fbpx

Kiek dirbti ir kiek ilsėtis? Darbo teisė Lietuvoje (I)

Teisę galima mokytis, studijuoti, teisininkai gali ją išmanyti ir naudotis ginant savo klientų interesus, bet tai, kad teisę galima kurti patiems, nejučia užsimiršta. Minint Gegužės 1-ąją norisi pažadinti kiekvieno mūsų teisinę vaizduotę, paskatinti žvelgti į teisę ne kaip į kažkieno mums primestus įsakymus, o pirmiausia, kaip į visų mūsų bendrą susitarimą, kokiomis nuostatomis vadovaujantis geriausiai sekasi drauge gyventi ir, žinoma, dirbti. Nepalikime teisėkūros ekspertams. Čia tas pats, kas profesionaliam batsiuviui patikėti pagaminti jums batus, jam nežinant jūsų dydžio. Taip gimstantys įstatymai šiandien mums išties trina pūsles.

Šio straipsnio garso įrašo galite klausyti čia:

Šis tekstas yra skirtas Tarptautinei darbo dienai ir yra pirmasis tekstas iš straipsnių serijos apie lietuviškąją darbo teisę.

Išgirdus žodį „teisė“ į galvą ateina mintys apie įstatymų rinkinius – ilgus, sunkiai suprantamus tekstus, terminologiją, teisės aktus ir ekspertų, kurie nuolat aiškina, kaip viskas veikia pagal konstitucinę ar tarptautinę teisę, komentarus. Skaitant naujienas žiniasklaidoje gali susidaryti įspūdis, kad net Europos Žmogaus Teisių Teismas yra kažkoks mitinis prievaizdas, kurio bijoti būtina, o frazė „pasitarsiu su teisininku“ visada turėjo lengvą grasinimo prieskonį. Ir kaip dar gajus įsivaizdavimas apie ekonomiką kaip nuo gyventojų veiksmų nepriklausantį reiškinį, kuriame buto nuomos kainas kelia ne tie, kuriems šie butai priklauso, o nematoma rinkos ranka, taip ir teisė kartais, atrodo, turi tokio mums, visuomenei, nepriklausančio, tik gal mažiau dinamiško, reiškinio įvaizdį. Rodos, viskas apie pasaulį teisės aktuose tiesiog iškalta  kaip akmenyje. 

Teisę galima mokytis, studijuoti, teisininkai gali ją išmanyti ir naudotis ginant savo klientų interesus, bet tai, kad teisę galima kurti patiems, nejučia užsimiršta. Minint Gegužės 1-ąją norisi pažadinti kiekvieno mūsų teisinę vaizduotę, paskatinti žvelgti į teisę ne kaip į kažkieno mums primestus įsakymus, o pirmiausia, kaip į visų mūsų bendrą susitarimą, kokiomis nuostatomis vadovaujantis geriausiai sekasi drauge gyventi ir, žinoma, dirbti. Nepalikime teisėkūros ekspertams. Čia tas pats, kas profesionaliam batsiuviui patikėti pagaminti jums batus, jam nežinant jūsų dydžio. Taip gimstantys įstatymai šiandien mums išties trina pūsles.

Kaip patiems sukurti teisę?

Galbūt sunku suprasti, kas turima omenyje kalbant apie teisinę vaizduotę ar bendrą sutarimą. Pabandysiu šią mintį pailiustruoti viena mažyte smulkmena iš Prancūzijos darbo kodekso. Lietuvoje kiekvienas darbuotojas turi teisę į neapmokamas atostogas, jeigu prižiūri neįgalų asmenį (iki 30 dienų) arba jei darbuotojo šeimos nariui nustatytas slaugos poreikis (tiek, kiek rekomenduoja medikai). Ligos/slaugos išmoka tokiu atveju mokama iš Sodros.

Prancūzai pastebėjo, kad jų šalyje vis daugiau žmonių renkasi gyventi vieniši, nekuria šeimos, todėl pasinaudodami lakia teisine vaizduote šios šalies gyventojai sutarė, kad slaugos galimybė turi būti suteikta ne tik giminaičiams, bet ir bičiuliams. Taip gimė 2020 metais įsigaliojusi darbo kodekso pataisa, pagal kurią kiekvienas Prancūzijoje dirbantis žmogus gali reikalauti apmokamų slaugos atostogų, kurias panaudotų savo artimo draugo priežiūrai. Prancūzai turi teisę tokiomis apmokamomis atostogoms naudotis iki 3 mėnesių per metus, ir tai yra tris kartus daugiau nei Lietuvoje galime pasinaudoti neapmokamomis (!) atostogomis slaugyti neįgaliam asmeniui. Paprasta, bet sykiu gražu, kad sutariama, jog ne tik šeiminiai santykiai, bet ir draugystė yra reikšminga bendravimo tarp visuomenės narių forma.

Iš šio pavyzdžio akivaizdu, kad vienas iš veiksmingiausių būdų budinti savo teisinę vaizduotę yra domėtis kitų valstybių praktika, tačiau tam gali prireikti išties nemažai laiko, tad kūrybingumo ir fantazijos norisi linkėti čia ir dabar. Įsitraukite į organizacijas, kurios veikia jums svarbioje srityje, ir kurkite įstatymus, jų pataisas kartu. Prie darbo teisės kūrimo, žinoma, pirmiausia prisideda profesinės sąjungos. Būdami profsąjungos nariais galėsite savo teisinėmis fantazijomis dalintis darbuotojų bendruomenėje, o organizacijos vardu teikiami įstatymų projektai daug lengviau gali atsidurti valdančiųjų dienotvarkėje. 

Iš tiesų, Vyriausybė yra įsipareigojusi savo gyventojams įtraukti jų organizacijas (kitaip dar žinomas „socialinių partnerių“ vardu) į teisėkūros procesus. Deja, praktika rodo, kad Lietuvoje neretai įstatymų projektai su piliečiais yra tik derinami . Pradinėje teisėkūros fazėje gyventojų organizacijos dalyvauja rečiau, tačiau būtent dėl to svarbu tapti aktyvesniems teisinėje sferoje. Niekas kitas už mus to nepadarys ir niekas kitas tik mes, darbuotojai, galime sekdami prancūzų pavyzdžiu reikalauti, kad draugystė mūsų valstybėje būtų pakankama priežastis slaugyti žmogų.

Darbas pamainomis

Darbuotojų poreikių, kurie nugula į darbo santykius reguliuojančius teisės aktus, yra tiek daug, kad viename tekste visų jų aptarti išties neįmanoma. O kur dar galybė niuansų, kurie nėra įtraukti į mūsų darbo teisės bazę. Vis aštresniu tampa klausimas, kur baigiasi darbo ir prasideda civilinė teisė. Žinant, kiek daug žmonių šiandien dirba pagal individualią veiklą ar autorines sutartis, nors taip dirbdami yra pavaldūs de facto savo darbdaviui (o šis sėkmingai atsikrato mokestinės atsakomybės), matome, kad darbo santykių sąvoka yra kaip reikiant išsikreipusi. 

Šiame tekste aptariama tik viena, bet labai giliai darbo santykiuose įsišaknijusi problema, kuri visu gražumu atsiskleidžia tuomet, kai darbas yra dirbamas pamainomis ir naudojama suminė darbo laiko apskaita.

Suminė darbo laiko apskaita yra būdas laisviau valdyti darbuotojo laiką. Kabinetų žmonės dažniausiai dirba įprastu darbo laiko režimu – 8 val. per dieną, 40 val. per savaitę. Dirbant šiuo režimu gana lengva atpažinti viršvalandžius ir juos apskaityti. Tačiau visuomenėje egzistuoja galybė darbų, kuriuose tenka dirbti ilgiau nei iki 17 val. – tai ir paslaugų sektoriaus darbuotojai, dirbantys viešbučiuose, restoranuose, apsaugos įmonėse, viešojo transporto (ir ne tik) vairuotojai, medicinos, niekad nestojančių fabrikų darbuotojai ir begalė kitų žmonių. 

Šių žmonių darbo laikas Lietuvoje skaičiuojamas pagal suminę darbo apskaitą. Tai leidžia norminius darbo laiko reikalavimus, kurie yra tarsi saugikliai, kad pakankamai pailsėtume ir nepervargtume, šiek tiek ištęsti laike. Pavyzdžiui, vieną savaitę dirbant 30 valandų, kitą galima dirbti 50 ir pan. Tačiau tai nereiškia, kad darbo laiko normų galima visai nepaisyti. Visai nedirbus vieną savaitę, kitą savaitę dirbti 100 valandų yra nelegalu. Išskyrus itin retas išimtis, Lietuvoje esame sutarę, kad negalime dirbti daugiau kaip šešias dienas per septynias paeiliui einančias dienas. Negalime dirbti ilgiau nei 12 valandų per vieną pamainą, o kasdien turime ilsėtis bent 11 val. iš eilės. Jeigu darbuotojo darbo dienos (pamainos) trukmė yra daugiau kaip dvylika valandų (išskirtiniais atvejais, pvz., budint), tuomet nepertraukiamojo poilsio tarp darbo dienų (pamainų) laikas negali būti mažesnis negu dvidešimt keturios valandos.

Deja, tačiau darbdaviai neretai naudojasi šia laiko apskaita tam, kad galėtų piktnaudžiauti darbuotojų laiku, nemokėti viršvalandžių, neatsilyginti už darbą poilsio dienomis. Svarbu paminėti, kad dirbant šiuo režimu darbo grafikai turi būti paskelbiami septynias dienas iki jiems įsigaliojant, o keičiami dėl nuo darbdavio valios nepriklausančių priežasčių (jei suserga pamainos darbuotojai ar pan.) – likus dviems dienoms iki pokyčio. Darbas darbuotojo poilsio dieną turi būti apmokamas dvigubai. Apmaudu, tačiau kavinėse, restoranuose ar apsaugos įmonėse visiškai įprasta praktika yra iškviesti darbuotoją į darbą kitą ar net tą pačią dieną, žymėti tik dalį darbuotojo išdirbto laiko, nežymėti tam tikrų pamainų, nes darbuotojas, baigęs 14 valandų pamainą, po 9 valandų gali vėl ryte atrakinti restorano duris ir darbuotis be tinkamo, įstatymuose numatyto poilsio. 

Ir jei dabar patys darbuotojai neretai sutinka taip dirbti norėdami didesnio atlygio, turime pradėti galvoti apie šių žmonių sveikatą ateityje. Dar neteko matyti tokių tyrimų Lietuvoje (o jų išties reikėtų!), bet svetur galima rasti daug informacijos apie smarkiai išaugusią širdies ligų riziką tarp restoranų darbuotojų. Tie, kas matė žurnalistinę dokumentiką „Fūrų vergai“, turbūt, yra susipažinę su siaubinga situacija transporto sektoriuje. Streikuoti pasirengę Vilniaus viešojo transporto darbuotojai nuolat pabrėžia tai, kaip savivaldybės įmonė elgiasi su jų laiku – trūksta laiko pietų pertraukoms, pamainos trunka iki vėlyvos nakties, o vos už kelių valandų… Vėl – į darbą.

Stop kadras iš Charlie Chaplino filmo "Modernūs laikai", Chaplinas sukasi ant didžiulio dantračio

Charlie Chaplino filmo „Modernūs laikai“ (Modern times) stopkadras

Tad nors teisė tarsi garantuoja darbuotojams galimybę ilsėtis, tačiau jos masiškai nesilaikoma, ir tai, deja, Lietuvoje kol kas yra norma. Čia panašiai kaip su greičio viršijimu. Dabar situacija kiek pagerėjusi, tačiau ankščiau, nors kelių eismo taisyklės ir egzistavo, bet avaringumas dėl greičio viršijimo buvo katastrofiškas. Mums prireikė daugybės reklamų, viso „karo keliuose“, kad situacija bent kiek stabilizuotųsi. Taip ir su darbo teise, kad šiandien situacija pasikeistų iš esmės, reikia arba teisinės vaizduotės ir darbuotojų vienybės, arba skelbti prabangią informacinę kampaniją karui su neteisėtu darbo laiku, garantuojančiu persidirbimą, nuovargį, o kartais ir tragiškas pasekmes sveikatai.

Kaip naudotis darbo teise?

Visgi kiekvienas mūsų, dirbantis pamaininį darbą, gali šiek tiek prisidėti prie pokyčių. O tie, kas darbo dienomis tupi kabinetuose ar gyvena laisvesnį nuo darbo gyvenimą, ko gero, tikrai turi pažįstamų – draugų, krikštasūnių, dukterėčių ar kaimynų, kurie dirba pamainomis. Pasidalinkite su jais šiuo straipsniu. Tai bus puikus žingsnis teisingesnio ir sąžiningesnio darbo link.

Jei dirbate suminės darbo laiko apskaitos darbo režimu, svarbu nepatingėti ir fiksuoti savo išdirbtą laiką pačiam, darbo dienoraštyje. Kilus darbo ginčui dėl to, kad buvo nesilaikyta maksimaliojo darbo laiko ar minimalaus poilsio laiko reikalavimų, darbdavys darbo ginčų komisijai pristatys savo darbo grafiko versiją. Visada turėkite pasiruošę savąją. Tai leis jums įrodyti, kad esate teisi ar teisus. Nuolatos prašykite savo darbdavio, kad jums pateiktų išdirbtų valandų žiniaraštį ir vos radę neatitikimą su tikrove, jį informuokite, prašykite pakeisti. Taip darbdavys žinos, kad esate budrus ir nedrįs jūsų apgaudinėti. 

Galiausiai, jei tariatės dėl papildomų pamainų, pavadavimo, atlyginimo ar bet kokios su jūsų darbu susijusios svarbios informacijos, visuomet tai darykite raštu – el. paštu, SMS žinutėmis, mesendžeryje, Whatsapp ar kur tik norite. Svarbiausia, kad turėtumėte įrodymų, nes žodinis susitarimas darbo ginčuose dažniausiai, deja, yra bevertis. Nesitarkite dėl svarbių dalykų su savo darbdaviu telefonu.

Galiausiai, visuomet kilus ginčui konsultuokitės su profesine sąjunga. Joje veikiantys žmonės dažniausiai turi sukaupę patirties, leidžiančios deramai įvertinti problemą, turimus įrodymus ar gali padėti surinkti naujų. Tai padės jums labiau pasitikėti savo jėgomis derantis su darbdaviu, sužinosite naudingų patarimų, susipažinsite su kitų darbuotojų problemomis.

Dar kartą sveikiname Gegužės 1-osios proga ir linkime mažiau dirbti ir daugiau džiaugtis gyvenimu – skaityti, keliauti, bendrauti su jums artimais žmonėmis ir be galo branginti sveikatą. 

Apie kitas mūsų darbo rinkoje vyraujančias, bet nutylimas problemas – visai netrukus!


Patiko straipsnis? Galite padėkoti čia


Emilija ŠvobaitėGegužės 1-osios profesinės sąjungos narė.

Susidūrei su panašiomis problemomis? Turi idėjų, kaip pagerinti darbuotojų sąlygas? Pranešk apie jas Gegužės 1-osios profesinei sąjungai: g1ps@g1ps.lt

1 thought on “Kiek dirbti ir kiek ilsėtis? Darbo teisė Lietuvoje (I)

  1. Dėkui už straipsnį, šaunu, jog kažkas rašo, kaip gerinti darbo salygas Lietuvoje. Manau, jog pas mus dominuoja nerašytas submisyvumo kultas. Darbdaviui galima laužyti taisykles, nes taip priimta. Lietuvoj reikia daugiau tokių švietimo straipsnių. Panašiai kaip Ilzės Butkutės knyga apie darbo kodeksą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *