fbpx

Mano prosenelis bundistas

„Tad kai pirmąkart [prosenelio] paveikslo pavadinime pamačiau žodį „bundistė“, trumpai pasiguglinau jį ir gyvenau toliau. Tik daug vėliau, po mano pačios reportažų iš Gazos ir kitur, tyrimas virto apsėdimu. Man reikėjo kuo daugiau sužinoti apie Bundą – ne tik todėl, kad jie buvo mano prosenelio bendražygiai, bet ir todėl, kad norėjau vėl į dienos šviesą iškelti grupuotę, kuri beveik visai pranyko, nors buvo tokia teisinga ir tokia teisi.“

Kur  gyvename – ten ir mūsų žemė.
Žydų darbininkų sąjungos (Bundo) šūkis

Sulaukęs senatvės, mano prosenelis dailininkas postimpresionistas Samas Rothbortas ėmėsi bandymų paveiksluose atgaivinti nužudytąjį savosios štetlo1 vaikystės pasaulį. Iš šimtų akvarelių, jo užvadintų „Atminties paveikslais“, viena krito man į akis. Mergaitės siluetas trobelių fone, jos suknelė – virš jos temstančio dangaus spalvos. Prieš akimirką mestas akmuo šipuliais paleido vienos trobos langą. Paveikslo pakraštyje jos vaikinas tiesia jai dar kelis akmenis.

Samas paveikslą pavadino „Bundistė Itka daužo langus“.

Sam Rothbort. Bundistė Itka daužo langus. XX a. 4–5 deš.

Man galėjo būti penkiolika, septyniolika arba dvidešimt metų, kai saulės prikepintoje senelio sesers svetainėje arba motinos bute pamačiau tą akvarelę; tiksliai dabar nepamenu. Ką pamenu – tai Senuoju Pasauliu atsiduodantį keistą pagrindinės veikėjos vardą. Itka. Varčiau jidiš skiemenis ant liežuvio. Ir dar „bundistė“. Kas tai?

Šis klausimas tapo gija, atvedusia mane prie Bundo – revoliucinės draugijos, kuriai priklausė ir mano mamos senelis Samas; jos istorija susipynusi su Rytų Europos žydų kančiomis ir pergalėmis, o jos vardas – jau beveik visai ištrintas iš atminties.

Bundas, įkurtas 1897 m. Vilniuje ir aktyviausiai veikęs tarpukario Lenkijoje, buvo (tarpais – pogrindinė) politinė partija, besirėmusi humanistiniais, socialistiniais, sekuliariais ir atvirai žydiškais principais. Bundistai kovojo prieš carą, priešinosi pogromams, švietė štetlus ir, galiausiai, buvo tarp Varšuvos geto sukilimo lyderių. Nors Bundą nuo žemės paviršiaus nušlavė nacistinė Vokietija ir Sovietų Sąjunga, jo neegzistavimą dabartinėje kolektyvinėje sąmonėje geriau paaiškina jo priešinimasis sionizmui. Bundas aukštino žydų tautą, bet be išlygų nepritarė Izraelio kaip atskiros žydų tėvynės įkūrimui Palestinoje. Bundas tvirtino, kad diaspora ir taip jau gyvena namuose. Žydams niekada nepavyks nusikratyti savo problemų, atiminėjant žemę iš kitų. Vietoj to bundistai siūlė do’ikayt – „buvimo čia“ doktriną. Žydų teisė – laisvai ir oriai gyventi ten, kur jie tuo metu yra.

Tais retais atvejais, kai šiandien apskritai pripažįstamas Bundo egzistavimas, jis dažnai apibūdinamas kaip naivių idealistų organizacija, kurios „buvimo čia“ samprata pralaimėjo ginčą su Holokaustu. O aš, socialiniuose tinkluose žiūrėdama vaizdo įrašus, kaip Izraelio snaiperių kulkos skrodžia palestiniečių protestuotojus, galvoju, kad bundizmo, kurio žydiškumas tuo pat metu buvo ir pilnas atjautos, ir kietas kaip plienas, tiesas vis dėlto patvirtino istorija.

Kai trylika žydų, pasislėpę viename Vilniaus name, įkūrė Bundą, Samas Rothbortas buvo paauglys našlaitis ir gyveno Valkaviske2, už penkių dienų kelio karieta. Valkaviskas buvo tipinis „sėslumo zonos“ – neturtingų vakarinių Rusijos imperijos provincijų, kuriose carinė diktatūra leido gyventi žydams, – miestelis. „Zonos“ žydų gyvenimus siaubingai žalojo vaikų ėmimas į kariuomenę, draudimai darbintis, šviestis ir turėti žemės, o labiausiai – valstybės remiami pogromai. Pastarieji taip pat atsidūrė Samo „atminties paveiksluose“. Akvarelėse vaizduojami rusai, pjaustantys pūkinius čiužinius ir deginantys namus: žąsų pūkų ir ugnies sūkuriai simbolizuoja prievartavimus ir žudynes, vykstančius už paveikslo rėmų. Stilizuotas smurtas čia varijuoja su kasdieniškesniais pažeminimais. „Žyde, nusiimk kepurę“, – komanduoja rusai vienos akvarelės pavadinime. Žydai nuolankiai paklūsta.

Motinos Samas neteko ankstyvoje vaikystėje, per choleros epidemiją, tad vienintelį išsilavinimą gavo begiedodamas sinagogose; paauglystėje pažemėjus balsui, jam teko pasisamdyti pameistriu pas odadirbį. Nors apie gimtojo miestelio grožį jis rašė su jausminga nostalgija, archyvinėse XX a. pradžios Valkavisko nuotraukose šią idilę rasti sunku. Jo vaikystės štetlas – medinių statinių ir purvinų gatvių knibždėlynas, per pusę padalintas Nemuno, valdomas pamaldžių žymūnų tarybos, maldaujančios nežydų valdžios pasigailėti vargingų tautiečių, kuriuos dažnai patys taip pat išnaudodavo.

Štetlas kalbėjo jidiš, o jo intelektinis centras buvo sinagoga. Hierarchija – visur. Moterys paklusdavo vyrams. Jaunimas paklusdavo vyresniesiems. Gyvenimas ėjo švenčių, pjūčių ir šabo ciklais. Amerikiečiams šis pasaulis geriausiai pažįstamas iš sentimentalizuotos jo versijos miuzikle „Smuikininkas ant stogo“, nors Bundas Tevjė3 ir jo tradicijoms nejautė daug pakantos. Savo memuaruose „Žvaigždės paliudys“ (The Stars Bear Witness) bundistas Bernardas Goldsteinas stipriai kritikuoja štetlo „neišprusimą“ ir „senovinius religinius prietarus“. Tuo tarpu bundistai išpažino „naująją brolybės, abipusės pagarbos ir asmens orumo etiką“.

Keli mėnesiai po Bundo įkūrimo jo agitatoriai atvyko į Valkaviską skleisti darbininkų teisių idėjų tarp jaunųjų pameistrių – tokių kaip Samas. Bundistų paveikti, pameistriai paskelbė streiką. Viršininkai pasamdė streiklaužius. Mūšiai gatvėse netruko persikelti ir į sinagogą, kur bundistai ir darbdavių nusamdyti banditai mušdavosi lazdomis – šiuos epizodus Samas taip pat atkūrė savo akvarelėse. Pats Samas neliko pasyviu stebėtoju iš paraščių. „Dalyvavau streikuose ir sabotažuose, – vėliau rašė jis. – Tapau revoliucionieriumi.“ Smurtas pameistriams padėjo iškovoti naują radikalią teisę – laisvus šeštadienio vakarus.

Sam Rothbort. Smurtas streiko metu. XX a. 4–5 deš.

Pakylėtas šios pergalės, Valkavisko Bundas išaugo į slaptą daugmaž aštuoniasdešimties narių organizaciją, nemažai iš jų buvo užverbuoti per grupės jidiš biblioteką. Kas tik panorėjęs joje galėjo paskaityti Jules’io Verne’o vertimus, o perspektyvesniems lankytojams būdavo skolinami ir draudžiami Karlo Marxo veikalai. Nepaisydami to, kad Bundas buvo nelegali politinė partija, tą vasarą jos nariai susirinko po raudona vėliava Samokoveno miške ir sugiedojo bundistų himną „Priesaika“ (Di Shvue): „Raudona vėliava – ilga ir plati. Iš pykčio plaikstosi ji. Raudonis jos pasruvęs krauju.“

Ten buvo suplanuoti ir ambicingesni žygiai. Bundistai apiplėšė valstybinę alkoholio parduotuvę Izabelino kaime. Per streikus jie traukė telefono linijas, gadino fabrikų įrangą, mušė streiklaužius. Iš pasalų užpuolę kalėjimo konvojus ir pažėrę vairuotojams į akis uostomojo tabako (lyg savadarbių ašarinių dujų), išlaisvindavo suimtus bendražygius. Metalo pjūkleliu nudžyrinę kameros grotas, išlaisvino savo draugą Berlą Džukiną, o kai farai atėjo jo ieškoti į bendražygio namus, bėglys į naktį išsliūkino persirengęs senute.

1902 m., kai vienas narių pašovė neapkenčiamąjį Vilniaus gubernatorių, Bundas buvo vienintelė revoliucinė žydų partija visoje Rusijoje. Jokia kita grupė negalėjo prilygti jo nelegalioms spaustuvėms, visą „sėslumo zoną“ apraizgiusiems kontrabandos tinklams, diasporos pinigais išlaikomai kontrpogrominei liaudies milicijai. Bundistai sudarė trečdalį visų carinių Sibiro lagerių kalinių; tremtys ir slapstymaisi vertė juos keliauti skersai išilgai po visą Rusijos imperiją, taip į organizaciją pritraukiant naujų narių.

1904 m. Bundas jau turėjo 35 tūkst. narių. Tą vasarį japonų laivynas torpedomis paskandino Rusijos karo laivus Mandžiūrijoje – caras patyrė pirmąjį iš daugelio beprasidedančio Japonijos–Rusijos karo pažeminimų. Kilo streikai, o su jais – ir masiniai suėmimai. Balstogėje ginkluoti policininkai nebaudžiami skerdė žydų darbininkus. Pasiryžęs išvengti tiek Sibiro lagerių, tiek tapimo patrankų mėsa cariniame Geltonosios jūros laivyne, Samas iš Rusijos imperijos pabėgo į Naująjį Pasaulį. Jo laivui prisišvartavus Eliso saloje, mano prosenelis pasirašė dokumentą, kad nėra nei anarchistas, nei ištikimas carui. Antrasis teiginys – tiesa, o va dėl pirmojo aš abejoju.

Jis pasitraukė pačiu laiku. Neapgalvoti karai turi tendenciją pakurstyti liaudį maištauti – caro valdiniams įvairiose imperijos vietose vienu metu trūko kantrybė. Bundas taip pat buvo tarp radikalų grupių, prisiekusių „nustumti sukriošusią pabaisą nuo bedugnės krašto“. Sausį prasidėjus revoliucijai, su ja visoje „zonoje“ pakilo ir Bundas. Bundistų brigados dalyvavo gatvių mūšiuose prieš policiją ir kariuomenę nuo Lodzės iki Odesos.

1905 m. Samo draugai atsiuntė jam nuotrauką iš gimtinės. Kaip ir pridera seniesiems portretams, dešimt bundistų susirikiavę prieš prabangiai išpaišytą foną, visi apsivilkę juodomis valstietiškomis palaidinėmis – naujausiu to meto revoliucinės mados klyksmu. Chaimas Šalkė atrodo per jaunas barzdai augintis. Mošė Katrielis spokso kažkur į tolį. Raktininkas Israelis pakreipęs savo gražiąją galvą.

Kas nutiko šiems patrakėliams? Ar bent išgyveno tuos metus? Revoliucijai žlugus, ėmė ristis pogromų banga. Rusai ir ukrainiečiai, Bundo nežydai broliai darbininkai, išžudė šimtus žydų. Dar 125 tūkst. pabėgo į Niujorką.

Kaip ir Samas, daug šių pabėgėlių atsidūrė Niujorko žydų kontrkultūroje, kurioje bundistai buvo tarp įtakingiausiųjų. Jei žinote „Vladeck Houses“ daugiabučius Žemutiniame Ist Saide, gali būti įdomu ir tai, kad jie pavadinti bundisto revoliucionieriaus Barucho Charney Vladecko garbei – jaunystėje jis buvo nuteistas ir ištremtas į Sibirą, o po daugybės metų įsidarbino mero Fiorello La Guardios Būsto departamente. O „Amalgamated Housing“4 Bronkse? Jo statybą finansavo Jungtinė drabužių pramonės darbuotojų sąjunga (Amalgamated Garment Workers’ Union), kurios prezidentas Sidney Hillmanas savo darbuotojų teisių aktyvisto karjerą pradėjo Bunde, per Kauno gatves vesdamas pirmąsias Gegužės 1-osios eitynes. Garsus žurnalistikos apdovanojimas taip pat pavadintas Hillmano garbei. Bundistai imigrantai taip pat vadovavo ir Žydų socialistų federacijos (Jewish Socialist Federation) Moteriškų drabužių pramonės darbuotojų sąjungai (Ladies’ Garment Workers’ Union). Jie sudarė daugumą ir „Darbininkų rate“ (The Workmen’s Circle), sekuliarioje žydų tarpusavio pagalbos organizacijoje, tebeveikiančioje iki šių dienų, – jos transparantus galima išvysti ir protestuose prieš prezidentą Trumpą.

Tokia socialinė aplinka padėjo Samui lengviau integruotis Naujajame Pasaulyje. Jis prisijungė prie „Darbininkų rato“ ir rytus pradėdavo skaitydamas raudonųjų laikraštį jidiš kalba „The Jewish Daily Forward“. Laikui bėgant, jis tapo vegetaru, pacifistu ir menininku.

Mano proseneliui saugiai nusėdus Brukline, tolesnio bundistų istorijos skyriaus teks ieškoti kitur. Čia į sceną žengia Bernardas Goldsteinas – Varšuvos liaudies savigynos milicijos vadovas ir memuarų „Penkeri metai Varšuvos gete: žvaigždės paliudys“ (Five Years in the Warsaw Ghetto: The Stars Bear Witness) ir „Dvidešimt metų žydų darbininkų Bunde“ (Twenty Years with the Jewish Labor Bund) autorius.

Bendražygiai Bernardas Goldsteinas ir Samas Rothbortas niekada taip ir nesusipažino. Goldsteinas buvo septyneriais metais jaunesnis už Samą ir daugybe požiūrių visiška jo priešingybė. Partijos žmogus, o ne nepataisomai individualistiškas menininkas; gatvių mušeika, o ne pacifistas hipio prototipas. Goldsteinas gimė kaimelyje šalia Varšuvos ir prie Bundo prisijungė 1902 m., būdamas trylikos. Šešiolikos jau buvo atsėdėjęs pirmą posmą kalėjime; prisiminimui jam ant smakro liko randas nuo kalėjimo prižiūrėtojo kardo. Ateinančius dešimt metų praleido bėgdamas iš kalėjimų ir organizuodamas profsąjungas; kovėsi 1905 m. revoliucijoje, kurios Samas taip per plauką išvengė. 1915 m., kalėdamas Sibire, užsitarnavo legendos statusą. Kalėjimo komisaras pasakęs Goldsteinui kažką nepagarbaus. Goldsteinas komisarui per galvą užvožęs žibaline lempa. Komisaro atsakas buvęs žiaurus. Vis dėlto, kaip ir daugumos bundistų, Goldsteino turėta ir užuojautos krislo. Kilus Sausio revoliucijai5, kaliniai nuvertė prižiūrėtojus, pririšo komisarą prie medžio ir atidavė jį susidoroti Goldsteinui. Goldsteinas atsisakė. Revoliucija, pareiškė jis, turi būti humaniška.

Sam Rothbort. Valkaviskas dega. XX a. 4–5 deš.

Iš ten jis atsidūrė Kijeve, kur 1917 m. vadovavo milicijai ir pateko į savivaldybės tarybą. Vis dėlto utopijos žiedas ant revoliucinio rožių krūmo greit peržydėjo – Rusija vis giliau klimpo į terorą, represijas ir pilietinį karą. „Netruks ateiti diena, kai išvysime revoliucinius tribunolus, kuriuose „labiau košeriniai“ bolševikai imsis vykdyti mirties bausmes įtartinesniesiems; „košerinių“, arba „autentiškų“, bolševikų rateliai vis siaurėja“, – tais laikais rašė vienas Bundo lyderių Vladimiras Medemas. 1921 m. bolševikai išvaikė Bundą, kaip ir visas kitas politines partijas. Nusivylimo kartėlis Goldsteiną parvedė į Varšuvą. Jo grupuotė gal ir nustojo egzistuoti Rusijoje, bet galėjo sužydėti naujojoje nepriklausomoje Lenkijoje.

Varšuvoje Goldsteinas įsisuko į žydų darbininkų klasę, apie kurios egzistavimą jos palikuonys JAV, sėkmingai kopdami socialinėmis kopėčiomis, palaipsniui pamiršo. Žydai dirbo mėsininkais, „drožkų“6 vežikais, siuvėjomis, prostitutėmis ir nešikais, ant kuprų tampiusiais visas miesto gėrybes. Storaodžiai, neišsilavinę ir dažnai į smurtą linkę vyrai ir moterys gerdavo su gangsteriais, reikalus aiškindavosi peiliais ir vadindavo vienas kitą mafioziškomis pravardėmis, pvz., Janklis Randas ar Šloimė Kaulas. Goldsteinas ir jo bendražygiai šiuos netašytus proletarus būrė į bundistų sąjungas, jų narystė 1939 m. siekė 100 tūkst. žydų. Bundas neapsiribojo ekonominio teisingumo reikalavimais – steigė ir progresyvių laikraščių, teatrų, bibliotekų bei sekuliarių jidiš mokyklų kultūrą. Bundistai galėjo savo vaikus užrašyti į SKIF – skautų socialistų grupes, o paskui ir į „Tsukunft“ – Bundistinio jaunimo lygą. Atletiški jaunuoliai kūnus tobulino bundistų sporto klube „Morgenstern“, o nelaimėliai lūšnynų vaikai nuo tuberkuliozės gydėsi humanizmo idealais ir kaimišku grožiu garsėjusioje „Medem“ sanatorijoje.

„Mes buvome tauta tautoje, suformuota ir užgrūdinta tūkstantį metų trunkančios kovos, puoselėjanti savo palikimą ir teises, kurias jėga išplėšėme iš nesvetingų šeimininkų rankų“, – rašė Goldsteinas. Archyvinės nuotraukos liudija šio pasaulio sodrumą: Bela Šapiro, viena iš gausybės Bundo lyderių moterų, kreipiasi į Gegužės 1-osios demonstraciją Liubline 1936 m.; plevėsuoja raudonos vėliavos su aukso kraštais ir elegantiškomis jidiš raidėmis; darbininkai profsąjungų nariai kelia į orą kumščius; nerūpestingos gimnastės su šortais ir prie palaidinių prisegtomis širdelėmis; paplūdimyje boksuojasi besišypsantys įdegę jaunuoliai. Kai žinai, kaip baigėsi daugelio šių žmonių istorijos, kaimišku džiaugsmu ir sveikata trykštančios nuotraukos tik skaudina širdį.

Bundui niekada netrūko priešų. Vieni – organizuotos nusikaltėlių gaujos; kiti – žydai chasidai, papiktinti antireliginių provokacijų. O kur dar, žinoma, gamyklų savininkai ir antisemitai „su pažymėjimais“. Bundo priešų būta ne tik politinėje dešinėje: sovietų remiami komunistai bundistus puldinėjo infiltracijomis, sabotažu ir žmogžudystėmis. Nors bundistai ir komunistai kaudavosi gatvėse, pagrindiniai intelektualiniai grupuotės priešai buvo sionistai, kurie savuosius namus Rytų Europoje laikė tremtimi iš Pažadėtosios žemės. Puikiai žinodami, kad tautinės valstybės visuomet statomos ant kitų kraujo, bundistai numatė mirtinus Izraelio steigimo konfliktus, privesiančius prie nesibaigiančio karo su kaimynais ir žemės netekusiais buvusiais gyventojais. „Sionizmas reiškia kovą prieš arabų liaudį, – 1929 m. rašė bundistų intelektualas Moišė Olginas. – Iš jų bus atimta žemė, o arabų darbo liaudis – pavergta.“

Bundui taip pat teko išvysti, kaip sionizmas tapo įrankiu lenkų rasistų rankose. 1937 m. politinė partija „Tautos vienybės stovykla“ (Oboz Zjednoczenia Narodowego, OZN) pareikalavo iš šalies išvaryti 90 proc. Lenkijos žydų, kuriuos laikė atėjūnais. Tais pačiais metais Bundas organizavo protestus prieš revizionistinio sionizmo doktrinos steigėjo Vladimiro Žabotinskio vizitą Vilniuje, vadindami jį „dvasiniu žydiškojo fašizmo tėvu“. OZN norėjo milijonus Lenkijos žydų deportuoti, o Žabotinskis kvietė juos „evakuotis“ – bundistų tokie kosmetiniai skirtumai nesužavėjo. „Mes – lygiateisiai šios šalies piliečiai! – buvo rašoma vienoje skrajutėje. – Kovosime už darbą ir už duoną, už gyvenimą ir už teises čia, Lenkijoje! Neleisime šarlatanams… kalbėti mūsų vardu!“

Įkvėpta rasistinių Hitlerio įstatymų ir intensyvėjančio žydų persekiojimo kaimyninėje Vokietijoje ir provokuojama vietinės rudmarškinių atmainos, Lenkijos valdžia griebėsi aršaus antisemitizmo. Bundas, kartais petys petin su Lenkijos socialistų partija, kovojo prieš atvirą smurtą, pogromus ir vadinamuosius „suolų getus“ – pagal tautybę padalintas universitetų auditorijas. Lenkų fašistai susprogdino Bundo būstinę. Gegužės 1-osios demonstracijos virto gatvių mūšiais. „Davėme atkirtį lenkų antisemitams, nes tikėjome, kad žydams išlaikyti pilietines teises pavyks tik parodžius, jog gali apsiginti patys“, – rašė Goldsteinas. Bundistai taip pat ragino tarptautinę bendruomenę vykdyti intervenciją prieš fašizmą, „bet mūsų pastangų buvo per maža, kad būtų pasipriešinta galingoms jėgoms, stūmusioms abejingą ir nesipriešinantį pasaulį bedugnės krašto link“. Nors Bundo šauksmo užsienyje neišgirdo niekas, jo gebėjimas priešintis pelnė jam vietinės žydų bendruomenės meilę ir ištikimybę. 1938 m. Bundas buvo populiariausia žydų partija Lenkijoje.

Goldsteinas memuaruose prisimena, kaip 1939 m., ką tik po pogromo Breste, kuriam vadovavo policija, jis slapčia pateko į miestą. Žydų bendruomenę, jo teigimu, buvo tiesiog suparalyžiavęs žinojimas, kad bet kurią akimirką pogromas gali vėl įsiplieksti. Ištuštėjusiame žydų kvartale Goldsteinas sutiko bendražygį lenką. Aptarinėdami kovos planą, viename lange jie staiga išvydo šabo žvakių gaisą.

„Paaiškinau Dąbrowskiui šabo žvakių reikšmę… paskendę tamsiuose apmąstymuose, kartu tyloje ėjome per pogromo nusiaubtas tuščias gatves… žydų socialistas ir lenkų socialistas. Galbūt, pagalvojau, vilties teikia tai, kad štai – mudu, Dąbrowskis ir aš, einame kartu, vedami vieno tikslo.“

Asmeniškai čia sutinku su drg. Bernardu – kad ir kas nutiko po to.

Egzistuoja mitas, kad iki Izraelio atsiradimo žydai nekovojo už save. Jį palaikė netgi Hannah Arendt, kontroversiškai teigusi, kad žydų lyderiai visais lygmenimis kolaboravo su naciais. Bundas – demokratiškai išrinkta didžiausios Europos žydų bendruomenės vadovybė – priešinosi nuo pirmos iki paskutinės okupacijos dienos.

Pusė žydiškųjų batalionų skubotai surengtoje Varšuvos gynyboje 1939 m. rugsėjį buvo suburti Bundo. Tik Varšuvai kritus Bundo lyderiai Victoras Alteris ir Henrykas Erlichas pasitraukė į rytus, tikėdamiesi rasti prieglobstį kitoje Sovietų Sąjungos sienos pusėje. Abu netrukus buvo nužudyti NKVD.

Goldsteinas tuo tarpu slapta grįžo į Varšuvos pogrindį telkti senųjų profsąjungos draugų. Bundas kūrė jaunimo grupes, laikraščius, nelegalias mokyklas ir kurjerių tinklą, nešiojusį naujienas po visą okupuotąją Lenkiją; agentai informacija keisdavosi labdaros valgyklose, kurias Bundas steigė kaip priedangą. Pinigai veikloms finansuoti atkeliaudavo iš Niujorke įsikūrusių organizacijų, pvz., Žydų darbo komiteto (Jewish Labor Committee) (įkurto Vladecko), o per sienas juos pernešdavo žydaitės, kurių oda būdavo pakankamai blyški, kad galėtų apsimesti lenkėmis. Vėliau šios lėšos padėjo išlaikyti slėptuves ir įsigyti ginklų. 1940 m. spalį naciams pradėjus suvarinėti žydus į getą, Bundas ėmėsi organizuoti pergrūstų bendrabučių gyventojus į komitetus, besirūpinusius ne tik fiziniu, bet ir kultūriniu išlikimu.

Bundistų jaunimo organizacijos susirinkimas Varšuvoje. 1932 m. birželis. Bundo žydų darbo judėjimo archyvas, Niujorkas. Šaltinis – nybooks.com

Nenuostabu, kad tiek nedaug nepritekliaus ir priespaudos iškankintų, traumuotų geto gyventojų galėjo bent įsivaizduoti ginkluotą pasipriešinimą. Bet tai, kad tie pora šimtų, kurie pasiryžo kovoti, nesugebėjo susivienyti net neišvengiamo sunaikinimo akivaizdoje, šį bei tą sako apie fanatiškų politinių atskirčių gajumą ir tai, kaip tragiškai sunku jas įveikti. 1942 m. liepos 23 d. prasidėjus masiniam žydų išvežimui, Bundas pagaliau susivienijo su komunistais ir kairiaisiais sionistais į Žydų kovos organizaciją (Żydowska Organizacja Bojowa, ŻOB). Vis dėlto savo memuaruose išgyvenę bundistai šaiposi iš kitos ginkluotos geto grupės – dešiniosios Žydų karinės sąjungos (Żydowski Związek Wojskowy, ŻZW), nes jai vadovavo sionistas revizionistas. Kai kurios nuoskaudos lieka amžinai.

Ilgamečiai Bundo ryšiai su lenkų socialistais leido jiems prasmukti pro geto sienas, įsivesti lenkų pasipriešinimo karių ir paskelbti pasauliui vienus pirmųjų pasakojimų apie nacių vykdomą genocidą – Zalmano Freidrycho ir Jano Karskio liudijimus. Per šiuos tinklus į išorę sklido žinios, o į vidų plaukė ginklai. Paskutinį ginklų siuntinį per geto sienas bundistai pernešė 1943 m. balandį, praėjus trims mėnesiams po pirmojo trumpo Varšuvos geto sukilimo mūšio.

Vis dar neaišku, kiek nacių krito tame pasmerktajame sukilime. Trys šimtai, pasak bundisto Mareko Edelmano, perėmusio vadovavimą ŻOB, kai jos pirmasis vadas, užuot pasidavęs, pasirinko savižudybę. Šešiolika, teigė vietinės SS vadas Jürgenas Stroopas, kuriam netrūko priežasčių neatskleisti tikrojo skaičiaus. Ką tikrai žinome – tai, kad bijomiausios Europos karinės pajėgos tris savaites dorojosi su 750 išbadėjusių ir prastai apsiginklavusių kalinių. Ir net po tų trijų savaičių getas buvo ne įveiktas mūšyje, o sudegintas vokiečių liepsnosvaidžiais ir padegamosiomis bombomis. Sukilime žuvo apie 13 tūkst. žydų. Arturas Ziegelboimas, Bundo atstovas Lenkijos parlamente tremtyje Londone, nusinuodijo nesėkmingai bandydamas atkreipti abejingojo pasaulio dėmesį į sukilimą. „Myliu jus visus. Tegyvuoja Bundas“, – atsisveikinimo laiške parašė jis.

Gegužės 10-ąją, getui virtus rūkstančia pelenų krūva, grupė kovotojų, vedami Edelmano, bundisto Abrašos Blumo ir vienintelės ŻOB vadės moters, kairiosios sionistės Cywios Lubetkin, pabėgo per kanalizacijos tunelius. Arijų sienos pusėje, rašė Goldsteinas, „didžiulė minia negalėjo patikėti savo akimis – iš vamzdžių vienas po kito lindo skeletais virtę žmonės su kabančiais ant kaklų pistoletais-kulkosvaidžiais… Jų švininių akių žvilgsniai niekam minioje neleido suabejoti, kad jie nesusimąstys prieš pradėdami šaudyti.“

Gestapas Blumą nužudė netrukus po jo pabėgimo. Lubetkin ir Edelmanas tapo partizanais ir kovojo iki pat Lenkijos išvadavimo. Lubetkin 1946 m. persikėlė į Izraelį. Likusį gyvenimą ji praleido buvusių žydų partizanų kibuce, pastatytame ant griuvėsių arabų kaimelio, kurio gyventojus iš namų išvarė Hagana – liaudies milicija, į Izraelio ginkluotąsias pajėgas inkorporuota dieną prieš prasidedant 1948 m. arabų–Izraelio karui. Edelmanas pasiliko Lenkijoje. Senatvėje jis dalyvavo „Solidarumo“ judėjime, 1989 m. taikiai išvedusiame Lenkiją iš komunistinės diktatūros. Jam mirus 2009 m., gedintieji prie karsto sugiedojo Bundo himną. Žydų valstybė nėra niekaip pagerbusi Edelmano atminimo.

Kadaise tūkstančiai žydų bendruomenių it nėriniai dengė Rytų Europos žemėlapį. Jos ir sudarė tą „čia“ bundistų „buvimo čia“ sampratoje. 1945 m. visas šis pasaulis ir jo gyventojai jau buvo nušluoti nuo žemės paviršiaus. Nebeliko Bernardo Goldsteino Varšuvos. Nebeliko Samo Valkavisko.

1945 m. sausio 16 d. Goldsteinas iššliaužė iš vieno iš bunkerių, kuriuose, galima sakyti, pasilaidojęs praleido didžiąją praeitų dvejų metų dalį, ir pamatė savojo miesto griuvėsius. 90 proc. Lenkijos žydų buvo nužudyti, o likusius didžiuma lenkų pasitikdavo karštligišku rasizmu. Tuo tarpu sovietų okupantai užsiėmė visų, bendradarbiavusių su lenkų pasipriešinimo judėjimu, medžiokle. „Ne tokio išvadavimo laukiau penkerius ilgus, širdį draskančius metus, – rašė Goldsteinas. – Prie nacių praradome milijonus vyrų, moterų ir vaikų gyvybių… O dabar praradome tikėjimą, kad… po bejėgiško košmaro žudikų gniaužtuose išauš nauja teisingumo, žmogiško padorumo ir brolybės diena.“ Su padirbtais dokumentais Goldsteinas sugebėjo patekti į perkeltųjų asmenų stovyklą Čekoslovakijoje, o iš jos – į Jungtines Valstijas, kuriose likusią gyvenimo dalį paskyrė prarastų bendražygių pagerbimui – dviejų memuarų tomų rašymui. Jis mirė 1959 m. ir buvo palaidotas Niujorke. Kiti bundistai bandė atkurti organizaciją – iki kitos vasaros, kai, patikėję „kraujo šmeižtu“7, lenkai nužudė keturiasdešimt du žydus Kelcuose, pietų Lenkijoje. Per ateinančius tris mėnesius 95 tūkst. išgyvenusiųjų Lenkijos žydų, padedami slapto tinklo, kuriam vadovavo sionistai, pabėgo į perkeltųjų asmenų stovyklas amerikiečių okupuotose Europos dalyse.

Ko negalėjo pogromai, tas pavyko stalinizmui. „Daug žydų, kurie būtų užsispyrę laikęsi savo namų nepaisydami antisemitizmo, pajuto, kad reikia bėgti nuo komunizmo“, – rašė Goldsteinas. Sovietų remiama Lenkijos vyriausybė pradėjo masinių suėmimų, persekiojimų ir susidorojimų kampaniją prieš visas įmanomas alternatyvas savajai valdžiai. Po išvadavimo praėjus trejiems metams, ji jau buvo išnaikinusi Bundą.

Žydų darbininkų Bundo plakatas jidiš kalba, skelbiantis: „Kur gyvename – ten ir mūsų žemė! Demokratinės respublikos! Visų politinių ir tautinių teisių žydams. Pasirūpinkime, kad žydų darbininkų klasės balsas būtų išgirstas Steigiamojoje Asamblėjoje.“ Kijevas, apie 1918 m. Bundo žydų darbo judėjimo archyvas, Niujorkas. Šaltinis – nybooks.com

Kaip Goldsteiną, taip ir kitus bundistus gyvenimas nunešė painiais takais. Kam nenuskilo, tas atsidūrė vargingose perkeltųjų asmenų stovyklose, kuriose dažnai dominuodavo sionistai ir, bundistų teigimu, juos mušdavo ir neduodavo maisto talonų už tai, kad nenorėjo prisijungti prie Haganos. Kai kurie nustojo priešintis sionizmui ir Haganos laivais buvo slapta išgabenti į Palestiną. Tie, kuriems pasisekė gauti užsienio vizas, papildė pabėgėlių bendruomenių Šanchajuje ir Johanesburge, Paryžiuje ir Montevidėjuje gretas. 1947 m. Bundas atsikūrė kaip tarptautinė organizacija su būstine Niujorke. Tais pat metais jis pareikalavo nepriklausomos Palestinos valstybės, kuri užtikrintų lygybę bei savivaldą tiek žydams, tiek arabams; žydų pabėgėlių perkėlimo į visas laisvąsias valstybes; ir kad sionistai „atsisakytų nepriklausomos žydų valstybės siekio. Iš karto po 1948 m. arabų–Izraelio karo Bundas pareikalavo teisės palestiniečių pabėgėliams, išvarytiems Izraelio pajėgų, grįžti į namus.

Po Holokausto tokio universalistinio humanizmo šalininkų gerokai sumažėjo. „Gedinčią žydų liaudį, sukrėstą šešių milijonų brolių ir seserų žūties, apgaubė stiprios nacionalistinės tendencijos… pakurstytos meistriškos sionistų propagandos, jos tarp žydų pasėjo sionistinių ir mesianistinių iliuzijų psichozę“, – rašė Bundo koordinacinis komitetas 1948 m. Galų gale, argi civilizuotieji Vakarai pastarųjų penkiolikos metų nepraleido trankydami duris žydų pabėgėliams prieš nosį, teisindamiesi tuo, kad neva šie nėra tikri europiečiai? Argi po poros metų Irakas neišvarė daugiau nei 100 tūkst. savo piliečių žydų, teisindamasis tuo, kad neva jie visi sionistai?

Gali būti, jog Bundas buvo iš prigimties pernelyg rytų europietiškas, kad galėtų suklestėti svetimoje žemėje. Iš pirmo žvilgsnio buvo aišku, kad Bundas nedaug gali pasiūlyti mizrahiams8 ar sefardams9. Tel Avive įsikūrusi mažytė partinė organizacija net nesurinko pakankamai pinigų, kad galėtų kandidatuoti į parlamentą. Kapitalistinėje Amerikos demokratijoje Bundas atrodė kaip relikvija, net ir palyginus su organizacijomis, kurias JAV įkūrė buvusios bundistų kartos; o griežtas bundistų imigrantų žydiškos tapatybės apibrėžimas per jidiš kalbą, kurią apleido netgi jų atžalos, tik toliau juos izoliavo. Nors bundistai vėl sužibėjo vėlesnėse istorinėse akimirkose – žygiuodami už pilietines teises 6-ajame dešimtmetyje, surengę Amerikos palestiniečių mokslininko Edwardo Saido paskaitą 8-ajame, – pokarinis sovietinio gulago, vakarietiškos asimiliacijos ir Izraelio hegemonijos derinys palaipsniui išstūmė Bundą į paraštes. 9-ajame dešimtmetyje iš jo teliko besitraukianti senukų kuopelė su išblukusiomis raudonomis vėliavomis ir mirusia kalba – Pralaimėtųjų mūšių veteranų atminimo salės vaiduokliai.

Bundo pasaulinis organizacinis komitetas nustojo egzistuoti 2003 m., bet išliko kelios jam prijaučiančios grupelės. Kai 2018 m. rugpjūtį ant skelbimų lentos Melburne, Australijoje, kažkas užklijavo svastiką, ją netrukus uždengė lipdukas su organizacijos, į kurią mano prosenelis įstojo 1898 m., simbolika.

Nors jis mirė man dar negimus, užaugau apsupta prisiminimų apie prosenelį. Ne tik tūkstančių jo paveikslų, skulptūrų, akvarelių ir mozaikų, kuriais buvo užgrūstas mamos tetos namas Šipshed Bėjaus rajone, bet ir paties senolio Samo nuolatinio buvimo šalia – tarsi jo asmenybė būtų buvusi pernelyg spalvinga, kad leistųsi paverčiama vaiduokliu. Mamos teta ir mama papasakojo man jo gyvenimo istoriją.

Samas savo studijoje Brukline. Šaltinis – nybooks.com

Samas Brukline dirbo dekoratoriumi ir naktiniu turčių namų sargu. Kad greičiau bėgtų laikas, naktimis iš medžio drožinėdavo mažas figūrėles. Viršininkas paragino jį nešvaistyti talento. Samas metė darbus. Nuo tada jis visas atsidėjo menui. Pats vienas godžiai, savanaudiškai išsimokė tapybos ir visą 3-iąjį dešimtmetį rengė parodas. Didžiosios depresijos apogėjuje persikraustė į kaimą Long Ailande ir įkūrė humanišką vištų ūkį10 (jis buvo vegetaras iš moralinių paskatų dar prieš tam tampant mada). Ūkio bankrotas nieko nenustebino.

Į Šipshed Bėjų jis grįžo su žmona Rose, kilusia iš Luna Vodos kaimo netoli Balstogės, – jos veide išskaitau ir kai kuriuos savo bruožus. Brukline nebegalėdamas įpirkti dažų, išmoko drožinėti skulptūras iš senų durų ir tvorgalių. „Be meno – mirtis!“ – yra sakęs vėliau. Nors namie turėjo galeriją, dešimtmečiais kas rytą ant pievelės prieš namus išrikiuodavo paveikslus ir vadindavo tai „Rothbortų namų tiesioginio meno muziejumi“. Pats išleido knygą apie savo skulptūras – „Iš medžio ir akmens“ (Out of Wood and Stone), pilną atsiminimų apie idealizuotą Valkaviską. Jo atmintyje štetlas tvyrojo lyg Chagallo paveikslas – nusenusių ožių, dieviškų meilės jaudulių ir pranašų kupina stebuklų šalis, atvaizduota ne gentiškai, o universalistiškai. Save paveiksluose nutapė tūkstančiu pavidalų, lyg Rembrandtas. Aliejiniai dažai, kuriais išsitepliojęs veidą nuotraukoje, tikriausiai ir sukėlė odos vėžį – nuo jo mirė 1971 m. Net prieš pat mirtį jis tebejuokino slauges.

Rose ir Samas. Niujorkas, apie 1911 m. Šaltinis – nybooks.com

Mano mama mokėsi tapyti šalia prosenelio, tad puikiai pažinojo jo aforizmus. Jai jis amžiams taip ir liko senelis Samas, savamokslis menininkas ir fokusininkas, spjaudęsis ugnimi ir devintoje dešimtyje tebekabojęs žemyn galva nuo skersinio bei tikėjęs, kad visi žmonės yra broliai ir seserys – nors menininkai ir už visus laipteliu aukščiau. Skaitęs Šekspyrą jidiš kalba. Ji niekada nematė jo einančio į sinagogą, nors Samo tėvas buvo Talmudo žinovas.

Aišku, žinojau, kad Samas Rothbortas buvo maištininkas, bet ką tai reiškė iš tikrųjų – nelabai. Galbūt Senajame Pasaulyje jis ir buvo susijęs su „revoliucionieriais“, bet mano supratimas, ką šis žodis galėtų reikšti, nublanko prieš visa kita, ką žinojau apie mamos taip mylėtą senelį. Nuotraukose jis – žavus senas juokdarys žilų plaukų nimbu, į kirvį panašia nosimi ir tiesmuko žmogiškumo pilna šypsena. Amerikoje jis nepriklausė partijoms – nei demokratų, nei komunistų. Jo politinė veikla apsiribojo laiškų prezidentui Eisenhoweriui rašymu – tai, jo įsitikinimu, paspartino Korėjos karo pabaigą.

Tad kai pirmąkart jo paveikslo pavadinime pamačiau žodį „bundistė“, trumpai pasiguglinau jį ir gyvenau toliau. Tik daug vėliau, po mano pačios reportažų iš Gazos ir kitur, tyrimas virto apsėdimu. Man reikėjo kuo daugiau sužinoti apie Bundą – ne tik todėl, kad jie buvo mano prosenelio bendražygiai, bet ir todėl, kad norėjau vėl į dienos šviesą iškelti grupuotę, kuri beveik visai pranyko, nors buvo tokia teisinga ir tokia teisi. Nusipirkau tą porą vis dar knygynuose aptinkamų knygų apie Bundą; per dienas prisimerkusi tyrinėjau dulkėtas brošiūras Niujorko viešojoje bibliotekoje, Žydų mokslinių tyrimų instituto (YIVO) išleistas nuotraukas ir bundistų naujienlaiškių archyvus internete.

Sam Rothbort. Pūkinių čiužinių plėšymas per pogromą. XX a. 4–5 deš.

Galiausiai nusamdžiau jidiš kalbos vertėją, kad išverstų man skyrių apie Bundą Valkavisko Yizkor knygoje (Yizkor knygos – žodinės istorijos rinkiniai, sudaryti po Antrojo pasaulinio karo siekiant atmintyje išlaikyti bent dalelę iš begalės Rytų Europos štetluose nužudytų žydų gyvenimų). Išverstuose puslapiuose puikavosi Samo – vieno iš knygos pasakotojų – vardas, tiesiai virš grupelės merginų nuotraukos, tarp kurių buvo ir žymioji Itka, elegantiškai apsikirpusi ir todėl iš pirmo žvilgsnio neatpažįstama. Tai buvo įrodymas, kad Samas dalyvavo ginkluotame pasipriešinimo judėjime – net nebūčiau įsivaizdavusi, kad būtų tai sugebėjęs. Kokie asmenybės pokyčiai ar mąstymo evoliucija turėjo jį privesti prie tokio stipraus pacifizmo, kad nebegalėjo net viščiuko nugalabyti, – galiu tik spėlioti.

Vis dėlto, kad ir kaip toli būtų nukeliavęs nuo Valkavisko, jame ėmiau matyti viduje slepiamo bundizmo pėdsakus. Jo geranoriškas nesuvaldomumas. Jo panieka pinigams. Tai, kaip gražiai jis į šeimą priėmė mano puertorikietį tėvą ir korėjietę tetą. Jo neegzistuojantys ryšiai su Izraeliu. Jo iškaltas darbininko kumštis, sugniaužtas komunistine maniera, – nors skulptūros pavadinimas ir gudriai šaipėsi iš komunizmo. Jo bohemiškas humanizmas, kuriame tilpo visas pasaulis.

Izraelyje Bundas arba ignoruojamas, arba menkinamas. „[Juos] mato kaip asmenis, kurie laikėsi įsikibę nerealistiško žydų persekiojimo Europoje problemos sprendimo, o „teisingas“ sprendimas buvo tas, kurį siūlė sionistai, – imigracija į Palestiną“, – man paaiškino Izraelio žmogaus teisių aktyvistė Elizabeth Tsurkov. Palaikyti tokį vaizdinį sionizmo ideologus skatina savanaudiški motyvai. Žydai gali turėti tik du pasirinkimus: lyg avys žygiuoti į dujų kamerą arba tapti narsiais izraeliečiais, narsiai engiančiais arabus. Diasporos silpnybės reikia sabrų11 stiprybei išryškinti.

Izraelį ir jo okupuotas teritorijas esu aplankiusi kartą, kaip žurnalistė. Gėrėjausi Jeruzalės grožiu, Hebrone mačiau, kaip kolonistai mėto akmenis, o Gazoje klausiausi, kaip aplink mus krenta bombos. Nepaisant Izraelio pasiekimų, žydų etnonacionalizmas yra toks pats nuodas, kaip ir visi kiti etnonacionalizmai, lygiai taip pat pjaunantis priespaudos ir mirties derlių. Vienintelė išeitis – religijos ir rasės ribų nepaisantis gilus solidarumas, toks, kokį tą šabo naktį eidami pogromo nutildytomis Bresto gatvėmis jautė Dąbrowskis ir Goldsteinas.

Grįžtu prie do’ikayt, „buvimo čia“: doktrinos, sukurtos bedievių diasporos žydų, užrašytos žodžiais-mišrūnais hebrajiškomis raidėmis ir skleistos klajojančių neklaužadų padirbtais pasais, kurios pagrindinis reikalavimas buvo teisė likti ten, kur esi. Ką „buvimas čia“ reiškia mūsų masinės migracijos laikais? Manyčiau, bandymą rasti savo vietą tremtyje – suderinti gimtinę ir laisvę joje nepasilikti.

Samas nutapė ir paveikslą pavadinimu „Be paso“. Jame carinė policija tempia du vyrus ir moterį per mėnesienoje skendintį mišką. Suimtieji tikriausiai žydai, neturintys vidaus pasų, su kuriais būtų galima keliauti už „sėslumo zonos“ ribų. Bet jie vis tiek bandė. Ar tai – „buvimo čia“ išdavystė? O gal „čia“ buvo kartu su jais, pačiame nelegalios kelionės veiksme? Ar jų nepaklusnumas turėjo namų poskonį?

Man patinka manyti, kad dar tą pačią naktį Samas su bendražygiais pjūkleliu nudžyrino trijulės kameros lango grotas. Suimtieji išsirangė pro langelį, porelė galbūt sustojo bučiniui šaltoje miško ramybėje ir patraukė toliau – per snygio nubaltintą sieną, bet kur, kur tik patys nori.

 

2018 m. spalio 6 d., 7 valanda ryto


^1 Štetlas (jidiš shtetl – miestelis) – miestelis, kuriame nemažą gyventojų dalį sudaro žydai (visos pastabos – vertėjo).

^2 Miestas dabartinėje Baltarusijoje, Gardino srityje.

^3 Pagrindinis „Smuikininko ant stogo“ veikėjas.

^4 Kooperatyviai valdomas daugiabučių kompleksas, pastatytas 1927–1930 m.

^5 Autorė omenyje tikriausiai turi 1917 m. vasario revoliuciją.

^6 Atvira karieta keleiviams vežti (rus. дрожкa, lenk. dorożka).

^7 Nuo viduramžių gajus mitas, neva žydai naudoja krikščionių kraują religinėse apeigose; dažniausia jo versija – kad velykinius macus žydai kepa iš krikščionių vaikų kraujo.

^8 Nuo biblinių laikų Viduriniuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje gyvenantys žydai ir jų palikuonys.

^9 Viduramžiais Ispanijoje ir Portugalijoje gyvenę žydai ir jų palikuonys, vėliau paplitę Šiaurės Afrikoje, dabartinėje Turkijoje ir Vakarų Europoje.

^10 Angl. no-kill egg farm. Paprastai paukštynuose maži gaidžiukai užmušami pirmosiomis gyvenimo dienomis, nes nededa kiaušinių, o mėsai per lėtai auga. Humaniškuose vištų ūkiuose gaidžiukai paliekami gyventi arba (šiais laikais) nustatoma, iš kurių kiaušinių jie išsiris, ir tokie kiaušiniai sunaikinami.

^11 Izraelyje (arba Palestinoje iki 1948 m.) gimę žydai.

 

Vertė Tomas Marcinkevičius. Versta iš The New York Review of Books: https://www.nybooks.com/daily/2018/10/06/my-great-grandfather-the-bundist/

Pagrindinėje nuotraukoje – Valkavisko bundistai. 1905. Visų nuotraukų šaltinis – nybooks.com

Vertimas dalimis pirmąkart spausdintas „Šiaurės Atėnų“ 2020 m. rugpjūčio 7, rugpjūčio 21 ir rugsėjo 11 d. numeriuose.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *