsi viešai kalbėti apie daug žadančią Liuksemburge įsikūrusio teismo ateitį. 1959 m. Steinas pakvietė Gaudet į šešių savaičių kelionę po JAV, kad pastarasis galėtų pastudijuoti federalizmą iš pirminių šaltinių. Atsilygindamas Gaudet 1962 m. Steiną, kuris tuo metu buvo padaręs pertrauką savo tiesioginėse pareigose, paskyrė į Teisės tarnybą, jos biure suteikė jam atskirą darbo stalą ir pakvietė prisijungti prie pasitarimų su teisininkais, berengiančiais Komisijos dokumentus ETT „Van Gend en Loos“ byloje. Steinas, pasiūlęs rinkinį pamatinių konstitucinės tvarkos Europoje aksiomų, buvo patikimas ir atkaklus federalizmo Senajame Pasaulyje šalininkas iš už Atlanto.

Tuo pat metu visose šešiose EAPB valstybėse kūrėsi vietinės teisininkų draugijos, besirūpinančios Europos teise, – iš jų didžiausia ir svarbiausia buvo Vokietijos Wissenschaftliche Gessellschaft für Europarecht (WGE), nuo jos nedaug atsiliko ir Association Française des Juristes Européens. Europos Komisija glaudžiai bendradarbiavo su šiomis organizacijomis ir teikė finansinę paramą jų kongresams, o 1961 m. Gaudet įkūrė skėtinę jų organizaciją Fédération Internationale pour le Droit Européen (FIDE), kurios „viešai skelbiamas tikslas buvo skatinti informacijos mainus nepaisant politinių, biurokratinių ir mokslinių skirtumų“. Pasak pirmojo jos pirmininko, FIDE veikė kaip „privati Europos bendrijų armija“. „Apie 1950 m. Europos suvienijimo idėja jauniems Europos teisininkams sužadindavo kone religinį entuziazmą, – prisiminimais dalinosi vienas FIDE Vokietijos skyriaus narys. – Mes buvome įtikėję Jungtinėmis Europos Valstijomis.“ Ypač aktyvus buvo Nyderlandų FIDE skyrius. Vienas jo narių atstovavo „Van Gend en Loos“ Teisme – galima gana pagrįstai įtarti, kad ir pati byla buvo sukurpta šios lobistų grupės. Kad ir kaip ten būtų buvę, bylą palaikė Komisija ir ji rado užtarėją Liuksemburge, į kurį iš Paryžiaus atskubėjęs Lecourt’as surašė istorinį nuosprendį, viršesnį už Nyderlandų nacionalinę teisę.

Po metų, 1964 m., atėjo metas antram lemiamam žingsniui. Du Italijos teisininkai, pasipiktinę elektros pramonės nacionalizacija, pateikė ieškinį dėl 1 925 lirų sąskaitos už elektrą konstitucingumo. Kai Italijos Konstitucinis Teismas nusprendė, kad nacionalizacija nėra konstitucinis klausimas ir negali būti atšaukta apeliuojant į Romos sutartį, nes šis įstatymas priimtas vėliau nei sutartis, teisininkai kreipėsi į ETT. Vos dvi savaitės po to, kai ETT generalinis advokatas išaiškino, kad Italijos teismo sprendimas negali būti atšauktas, nors Italija ir raginama ieškoti būdų, kaip Europos teisę inkorporuoti į savo nacionalinę teisę, WGE sušaukė susirinkimą Hesene, jame dalyvavo ir trys ETT teisėjai. Čia, kaip rašo vienas dalyvių, jie sėdėjo „įraudusiomis ausimis“ ir klausėsi, kaip WGE lyderis Hansas Peteris Ipsenas jiems aiškina apie Europos teisės viršenybę prieš nacionalinę bet kurios valstybės narės teisę. Ipseno pozicija paėmė viršų: po penkių dienų Lecourt’as paskelbė atitinkamą ETT nuosprendį byloje „Costa v. Enel“. Taip buvo padėtas kertinis Europos teisingumo akmuo.

Europos Teisingumo Teismas 1964 m.: teisėjai skelbia nuosprendį, salė pilna žiūrovų
1964 m. ETT skelbia nuosprendį Costa v. Enel byloje

Kas toks buvo Ipsenas? Juristas iš Hamburgo, kuris 1933 m. įstojo į SA ir 1937 m. – į NSVDP, o 32-ejų dėl savo disertacijos stiprumo jau buvo visateisis universiteto profesorius – disertacija vėliau buvo išleista atskira knyga Politik und Justiz, kurioje buvo nagrinėjami valstybės „suverenūs veiksmai“, kuriems negalioja teisingumo problematika. Knyga, kurioje aukštinami Vokietijos veiksmai, paremti nacių Führergewalt[10] – nuo 1933 m. besireiškusia areštais, valymais, turto nusavinimais, profsąjungų Gleichschaltung[11] – kaip pranašesni nei vien „vyriausybinė“ įstatymų leidyba Prancūzijoje ir galių pasidalinimo sistema paremtas fašistinis variantas Italijoje, savaime suprantama, patraukė centrinės Nacionalsocialistų partijos kanceliarijos dėmesį. Per karą Ipsenas buvo Hitlerio komisaras, atsakingas už okupuotosios Belgijos universitetus. 1943 m. jis šlovino Trečiojo reicho „išorinę administraciją“, kuri tuo metu valdė Norvegiją, Belgiją, Nyderlandus, Prancūziją, Ukrainą, Baltijos šalis, Lenkijos generalinę guberniją, okupuotas Serbijos ir Graikijos sritis, ką ir kalbėti apie Elzasą, Lotaringiją, Liuksemburgą, Pietų Štiriją ir Bohemijos bei Moravijos protektoratus – 2 865 000 kvadratinių kilometrų su 154 mln. gyventojų, greta beveik 700 000 kvadratinių kilometrų ir 90 mln. gyventojų išplėstajame „vidiniame reiche“, iš viso 46 proc. visų žemyno gyventojų. Šios žemės turėjo tapti ateities nacių valdomu Europos Grossraumordnung[12]. Karui besibaigiant, Ipsenas tapo Hamburgo universiteto Teisės fakulteto dekanu ir teisingumo ministro patarėju. 1945 m. jis buvo trumpam pašalintas iš šio posto, bet netrukus jį atgavo. Už vidutinę sėkmingesnę nacio karjerą apvainikavo pokariniai titulai už autoritetą Europos teisės klausimais – 1972 m. jis šia tema Federacinėje Respublikoje išleido monumentalų veikalą.

1967 m. Lecourt’as tapo Teismo pirmininku. Šiame poste jis ėmė nacionalinio lygmens teisėjus į savo pusę vilioti reguliariais kvietimais pasimokyti iš Liuksemburgo praktikų: tai buvo sisteminga „vilionių kampanija“, į kurios sudėtį įeidavo ir priešpiečiai su šampanu – kad būtų lengviau nuginkluoti pasipriešinimą Teismo siekiamai viršenybei. Iki jo kadencijos pabaigos apie 2 500 teisėjų iš visų valstybių narių spėjo pasimėgauti šiuo svetingumu. Judėjimas vyko ir priešinga kryptimi: Teismo teisėjai buvo skatinami rengti iškilmingus vizitus pas Bendrijos vyriausybes, kur juos paprastai sutikdavo, vieno padėjėjo žodžiais tariant, „kaip imperatorius“. Kadangi daugelis jų buvo buvę politikai arba šiltai įsitaisiusių dinastijų atžalos, tokie vizitai jiems tapdavo ir proga pasidalinti plačiajai visuomenei neprieinamomis naujienomis bei požiūriais, taip patepant ETT svarbos ir įtakos ratus. Lecourt’as, turėjęs daug patirties žurnalistikoje ir politikoje, taip pat skatino savo kolegas skaityti paskaitas ir rašyti straipsnius suprantantiesiems, taip skleidžiant gerąją Teismo naujieną, – ir šioje srityje energingai rodė pavyzdį pats.

Visuose šiuose reikaluose nuo 1967 m. jį rėmė Pierre’as Pescatore, dar vienas paskirtasis giminaitis, Liuksemburgo premjero svainis bei net ir už Lecourt’ą atviresnis ir produktyvesnis kovotojas už federalizmą – jo teisiniai sprendimai, vieno liudininko žodžiais, buvo tarsi „elitiniai būriai“, skinantys kelią supranacionalizmui. Kartu jie varė Europos teisingumą į priekį laikais, kurie vėliau bus vadinami jo didvyriškuoju amžiumi: vienas drąsus nuosprendis po kito vis labiau tvirtino Teismo autoritetą vis naujais Bendrijos gyvenimo klausimais.

Likerio "Cassis de Dijon" butelis ir taurė su juo
„Cassis de Dijon“ – juodųjų serbentų likeris, suvaidinęs didžiulį vaidmenį ES rinkos liberalizacijoje. Nuotr. Vikipedijos vartotojo Neon_ja

Lecourt’ui atsistatydinus, Pescatore pareiškė, kad jo viršininko pasiekimai buvo ne kas kita, kaip „jurisprudencijos stebuklas“. Paties Pescatorės indėlis – vis tvirtesnis „teleologinės“, o ne vien pažodinės Romos sutarties interpretacijos išlaikymas. Kad ir ką sakytų ar nesakytų jos punktai, jos įkvėpimas – „bendroms liberalioms ir demokratinėms Vakarų Europos tautų tradicijoms“ būdingi idealai, kurie taip pat turėtų turėti teisinę galią. Lecourt’ui pasitraukus, būtent Pescatore priėmė paskutinį kertinį Teismo nuosprendį siekiant Europos vienybės – rinkas sulyginantį verdiktą 1979 m. „Cassis de Dijon“ byloje, teigiantį, kad bet kuris produktas, legaliai parduodamas vienoje Bendrijos šalyje, gali būti parduodamas ir bet kurioje kitoje. Lecourt’o strategija visuomet buvo judėti palaipsniui, vengiant akivaizdaus nacionalinių vyriausybių provokavimo, nukreipiant jų dėmesį nuo svarbių teisinių išaiškinimų, priskiriant juos iš pirmo žvilgsnio menkos komercinės svarbos klausimams. Šį kartą byloje figūravusi prekė buvo juodųjų serbentų likeris.

Po „Cassis de Dijon“ strateginė iniciatyva perėjo Europos Vadovų Tarybai, kuri palaipsniui įgavo dabartinį pavidalą po to, kai Giscard’as d’Estaingas ją įsteigė 8-ojo dešimtmečio viduryje, o tada – Europos Komisijai, kai jai 9-ojo dešimtmečio viduryje ėmėsi vadovauti Jacques’as Delors’as. ETT nagrinėjo vis daugiau bylų ir jo teisinio aktyvizmo banga bemaž neatslūgo. Tačiau dabar jis tik rėmė, o nebe lyderiavo Bendrijai atliekant hajekiškąjį[13] posūkį, kuris galiausiai privedė iki Suvestinio Europos akto[14], įsigaliojusio 1987 m. XXI a. ETT sulaukė papildomos neoliberalaus adrenalino dozės, kai į Liuksemburgą atvyko į laisvosios rinkos gynėjus atsivertę rytų europiečiai – to rezultatas buvo du 2007 m. nuosprendžiai, „Viking“ ir „Laval“, supriešinę nuotykių ieškotojus iš Baltijos šalių su Šiaurės šalių profsąjungomis ir pakirtę darbo teisės šaknis. Šie verdiktai nutolo nuo taktiško Lecourt’o veikimo būdo ir sulaukė priešiškos visuomenės reakcijos, kurios Teismas visuomet bandė išvengti, tad tolesni atviri žingsniai šia kryptimi nebuvo žengti. Po Mastrichto sutarties ETT vis dar tenka svarbios užduotys, bet jau kitokio pobūdžio. Jo pirmeiviški darbai – van Middelaaro pašlovinti kaip perversmas, kuris iš esmės padėjo pamatus šiuolaikinei Sąjungai, – buvo nudirbti iki jos.

Kokia buvo šių pasiekimų esmė? Aiškiausiai ją nupasakojo du teisininkai – Dieteris Grimmas, dvylika metų atitarnavęs Vokietijos Konstitucinio Teismo teisėju, ir dviem kartomis jaunesnis Thomas Horsley, Liverpulio universiteto vyresnysis dėstytojas. XX a. 7-ajame dešimtmetyje Teismo priimti sprendimai, pasak Grimmo, buvo „revoliuciniai, nes jais paskelbti principai, nebuvę sutartyse“, kuriomis įkurtos Europos anglių ir plieno bendrija (EAPB) bei Europos ekonominė bendrija (EEB), ir jie „beveik užtikrintai nebūtų buvę priimti, jei tokie klausimai būtų kelti viešai“. Teismas turėjo savo veiksmų planą, kuris nebuvo susijęs su jo įkūrėjų intencijomis, ir save matė „ne kaip sutartį pasirašiusių valstybių teisių gynėją ir ne kaip neutralų arbitrą valstybių ir Bendrijos ginčams spręsti, o kaip varančiąją integracijos jėgą“. Horsley pažymi, kad Teismo patvirtinta Bendrijos viršenybė prieš valstybių narių įstatymus ir jų konstitucines nuostatas nebuvo numatyta Romos sutartyje, kuri jam suteikė teisines galias tik „Sąjungos institucijų atžvilgiu“, o ne valstybių narių. „Ir vis dėlto realybėje Teismas būtent tokių bylų reguliariai ir imasi“, veikdamas taip, lyg „sutarties nubrėžti rėmai – kertinis visos ES institucinės veiklos vidinio konstitucingumo akmuo – niekad ir nebūtų reiškę to, kas sutartyje taip aiškiai parašyta“.

Bet argi tai – kažkas labai neįprasto? Argi kūrybiškai įstatymus interpretuojančių teisėjų nesutinkame beveik taip pat dažnai, kaip ir skaičiukais pažaidžiančių buhalterių? Arba, pažvelgus ne taip ciniškai, argi ne rezultatas čia svarbiausias? Ankersmitas[15] arba van Middelaaras tai vertintų kaip teisės didybės pavyzdį. Neinant taip toli į lankas, vis tiek atrodo racionalu pasiteirauti – o tikrai, kas negerai su tokia atomazga? Atsakymas glūdi tiek principuose, tiek pasekmėse. Apie pirmuosius Horsley užsimena jau pirmajame svariame savojo tyrimo teiginyje: „Teismas ir toliau unikaliai išsiskiria iš kitų ES institucijų kaip integracijos proceso veikėjas. Jis tebėra vienintelė Sąjungos institucija, kurios veikla nėra reguliariai tikrinama (nei jo paties, nei kitų), ar atitinka ES sutarčių nuostatas.“ Vis dėlto „sutartyse nėra numatyta jokių pagrindų, kuriais remiantis būtų galima pateisinti skirtį tarp Teismo ir kitų Sąjungos administracinių ir politinių institucijų pavaldumo sutarčių principams klausimu. Europos Sąjungos sutarties 13-asis straipsnis formaliai nurodo, kad Teismas yra Sąjungos institucija. Todėl kartu su kitomis politinėmis Sąjungos institucijomis jis neišvengiamai turi paklusti ES sutarčių nuostatoms.“ Tačiau kadangi Teismas perversmo būdu pasiskyrė gynėju konstitucijos, kuri negrindžiama jokia sutartimi, bet neva atitinka jo paties „galutinio tikslo“ dvasią, kuri kita institucija galėtų jį už tai nubausti? Užburtas nuolatinio savo paties sprendimų tvirtinimo ratas pasirūpina, kad tokių iššūkių nekiltų.

Taip Teismas tapo unikalia institucija, išsiskiriančia ne tik iš kitų Bendrijos institucijų, bet ir iš kitų aukščiausiųjų ar konstitucinių teismų, – institucija, apdovanota galiomis, iki tol neregėtomis nė vienoje demokratijoje. Visų kitų tokių teismų sprendimai gali būti pakeisti ar anuliuoti išrinktos įstatymų leidžiamosios valdžios. ETT verdiktams tas negalioja. Jų nebepakoreguosi. Išskyrus pačių sutarčių papildymą pataisomis, kuriam reiktų vienbalsio visų šalių narių pritarimo – pasak Grimmo, „visi supranta, kad tai iš esmės neįmanoma“, – nėra jokios galimybės juos pakeisti. Jie išrašyti net ne šiaip akmenyje, o granite ir turi toli gražu ne neutralų poveikį. Surašyti „dažnai sunkiai įskaitomu techniniu žargonu“, Teismo sprendimai dažnai apgaubia labai politinius klausimus nepolitiškumo skraiste; jie „nepasiekia visuomenės dėmesio sferos“, tad jų poveikį sunku suvokti ex ante[16]; bet, kai jiems bandoma pasipriešinti, jie imami traktuoti kaip jau nutikę faktai, dėl kurių, sakoma piliečiams, jau per vėlu ką nors daryti – „dabar jau nebėra kitos alternatyvos“. Kadangi šie nuosprendžiai turi konstitucinę galią, nemaža dalis to, kas nacionaliniu lygmeniu būtų paprasti įstatymai, buvo inkorporuota į Romos sutarties įpėdines – Mastrichto, Amsterdamo, Nicos, Lisabonos sutartis – ir jos tapo tokios „epinės apimties“ dokumentais, jog ES komisaras iš Airijos apie pastarąją yra sakęs, kad „joks sveiko ir blaivaus proto žmogus“ negalėtų jos visos perskaityti (po to, kai Airijos premjeras pasirašė Lisabonos sutartį ir prisipažino jos neskaitęs): realiai šios sutartys yra milžiniškos kriptogramos, kurioms perskaityti nė vienai demokratinei visuomenei neužtektų nei kantrybės, nei sugebėjimų.

Tokių klausimų, kaip leidimas valstybei remti pramonę arba subsidijuoti viešąsias paslaugas, „konstitucionalizacija“ (kabučių čia reikia ir todėl, kad minėtos sutartys vis dėlto yra tarptautiniai susitarimai, o ne federacijos statutai) Teismo priesakams šiais klausimais suteikia imunitetą nuo bet kokios liaudies valios. Pasak Grimmo, „kuo stipresnis konstitucijos turinys, tuo mažesnė politinio veikimo laisvė“. Paprastai „to, ką nustato konstitucija, nebelieka politinių sprendimų plotmėje. Tai tampa nebe politikos objektu, o jos pradine prielaida.“ ES atveju „tam įtakos daryti negali netgi rinkimų rezultatai“. Tai, kad teisėjai, priimantys ETT nuosprendžius, patys nėra renkami, žinoma, yra įprasta, nors ir ne vienatinė konstitucinių teismų praktika. Neįprastas čia – Europos Teismo „nepasotinamas jurisdikcinis apetitas“. Dabartinis jo pirmininkas belgas Koenas Lenaertsas yra nurodęs šio alkio ribas. Jo paties žodžiais: „Valstybės narės paprasčiausiai nebeturi suverenumo branduolio, kuriuo galėtų pasipriešinti Bendrijai.“ Teismo tikslas – „praktikoje pasiekti tokius pat rezultatus, kokie būtų pasiekiami tiesioginiu valstybės narės įstatymų anuliavimu“.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismo būstinė Liuksemburge iš lauko
ESTT būstinė Liuksemburge. Nuotr. Vikipedijos vartotojo Luxofluxo

Tokia arogantiška prielaida nėra susijusi nei su teisine, nei su politine kompetencija. Net jei nepaisytume sistemingo atsisakymo gerbti savo galių ES sutartims ribas, pasak Horsley, „Teismas klasikiniais lyginamosios institucinės analizės aspektais – demokratiniu teisėtumu ir techniniu išmanymu, – palyginti su jo atitikmenimis, atrodo prastai. Jo teisėjų niekas nerenka, jo svarstymai slapti, o kaip bendrosios jurisdikcijos teismas jis neturi jokio atitinkamo išmanymo tose plačiose politikos sferose, į kurias kišasi kaip arbitras.“ Atitinkamo išmanymo ETT gal ir neturi, bet nuo pat pradžių turėjo atitinkamą orientaciją, „nusistovėjusią ir nuoseklią Europos federalizmo skatinimo politiką“, o nuo 9-ajame dešimtmetyje įvykusio posūkio – ir polinkį į griežtą socialinę politiką, kurios siekė, pasak Grimmo, „su misionierišku užsidegimu“. Interpretuodamas „draudimus diskriminuoti užsienio įmones taip plačiai“, kad „beveik bet kokia valstybinio lygmens reguliacija gali būti suprantama kaip kliūtis prieigai prie rinkos“, ir stumdamas „privatizaciją nepaisant argumentų, kodėl tam tikri darbai turėtų būti patikėti viešajam sektoriui“, Teismas iš valstybių narių iš esmės atėmė „galią nustatyti ribas tarp privataus ir viešojo sektoriaus, tarp rinkos ir valstybės“.

Tokius vertinimus pateikia ne kokie nors euroskeptikai, o valdžios atstovai, lojalūs, jų pačių įsitikinimu, Europos integracijos pasiekimams. Grimmo nuomone, proceso legitimumą iš esmės galėtų atkurti politinių sprendimų dekonstitucionalizacija, leidžianti rinkėjams dėl jų ginčytis, o įstatymų leidžiamosioms valdžioms – juos peržiūrėti. Išvardijęs tai, kas, jo nuomone, yra teisinio kišimosi nauda ir kaštai, Horsley skaitytojus užtikrina, kad jis nesiekia pakenkti Teisingumo Teismui, ką ir kalbėti apie „Sąjungos sumenkinimą“, o kaip tik nori stiprinti jo priimamų sprendimų legitimumą. Kai šitaip apie ETT atsiliepia Teismo draugai, tai jo priešams kaip ir nebelieka ką pasakyti. Tiesa ta, kad bet kuris racionalus stebėtojas pripažintų, jog sunku įsivaizduoti, kokia dar Vakarų pasaulyje galėtų būti teisinė institucija, kuri nuo pat savo šešėlyje glūdinčių šaknų būtų buvusi tokia atspari net mažiausiai demokratinei atskaitomybei.


[1] „Jean Monnet“ – ES švietimo programa, remianti ES integracijos studijų dėstymą Sąjungos narių, kandidačių ir kitų šalių universitetuose. Pavadinta prancūzų politiko ir verslininko Jeano Monnet, laikomo vienu Sąjungos idėjinių tėvų, vardu (čia ir toliau, nebent nurodyta kitaip, – vert. past.).

[2] Olandų istorikas ir politinis filosofas, 2009–2014 m. buvęs Europos Vadovų Tarybos prezidento Hermano Van Rompuy patarėju.

[3] Paslaptyje, sau (išvertus iš italų – „krūtinėje“).

[4] Konradas Adenaueris – Vokietijos Federacinės Respublikos kancleris nuo 1949 iki 1963 m.

[5] Pierre’as Jeanas Marie Lavalis – nacių okupuotos Prancūzijos (Viši režimo) vyriausybės vadovas 1942–1944 m. 1945 m. nuteistas mirties bausme ir sušaudytas.

[6] Henri Philippe’as Benoni Omeras Pétainas – Viši režimo valstybės galva 1940–1944 m. 1944 m. nuteistas mirties bausme, vėliau ji pakeista kalėjimu iki gyvos galvos. Mirė kalėjime 1951 m.

[7] Iš prancūzų kolaborantų sudaryta SS divizija, aktyvi 1944–1945 m.

[8] Žr. Peterio Schöttlerio knygoje Du Rhin à la Manche: Frontières et relations franco-allemandes au XXe siècle (2018) pateiktą įspūdingą autoriaus senelio portretą (aut. past.).

[9] Centre National des Indépendants et Paysans – 1951 m. įkurta antikomunistinė centro dešinės partija, Prancūzijos politikoje įtakinga iki 1962 m.

[10] Vok. „Fiurerio galia“ – vienas iš pagrindinių NSVDP principų, pagal kurį Fiurerio žodis laikomas galingesniu nei bet koks rašytinis įstatymas.

[11] Vok. „koordinacija“ – kitas NSVDP principas, pagal kurį visa visuomenė (įskaitant ekonomiką, profsąjungų veiklą, kultūrą, žiniasklaidą ir t. t.) turi būti koordinuotai kontroliuojama partijos.

[12] Vok. „plačioji valda“ – nacių įsivaizduota būsimo pasaulio tvarka, sudaryta iš federaciniais ryšiais susietų imperinių vienetų skirtinguose žemynuose.

[13] Omenyje turima ekonominė ir politinė pasaulėžiūra, būdinga austrų ekonomistui, liberalizmo, individualizmo ir dešiniojo libertarizmo ideologui Friedrichui Hayekui (1899–1992).

[14] Dvylikos tuometinių ES narių pasirašytas ir ratifikuotas aktas, sujungęs Paryžiaus ir Romos sutarčių pataisas, apibrėžęs Europos Vadovų Tarybos veiklą, išplėtęs Europos Parlamento galias, numatęs bendrosios rinkos, ekonominės ir pinigų sąjungos sukūrimą, susitarimą dėl daugybės kitų klausimų.


Pirmą kartą lietuviškai publikuota „Šiaurės Atėnuose“ 2021 m. sausio 29–vasario 26 d. Originalas – „London Review of Books“, t. 43, Nr. 1. Vertė Tomas Marcinkevičius.

Viršelio nuotraukoje – pagrindinė ESTT salė. Autorius Lucien Schilling.

1 thought on “Vis glaudesnė sąjunga? (1): Europos Teisingumo Teismas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *