Gegužės 1-osios ištakos siekia 1886 m. JAV darbininkų streikus ir protestus už 8 val. darbo dieną, k policija 6 ir sužeidė daugiau nei 200. Tai sukėlė solidarumo bangą iš kitų šalių dirbančiųjų organizacijų ir greitai egužės 1-oji tapo pasauline dirbančiųjų solidarumo diena, vėliau daugelyje šalių paskelbta laisvadieniu.
Lietuvoje iki šiol egužės 1-oji nebuvo masinių protestų diena ir dažnai prisimenama tik kaip „sovietinė šventė“. Keletas konservatorių 2010 m. netgi norėjo atimti šį laisvadienį, nes pas, šią dieną mažai kas švenčia ir „paprastai didžioji dalis dirbančiųjų žmonių parduotuvėse, kavinėse, restoranuose, viešajame transporte, ligoninėse, policijoje ir kitur dirba”. Nors ir be masinių protestų, šis pasiūlymas buvo ir net jei ši diena jums nėra laisvadienis, galite džiaugtis šventinę dieną mokamu dvigubu. Žinoma, jeigu jūsų darbdavys turi bent šiokios tokios pagarbos darbuotojų teisėms. O jei neturi – tai puiki diena pasikalbėti apie savo teises su kolegomis!
Šiais metais egužės 1-oji pirmą kartą organizuojama ne Socialdemokratų partijos, o Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos ir Gegužės 1-osios profesinės sąjungos. Šių eitynių tema gan plati, apglėbianti platų teisių spektrą: teis į orų atlyginim, prieinamas ir kokybiškas viešąsias paslaugas, lygų moterų ir vyrų darbo įvertinimą darbe ir namie, lygias teises užsieniečiams teis į miesto viešąsias erdves, nemokamą transportą ir aip šios iš pirmo žvilgsnio skirtingos teisės susijusios su dirbančiųjų teisėmis?
Į dirbančiųjų teises galima žvelgti siauriau ir plačiau. Jeigu kalbėsime tik apie formalias teises, darbo kodeksą ir kitus įstatymus, dirbantysis bus tik atsitiktinis žmogus, pardavęs dalį savo laiko kitam žmogui už sumą pinigų. Konfliktas tarp darbuotojo ir darbdavio a tik teisinis. Bet darbuotojų teises galima suprasti platesniu socialiniu, istoriniu ir politiniu požiūriu. irbančiųjų teisės yra socialinės žmonių teisės – teisė į užtikrintą gerovę tiek dirbant, tiek dar nedirbant ar negalint dirbti. Šių teisių apibrėžimas nėra tik formalus – tai politinis klausimas, kam ir kaip turi būti skiriamas visų sukuriamas turtas. Čia susipriešinimas tarp dirbančiųjų ir kapitalo interesų yra neišvengiamas. Jei verslas siekia kuo didesnio pelno iš dirbančiųjų, tai darbuotojai siekia susigrąžinti sukuriamo, turėti daugiau laisvo laiko. dirbantieji tai absoliuti dauguma žmonių, kurie savo darbą, kad išgyventų.
Žiūrint istoriškai, darbuotojų teisės mūsų laikais nei augo nei progresavo, o atvirkščiai, smuko žemyn. Kaip teigiama egužės 1-osios renginio apraše, „nepaisant technologinių inovacijų, ekonominio pakilimo naudą jaučia tik kruopelė išrinktųjų. Lietuvoje net ketvirtadalis darbuotojų gauna minimalią algą. Ši alga – tai skurdo atlyginimas, patenkinantis tik minimaliausius išgyvenimo poreikius, bet kuriantis milijoninius pelnus darbdaviams.“ Šiam teiginiui antrina Andrius Bielskis: „Šiandien, neoliberalaus kapitalizmo sąlygomis, išaugo milžiniška nelygybė, padidėjo atskirtis, atlyginimai per penkiasdešimt paskutinių metų stagnavo“ Kaip jis toliau įvardija, viena iš šio stagnavimo priežasčių yra ir valstybių siekis silpninti profesines sąjungas. varb XX a. antros pusės istorini įvyki, nuo kurio, paprastai sakant, „viskas pradėjo eiti š*knon, laikomi Reagano ir Thatcher vyriausybių susidorojimai su JAV oro kelių kontrolierių streiku bei Anglijo angliakasių streikais 8-ajame dešimtmetyje. Lietuva į neoliberalios politikos sferą įsijungė kiek vėliau, tik 1990 m. Bet kaip pavėlavus į vakarėlį dažnai nutinka, spėta ne tik pavyti, bet ir pralenkti akarų valstybes neoliberaliose varžybose „iki dugno“.
tlyginimai nėra vienintelis dirbančiųjų teisių rodiklis. Tai ir socialinė apsauga bei paslaugos, kurios užtikrina, kad nepriklausomai pajam b užtikrinta sveikatos apsauga, išsilavinimas, vaikų ugdym. Neoliberalios politikos laikais šias paslaugas norima privatizuoti, esą, taip jos efektyvesnės ir kokybiškesnės. Tačiau šių paslaugų privatizavimas reiškia, kad jos bus teikiamos vadovaujantis ne visuomeninės gerovės, o privataus pelno principais. Tai didina socialinę nelygybę šios paslaugos tampa prieinamoms tik pasiturintiems žmonėms, bet darbuotojų išnaudojimą ši sektoriu. P vykęs mokytojų streikas, gydytojų ir mokslo darbuotojų protestai iškėlė šias problemas į valstybinės politikos planą.
Nors rimtų pergalių pasiekti kol kas nepavyko, bet šie įvykiai, rodos, pakėlė daugelio viešojo sektoriaus darbuotojų norą kovoti ir nebetylėti. Kaip Literatūros ir tautosakos instituto darbuotojų profesinės sąjungos atstovė dr. Lina Leparskienė „Artimiausius porą metų privalo mokslininkų atlyginimai augti,…, nes kitu atveju mokslininkai rinksis kitus universitetus kitose šalyse,…, ir tuos atlyginimus privalu kelti ne iš vadinamų „vidinių resursų“, ne iš optimizavimo, ne iš mokslo institutų pastatų parcelizavimo, bet, pagaliau, ryžtantis priimti politinius sprendimus dėl progresinių mokesčių, dėl turto apmokestinimo ir, pagaliau, peržiūrėti mokesčių sistemą.“
Medikų sąjūdžio atstovė Živilė Gudlevičienė pažymi, kad viešojo sektoriaus darbuotojų teisės nėra tik jų pačių reikalas, o pasitarnauja visos visuomenės gerovei: „Medikų teisės yra iš tikrųjų glaudžiai susijusios su pacientų teisėmis. Mes visi bet kurią dieną galime tapti pacientais, ir pacientai turi teisę į saugų gydymą. Kas tai yra saugus gydymas? Tai yra saugus gydytojas, saugus medicinos personalas, kuris nusipelnė teisės į saugias užtikrintas darbo sąlygas, teisės į darbo ir poilsio rėžimą, ir, iš tiesų, į kokybišką poilsį su savo šeima ir savo artimaisiais. Tik tuomet sveikatos sistema bus saugi ir bus saugus pacientas.“
rie egužės 1-osios jungiasi naujas ekologinis judėjimas „Earth Strike“ („Žemės streikas“). Galima klausti, kuo susijusi ekologija ir dirbančiųjų teisės? Iš esmės, problema slypi nepaliaujamame siekyje didinti pelną išnaudojant tiek darbuotojus, tiek emės resursus, nuo kurių priklauso mūsų visų išgyvenimas. Kaip viena iš judėjimo iniciatorių Julija Baksevičiūtė „Mes nelauksime, kol didelės įmonės įgys sąžinę. Turime savo veiksmais pasiekti, kad naikinti gamtą ir žmoniją taptų nebepelninga. Daug dabartinių darbuotojų teisių buvo iškovotos visuotiniais streikais ir teisė į ateitį neturėtų būti išimtis. Turime vos vienuolika metų tai pasiekti, todėl turime imtis veiksmo dabar.”
Dėl klimato kaitos dažniausiai kaltinamas per didelis žmonių „vartojimas“, tačiau didžiosios įmonės ir korporacijos lieka lyg nepastebėtos ir nekaltos. Taip našta dėl klimato kaitos yra perkeliama ant žmonių pečių. Tokios politikos pavyzdžiu galima laikyti Prancūzijos prezidento Emanuelio Macrono norėtą įvesti „ekologinį“ mokestį , kuris išaukė platų „Geltonųjų liemenių“ pasipriešinimą. Kaip Agnė Rimkutė: „E. Macronas, kaip ir būtų galima tikėtis iš buvusio investicijų bankininko, klimato kaitos poveikį mažinti ėmėsi buku finansiniu instrumentu. Instrumentu, nukreiptu ne tiesiogiai į tarptautines korporacijas, dešimtmečius generavusias privatų kapitalą iš bendruomeninių išteklių, besirėmusias pigiu darbu ir vyriausybių teikiamomis subsidijomis, o į kuklias pajamas gaunančius Prancūzijos visuomenės narius.” Neabejotinai, klimato kaita kels vis didesnius iššūkius, bet ekologiniai judėjimai negali būti atsieti nuo socialinių teisių, nes kit išauks tik dar didesnę socialinę nelygybę.
Dirbančiųjų teisės nesibaigia uždarius darbovietės duris jos yra esminės visur, kur kovojame už mūsų socialinių, ekonominių ir kitų poreikių užtikrinimą. Gegužės 1-oji yra viena iš tų dienų, kai visame pasaulyje žmonės vieningai pareiški, kad mūsų gyvenimai negali būti aukojami vardan pelno. Ar Lietuvoje atsiras platus socialinis judėjimas, vienijantis viešojo sektoriaus, moterų organizacij ir ekologini judėjim? Gegužės 1-oji galėtų būti puiki tokio solidarumo pradžia. trečiadienį 11 val. prie Seimo.
Junkitės prie Gegužės 1-osios eitynių facebook renginyje
Taip pat skaitykite
-
Teisinis nihilizmas: kaip pasiprašyti prieglobsčio Lietuvoje?
-
Izraelio dronai Lietuvoje: įprastas verslas?
-
Amazon – kaip vėžys, augantis žlugusios Lenkijos pramonės vietoje (2 dalis)
-
(Ne)sibaigianti diskusija apie parlamentinę politiką (ir kugelio receptas)
-
Amazon – kaip vėžys, augantis žlugusios Lenkijos pramonės vietoje (1 dalis)