fbpx

Margaret Thatcher

Yanis Varoufakis: kodėl neįmanomas toks dalykas, kaip elektros energijos rinka

Yanis Varoufakis: kodėl neįmanomas toks dalykas, kaip elektros energijos rinka

Jei visa tai skamba sudėtingai, tai todėl, kad visa ir buvo sumanyta taip, jog skambėtų sudėtingai. Viskas tam, kad Europos piliečiai nesuprastų, jog yra apgaudinėjami net ir tada, kai nėra krizės. Geras to įrodymas – nuo privatizacijos įgyvendinimo skirtumas tarp vidutinės kilovatvalandės gamybos sąnaudų ir mažmeninės kainos išaugo trigubai. Todėl neverta tikėti tais, kurie jums sako, kad problema niekaip nesusijusi su sistema, ir kad problemos šakinis – didėjančios gamybos sąnaudos. Taip, gamybos sąnaudos auga, nes didėja gamtinių dujų kaina, tačiau karas Ukrainoje niekaip nepaaiškina didėjančių įmonių pelno maržų.

Nesibaigianti kairės agonija

Nesibaigianti kairės agonija

Kas yra kairė ir ką ji veikia šiandien? Iš pažiūros paprasti klausimai, tačiau į juos atsakyti vis sunkiau. 2022-ieji neatrodo kaip palankias perspektyvas kairiajai politikai žadantys metai, ir tam yra daugybė priežasčių. Be išorinių veiksnių, nemaža dalis kairės problemų nulemta vidinių niuansų, susijusių su neaiškia kairės sąvoka ir trapia kairumo būkle.

Vis glaudesnė sąjunga? (3): ECB, Vadovų Taryba ir euro zona

Vis glaudesnė sąjunga? (3): ECB, Vadovų Taryba ir euro zona

ES santvarka šiuolaikinėje konstitucinėje istorijoje unikali, nes „jos modelis – ne Atėnai, o Sparta, kur piliečių susirinkimas balsavimu priimdavo arba atmesdavo Seniūnų Tarybos pasiūlymus, bet pats įstatymų projektų siūlyti negalėjo“. Sąjungos elito politinė kultūra primena europietiškąją restauraciją ir jos įpėdinius prieš XIX a. įvykdytas balsavimo teisės reformas, „laikus, kai politika iš esmės buvo laikoma ministrų kabinetų, diplomatų ir aukščiausio rango biurokratų monopoliu“. Trumpai tariant, Sąjungos santvarka yra oligarchija.

Gerovės valstybės pranašystė ir šmėkliškoji ateities politika

Gerovės valstybės pranašystė ir šmėkliškoji ateities politika

Save atsinaujinančiais vadinantys socialdemokratai, kaip ir prezidentas Gitanas Nausėda, į ateitį nukreiptose ištarmėse nevengia pabrėžti gerovės valstybės siekio. Atrodo, ši sąvoka Lietuvoje tapo gerokai skirtingų politinių jėgų ir ideologijų įkaite, nors istoriškai gerovės valstybė niekada ir nebuvo nuosekliai homogeniškas modelis, tačiau dabar jis valstybinės politikos lygmeniu nurodo ekonomiškai bei socialiai saugaus ir užtikrinto gyvenimo pažadą.