fbpx
Europos Komisijos pagrindinė posėdžių salė, medinis apskritas stalas ir spalvingos grindys

Vis glaudesnė sąjunga? (2): Europos Komisija ir Parlamentas

Europos Parlamento, kuris nuo rinkėjų visiškai atsiriboja vos užsidarius rinkimų apylinkėms ir nei surenka jų pageidavimus į vieną vietą, nei jiems atstovauja, funkcija, kaip apibūdino italų mokslininkas Stefano Bartolini, yra „elitų konsolidacija“. Šio proceso metu partijos susivienija į neva demokratinę asamblėją, kurios užkulisiuose patogiai steigiasi ir įsitvirtina oligarchinės klikos. Pastarosios mielai įgautų ir daugiau galių, bet nėra suinteresuotos kurią nors iš jų perleisti tiems, kuriems formaliai atstovauja.

Tai – antroji Perry Andersono publikacijos, nagrinėjančios Europos Sąjungos institucijas, dalis. Pirmąją, kurioje analizuojamas Europos Teisingumo Teismas, galite rasti čia.

Ne taip tolygiai evoliucionavusi Europos Komisija[1] pirmaisiais savo egzistavimo metais buvo svarbi [Europos Teisingumo] Teismo partnerė. Jos istoriją grubiai galima padalinti į tris fazes pagal tris asmenybes, pirmininkavusias jai po visą dešimtmetį, t. y. dvi kadencijas: Walterį Hallsteiną (1958–1967), Jacques’ą Delors’ą (1985–1995) ir José Manuelį Barroso (2004–2014). Vokiečių teisininkas ir diplomatas Hallsteinas – krikdemas, geriausiai žinomas dėl jo vardu pavadintos Šaltojo karo laikų doktrinos, pagal kurią Vakarų Vokietija diplomatiškai pripažindavo tik tas valstybes, kurios atsisakydavo pripažinti Rytų Vokietiją, – atvirai išpažino federalizmą, Komisiją suvokė kaip Bendrijos vyriausybės prototipą, valstybių suverenumą skelbė „vakarykšte doktrina“ ir save titulavo „Europos ministru pirmininku“. Šias pretenzijas 1965 m. chamiškai sutraiškė de Gaulle’is, o Hallsteinas Briuselį paliko kaip subliūškusi savęs paties parodija. Tačiau geriausiais savo laikais, tarp 1958 ir 1964 m., Hallsteinas pirmininkavo Komisijai, kuri tarsi smagratis sukosi ieškodama būdų ir priemonių apeiti Romos sutartį kilniųjų Europos vienybės interesų labui.

Kaip pademonstravo prancūzų mokslininkas Antoine’as Vauchez, Briuselis greitai tapo magnetu korporacijų teisininkams ir investuotojams iš Amerikos, ieškojusiems naujų rinkų, tikėjusiems galingos federacijos ateitimi ir žinojusiems, kaip joje elgtis. Jie greitai užmezgė glaudžius ryšius su gana nemažai aukšto rango Belgijos privataus sektoriaus teisininkų, o šis bendras frontas savo ruožtu užtikrino sėkmingą tarpininkavimą tarp atvykstančių tarptautinių korporacijų atstovų ir Komisijos bei palankią atmosferą keistis idėjomis su kertiniais Komisijos padaliniais – tokiais kaip Konkurencijos ar Teisės tarnybos. Europos ekonominės bendrijos (EEB) vaizdinys steigiamojoje Romos sutartyje nebuvo panašus į laisvos rinkos medžioklės plotus – ši sutartis palaimino ir dosniai subsidijuojamą bei griežtai reguliuojamą Bendrąją žemės ūkio politiką. Pastaroji liberaliems ekonomistams buvo tikra anatema – jos paskatintas, Hayeko bendramintis Wilhelmas Röpke, šaipydamasis iš belgo bendrijos kūrėjo pavardės, ją nurašė kaip varganą „Spaakistaną“[2]. Nepaisant to, Komisijos Konkurencijos tarnyba nuo pat jos įkūrimo buvo vokiečių ordoliberalų tvirtovė, o jų pasišventimas rinkos principams ir ryžtas užtikrinti, kad jiems netrukdytų netinkamas kurios nors valstybės narės kišimasis, neišvengiamai skatino palaikyti federalizmą – prieš karą jį palaikė ir Hayekas. Šioje kovoje pirmeivė buvo Teisės tarnyba, per kurią Teisingumo Teismą pasiekė didžioji dauguma bylų, kurių išaiškinimai tapo statybine medžiaga vis platesnei Europos teisės sistemai, apkarpiusiai nacionalinių įstatymų leidybos organų teises. Tarp 1954 ir 1978 m. dešimt aktyviausių ieškovų į Teismą kreipėsi dėl 1 381 bylos; 1 082 iš jų – beveik 80 proc. – pateikė Komisija arba jai pavaldžios institucijos. Sąmokslo kilpos buvo užveržtos tvirtai. 1964 m. Hallsteinas leido sau su triumfu pareikšti, kad Europa paklojo „pamatus tikrai ir visapusei „politinei sąjungai“.

Perry Anderson paveikslas
Perry Anderson. Paveikslo autorė – Andrea Ventura

Po metų jau buvo aišku, kad Hallsteino svajonė liks neišsipildžiusi; atkurti buvusį dinamiškumą Komisijai užtruko dvidešimt metų. Kai tai pagaliau pavyko, jos vadovybė buvo jau visai kito atspalvio. Delors’as, kuris jaunystėje priklausė Prancūzijos katalikiškų profesinių sąjungų konfederacijai, laikui bėgant įstojo į Socialistų partiją ir šioje propagavo „socialinės Europos“ idėją. Vis dėlto kai tarp būdvardžio ir daiktavardžio iškilo konfliktas, pirmenybė atiteko daiktavardžiui. Kaip Mitterand’o vyriausybės finansų ministras, būtent Delors’as pasirūpino, kad socialistinė programa, su kuria Mitterand’as pateko į valdžią ir kurią iš pradžių iš tikrųjų vykdė, 1983 m. būtų palaidota ir pakeista žymiuoju diržoveržiu, reikalingu tam, kad frankas išliktų Europos pinigų sistemoje[3]. Vadovaudamas Komisijai, Delors’as nešykštėjo pareiškimų apie socialinio solidarumo poreikį ir galiausiai iš tikrųjų užtikrino sanglaudos fondus mažiau išsivysčiusiems Bendrijos regionams remti. Vis dėlto jo pagrindiniai pasiekimai buvo priimtas Suvestinis Europos aktas – surašytas jo komisaro, Thatcher pasiuntinio, – suvienijęs Bendrijos rinkas ir pašalinęs apribojimus joms, bei Europos ekonominės ir pinigų sąjungos, tapusios kertiniu Mastrichto sutarties elementu, sukūrimas. Jo įsitikinimu, šie veiksmai buvo būtinos paneuropinio socialinio solidarumo prielaidos. Jie ne tik buvo patys savaime našūs ir skatino ekonomikos augimą, kuris it potvynis galiausiai turėjo pakelti visus laivus, – be jų nebuvo įmanoma įtikinti nacionalinių vyriausybių, kad reikia perskirstyti turtą tarp klasių ir regionų, o to reikėjo, kad Europa pasiektų visuotinę savo piliečių santarvę. Delors’as, kurio asmenybė buvo kur kas charizmatiškesnė ir įtaigesnė nei Hallsteino, buvo politikas, kaip lygus su lygiais derėjęsis su visais tuometiniais valstybių vadovais. Jam pavyko įvesti bendrą valiutą, bet nepavyko pasiekti socialinių tikslų, kuriuos manė galėsiantis už ją nupirkti. Pirmajam elementui pritarė visos vyriausybės, išskyrus Britaniją ir Daniją. Reta kuri pageidavo antrojo. Delors’ui pavyko Mastrichte užtikrinti sanglaudos fondų atsiradimą – paramą menkiau išsivysčiusiems regionams, o ne klasėms, – bet tai tebuvo solidarumo trupiniai, o ne visas kepalas: palyginus su būsimu bendros valiutos poveikiu, šie fondai atrodė kaip išmalda, iš išskaičiavimo teikiama labdara.

Barroso, šias pareigas perėmęs ketveri metai iki pasaulinės 2008 m. finansų krizės ir iš jų pasitraukęs 2014 m., prieš pat „Syrizai“ ateinant į valdžią Graikijoje, buvo antrasis istorijoje valstybės narės premjeras, tuo pat metu tapęs ir Komisijos pirmininku. Portugalijos dešiniųjų atstovo žymiausias ligtolinis pasiekimas buvo suorganizuotas viršūnių susitikimas Azorų salose, kuriame dalyvavo Bushas, Blairas ir Aznaras[4] ir kuriuo buvo pradėtas Irako karas, – Barroso paskyrimas į Briuselį jau kitais metais pademonstravo, koks tuščiaviduris iš tikrųjų buvo formalus Prancūzijos ir Vokietijos pasipriešinimas operacijai „Irako laisvė“. Tėvynėje jis buvo diržoveržio šauklys, o jam pirmininkaujant EK neoliberalusis kursas, prasidėjęs po bendros valiutos įvedimo, pasiekė apogėjų, pažymėtą 2004 m. inicijuotu Bolkesteino paslaugų direktyvos[5] priėmimo procesu ir 2010 m. Lisabonos sutartimi. Vis dėlto, nors Barroso asmeniškai į savo poziciją žvelgė su panašiomis ambicijomis kaip ir Hallsteinas bei Delors’as, jo atstovaujamos idėjos XXI a. pradžioje jau buvo laikomos savaime suprantamomis, o auganti Europos Vadovų Tarybos galia po Mastrichto sutarties reiškė mažiau galios Komisijai – antrosios Barroso kadencijos metu Vadovų Taryboje taip pat atsirado pirmininko pozicija ir ją užėmė van Rompuy, su Barroso nuolat varžęsis dėl rampų šviesos, tad gerų santykių dviem pirmininkams užmegzti nepavyko. Barroso pirmininkavimas buvo ne toks efektingas kaip jo pirmtakų.

Jose Manuelis Barroso
Jose Manuelis Barosso

Šiandien 27 komisarai, po vieną iš kiekvienos valstybės narės, kiekvienas su savo portfeliu – žinoma, labai nelygios svarbos; konkurencijos komisaro pozicija jau seniai yra pagrindinis prizas, – vadovaujami dabartinės pirmininkės, Vokietijos krikščionių demokratų sąjungos (CDU) narės Ursulos von der Leyen, formaliai yra lygūs. Kaip 2012 m. pažymėjo buvęs generalinis Teisės tarnybos direktorius, Briuselio visų galų meistras Jeanas-Claude’as Pirisas (22 metai tarnybos), realiai yra kitaip: balsų lygybė reikštų, kad keturiolika komisarų iš mažiausių šalių, kuriose kartu sudėjus gyvena vos 12,65 proc. Sąjungos gyventojų, galėtų lengvai įveikti šešių didžiausių šalių komisarus, atstovaujančius 70 proc. populiacijos; tad sprendimai čia visuomet priimami „konsensusu“ – o už vienbalsio sutarimo fasado slepiasi šešių didžiųjų valstybių valia ir veto teisė. Panašiai ir Komisijos pirmininkė, atsakinga už sklandų valstybių narių valdžių bendradarbiavimą, paprastai tariasi tik su šia išrinktųjų grupe ar, gali būti, tik su atstovais iš Berlyno ir Paryžiaus – elgtis kaip nors kitaip „reikalautų per daug laiko“. Taip suformuotai Komisijai formaliai patikėta vienatinė galia siūlyti aukščiausių ES teisės aktų projektus, bet ir čia realiai yra kitaip: daugiau nei du trečdaliai jos pasiūlymų šiais laikais rengiami kartu su valstybių narių atstovais tamsiose Briuselio biurokratijos džiunglėse, kuriose pirmuoju smuiku griežia COREPER (vienijantis nuolatinius valstybių narių pasiuntinius Europos Sąjungoje), o ant parengtų ir jai pateiktų projektų savo antspaudą dar uždeda ir Ministrų Taryba.

Po penkeriems metams skiriamais komisarais įsitaisiusi nuolatinė ES biurokratija, kurią sudaro apie 33 tūkst. valdininkų – 1961 m. „The Economist“ juos pavadino „eurokratais“, o šį terminą neturėdamas užmačių pasišaipyti 1966 m. savo knygoje išpopuliarino Altiero Spinelli[6]. Iki 9-ojo dešimtmečio vidurio į aukštesniuosius ešelonus, įskaitant ir 32 Komisijos generalinių direktoratų vadovų bei jų padėjėjų pozicijas, daugiausia buvo priimami funkcionieriai, turintys teisinį išsilavinimą; žemiau jų, administracijoje, palankiai žiūrėta į bendrą humanitarinį išsilavinimą – privalumu buvo laikomas Europos studijų magistro laipsnis, geriausia – įgytas Briugės Europos kolegijoje. Sąjungai plečiantis į Rytus, tendencijos keitėsi. Pirmininkaujant Romano Prodi (1999–2004), darbuotojų paieškos ir apmokėjimo sistemos modernizacija buvo patikėta Neilui Kinnockui[7], į Briuselį atsivežusiam naujųjų leiboristų metodus, kurių pasekmės buvo lengvai nuspėjamos. 2014 m. du trečdaliai generalinių direktorių jau turėjo ekonominį išsilavinimą ir gaudavo proporcingai didesnes algas, galinčias konkuruoti su atlyginimais privačiame sektoriuje; motyvuojant poreikiu demokratizuoti būsimas naujas nares, iš reikalavimų žemesnio rango pareigoms eiti išnyko užsienio kalbų mokėjimas ir bendros kultūrinės žinios, bet atsirado verslo administravimo magistro laipsnis.

Tiems, kurie ES kursą sekė nuo pat Mastrichto sutarties, tokie pokyčiai – neoliberalų neoliberalizacija – galėtų pasirodyti gana logiški, bet nemažai tų, kuriuos šie pokyčiai paveikė, nebuvo patenkinti, o jų anglosaksiška prigimtis prilygo ant „Brexito“ žaizdos barstomai druskai. Didier Georgakakis cituoja vieną valdininką: „Metų metus jie laužė Europą iš vidaus, o dabar užsiima ir laužymu iš išorės, griaudami jos politinį legitimumą.“ Kitas, ne toks piktas, pareiškė: „Geriau pagalvojus, tai – beprotybė. Jie palieka mus po to, kai primetė mums savo administracijos modelį?“ Ir dar vienas: „Naujasis modelis nusižiūrėtas nuo „Procter & Gamble“.“ Barroso „paaukštinimas tarnyboje“ iš Komisijos pirmininko į tarptautinio „Goldman Sachs“ padalinio vadovą buvo natūralus šių reformų tęsinys. Vis dėlto Komisijos požiūrių ir papročių reformą taip pat reikia suvokti ir atsižvelgiant į aplinką. Šiuo metu Briuselyje dirba 30 tūkst. registruotų lobistų. Tai – dvigubai gausesnė apgultis nei Vašingtono, kuriame jų priskaičiuojama vos 12 tūkstančių. 63 proc. lobistų Briuselyje dirba arba patarinėja korporacijoms, 26 proc. – nevyriausybinėms organizacijoms, 7 proc. – „idėjų kalvėms“ [think tanks], 5 proc. – Briuselio savivaldybei. Naivu manyti, kad Europos vykdomoji valdžia kaip nors galėjo neužsikrėsti šios pelkės garų nešama infekcija.

Dar nuo Delors’o laikų Komisijai tenka griežti antruoju smuiku, o pirmąjį tvirtai laiko Europos Vadovų Taryba, kuri tikriausiai neketina vėl kada nors Komisijos pirmininku paskirti tokio politinio stoto asmenybės. Plačiai paplitęs įtarimas, kad būtent Komisija yra biurokratinis Sąjungos demiurgas, šiuo atžvilgiu prašauna pro šalį. Vis dėlto sudėtingoje ES mašinerijoje EK išlieka jėga, su kuria reikia skaitytis, – tai užtikrina trys tik jai būdingi bruožai. Pirmas – paprasčiausias nuolatinių funkcionierių armijos dydis, kuriuo ji lenkia bet kurią kitą Sąjungos instituciją, ir nepramušama jos veikimo mechanizmo citadelė, sudaryta iš 34 skirtingų „procedūrų“, kurioms perprasti reikia specialaus išsilavinimo. Antras – jos kodekso, jos galios Sąjungoje įrankio, apimtis – Bendrijos teisynas [acquis communitaire], kurio negali suprasti jos piliečiai ir nuo kurio negali pasislėpti valstybės narės, yra pirmoji priemonė įgyvendinant ES normų Gleichschaltung[8] politiką Rytų Europoje, kurią komisarai tarsi prokonsulai prižiūri iš Briuselio. Iš pradžių sudarytas kaip EEB reglamentų sąvadas, prie kurio 1973 m. stodamos į Bendriją turėjo prisitaikyti Jungtinė Karalystė, Danija ir Airija, Teisynas jau tada buvo 2 800 puslapių ilgio, o šiais laikais jį sudaro 90 tūkst. puslapių – tai yra ilgiausias ir grėsmingiausias rašytinis paminklas biurokratijos plėtrai visoje žmonijos istorijoje (palyginkime: garsusis JAV mokesčių kodeksas – vos 6 500 puslapių ilgio). Bendrijos teisynas – perspausto Foucault pomėgio tapatinti žinojimą su galia fizinis įsikūnijimas.

Atversta puošni knyga, padėta ant Europos Sąjungos vėliavos
Maža Bendrijos teisyno dalis

„Ši techninė ir kognityvinė įranga“, rašo Vauchez, cituodamas Josephą Weilerį, yra ne tik įrankis oficialiai apibrėžti ir autentifikuoti „Europą“, į kurią plėtros stadijose kandidatuoja valstybės; ji taip pat kišasi ir į pačius kasdieniškiausius ES procesus, taip pavirsdama Europos „konstitucine veikimo sistema […] aksiomatine, už diskusijų ir debatų ribų, prilygstančia demokratinio diskurso ar netgi paties racionalumo taisyklėms, kurios pasirodo ne kaip diskusijos dalis, o kaip jos prielaidos“. Žinoma, Teisynas nėra ir neutralus instituciniu požiūriu. Formalizuodamas stabilų Europos (jos pamatų ir misijų) ir jos vertybių (teisės aktų visumos) vaizdinį, Teisynas netiesiogiai nurodo ir tam tikrų institucijų (čia – Komisijos ir Teismo) bei profesinių grupių (Europos teisininkų ir ES tarnautojų) galimybes ir atsakomybes „racionaliai tvarkyti Europos reikalus“; tuo pat metu šios galimybės ir atsakomybės tampa neprieinamos kitiems (čia – valstybėms narėms, konstituciniams teismams, nacionalinio lygmens diplomatams ir biurokratams ir t. t.).

Greta Teisyno – drausminamojo įrankio, Komisija turi ir raminamąjį galios instrumentą – savo sanglaudos fondų paskirstymą ir išmokėjimą, van Middelaaro išdėstytos šių dienų romėnų strategijos anoną[9] klientų[10] palankumui užsitikrinti. Šie fondai yra reikšmingas kilnios paramos šaltinis, naudojamas paskatinti paklusnumą arba atsidėkoti už lojalumą, – kai aplinkybės būna politiškai palankios praleisti pro akis korupciją dėl ideologinės santarvės, paramos pažadas gali būti lemiamas veiksnys užtikrinant vietinio elito paklusimą Sąjungos valiai; taip nutiko su Rumunija ir kai kuriomis kitomis valstybėmis kandidatėmis. Tuo metu šis faktas nebuvo labai pastebimas, bet geografinė Sąjungos plėtra į Rytus taip pat reiškė ir didžiausią Komisijos, kuriai buvo patikėta prižiūrėti šį procesą, veiksmų lauko plėtrą nuo Hallsteino laikų. Kai kurie to meto pasiekimai dabar jau spėjo tapti rakštimis Komisijos subinėje – vos tik jų elitai pasijuto saugiai atsidūrę Sąjungos viduje, kai kurios labiau pažengusios Rytų Europos valstybės tapo nebe tokios paklusnios; tai – dar viena iš gausybės nelauktų ir nepageidautų pasekmių integracijos istorijoje.

O kaip Europos Parlamentas? Jame šiuo metu 705 nariai, kurių skaičius tarp 27 Sąjungos šalių padalintas taip, kad truputį sumažėtų didžiausių valstybių (ypač Vokietijos) svoris jame; kas mėnesį jo posėdžiai keičia vietą – vyksta Briuselyje ir Strasbūre; istoriškai jis visuomet buvo Komisijos ir Teismo sąjungininkas, taip pat siekiantis federalistinio Europos rytojaus. Komisija norėjo tapti tuo, kuo ją įsivaizdavo Hallsteinas, – Europos aukščiausia vykdomąja valdžia, o Asamblėja (Parlamentu ji oficialiai imta vadinti tik 9-ajame dešimtmetyje) siekė tapti Europos įstatymų leidėja, kuriai ši vykdomoji valdžia būtų atskaitinga; jų viltys netapo realybe. Vis dėlto, laikui bėgant, Parlamentas taip pat įgavo dėmesio vertą biurokratinę infrastruktūrą – šiuo metu jam pavaldūs apie septyni tūkstančiai funkcionierių – ir tam tikrą skaičių galių, iš kurių svarbiausios trys: teisė su Vadovų Taryba „bendrai spręsti“ Komisijos pasiūlytų teisės aktų likimą; atmesti Komisijos pasiūlytą Sąjungos biudžetą – bet ne teikti jo pataisas; ir atmesti Komisijos pirmininko pasirinktas komisarų kandidatūras – bet ne juos rinkti. Galios, kurių jis ir toliau neturi, – tai teisė rinkti vyriausybę, inicijuoti teisės aktus, įvesti mokesčius, formuoti gerovės ar užsienio politiką. Trumpai tariant, forma jis primena įprastinį parlamentą, bet realybėje jam iki tikro parlamento toli gražu.

Rinkėjai tai irgi supranta, tad didelio susidomėjimo Parlamentu nedemonstruoja. Europos Parlamento rinkimai garsėja pasyvumu; dalyvaujančių rinkėjų procentas per keturis dešimtmečius nukrito iki to, kad 2018 m. rezultatais – vos daugiau nei 50 proc. atėjusių – buvo džiaugiamasi kaip pagaliau pasirodžiusiu tvirtos Europos demokratijos ženklu, nors šis procentas buvo dešimčia punktų mažesnis nei 1979 m., kai buvo surengti pirmieji EP rinkimai. Be to, didžioji rinkėjų, vis dėlto pasivarginančių nueiti iki balsadėžės, dalis balsuoja visai ne už Europos politiką. Veikiau, biuletenyje žymėdami vietinę partiją (ar jos nežymėdami), jie vertina savo nacionalinių vyriausybių pasirodymą. Taip gauname asamblėją, suformuotą iš dviejų šimtų labai skirtingų partijų, susigrupuojančių į šešis ar septynis blokus, kurių viduje vienybės ne per daugiausia, – ryšiai tarp deputatų toje pačioje nacionalinėje delegacijoje dažnai būna glaudesni nei tarp bendražygių iš skirtingų Europos kampų. Čia negali atsirasti skirtis tarp valdančiųjų ir opozicijos, nes nėra vyriausybės, kurią vieni formuotų, o kiti jai oponuotų. Vietoj to vyrauja tendencija kurti didžiąsias „vokiškas“ koalicijas, kuriose bendradarbiauja centro dešinės ir centro kairės blokai, kontroliuojantys Parlamento veiklą ir iš savo narių tarpo renkantys svarbiausius pareigūnus bei komitetų pirmininkus; kartais jiems padeda ir paraštėje likę liberalai bei žalieji. Valstybiniu lygmeniu politinis skirtumas tarp dviejų pagrindinių blokų yra ganėtinai nunykęs, o iš to kylančiuose Briuselio ir Strasbūro GroKo[11] variantuose jo apskritai beveik nesimato.

Kaip ir būtų galima tikėtis, deputatams taip pat nekyla didžiulis noras švaistyti jėgas ir fiziškai dalyvauti šioje milžiniškoje, heterogeniškoje, didžiąja dalimi apeiginėje struktūroje. Vidutinis posėdžių lankomumas – 45 procentai. Beveik visas darbas perkeliamas komitetams, kurie už uždarų durų dalyvauja „trilogo“ misterijoje: Parlamento atstovai su Ministrų Tarybos ir Komisijos atstovais tariasi, kurie teisės aktų projektai, pasiūlyti Komisijos ir paprastai jau patvirtinti valstybių narių bei jų nuolatinių atstovų Briuselyje, bus priimti svarstymui pagrindiniuose rūmuose; šios diskusijos dažniausiai sukasi aplink procedūrinius, o ne turinio klausimus. Kaip pažymi Christopheris Bickertonas, „tarp 2009 ir 2013 m. 81 proc. pasiūlymų buvo priimti po pirmojo triloginio svarstymo. Tik 3 proc. prireikė trečiojo svarstymo, per kurį apie siūlomų teisės aktų tekstus diskutuojama plenarinėse Parlamento sesijose.“ Tokia jau ta „bendro sprendimo“ alchemija.

Europos Parlamento pastatas su ES valstybių vėliavomis šalia jo
Europos Parlamento būstinė. Nuotr. autorius – Gabor Kovacs

2014 m., kai dalyvavimas rinkimuose siekė vos 42,5 proc., Parlamentas ėmėsi plačiai žiniasklaidoje išreklamuotos kampanijos, kuria siekė savo rinkimus paversti paneuropine demokratinės valios švente: kiekvienas blokas gavo nominuoti po savo kandidatą į Komisijos pirmininko postą (teisiškai tai yra Vadovų Tarybos prerogatyva) ir daugiausia mandatų laimėjęs blokas, remiamas viso Parlamento, savo „špicenkandidatą“[12] galėjo įšventinti į Komisijos vadovus – taip, kaip bet kuri kita įstatymų leidžiamoji valdžia gali patvirtinti suformuotą vyriausybę. Daugiausia balsų surinko centro dešinės blokas; jo kandidatas buvo gabus organizatorius Jeanas-Claude’as Junckeris. Po šiokio tokio pasisvaidymo vienas kitam prieštaraujančiais teiginiais Merkel įtikino Vadovų Tarybą patvirtinti jo kandidatūrą, ir Junckeris, surinkęs maždaug 10 proc. Europos elektorato balsų, tapo Komisijos pirmininku. Kaip „Frankfurter Allgemeine Zeitung“ sakė Habermasas, jei Merkel tai nebūtų pavykę, tai būtų buvęs „šūvis tiesiai į Europos projekto širdį“. Po penkerių metų Macronas treptelėjo koja ir kitas pirmininkas jau buvo paskirtas pagal Vadovų Tarybos taisykles, nekreipiant dėmesio į nelemtąjį „špicenkandidatą“. Parlamente, įsižeidusiame dėl tokio savųjų pretenzijų nepaisymo, ėmė sklisti kalbos apie maištą – nors EP ir negali pasirinkti Komisijos pirmininko, jis gali atmesti jo kandidatūrą. Bet ar tai neišprovokuotų Europos projekto krizės? Gąsdinanti atviros nesantarvės tarp institucijų galimybė numalšino pakankamai maištingų sielų, kad postą be didelio triukšmo pavyktų užimti Ursulai von der Leyen.

Europos Parlamento, kuris nuo rinkėjų visiškai atsiriboja vos užsidarius rinkimų apylinkėms ir nei surenka jų pageidavimus į vieną vietą, nei jiems atstovauja, funkcija, kaip apibūdino italų mokslininkas Stefano Bartolini, yra „elitų konsolidacija“. Šio proceso metu partijos susivienija į neva demokratinę asamblėją, kurios užkulisiuose patogiai steigiasi ir įsitvirtina oligarchinės klikos. Pastarosios mielai įgautų ir daugiau galių, bet nėra suinteresuotos kurią nors iš jų perleisti tiems, kuriems formaliai atstovauja. Atotrūkį tarp šios institucijos ir gyventojų galima gyvai pamatyti retais atvejais, kai pastariesiems pavyksta būti išgirstiems be tarpininkų. Į 2004 m. Europos Parlamento rinkimus Nyderlanduose atėjo vos 39 proc. rinkėjų. Po metų vykusiame referendume dėl Sutarties dėl Konstitucijos Europai projekto balsavo jau 63 proc. olandų; Sutarties projektą palaikė 80 proc. Nyderlandų delegacijos Strasbūre ir Briuselyje narių, bet atmetė 62 proc. Nyderlandų rinkėjų. Parlamentas nėra tai, kuo dedasi esąs, ir iš tikrųjų yra mažiausią poveikį turintis Sąjungos elementas. Ar tai reiškia, kad jis – iš esmės tik ant pjedestalo užkeltas figos lapelis? Ne visai. Forma – svarbus dalykas, o Parlamentas atlieka savotišką, bet konstruktyvų vaidmenį Sąjungos gyvenime: jis parūpina kiekvienai save gerbiančiai liberaliai santvarkai būtiną dozę legitimumo. Kad ir koks ribotas būtų piliečių susidomėjimas, sinchronizuotos paneuropinės visuomenės nuomonės apklausos yra geriau negu nieko, o jų rengėjai gali ir toliau tikėtis, kad vieną dieną iš jų galbūt iškils gyvybinga federalinė politinė bendruomenė.


[1] Ne taip tolygiai kaip Europos Teisingumo Teismas – šios institucijos istorinę analizę skaitykite pirmojoje dalyje (čia ir toliau – vert. past.).

[2] Paulis-Henri Spaakas (1899–1972) – belgų socialdemokratas, laikomas vienu Europos Sąjungos tėvų.

[3] Europos pinigų sistema – 1978 m. sukurta ES valstybių bendradarbiavimo valiutų srityje forma. Vienas pagrindinių tikslų – valiutų kursų stabilumo palaikymas.

[4] José María Aznaras (g. 1953) – Ispanijos ministras pirmininkas nuo 1996 iki 2004 m., centro dešinės Liaudies partijos atstovas.

[5] Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje, dar vadinama pagal tuometinio EK vidaus rinkos komisaro Fritso Bolkesteino pavardę, – išsiplėtusios ES bendrai rinkai svarbi direktyva, numačiusi, kad valstybės narės turi kuo mažiau riboti įsidarbinimo paslaugų sektoriuje galimybes darbuotojams iš užsienio; smarkiai kritikuota kairiųjų organizacijų ir profsąjungų.

[6] Altiero Spinelli (1907–1986) – italų antifašistas, komunistas, vėliau – socialdemokratas, federalistas, laikomas vienu Europos Sąjungos tėvų. Jo vardu pavadintas pagrindinis Europos Parlamento pastatas.

[7] Neilas Gordonas Kinnockas (g. 1942) – britų politikas, Leiboristų partijos pirmininkas nuo 1983 iki 1992 m. ir Europos Komisijos vicepirmininkas nuo 1999 iki 2004 m.

[8] Vok. „koordinacija“ – NSVDP (nacių) valdžios principas, pagal kurį visa visuomenė (įskaitant ekonomiką, profsąjungų veiklą, kultūrą, žiniasklaidą ir t. t.) turi būti koordinuotai kontroliuojama vienos partijos.

[9] Anona – senovės Romos aprūpinimo grūdais deivė. Grūdų derliaus importą į Romą ir jo paskirstymą miestiečiams, kuriuo buvo galima numalšinti viešą nepasitenkinimą imperijos politika, romėnai vadino cura annonae.

[10] Klientu senovės Romoje buvo vadinamas kilmingo patrono globojamas ir nuo jo priklausomas laisvasis asmuo.

[11] Große Koalition („Didžioji koalicija“) santrumpa – taip Vokietijoje vadinama valdančioji krikščionių demokratų CDU/CSU ir socialdemokratų SPD koalicija.

[12] Vok. „Spitzenkandidat“ – geriausias, tinkamiausias, pirmasis kandidatas.

Pirmą kartą lietuviškai publikuota „Šiaurės Atėnuose“ 2021 m. kovo 12 d. Originalas – „London Review of Books“, t. 43, Nr. 1. Vertė Tomas Marcinkevičius.

Viršelio nuotraukoje – pagrindinė Europos Komisijos būstinės salė.

1 thought on “Vis glaudesnė sąjunga? (2): Europos Komisija ir Parlamentas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *