fbpx

Vis glaudesnė sąjunga? (3): ECB, Vadovų Taryba ir euro zona

ES santvarka šiuolaikinėje konstitucinėje istorijoje unikali, nes „jos modelis – ne Atėnai, o Sparta, kur piliečių susirinkimas balsavimu priimdavo arba atmesdavo Seniūnų Tarybos pasiūlymus, bet pats įstatymų projektų siūlyti negalėjo“. Sąjungos elito politinė kultūra primena europietiškąją restauraciją ir jos įpėdinius prieš XIX a. įvykdytas balsavimo teisės reformas, „laikus, kai politika iš esmės buvo laikoma ministrų kabinetų, diplomatų ir aukščiausio rango biurokratų monopoliu“. Trumpai tariant, Sąjungos santvarka yra oligarchija.

Šio straipsnio garso įrašo galite klausyti čia:

Tai – trečioji ir paskutinė garsaus britų intelektualo Perry Andersono straipsnio, nagrinėjančio Europos Sąjungos institucijas, dalis. Pirmąją dalį, kurioje analizuojamas Europos Teisingumo Teismas, galite rasti čia. Antrojoje dalyje analizuojami Europos Komisija ir Parlamentas, ją rasite čia.

Visiškai kitoje politinio svorio kategorijoje[1] atsiduria Europos Centrinis Bankas (ECB), įsteigtas tvarkyti su 1999 m. įsigaliojusia bendra valiuta susijusius reikalus. Šiandien jis yra viena galingiausių ES institucijų – kai kas sakytų, kad netgi pati galingiausia. Frankfurte įsikūrusią jo Valdytojų tarybą sudaro euro zonos valstybių centrinių bankų vadovai ir šeši Vykdomosios valdybos nariai, posėdžiaujantys kas dvi savaites. Čia vykstantys procesai yra slapti – šiuo atžvilgiu jis skiriasi nuo JAV Federalinės rezervų sistemos ar Anglijos banko, bet primena Europos Teisingumo Teismą (ETT). Kitaip nei ETT, ECB tarybos narys gali nusišalinti nuo sprendimo, bet formaliai jie priimami vienbalsiai. Bet kokie prieštaravimai lieka už uždarų durų. Mastrichto sutartis Bankui suteikė absoliučią nepriklausomybę, tad jis funkcionuoja visiškai be jokių atsvarų – Kongreso, Baltųjų rūmų, Finansų departamento, – supančių Federalinę rezervų sistemą ir laikančių ją politinėje atskaitomybės visuomenei pozicijoje. Kitų centrinių bankų nepriklausomybė dažnai būna vien popieriuje, nes jų reglamentą ar siekius galima pakeisti parlamentų balsavimais; o ECB veiklą paveikti gali tik ES sutarties pataisa. Be to, kitaip nei Europos Komisijos, Parlamento, Teisingumo Teismo ar netgi Vadovų Tarybos, jo neslegia ir griozdiškos procedūros. Veiksmų sparta ir poveikiu ECB neprilygsta nė viena ES institucija.

Mastrichto sutartis ECB nustatė tik vieną tikslą. Federalinei rezervų sistemai JAV Kongresas yra pavedęs užtikrinti mažiausią įmanomą nedarbo lygį ir stabilias kainas; o ECB buvo patikėta vienintelė atsakomybė – užtikrinti valiutų stabilumą būsimojoje euro zonoje. Ekonomistams nuo pat pradžių buvo aišku, o nemažai jų ir viešai pareiškė, kad nacionalinės ekonomikos, turėjusios įsivesti eurą, smarkiai skyrėsi dydžiu, sudėtimi ir išsivystymo lygiu bei niekaip neatitiko „optimalaus valiutos ploto“ kriterijų, nustatytų ekonomisto Roberto Mundello ir kitų. Vis dėlto tai neatgrasė Delors’o komiteto[2] nuo šio projekto prastūmimo, mat jo tikslai buvo veikiau politiniai nei ekonominiai: iš dalies – stipriau susieti suvienytąją Vokietiją su Europos Ekonomine Bendrija, o žvelgiant plačiau – sukurti valiutą, kuri ją įsivedusias valstybes taip surakintų viena grandine, kad joms neliktų kito kelio, tik egzistuoti pinigų ir politinėje sąjungoje. Tiesmukas tokių siekių įrašymas į ES sutartį pasirodė besąs šuolis aukščiau bambos – federalistų viltis Mastrichte sužlugdė tradiciniai tarpvyriausybiniai sandėriai. Nepaisant to, ši sutartis įsteigė Europos ekonominę ir pinigų sąjungą, o susirinkę ir dokumentą pasirašę politikai, kaip ir priklauso, negaišo daug laiko svarstymams, kokios galėtų būti jo pasekmės laikams, kai jie patys nebebus valdžioje. Pro politinės sąjungos vartus žengta nebuvo; bet nebuvo jie ir užkalti.

Skulptūra prie ECB būstinės Frankfurte. Lars Aronsson nuotr.

Kad priemonės nedera su tikslais, pasijuto greitai. Pirmasis ECB pirmininkas stačiokiškas olandų bankininkas Wimas Duisenbergas mėgdavo išdidžiai prisistatyti kaip netašytas grynosios anglosaksiškos finansinės drausmės šalininkas. Ir vis dėlto jis tryško džiaugsmu, kai Graikija, atitinkamai suklastojusi buhalteriją, nedvejodama įsivedė eurą. Jo motyvai buvo politiniai, o ne ekonominiai. Nors bendra valiuta jos administratoriams ir nebuvo tiesiog tiesiausias kelias į federalizmą, ji vis tiek buvo, pasak klasikiniams principams ištikimo mąstytojo Giandomenico Majonės, „prestižinis projektas“, turėjęs pagerinti ES įvaizdį pasaulyje. Po dešimtmečio euro zona gavo susimokėti už tokią tuštybę. Vadžias Frankfurte perėmęs prancūzas Jeanas-Claude’as Trichet buvo kiek švelnesnė asmenybė, bet toks pats neregys. Jo atsakas į pasaulinę finansų krizę buvo procikliškas: pakelti palūkanų normą, priverčiant vyriausybes mažinti viešąsias išlaidas, į krachą reaguoti suveržiant diržus. Jo įpėdinis Mario Draghi plačiai pagarsėjo priešingu kursu – pinigų srautų nukreipimu į euro zonos ekonomikas perkant vyriausybių obligacijas ir dosniai investuojant į kitas likvidumo formas. Tiesą pasakius, tarp jo ir Trichet buvo daugiau panašumų, nei dažniausiai manoma. Draghi, Italijoje įgyvendinęs plačią privatizacijos kampaniją, atviriau reiškė neoliberalias pažiūras – „Wall Street Journal“ puslapiuose jis yra pavadinęs Europos „socialinę sutartį“ atgyvena. 2011 m. rugpjūtį jiedu parašė bendrą slaptą laišką tuometiniam Italijos premjerui Berlusconi, reikalaudami, kad jis grįžtų prie Šaltojo karo laikų politikos ir skubos tvarka apkarpytų pensijas bei kitas viešąsias išlaidas; tai buvo beprecedentis Banko galių ribų pažeidimas. Po trijų mėnesių Berlusconi jau nebebuvo valdžioje. Trichet savo ruožtu, kadencijai artėjant į pabaigą, pasitelkė schemas, padėjusias Bankui apeiti Mastrichto sutartyje nurodytą draudimą supirkti valstybių skolas. Buvusi ECB tyrimų skyriaus vadovė Lucrezia Reichlin, duodama interviu „Financial Times“ 2012 m. vasarį, negailėjo pagyrų buvusiam viršininkui: „Visas sumanymas, kaip apeiti ES taisykles ir užsiimti kiekybiniu skatinimu[3] nevadinant to kiekybiniu skatinimu, buvo labai gudrus.“

Po penkių mėnesių, lankydamasis Londono Sityje, Draghi pareiškė: „ECB yra pasiryžęs daryti viską, kas neperžengia mūsų galių, kad išsaugotų eurą.“ Pasigyręs sėkmingesne euro zonos ekonomika, palyginti su JAV ir Japonijos (pastarąją jis laikė ne tokia „socialiai darnia“ kaip ES – tuo pat metu, kai jaunimo nedarbas Italijoje, Ispanijoje ir Graikijoje siekė 50 proc.), savo kalbą jis pabaigė aiškiai išreikšdamas, kas iš tikrųjų padėta ant krizės svarstyklių. Nederėtų „nuvertinti, kiek politinio kapitalo investuojama į eurą“. Būtent šiam kapitalui apsaugoti lemiamą valandą prisireikė ultima ratio regis[4]: „tikslinių ilgalaikio refinansavimo operacijų“, „tiesioginių piniginių perlaidų“ ir t. t., kitaip tariant, gudrybių, kaip apeiti ES nuostatas „neperžengiant Banko galių“ – t. y. begėdiškai pažeidžiant Lisabonos sutarties 123 ir 125 straipsnius. Po kurio laiko dėl šių veiksmų teisėtumo buvo kreiptasi į ETT. Tačiau Teismas, kuris be sąžinės graužaties Romos sutartį suinterpretavo taip, kad prisiskirtų sau niekuo nepagrįstų galių, apie kurias šešių valstybių pasirašytame dokumente nė neužsimenama, be didesnių skrupulų nutarė ir kad Lisabonos sutartis iš tikrųjų reiškia visiškai priešingus dalykus, nei joje parašyta. Kadangi šįkart reikėjo ne sutartyje įskaityti tai, kas joje neparašyta, o atvirkščiai – nepastebėti to, kas joje tikrai yra, prisireikė, Horsley žodžiais tariant, „herakliškų“ akrobatinių sugebėjimų. Komedija buvo verta Jonathano Swifto plunksnos – teisėjai rimtais veidais aiškino, kad finansinė parama pagal Europos stabilumo mechanizmą yra ekonominės, o ne pinigų politikos priemonė, todėl yra visiškai priimtina; o tiesioginės piniginės perlaidos yra pinigų, o ne ekonominės politikos priemonė, todėl taip pat yra visiškai priimtinos. Ką tuomet iš tikrųjų reiškia 125 straipsnio nuostata – „jokių finansinių gelbėjimo operacijų“? Kad finansinės gelbėjimo operacijos leistinos tol, kol jos tarnauja „aukštesniam tikslui“ – išsaugoti eurą. Arba, van Middelaaro žodžiais tariant, laužyti sutartas taisykles buvo vienintelis būdas laikytis sutarties.

2011–2019 m. ECB prezidentas Mario Draghi.

Vokietijoje keli bandymai iš eilės – 1974, 1986, 1993 ir 2009 m. – Konstituciniame Teisme mesti iššūkį Bendrijos teisės aktų ar sutarčių legitimumui visi baigėsi taip pat. Teisėjai Karlsrūhėje paskelbė, kad Europos Teisingumo Teismas negali priimti sprendimų, prieštaraujančių Vokietijos Grundgesetz – Pagrindiniam Įstatymui, – bet kadangi tokių pažeidimų „kol kas“ nebūta, ieškiniai neturi pagrindo. Pernai į Vokietijos Konstitucinį Teismą kreiptasi dar kartą, šįkart prašant išaiškinti ETT palaiminimo ECB obligacijų pirkimo programai teisėtumą. Jis ir vėl atsisakė pareikšti, kad tai buvo neteisėta, bet pažymėjo, kad šios programos poveikių proporcijos nebuvo tinkamai įvertintos, bei pavedė Vokietijos vyriausybei ir centriniam bankui atlikti tokį įvertinimą ir užtikrinti tinkamą proporcingumą. Europos žiniasklaidoje kilo triukšmas. „Financial Times“ ištiko apopleksija. „Vokietijos teismas po ES teisine tvarka padėjo bombą“, – šaukė Martinas Sandbu. Teismas „paleido teisinę raketą į ES širdį. Jo sprendimas kelia nuostabą. Tai – ataka prieš ekonomikos pagrindus, prieš centrinio banko orumą, jo nepriklausomybę ir ES teisinę tvarką, – griaudėjo Martinas Wolfas. – Gali būti, kad ateities istorikai šį momentą vertins kaip Europos istorijos lūžio tašką, žingsnį jos suirimo link.“ Tačiau piktintis jiems nebuvo kuo. Bundesverfassungsgericht[5] – bemaž bedantė institucija, tai patvirtina ir stropiai atidėliojamas jos nuosprendžių įgyvendinimas. Geriausiai žinomas dėl 2005 m. priimtos nuolankios Vokietijos Pagrindinio Įstatymo interpretacijos, leidusios Schröderiui ir Merkel suorganizuoti nekonstitucinius rinkimus anksčiau, nei nustatyta rinkimų data, šis teismas imasi visų priemonių, kad tik rimčiau nenusikalstų tiems, kuriems tuo metu priklauso Obrigkeiten[6]. Neatrodo, kad Berlynas ir Frankfurtas turės daug vargo užčiūčiuodami besiožiuojančią Karlsrūhę.

Joks kitas tikėjimo išpažinimas taip dažnai nekartojamas ES ir taip arogantiškai nelaikomas pats sau standartu, kaip teisės viršenybė. Italų liaudies išmintis sako: Fatta la legge, trovato l’inganno[7]. Patarlė numano, kad tie, kurie priima įstatymą, ir tie, kurie jį apeina, nėra tie patys žmonės. Tuo Sąjunga ir išsiskiria, kad čia šios dvi grupės iš tikrųjų yra viena. Europos Teisingumo Teismo ir jo gerbėjų choro rankose teisės viršenybė galiausiai daugiau ar mažiau ėmė reikšti korumpuotą teisininkų valdžią, kuri be jokių skrupulų sukinėja teisės aktų tekstus, kaip tik jai patinka, nepaisydama įprastinės principingo teisingumo sampratos. Tačiau – ir kas čia blogo, jei tai pasitarnauja aukštesniam tikslui: pinigų sąjungos, nuo kurios priklauso subalansuota darbo rinka, mokesčiai, finansinės operacijos ir visų gerovė, išsaugojimui? Į šį klausimą ne vienas komentatorius atsakė – argi bankininkai ir teisėjai iš tiesų turi daugiausia kompetencijos pensijų ir algų klausimais? Žinoma, šiuo atžvilgiu jie patys tikrai neskursta. Bet ar tai – tinkamiausia kvalifikacija šiam darbui? Fritzo Scharpfo formulė išlieka teisinga: būtent tos ES institucijos, kurių poveikis kasdieniam daugumos žmonių gyvenimui yra didžiausias, yra ir mažiausiai demokratiškai atskaitingos – Europos Teisingumo Teismas, Europos Centrinis Bankas ir Europos Komisija.

***

Kiek atskaitingesnė yra paskutinė šiame tekste aptariama Sąjungos institucija, Europos Vadovų Taryba (EVT), nes ją sudaro vyriausybių vadovai, kuriuos tikruose parlamentuose remia narių daugumos, išrinktos prasmę turinčiuose rinkimuose. Dėl šios priežasties ji ir tapo svarbiausia Sąjungos valdančiąja institucija. Van Middelaaro knyga „Perėjimas į Europą“ (De passage naar Europa) didžiąja dalimi yra EVT iškilimo į šią poziciją istorija, o joje išsakytas teiginys, kad Taryba dabar yra svarbiausia Europos integracijos jėga, – pagrįstas. Ko joje trūksta – tai žvilgsnio po kapotu. Kaip veikia ši į priekį riedanti mašinerija? Apie tai rašoma fundamentaliausiame pastarojo dešimtmečio veikale apie ES – Christopherio Bickertono „Europos integracijoje“ (European Integration), kurios beaistris pavadinimas, nesiskiriantis nuo dešimčių kitų knygų, slepia jos ypatingumą; jį atskleidžia antroji pavadinimo dalis: „Iš tautinių valstybių į valstybes nares“. Visi žinome, kas yra tautinė valstybė, daugelis žinome ir tai, kad 27 šalys (pasitraukus Jungtinei Karalystei) yra Europos Sąjungos valstybės narės. Kuo skiriasi šios dvi sampratos? Bickertonas skirtumą nusako trumpai ir aiškiai. „Valstybės narės samprata reiškia pamatinį valstybės politinės struktūros pokytį, kai horizontalūs ryšiai tarp aukštų pareigūnų tampa svarbesni nei vertikalūs ryšiai tarp vyriausybių ir jų visuomenių.“ Jo teigimu, tokia mintis jam pirmą kartą šovė į galvą per Airijos referendumą dėl Lisabonos sutarties. „Paskelbus, kad buvo nubalsuota „prieš“, Airijos parlamento narių reakcijos buvo nuostabos ir sumišimo mišinys: nuostabos, nes jiems iki tol nebuvo aiškios jų pačių tėvynainių nuotaikos, o sumišimo – nes toks rezultatas stojo skersai kelio daugeliui pažadų, kuriuos jie jau buvo davę kolegoms per posėdžius Briuselyje.“ (Toks apibūdinimas kiek sušvelnina realų situacijos vaizdinį. Referendumo naktį šalia baro Dubline pastebėtas tuometinis finansų ministras Brianas Lenihanas buvo išblyškęs kaip pamėklė.)

Kur slypi šio perėjimo nuo tautinės valstybės prie valstybės narės ištakos? Bickertonas čia seka Alanu Milwardu ir Johnu Ruggie: po Antrojo pasaulinio karo Vakarų Europoje buvo pasiektas klasinis kompromisas tarp kapitalo ir darbo jėgos, kurio organizacinė forma buvo korporatyvistinė valstybė, įsipareigojusi siekti nedarbo panaikinimo, užtikrinti įvairias viešąsias paslaugas ir išmokas. Paremtas stabiliu ekonomikos augimu, to meto ideologinis konsensusas numatė intensyvų valdžios kišimąsi į ekonominius reikalus ir užtikrino gerėjančią liaudies gyvenimo kokybę. Tačiau „labiau egalitarinė ir į išteklių perskirstymą orientuota socialinė sutartis“ nei buvusi prieš karą „sutapo su politinio spektro siaurėjimu“: kairės deradikalizacija pranašavo plačiosios visuomenės depolitizaciją, o politinių eksperimentų stygius privedė prie centristinių partijų dominavimo. Didžiosios 8-ojo dešimtmečio ekonominės krizės akivaizdoje šis klasinis kompromisas ėmė irti – augimas sulėtėjo, augo darbininkų nepasitenkinimas, o keinsistines idėjas ėmė keisti hajekiškoji bei viešojo pasirinkimo[8] doktrinos, neteikiančios svarbos socialinei sutarčiai. Kurį laiką vyriausybės dar mėgino vadovautis išbandytais receptais, bet 9-ojo dešimtmečio pradžioje jau ėmė įsigalėti neoliberalizmas, aršiai atstovautas Thatcher ir įtvirtintas Mitterrand’o politikos kurso pasikeitimu bei grubiu Danijos, Belgijos ir Britanijos darbininkų streikų numalšinimu. Nusimetusios organizuotos darbo jėgos pančius, nacionalinės vyriausybės susivienijo dereguliacijai ir privatizacijai, kurios, pagal naujojo laikmečio priesakus, turėjo išlaisvinti rinkas inovacijoms ir konkurencijai. 1985 m. Suvestinis Europos aktas žymėjo šių priemonių perkėlimą į Bendrijos plotmę.

Taigi, integracinės dinamikos sugrįžimas vadovaujant Delors’ui kilo iš nacionalinių politinių reformų tendencijos, teikusios pirmenybę fiskaliniam taupymui, algų įšaldymui ir grįžimui prie klasikinės finansinės ortodoksijos. Užtikrinti stabilų rinkėjų palaikymą šiam kursui niekada nebuvo lengva, bet, integracijos procesams gilėjant ir siekiant vis glaudesnės tarptautinės koordinacijos tarp ministrų iš skirtingų šalių, nepopuliarias priemones vyriausybės galėjo pristatyti kaip neišvengiamas bei kylančias iš Bendrijos Konstitucijos. Nuo pat Montesquieu[9]1 ir Madisono[10] laikų konstitucionalizmas laikosi idėjos, jog politinė valia turi pati nusibrėžti sau ribas, kad būtų apsaugotos subjekto laisvės: vidiniai apribojimai – valdžių pasidalijimas, stabdžiai ir atsvaros – turi „apdrausti“ tautą tiek nuo monarcho, tiek nuo minios tironijos. Laikui bėgant, tai tapo standartiniu liberaliu tautinės valstybės formatu. Europos Bendrijai vystantis ir Teisingumo Teismui pavykus ją konstitucionalizuoti – jei ne formaliai, tai bent praktiškai – valstybės narės prisiėmė aibę išorinių apribojimų, kurių forma buvo jau visiškai kitokia. Bickertonas rašo: „Apribojimus nustato ne aktyvus subjektas, t. y. ne liaudis. Šalių vyriausybės įsipareigoja apriboti savo pačių galias, kad taip būtų apribota ir vietos gyventojų politinė galia. Užuot leidusios žmonėms reikšti savo, kaip steigiamosios galios, valią naudojantis šia konstitucine architektūra, šalių vyriausybės siekia liaudies galią apriboti pačios susisaistydamos išorinėmis taisyklėmis, procedūromis ir normomis. Vidinį liaudies suverenumo užtikrinimo procesą, skirtą padėti suvienyti valstybę ir visuomenę, pakeičia išoriniai valstybės galios apribojimai, kuriais siekiama atskirti liaudies valią nuo politinių procesų.“

Gitanas Nausėda Europos Vadovų Tarybos susirinkime. 15min nuotr.

Iki 1990 m. atėjusios Šaltojo karo pabaigos Europos valdantieji jau buvo pasirengę perėjimui prie valstybių narių modelio. Priėmus Mastrichto sutartį ir įsteigus pinigų sąjungą, minėti apribojimai buvo natūraliai sugriežtinti ir tapo dar patogesni vyriausybėms, siekiančioms savo piliečiams primesti vienokias ar kitokias neoliberalaus drausminimo priemones. 1992–1993 m. Giuliano Amato[11] prastūmė „fiskalines pataisas“, t. y. diržoveržį, išlaidas apkarpiusį ne mažiau nei 6 proc. Italijos BVP, viską teisindamas vincolo esterno[12], kurių pareikalavusi Sąjunga. Kai bendra valiuta ne tik nesugrąžino augimo ir gerovės, bet ir nubloškė Italiją į ilgą stagnacijos ir regreso laikotarpį, o ir pati euro zona visa paniro į krizę, į tai buvo atsakyta ne narystės korsetų atlaisvinimu, o dar stipresniu jų suveržimu – liaudies suverenumas buvo tiesiog įspūdingai apribotas 2012 m. Fiskalinio stabilumo sutartimi[13]. Ji numatė, kad išoriniai Sąjungos apribojimai Vokietijos paliepimu būtų pirmą kartą įrašyti į valstybių narių konstitucijas, o jų metinius biudžetus, tradiciškai esančius valstybinės politikos centre, ėmė atvirai stebėti ir patarimus jiems teikti pasiuntiniai iš Briuselio.

Nors tam tikros trinties tokiuose vizituose išvengti sunku, Briuselio pasiuntinių atstovaujama drausmė didžiąja dalimi priimama kaip natūrali dalykų būklė. „Valstybėms narėms euro zona yra ne tik valiutos sąjunga, bet ir kolektyvinio makroekonominės politikos koordinavimo struktūra, kuriai jos visos priklauso ir kuri gausybe atžvilgių yra tapusi neatskiriama jų, kaip valstybių narių, tapatybių ir interesų dalimi“, – rašo Bickertonas. Ne paskutinėje vietoje atsiduria ir šios struktūros funkcija saugoti valstybes nares nuo galimų protestų, nes ekspertų komitetų sprendimai – ratifikuojami ministrų susirinkimuose, paskelbiami vyriausybių vadovų ir piliečiams tėvynėse pristatomi kaip fait accompli[14]– jau yra tapę norma. Šiuose procesuose iš kitų politinių struktūrų ES išsiskiria išankstine nuostata, kad viskas turi vykti visuotiniu sutarimu, ir iš to kylančiomis elgesio normomis, formuojančiomis jos gyvybinės veiklos pobūdį. Pasiuntiniai iš įvairių valstybių Briuselyje susitinka aptarti klausimų tomis temomis, kurios yra jų specializacija, – taip susikuria kolektyvo dvasia ir profesinis tapatinimasis su techniniu šių diskusijų aspektu, palaikantys sistemą, sumodeliuotą taip, kad joje neliktų vietos netikėtai viešajai diskusijai ar politiniams nesutarimams. Ta pati tendencija galioja ir kylant aukštyn – specializuotuose susirinkimuose priimti sprendimai perduodami Ministrų Tarybai, o kai reikia – ir pačiai Europos Vadovų Tarybai, o čia sprendimų priėmimo procesą papuošia šeimyniškos bendros nuotraukos ir vienu balsu skaitomi komunikatai. Visuotinio sutarimo imperatyvas yra viskas. Bickertono išvada: „Iš to aišku, kodėl ES politinių sprendimų priėmimas toks slaptas ir kodėl jam taip trūksta to, kas nacionalinio lygmens politiniame gyvenime yra elementaru“, – t. y. atviro ir normalaus konflikto.

Struktūriškai Bickertonui valstybių narių modelis atrodo „trapi ir prieštaringa“ socialinė forma, tuo pat metu ir galinga, kai reikia suteikti šalių vyriausybėms imunitetą nuo vietinio politinio spaudimo, ir silpna, nes toli gražu neturi tokių stiprių šaknų, kokias klasikinei tautinei valstybei suteikia vertikalūs ryšiai tarp valdžios ir gyventojų. Iš jos kylanti nacionalinės politikos forma, dažnai laikoma konfliktu tarp valdančiosios technokratijos ir opozicinio populizmo, iš tikrųjų panašesnė į piktybinę jų kombinaciją – valstybių vadovai arba derina populistinę poziciją imigracijos klausimais su technokratiniu požiūriu į ekonomiką, kaip Sarkozy, arba, kaip Blairas, bando rodytis tuo pat metu ir pragmatiškais vadybininkais, ir geriausiais „paprasto žmogaus“ draugais; naujausia šio kokteilio versija – Emmanuelis Macronas. Seklus elito įsipareigojimas piliečiams, kuriems jis neva atstovauja, neišvengiamai paskatina solidarumo jausmą Sąjungos lyderių klube, į kurį renkamasi daugmaž kas du mėnesius. Tačiau, pabrėžia Bickertonas, ir tokia bičiulystė nėra itin saugi užuovėja. Vertinant istoriškai, valstybių narių modelis yra „tvirta, bet tuščiavidurė valstybės forma“.

Christopheris Bickertonas. Kembridžo universiteto nuotr.

Nepaisant to, instituciniu požiūriu ji nuolat uoliai pildoma. 2017 m. Europos Vadovų Taryba savo kas du mėnesius vykstantiems susitikimams gavo naują, simbolikos kupiną pastatą – žibinto formos, kad skleistų šiltą ten vykstančių pasitarimų šviesą; sutvirtintą margaspalvėmis konstrukcijomis, kad parodytų įvairovę tautų, kurias šis žibintas apšviečia. Čia renkasi valstybių ir vyriausybių vadovai, Komisijos ir pačios Vadovų Tarybos pirmininkai. Juos savo ruožtu supa Euro grupė – kas mėnesį susitinkantys euro zonos finansų ministrai, kurių pirmininkas kartais kviečiamas dalyvauti ir Vadovų Taryboje, taip pat kaip ir aukščiausias (kur kas mažiau svarbios) ES bendros užsienio ir saugumo politikos pareigūnas. Nors Vadovų Taryba ir yra aukščiausia politinė Sąjungos valdžia, pati ji teisės aktų neleidžia: šie žemesnio rango reikalai patikėti po Vadovų Taryba veikiančioms trilogo derybų grupėms. Ji užsiima didžiųjų Sąjungos klausimų sprendimu: iš esmės, krizių valdymu, sutarčių peržiūrėjimu ir užsienio politika. T. y. neatidėliotinomis ekonominėmis ir „saugumo“ (skaityti: pabėgėlių) problemomis; konstituciniais klausimais (žodis „konstitucija“ buvo išbrauktas iš Lisabonos sutarties, bet juo vadinamas dalykas liko); santykiais su kitomis galingomis valstybėmis (ir ES periferija, kurioje vyksta užsitęsusi plėtra į Balkanus). Iš čia ir ataidi „užkulisiniai trimitai“, kviečiantys į narsius „žygius“ van Middelaaro pasakose apie Sąjungą. Tarp jų garsiausi: nepaklusniosios Graikijos sutramdymas; Turkijos paperkamumo išnaudojimas; taiklus atkirtis į Konstitucijos projekto atmetimą, pataisant Lisabonos sutartį taip, kad ji nepakistų; bausmė Rusijai už aneksiją ir bausmė Britanijai už dezertyravimą.

Teoriškai silpnoji Vadovų Tarybos Chefsachen[15] jurisdikcijos grandis yra ekonomika, nes EVT nepavaldus ECB, kurio nepriklausomybė – absoliuti, o galia Sąjungos ekonomikoms – neprilygstama. Praktiškai neformalų ryšininkų vaidmenį atlieka Euro grupė: Banko atstovas dalyvauja jos posėdžiuose, kurie yra netgi slaptesni nei pačios Vadovų Tarybos – iš dalies ir būtent dėl šio atstovo dalyvavimo, kuris gali suteršti Banko nepriklausomybės įvaizdį, todėl jį reikia apgaubti paslapties šydu. Kaip savo trumpos tarnybos Euro grupėje metu pastebėjo Varoufakis, dėl išsilavinimo ir požiūrio panašumų finansų ministrai paprastai būna gana bendraminčiai. Nesutarimai kur kas dažnesni Vadovų Taryboje. Prieš jos posėdžius dalyviai gali išsakyti kontroversiškas pozicijas, o per juos ir po jų apie nuomonių susikirtimus, ginčų laimėtojus ir pralaimėtojus praneša – paprastai prastos kokybės trumpais garso įrašais, nutekintais žiniasklaidai, – tik slapti informantai, kai jiems tai pasirodo patogu. Vis dėlto apie pačią posėdžių eigą visuomenė nesužino beveik nieko; po posėdžių beveik visuomet apie sprendimus pranešama nem con[16], kaip ir priimta visose ES institucijose.

Vadovų Tarybos atveju tokių vienbalsiškumo demonstravimų reikalauja ne tik įprasta Europos politinės klasės omerta. Už jų slypi ir tiesa, nepatogiai prieštaraujanti šios klasės kompozicijos formalumams, pagal kuriuos visos valstybės narės popieriuje yra lygios ir gali blokuoti sprendimus, kurie, jų įsitikinimu, prieštarauja jų nacionaliniams interesams. Realybėje, žinoma, šalys smarkiai skiriasi populiacijų dydžiais – nuo pusės milijono iki aštuoniasdešimt – ir dvi didžiausios bei galingiausios šalys, Vokietija ir Prancūzija, de facto vadovauja paradui. Iš jų dviejų, kadaise de Gaulle’io ir Adenauerio rankomis pasirašiusių vienybės sutartį, Vokietija šiuo metu yra ekonomiškai stipresnė ir didesnė. Vis dėlto, nors šis pranašumas ir daro ją primus inter pares[17], jos viršenybė ir santykinai didesnis svoris euro zonoje pernelyg riboti, kad būtų galima skelbti ją hegemone, kaip kartais daro drąsesni vokiečių teoretikai. Prancūzija išlieka stipresnė kariniu atžvilgiu ir labiau patyrusi diplomatiniu, tad šiame santykyje abi šalys viena nuo kitos priklauso po lygiai. Kadangi jos ne visuomet sutaria, o kai sutaria, ne visuomet primeta savo valią kitoms, tai nėra taip, kad kiekvienas Vadovų Tarybos sprendimas būtų tiesioginė jų valios išraiška. Viskas kiek paprasčiau: nereikia net kalbėti apie kokią nors veto teisę, nes priimti sprendimą, kuris joms neįtiktų, paprasčiausiai nėra šansų, o bet kuris pasiūlymas, dėl kurio jos suvienija jėgas, blogiausiu atveju bus paredaguotas gramatiškai, bet likę du tuzinai valstybių Vadovų Taryboje jam tikrai nesipriešins. Mastrichto sutartis buvo pakto tarp Mitterrand’o ir Kohlio vaisius; Lisabonos – tarp Merkel ir Sarkozy; dabartinis COVID-19 paketas – tarp Macrono ir Merkel. Kiekvienu atveju Berlynas ir Paryžius rodė nesustabdomą iniciatyvą. Kiekvienu atveju mažesniųjų valstybių reikalavimu buvo pakoreguotos kai kurios sutarčių detalės, bet bendra jų kryptis išliko nepakitusi.

Vienintelis atvejis, kai reikšmingam Vokietijos ir Prancūzijos pasiūlymui buvo atkakliai pasipriešinta – 2011 m. Britanijos veto Fiskalinio stabilumo sutarčiai, – nušvietė realią Europos galios struktūrą. Berlynas ir Paryžius nieko nelaukė ir Vadovų Tarybą apėjo pasinaudodami tarptautiniu dokumentu už ES teisės ribų – Sutartimi dėl stabilumo, koordinavimo ir valdysenos, kurią klusniai pasirašė visos valstybės narės, išskyrus Jungtinę Karalystę. Rezultatas galiausiai buvo lygiai toks pats. Cameronui beliko skųstis, kad Merkel ir Hollande’as neturi pakankamai gėdos net slapukauti ir sutartį rengia tiesiog Briuselyje, Sąjungos būstinėse. Pamoka išmokta: jei ir po „Brexito“ dvi Europos hegemonės susidurtų su panašiu ožiavimusi joms svarbiais klausimais, jos gali atsakyti dvišale (arba daugiašale) tarptautine sutartimi, taip apibėgdamos naujai iškilusią kliūtį. Vargu ar sutapimas, kad Jeanas-Claude’as Pirisas[18] savo 2012 m. knygą „Europos ateitis“ (The Future of Europe) baigia aiškinimu, kokios patogios ir vaisingos gali būti tokios „papildomos“ sutartys. Šiaip ar taip, dabar, Britanijai pasitraukus, tokios priemonės neatrodo ir labai reikalingos. Šio vieno vienintelio išskirtinio fakto užtenka, kad būtų galima suprasti Prancūzijos ir Vokietijos dueto požiūrį ir galią. Nuo įkūrimo 2010 m. Europos Vadovų Tarybai yra vadovavę trys pirmininkai. Iš jų du buvo iš Belgijos – šalies, sudarančios vos daugiau nei 2 proc. Sąjungos populiacijos. Kodėl? Todėl, kad niekuo neišsiskiriančiais politikais iš mažos valstybėlės, patogiai įsiterpusios tarp Prancūzijos ir Vokietijos, galima pasitikėti – jie nešokinės nė prieš vieną iš jų ir padės įgyvendinti gerus abiejų ketinimus.

Dažnai sakoma, kad ES institucijų ansamblis kaip politinė struktūra yra sui generis[19], kad šį darinį lengviau apibrėžti negatyviai nei pozityviai. Akivaizdu, kad tai nėra parlamentinė demokratija, nes čia nėra skirties tarp valdančiosios daugumos ir opozicijos, vyriausybę siekiančių formuoti partijų konkurencijos bei atskaitomybės rinkėjams. Čia nesama nei atskirtų vykdomosios ir įstatymų leidžiamosios valdžių, kaip Amerikoje, nei jungties tarp jų, kaip Britanijoje ar žemyninėje Europoje, kur vykdomąją valdžią įgalina išrinkta įstatymų leidžiamoji valdžia, kuriai pirmoji lieka atskaitinga. Veikiau jau atvirkščiai: nerenkama vykdomoji valdžia čia monopolizavusi įstatymų leidimo iniciatyvą, o teisminė valdžia, pati sau suteikusi nepriklausomybę nuo bet kokio konstitucinio audito ar kontrolės, priima verdiktus, kurių beveik nebeįmanoma pakoreguoti, nepaisant net ir jų atitikties ar neatitikties sutartims, kuriomis jie nominaliai remiasi. Pagrindinė Sąjungos procedūrų taisyklė, nesvarbu, kas joms vadovauja – teisėjai, bankininkai, biurokratai, deputatai ar ministrai pirmininkai, yra slaptumas (kai tik jis įmanomas), o jų rezultatas – vienbalsiškumas.

Pasak Giandomenico Majonės, įžvalgiausio tarp liberalių jos kritikų, pasaulyje, kuriame egzistuoja Sąjunga, „demokratinės politikos kalba suprantama sunkiai“. Jis pažymi, kad tokia santvarka šiuolaikinėje konstitucinėje istorijoje unikali, nes „jos modelis – ne Atėnai, o Sparta, kur piliečių susirinkimas balsavimu priimdavo arba atmesdavo Seniūnų Tarybos pasiūlymus, bet pats įstatymų projektų siūlyti negalėjo“. Sąjungos elito politinė kultūra primena europietiškąją restauraciją ir jos įpėdinius prieš XIX a. įvykdytas balsavimo teisės reformas, „laikus, kai politika iš esmės buvo laikoma ministrų kabinetų, diplomatų ir aukščiausio rango biurokratų monopoliu“. Protinis ir institucinis senojo režimo Europos habitus[20] tebegyvuoja „neva postmodernioje ES valdysenos sistemoje“. Trumpai tariant, Sąjungos santvarka yra oligarchija.

Istorijoje pasikaustę skaitytojai galėtų atsakyti: taip, bet restauracija Europai atnešė keturiasdešimt metų, o atlaidžiau žiūrint – ir visą amžių taikos. Argi Europos integracijai, kad ir kokia nedemokratiška būtų jos struktūra, jau tris ketvirčius amžiaus nepavyksta išlaikyti būtent taikos, ypač turint omenyje brolžudiškus 1914 ir 1939 m. karus? Tikriausiai joks kitas teiginys nėra taip atkakliai kartojamas oficialiuose ES tikėjimo išpažinimuose, kaip šis, o judėjimai, drįstantys kvestionuoti Sąjungą, dažnai būna smerkiami kaip būsimų karų užkrato nešiotojai. Tiesą sakant, pavojui, kad po 1945 m. atsinaujins kariniai veiksmai tarp Vokietijos ir Prancūzijos ar bet kurių kitų dviejų Vakarų Europos šalių, kelią užkirto Šaltasis karas, visą šį regioną pavertęs Amerikos protektoratu. Karinius konfliktus istorijos kapinynuose saugiai užmigdė NATO, o ne Europos ekonominė bendrija. Kaip kadaise kandžiai pakomentavo Albertas Hirschmanas[21]: „Su savo plačiai išreklamuota misija užtikrinti, kad nebevyktų karai tarp didžiųjų Vakarų Europos šalių, Europos Bendrija šiek tiek pavėlavo į istorijos traukinį.“ Sąjunga buvo veikiau ne Pax Americana motina, o išlaikytinė ir pirmąjį Europos taikdarės išbandymą patyrė jau po Šaltojo karo. Jos nesėkmė buvo stulbinanti – karo Balkanuose ne tik nebuvo išvengta, jis dar buvo ir pakurstytas: Vokietija parėmė Slovėnijos atsiskyrimą nuo Jugoslavijos, po jo ir buvo paleisti pirmieji ilgamečių pragaištingų karų šūviai, o ES, įtraukta į Helmuto Kohlio pradėtas intrigas, pasirodė negebanti jų nei sustabdyti, nei suvaldyti. Galiausiai ir vėl Vašingtonas, o ne Briuselis sprendė regiono likimą. Net ir didysis istorinis pasiekimas, Sąjungos plėtra į Rytus, priimant buvusias Varšuvos pakto organizacijos nares, sekė JAV pėdsakais – Rytų Europos šalys pirma įstojo į NATO, o tik tada į ES.

Dar vienas point d’honneur[22] Sąjungos viešųjų ryšių arsenale – žmogaus teisės. Europos Taryba, kuriai priklauso ir dvidešimt ne ES narių, įskaitant Rusiją, Turkiją, Gruziją ir Azerbaidžaną, Žmogaus teisių konvenciją paskelbė ir teismą jos nuostatams ginti įsteigė dar 1953 m. – kad ir kaip norėtų pasisavinti ET vėliavą, ES šiuos nuostatus iš esmės tik pakartojo savo 2000 m. Pagrindinių teisių chartijoje. Kaip visada, teisių paskelbimas nereiškia jų užtikrinimo. Policijos smurtas ES iš tikrųjų toli gražu ne toks įprastas kaip JAV, kurių kalėjimuose, be to, kur kas daugiau kalinių sėdi kur kas prastesnėmis sąlygomis. Tačiau tai vargiai galima laikyti išskirtiniu ES pasiekimu – panašiai yra ir Kanadoje bei Vakarų Europos šalyse, nepriklausančiose Sąjungai. Be to, Amerikai paprašius pagalbos tardant savo kalinius, ES narės sutiko prisidėti prie nelegalių grobimų ir pasirūpino, kad Sąjungos teritorijoje atsirastų kankinimo kamerų – šiuos įkalčius Europos Tarybai pateikė ir pasmerkė prokuroras iš Šveicarijos, bet ES nepajudino nė piršto, kad kaltininkai būtų patraukti atsakomybėn. Kai Chartiją pažeidžia vyriausybės, kurių ES nemėgsta, Sąjunga grasina sankcijomis, kaip dabar Vengrijai ir Lenkijai. Kai nusikalsta vyriausybės, su kuriomis norisi palaikyti šiltus santykius, ES į tai pažiūri pro pirštus arba ieško būdų pažeidimus pateisinti, net kai pastarieji kur kas sunkesni – pvz., ilgalaikė karinė Sąjungos teritorijos okupacija ir etniniai valymai Šiaurės Kipre; arba, tuo labiau, įvykiai Izraelyje, kurį ankstyvaisiais savo gyvavimo laikais Bendrija kvietė apsvarstyti prisijungimo galimybę, o neseniai pirmasis Sąjungos vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams pavadino „garbės nariu“. Kai kalba pasisuka apie pabėgėlius, Europos nežmoniškumo įrodymai Egėjo jūroje ir Libijoje yra akivaizdūs. Migracija jau yra didžiąja dalimi tapusi saugumo politikos klausimu.

Viduržemio jūros pakrantė. Jim Black nuotr.

Kitas svarbus terminas ES žodyne, „solidarumas“, nurodo į du jos įvaizdžio bruožus. Pirmasis – struktūriniai ir sanglaudos fondai, sudarantys 30 proc. Komisijos biudžeto ir paskirstomi transporto, aplinkosaugos ir kitiems projektams skurdesnėse Sąjungos šalyse ir regionuose. Nors jų lėšos ne visuomet panaudojamos tinkamai, šie fondai atlieka tikrą perskirstomąją funkciją ir istoriškai yra daug prisidėję prie didžiausių gavėjų – Ispanijos, Graikijos, Portugalijos ir Airijos – raidos. Dar masyvesnė yra Bendroji žemės ūkio politika, paskirstanti virš 40 proc. biudžeto; ji veikia regresyviai – didysis pinigų kapšas atitenka turtingiausiems ūkininkams, dažniausiai įsikūrusiems Prancūzijoje, nors riebiausias laimės paukštes sugebėję pagriebti Britanijos žemvaldžiai milijonieriai. Sudėjus kartu, abiejų išmokų rūšių poveikis lygybei tikriausiai būtų neutralus, o gal ir neigiamas. Antroji „solidarumo“ reikšmė nurodo į Europos „socialinę politiką“ – plačiai apibrėžiamą kaip teisinės priemonės, skirtos apsaugoti darbuotojus ir jų šeimas bei nepasiturinčiuosius apskritai nuo rinkos užgaidų. Wolfgangas Streeckas yra atsekęs šių priemonių raidą nuo 7-ojo dešimtmečio iki šių dienų. Pirmaisiais bandymais norėta pakoreguoti kapitalo ir darbo jėgos santykį, skatinant „pramoninę kodeterminaciją“, t. y. suteikiant darbuotojams ir jų atstovams galimybę dalyvauti įmonių valdybose; verslas tam priešinosi. Vredelingo direktyva, turėjusi suteikti šioms viltims realią formą, buvo apleista po Suvestinio Europos akto priėmimo, o į pirmą planą iškilo darbų saugos bei lygių galimybių klausimai.

Delors’o reikalavimu, išreiškiant Socialinės Europos poreikį, Mastrichte įsteigtą Pinigų sąjungą papildė gretutinių ir papildomų sutarties sąlygų brūzgyne pasiklydusi Socialinė chartija, žadėjusi daugiau teisių darbuotojams; Britanija atsisakė ją pasirašyti. Iš šios mažos simbolinės detalės buvo tiek nedaug naudos, kad, pažymi Streeckas, net ir ją ratifikavus naujųjų leiboristų vyriausybei, „tai nė kiek nesustabdė nelygybės augimo, kolektyvinės derybinės galios nykimo ir darbo sąlygų prastėjimo Jungtinėje Karalystėje ateinančiais metais“. Visoje ES šie metai pasižymėjo sėkmingomis verslo atakomis prieš viešąsias paslaugas, prisidengiant konkurencijos įstatymais, ir vienas po kito suduotais negailestingais Teisingumo Teismo smūgiais profsąjungų teisėms. 2017 m. paskelbtas Europos socialinių teisių ramstis neištaisė šios tendencijos – visoms labai skirtingoms valstybėms narėms skirtas vienas įsakymų rinkinys didžiąja dalimi liko paprasčiausiu popieriumi. Pasak Streecko, viešosiose ir akademinėse diskusijose Socialinė Europa minima vis rečiau, mat ES vis labiau matoma pirmiausia kaip įrankis „pasaulinei taikai, žmogaus teisėms ir nuosaikiam tonui užtikrinti, o ne kaip alternatyva nežabotam kapitalizmui“. Jo išvada: „Tapo aišku, kad 8-ajame dešimtmetyje prasidėjęs supranacionalinės Europos gerovės valstybės projektas, brėžęs politines „Europos socialinio modelio“ ribas, pasibaigė.“

O kaip tada dėl Europos ekonomikos augimo? Nuo 1900 iki 1950 m. Vakarų Europos BVP augo maždaug po 2 proc. per metus, o nuo 1950 iki 1973 m. fiksuoti šuoliai net po 5 proc. per metus – beprecedentis augimo greitis regiono istorijoje. Tačiau kiek prie to prisidėjo integracija? Tais laikais Vakarų Vokietijos ir Italijos ekonomika augo po 5 proc. per metus, Prancūzijos – po 4 proc., Belgijos – po 3,5 proc., o Nyderlandų – po 3,4 proc. Vis dėlto už Europos anglių ir plieno bendrijos (EAPB) bei Europos ekonominės bendrijos (EEB) ribų buvusios Austrijos ekonomika per metus vidutiniškai augo po 4,9 proc., Ispanijos – po 5,8 proc., Portugalijos – po 5,9 proc., o Graikijos – po 6,2 proc. Svarbius vaidmenis čia vaidino tiek iš prieškario užsilikusi paklausa, tiek valstybės kišimasis į ekonomiką, tiek tarptautinis bendradarbiavimas. Turint omenyje, kad ekonomikos bumas prasidėjo dešimt metų iki EEB įsteigimo, aiškinti tokį greitą augimą vien integracijos poveikiu neišeina. EEB poveikis šiam bumui niekada nebuvo ir iki šiol nėra pakankamai ištirtas. Jei jis apskritai egzistavo, tai aptariamaisiais metais galėjo būti nedidelis arba netgi neigiamas. Istoriko Kirano Klauso Patelio vertinimu, tuo metu nebuvo „beveik jokio viešo spaudimo pateikti aiškius duomenis apie integracijos proceso ekonominius pasiekimus“. Bendrija šiame savo gyvavimo etape dar nebuvo tokia neoliberali, kaip kartais ją vaizduoja vėlesni šaltiniai. Nors 7-ojo dešimtmečio konkurencijos politiką ir formavo vokiečių ordoliberalai, jų įtaka vis dar buvo juntama tik tam tikrose sferose ir nepaveikė didžiosios dalies biudžeto, kuriame daugiausia dėmesio skirta jų taip nekenčiamiems Prancūzijos ūkininkams. Struktūriniu požiūriu Europos integracija „jau gimė technokratiška“, tokia ji ir išliko. Bendrijos piliečiai ją suvokė, Patelio žodžiais tariant, kaip „adiaforą“: stoikų filosofija taip vadino „materiją, neturinčią nei moralinių stiprybių, nei silpnybių“. Liaudies abejingumo Bendrijai lygį gerai parodo 7-ojo dešimtmečio pabaigoje atlikta apklausa: tik 36 proc. jos gyventojų sugebėjo teisingai nurodyti visas šešias EEB valstybes nares.

Kaip sekėsi euro zonai po 1973 m.? 2000 m. Europos Vadovų Tarybos priimta Lisabonos strategija žadėjo, kad produktyvumas per metus augs po 4 proc., daugmaž dvigubai greičiau nei JAV. Realybėje jis augo tarp 0,5 ir 1 proc. per metus. Apskritai plėtra vyko taip, kaip parodyta šioje lentelėje:

BVP augimas euro zonoje

Metai Vidutinis BVP augimas, proc.
1973–1979 2,7
1984–1994 2,5
1994–1998 2,3
1999–2003 2,1
2004–2008 1,8
2012–2019 1,2

 

Kitaip tariant, nuolatinis lėtėjimas nuo pat 1973 m., net ir prieš 2020 m. griūtį, kai per pirmus šešis metų mėnesius BVP smuko 15,7 proc. Kalbant apie integracijos indėlį, Barry Eichengreenas ir Andreasas Boltho – du ekonomistai, pasišventę Europos vienybės privalumų šlovinimui, – 2008 m. straipsnyje teigia, kad, žvelgiant į visą ilgą laikotarpį nuo EAPB iki Ekonominės ir pinigų sąjungos (EPS), „europiečių pajamos be ES šiandien būtų maždaug 5 proc. mažesnės“. Sunku būtų tai laikyti didingu pasiekimu. Prekyba tarp ES valstybių narių nuo EPS įsteigimo taip pat neišaugo – nepagrįstai aukštas euro kursas reiškia geras sąlygas importui iš JAV, Kinijos ir kitų šalių bei nukreipia prekybą į ES išorę. Bendriau žiūrint, socioekonominė ir geopolitinė penkiolikos Sąjungos narių įvairovė 1995 m., dar labiau prasiplėtusi per ateinantį dešimtmetį prisijungus dar dvylikai, reiškė vis mažesnes galimybes priimti bendrus Pareto optimumo[23] siekiančius sprendimus. Plėtra į Rytus Delors’o įsivaizduotą „Socialinės Europos“ idealą padarė kone nepasiekiamą, nes vidutinės vienos naujosios Sąjungos narės pajamos sudarė vos 40 proc. vidutinių vienos iš penkiolikos Vakarų Europos valstybių pajamų. ES neturėjo išteklių tokiam atotrūkiui panaikinti.

Kontrastas tarp Vakarų ir Rytų nėra vienintelė opa Sąjungos kūne. Bolkesteinas[24], dešinysis, bendrai valiutai diagnozavo įgimtą ydą. 2012 m. klausytojų auditorijai jis sakė: „Jos pražūtinga silpnybė – bandymas įtikti dviem šalių grupėms, smarkiai besiskiriančioms savo ekonomine kultūra: Šiaurės šalims, kurios gerbia tvarką ir taisykles, ir Viduržemio jūros šalims, kurios ekonomines problemas bando spręsti politiškai. Pirmoji grupė – Vokietija, Nyderlandai, Suomija ir kitos – norėjo tvirtybės [solidity]; antroji grupė norėjo solidarumo [solidarity], t. y. svetimų pinigų. [Auditorija juokiasi; Bolkesteinas nesijuokia] Tai negalėjo gerai baigtis, ir nesibaigė. Hermanas Van Rompuy[25] teisingai pavadino eurą migdomųjų tablete: Viduržemio jūros šalys gavo progą mėgautis dirbtinai žemomis palūkanų normomis, ką jos nesivaržydamos ir darė, svajodamos apie dolce far niente[26]“

Clausui Offei[27], kairiajam, akivaizdu, kad „Europos demokratiniam kapitalizmui euras atnešė daugiau kapitalizmo ir mažiau demokratijos“ – euras atskyrė finansines rinkas nuo valstybių ir padarė pastarąsias pažeidžiamas rinkų nepastovumo; šią sistemą Offė kritikuoja ne ką menkiau nei Bolkesteinas, tik dėl kitų priežasčių. „Europos Centrinio Banko (ECB) valdomas euras smarkiai besiskiriančioms ekonomikoms, esančioms skirtingose verslo ciklo stadijose, primeta pernelyg generalizuotą monetarinę politiką. Vietoj „vieno sprendimo visiems“ atsiduriame situacijoje, kurioje galioja „vienas sprendimas niekam“, nes ši monetarinė politika instituciškai negeba reaguoti į skirtingų šalių ir jų situacijų specifiką.“ Vos lyg tarp kitko tai pasakęs, Offė rimtu tonu atsiima savo žodžius. Yra viena šalis, kuriai ši formulė negalioja – jo paties tėvynė. Turint omenyje milžinišką naudą, kurią Vokietijai duoda euras, rašo Offė, „bet kuri sveiko proto Vokietijos vyriausybė darys viską, ką tik gali, kad bendra valiuta išliktų nepažeista ir iš euro klubo nepasitrauktų nė viena narė. Nes bendra valiuta Vokietijos vyriausybei leidžia gyventi idealiame pasaulyje, kuriame malonumų niekad nelydi atgaila, t. y. eksporto perteklius nepabrangina nacionalinės valiutos – ir todėl gali tęstis amžinai.“

Kitoje šio santykio pusėje, žinoma, reikalai visai kitokie. Valstybės Pietuose ir Rytuose moka atitinkamą kainą už nelygiai sudėliotą valiutos sąjungą, kurios atšaukti dabar nebeįmanoma. Nors „euro įvedimas iš esmės ydingoje valiutų zonoje ir buvo didžiulė klaida, tokia pati klaida dabar jau būtų ir paprastas tos klaidos ištaisymas“, nes euro zonos išformavimas „prilygtų ekonominio ir politinio regreso cunamiui“. Taigi, Europa atsidūrė „spąstuose“ – ji negali judėti nei pirmyn, nei atgal.

Euro įvedimo iškilmės Lietuvoje. Delfi stopkadras

Fritzas Scharpfas[28], kuriuo Offė iš dalies remiasi, ne toks kategoriškas. 2015 m. jis priėjo išvadą, kad ES sprendimas gelbėti bendrą valiutą, o ne jos atsisakyti sukūrė ekonomiškai represyvų, politiškai autoritarinį ir neįtikėtinai kontrproduktyvų euro režimą. Oficialus politikos kursas, privertęs į bėdą patekusias valstybes nares imtis griežtų fiskalinio taupymo priemonių ir vidaus devalvacijos, taip mažinant darbo jėgos kainą bei perkeliant šią pareigą – nuolatinį spaudimą mažinti algas, socialines ir viešąsias išlaidas – ir kaimynėms, buvo „visiškai be demokratinio legitimumo pėdsakų“. Scharpfo tvirtinimu, ateityje didelė dalis Bendrijos teisyno[29] turės būti dekonstitucionalizuota ir grąžinta įstatymų leidžiamajai valdžiai įprastai peržiūrėti bei persvarstyti. 2015 m. joks atsakingas politikas nebūtų laikęs tokios galimybės įmanoma. Tačiau jei sistemą sukrėstų dar vienas šokas, prilygstantis pasaulinei finansų krizei, Europos demokratiją tektų imtis atstatyti nuo pamatų – pradedant nuo apribojimų rinkos kišimuisi į ją tiek valstybiniu, tiek viršvalstybiniu lygmenimis.

Paskutinį ir niūriausią žodį čia taria Dani Rodrikas[30]. Galbūt artimiausia istorinė analogija šių dienų eurui yra aukso standarto versija, egzistavusi iki Pirmojo pasaulinio karo, kai dar nebuvo nei šiuolaikinės gerovės valstybės, nei verslo ciklą stabdančių politinių priemonių? Abu pastarieji elementai šiais laikais egzistuoja ir apsunkina Sąjungos darbą. Ar įmanoma laimingai suderinti demokratiją, suverenumą ir globalizaciją? Deja, demokratiška visos ES valdymo sistema neegzistuoja, o prieš 2008 m. krizę įvykdytos reformos – bankų sąjunga, griežtesnė fiskalinės politikos priežiūra – Sąjungą pastūmėjo technokratijos link, nutolino nuo Europos elektorato ir sumažino atskaitomybę jam. Amerikos pavyzdys rodo, kad Europos elitas turi pasirinkti – politinė sąjunga paaukojant nacionalinį suverenumą ar nacionalinis suverenumas paaukojant politinę sąjungą. Tarpiniai sprendimai – truputį demokratijos nacionaliniu lygmeniu, dar truputį ES lygmeniu – nesuveiks. Rodriko išvada – realiai gali būti truputį per vėlu rinktis pirmąjį kelią ir tikėtis, kad galiausiai Europos federacijoje atsiras ir jai būdingas Europos demas. Jei tai tiesa, sunku įsivaizduoti, kaip bendra valiuta galėtų taikiai egzistuoti gausybėje atskirų demokratinių politinių bendruomenių. Geresnis sprendimas būtų atsisakyti vilties, kad vieną dieną ekonominė sąjunga pasirodys suderinama su tokia demokratija, kokia tuomet egzistuos, ir užduoti kitą klausimą – kokio lygio ekonominė integracija yra vis dar suderinama su tokia demokratija, kokia egzistuoja dabar.

Taigi, bendrame ES pasirodyme nuo Mastrichto sutarties iki dabar rasti gerųjų savybių nėra lengva. Tarptautinė taika, žmogaus teisės, socialinis solidarumas, ekonominis augimas – šios lentynos bemaž tuščios. Nors, pasakytų gerbėjai, ne visiškai. Yra du akivaizdūs ES pasiekimai, kurie iš tikrųjų veikia kasdienius daugelio jos piliečių gyvenimus. Pirmasis – galimybė patogiai, nerodant paso keliauti Šengeno zonoje, kuriai vis dar nepriklauso ES narės Bulgarija, Rumunija, Kroatija, Kipras ir Airija, bet priklauso ne narės Islandija, Norvegija, Lichtenšteinas ir Šveicarija. Antrasis – produktų įvairovė prekybos centrų lentynose, suvienytos rinkos pasekmė; Sąjunga į savo piliečius žvelgia labiau kaip į vartotojus nei kaip į politinius subjektus. Šių patogumų, tegul ir ne itin svarbių, praradimas sukeltų nepasitenkinimą; įprotis – galinga jėga žmonių tarpusavio reikaluose. Be to, šiame amžiuje mažesni ir politiniai beveik visų išsivysčiusių visuomenių lūkesčiai. Savęs pačios reklama, kuriai Sąjunga kasmet išleidžia krūvas eurų, tarp jos gyventojų gal ir nesukelia aktyvaus susižavėjimo, bet užtikrina abejingus linkčiojimus galva, kurių ES tikslams ir pakanka. Daug svarbesnis apsauginis sluoksnis čia yra nežinios baimė.


[1] Kitoje nei Europos Komisija ir Europos Parlamentas, apie kurių galias ir prerogatyvas pasakojama antrojoje dalyje (čia ir toliau – vert. past.).

[2] Ekonominės ir pinigų sąjungos komitetas, Europos Vadovų Tarybos įsteigtas 1988 m.; jam vadovavo tuometinis Europos Komisijos pirmininkas Jacques’as Delors’as.

[3] Angl. quantitative easing – finansų politikos priemonė, kai centrinis bankas ima pirkti vyriausybės arba privačių bankų vertybinius popierius, taip padidindamas pinigų kiekį ekonomikoje. Dėl to atpinga paskolos ir kyla infliacija.

[4] Paskutinis karaliaus žodis (lot.).

[5] Vokietijos Konstitucinis Teismas, pažodžiui – „Sąjungos konstitucijos teismas“.

[6] Valdžia (vok.).

[7] Pažodžiui: „Priimtas įstatymas, rasta apgaulė / skylė“; lietuviškas atitikmuo: „Kiekvienam įstatymui yra apstatymas.“

[8] Daugiausia amerikiečių ekonomistų išdėstyta ir palaikyta ekonominė doktrina, paremta prielaida, kad žmonėms rūpi tik pinigai ir sava nauda, todėl reikia sukurti mechanizmus, kurie šiuos siekius panaudotų pelnui ir uždarbiui didinti: tam reikia mažinti biurokratiją, įvesti jos kontrolę ir riboti valdžios funkcijas.

[9] Charles’is Louis de Montesquieu (1689–1755) – prancūzų filosofas, teisininkas, istorikas. Suformulavo teisės ir politikos mokslų principus, apibrėžė tris valstybių santvarkos tipus ir trijų viena nuo kitos nepriklausomų valdžių sampratą.

[10] Jamesas Madisonas (1751–1836) – JAV teisininkas, plantatorius, vienas valstybės kūrėjų, pagrindinis JAV Konstitucijos autorius.

[11] Italijos ministras pirmininkas 1992–1993 ir 2000–2001 m.

[12] Išoriniais apribojimais (it.).

[13] Oficialus pavadinimas – Sutartis dėl stabilumo, koordinavimo ir valdysenos Ekonominėje ir pinigų sąjungoje. 2012 m. kovo 2 d. pasirašyta visų tuometinių ES valstybių narių, išskyrus Jungtinę Karalystę ir Čekiją (pastaroji ją ratifikavo 2019 m.).

[14] Pranc. „įvykęs faktas“ – įvykis ar situacija, kurios nebegalima pakeisti.

[15] Vok. „viršininko reikalai“ – aukščiausios svarbos reikalai.

[16] Lot. nemine contradicente („niekas neprieštarauja“) santrumpa, reiškianti vienbalsį sprendimą.

[17] Pirmas tarp lygių (lot.).

[18] Buvęs Europos Komisijos Teisės tarnybos generalinis direktorius.

[19] Lot. „savo pačios klasėje“, t. y. savita, tik su jai būdingomis savybėmis.

[20] Sociologijoje – socialiai įgyjamų įpročių, įgūdžių ir elgsenos visuma; būdas, kuriuo asmenys ir asmenų grupės suvokia juos supantį pasaulį ir sąveikauja su juo.

[21] Albertas Otto Hirschmanas (1915–2012) – žydų ekonomistas, politinės ekonomijos ir ideologijos kritikas, padėjęs daugeliui pabėgėlių iš nacių okupuotos Prancūzijos patekti į JAV.

[22] Pranc. „garbės taškas“ – kieno nors garbės ar sąžiningumo įrodymas.

[23] Pareto optimumas – ideali ekonominės sistemos būklė, geriausio įmanomo ekonominių išteklių paskirstymo kriterijus, XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje suformuluotas italų ekonomisto ir sociologo Vilfredo Pareto. Jam pasiekti būtinos trys sąlygos: optimalus prekių ir paslaugų paskirstymas vartotojams, optimalus ekonominių išteklių paskirstymas gamyboje ir optimalus prekių ir paslaugų gamybos mastas.

[24] Fritsas Bolkesteinas (g. 1933) – olandų politikas, Europos Komisijos vidaus rinkos komisaras 1999–2004 m.

[25] Hermanas Van Rompuy (g. 1947) – Belgijos ministras pirmininkas 2008–2009 m., Europos Vadovų Tarybos pirmininkas 2009–2014 m.

[26] Saldus nieko neveikimas (it.).

[27] Clausas Offė (g. 1940) – vokiečių politologas, sociologas, marksistas, Frankfurto mokyklos „antrosios kartos“ atstovas.

[28] Fritzas W. Scharpfas (g. 1935) – vokiečių politikos mokslininkas, jo specializacija – politinė ekonomija.

[29] Milžiniškos apimties dokumentas, dar žinomas kaip acquis communautaire, – ES galiojančių teisiškai privalomų ir neprivalomų taisyklių, principų, susitarimų, deklaracijų, rezoliucijų ir praktikos visuma; apie jį kiek plačiau – antrojoje šio vertimo dalyje.

[30] Dani Rodrikas (g. 1957) – turkų ekonomistas, Harvardo universiteto profesorius.


Pirmą kartą lietuviškai publikuota „Šiaurės Atėnuose“ 2021 m. kovo 26 ir birželio 9 d. Originalas – „London Review of Books“, t. 43, Nr. 1. Vertė Tomas Marcinkevičius.

Viršelio nuotrauka – posėdžių salė Europos Centrinio Banko būstinėje Frankfurte.

1 thought on “Vis glaudesnė sąjunga? (3): ECB, Vadovų Taryba ir euro zona

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *