Šio straipsnio garso įrašo galite klausyti čia:
Smūgis
Pastaruoju metu vis pasitaiko naujienų, kurios tarsi kerta tiesiai į saulės rezginį. Su niekuo nepalyginsi rytinės vasario 24-osios naujienos apie Rusijos invaziją į Ukrainą. Nuo jos, ir nuo visko, kas tebevyksta, panašu, vis dar žiopčiojame kaip žuvys, gaudančios orą.
O tai, kas nutiko (už)vakar, balandžio 19 d., Vilniaus apygardos teisme – mažesnis smūgis, bet vis dėlto smūgis. Pirmoji reakcija buvo – ką? Po to – kaip? Kodėl? Kaip taip nutiko ir kaip taip apskritai išeina? Pirminį sutrikimą netruko pakeisti nusivylimas, tada – pyktis. Ir žinot ką – teisingai. Pykstu ir, tikiuosi, pykstate ir jūs.
Balandžio 19-ąją pasitikėjimas Lietuvos teismų sistema, teisėsauga (ypač prokuratūra ir STT), korupcijos valdymo priemonėmis, politinėmis partijomis (ypač Liberalų sąjūdžiu ir Darbo partija) ir politine sistema apskritai gavo tokį smūgį, kad nuo jo sunkiai kelsis nuo ringo grindų. Jei apskritai atsikels.
Ne tai, kad labai stipriai stovėjo ant kojų prieš tai. „Vilmorus“ visuomenės pasitikėjimo reitinguose šį kovą prokuratūra laikėsi daugmaž ties nuliu (24% pasitiki, 23,9% nepasitiki), teismai turėjo šiokį tokį minusą (23,8% pasitikėjo, 29% – ne). O partijos galėtų nors ir visiems mums alaus pastatyti, vis tiek joms į bokalą prispjaudytume: -47,9% (6,9% pasitiki, 54,8% – ne).
Į šokus visi reaguojame skirtingai – vieni sakė, kad taip ir tikėjosi, kiti ragino nesikarščiuoti, treti pyko. Ir kaip nepyksi – dar kartą atidžiai perskaitykime, kas nutiko. Pirmosios instancijos, Vilniaus apygardos teismas. Su daugmaž šimtu tūkstančių eurų degtinės dėžutėje bemaž už rankos pagautas Eligijus Masiulis – išteisintas. Tuos šimtą tūkstančių jam paskolinęs buvęs „MG Baltic“ koncerno viceprezidentas Raimondas Kurlianskis – išteisintas. „Darbietis“ Vytautas Gapšys, galimai paėmęs 27 tūkst. eurų kyšių – išteisintas. Gintaras Steponavičius, Šarūnas Gustainis – nekalti. „MG Baltic“, Liberalų sąjūdis, Darbo partija – be dėmelės.
O tada stebimės, kodėl „žmonės tokie apatiški politikai“, kad liaudis taip pasyviai dalyvauja rinkimuose, kad teismus mato kaip instancijas, kurios teisia ne pagal kaltę, o pagal kišenę… Galiausiai – kad ilgisi „tvirtos rankos“. „Tikriausiai sovietinis mentalitetas vis dar neišgyvendintas“, – ranka numoja tie, kurių bendradarbiai, draugeliai ir palaikomi politikai sėdėjo teisiamųjų suole.
Šįkart seniausias triukas visoj burtų knygoj – „Sovietmetis, sovietmetis!“ – dar juokingesnis. Įvairių britų mokslininkų eksperimentai parodė, kad nelygybę ir neteisybę pajunta, dėl jos pyksta ne tik žmonės, bet ir gyvūnai: beždžionės, šunys, vilkai, net žiurkės ir varnos. Tarsi eksperimentiniai krankliai ar pacukai, dabar ją labai aiškiai jaučiame ir mes. Ir mažiausiai norime, liaudiškai tariant, šiknoje sliekų ieškoti – nes puikiai žinome, kas nutiko.
O nutiko štai kas: sistema labai įžūliai suveikė taip, kad, nors ir akivaizdžiai nusikaltę, galingieji liko nenubausti. Gydytojas, priėmęs saldainių dėžutę kaip padėką, šioje sistemoje gali netekti licencijos. Eligijus Masiulis, priėmęs degtinės dėžutę su šimtu kavalkų, šioje sistemoje gali nors ir į prezidentus balotiruotis. Kaip ir priklauso „pažangiai valstybei“, uoliai „naikiname korupciją“ žemiausiuose lygmenyse, bet baltų pirštinių akcijos pačiame aukščiausiame surengti nė neketiname.
Be to, demokratija, kad ir kokia ji būtų, lai ir parodomoji, turėjo progą parodyti, kaip apsigina nuo oligarchijos. Ji, savo ruožtu, nutarė pasielgti kiek kitaip – parodyti, kad šiaip jau oligarchiją priima, bet tik tam tikros rūšies. Vietinė turi būti oligarchija, vakarietiška, tik ne iš Rytų. Kultūringa, miesčioniška, su elektriniu paspirtuku prie stiklainio pririedanti. Savo kultūringus žiniasklaidos kanalus valdanti. Žmogaus (*yra papildomų sąlygų) ir rinkos (*nėra papildomų sąlygų) laisvę mylinti.
Stumykla ir ekspertinė šūdmala
Paaiškinimų, kodėl taip nutiko, atsirado nemažai. Juos iš esmės galima išskirti į dvi kategorijas:
Pirmoji – klaidų ir tendencijų įvardijimas bei stumykla. Stumykla, kiemo žargonu tariant, čia visiškai nusipelnyta ir adekvati. Lietuvoje korupcijos bylose praktinė įrodinėjimo kartelė užkelta tiek, kad prieštarauja protingumo principui. Į tai jau dėmesį buvo atkreipusios ESBO ir „Transparency International“. Tai rodo ir nesena istorija, kai išteisinamieji nuosprendžiai paskelbti „Rubicon“ bei Darbo partijos atskirosios buhalterijos bylose.
Gali būti, kad savo darbo nenudirbo ir STT bei prokuratūra. Pasigirdo nuomonių – tai įrašai neaiškūs, tai įkalčiai prastai surinkti, tai kaltinimai chaotiški. Tai, beje, gan liūdnai patvirtino ir „prijaukinti“ prokuroro Justo Laucio komentarai apie tai, kad dabar nuosprendį jis vertina „kaip duotybę“.
Vis dėlto geriausiai reikalo esmę atitiko žiniasklaidoje retai pasitaikiusi, bet labai aiški nuomonė: teismų institucija Lietuvoje yra per toli nutolusi nuo visuomenės, nuo „vidutiniam piliečiui“ būdingo teisingumo ir sveiko proto jausmo. Garsiausiai jai atstovavo MRU politologas Virgis Valentinavičius: „Teisėjams gana dangstytis profesine privilegija, kad jie neva žino, kas yra teisingumas, o žmonės nieko neišmano.“
Antroji – tai, ką noriu pavadinti „ekspertine šūdmala“. Ją demonstravo, žinoma, teisiamųjų advokatai, kai kurie verslo atstovai, kai kurie liberalų rėmėjai ir, bent šiek tiek – net ir prezidentas Gitanas Nausėda.
Šūdmala (angl. bullshit) – tai ne melas. Tiek sakančiam tiesą, tiek meluojančiam žmogui tiesa yra svarbi. Teisuolis nori ją atskleisti, melagis – paslėpti. O šūdmalys nuo jų skiriasi tuo, kad tiesa jam galėtų ir visai neegzistuoti. Jo tikslas – ne sumeluoti ar pasakyti tiesą, o paprasčiausiai įtikinti klausytoją. Filosofas Harry G. Frankfurtas yra visą knygą apie ją parašęs, taip ji ir vadinasi – „Apie šūdmalą“, išleista ir lietuviškai.
Tiesa, Frankfurtas šūdmala labiausiai kaltina neišmanėlius, kurie nori pasirodyti protingesni, nei iš tikrųjų yra. Aš šiuo atveju ja kaltinčiau būtent pačius išmaniausius – „ekspertus“. Tuos, kurie, išmanydami vis siauresniam žmonių ratui suprantamas žaidimo taisykles, po šūdmalos lavina slepia dažnai labai paprastą tiesą.
„Teismams reikia įrodinėti, žmonėms nereikia įrodinėti, jie tiki arba ne.“ „Nėra ką diskutuoti, tokios diskusijos grasina teismų nepriklausomybei.“ „Šis sprendimas rodo, kad Lietuva yra teisinė valstybė.“ „Teisėsaugos sistemai Lietuvoje suteikta per daug įgaliojimų ir per mažai atsakomybės.“ „Tai tik kaukių balius, prieš šešerius metus prasidėjęs.“ „Tai, kad man nepatinka, nereiškia, kad prieštarauja sveikam protui.“ „Dabar gal per TV teismus rodyti ir leisti žmonėms SMS žinutėmis balsuoti, kaltas ar ne?“ „Prezidentas nekomentuos sprendimo dėl konkrečios bylos, kuri dar gali būti svarstoma aukštesnės instancijos teismuose.“
Ir taip toliau. Teismų sistema negali klysti, visuomenė apie ją negali turėti nuomonės. Jei visuomenė apie ją nuomonę turės, neduokdie, ko nors pareikalaus, nukeliausime iki ochlokratijos, įniršusios minios valdžios be jokių tarpinių institucijų. Apie labai politinius, visuomenės gyvenimą tiesiogiai veikiančius klausimus nuomonę gali turėti tik siauros srities ekspertai. Jie, beje, čia yra ne žinantys patarėjai, o būtent – vieninteliai, apskritai išmanantys, kas yra teisingumas ir kaip jis turi būti pateikiamas.
Patinka straipsnis? Mūsų veiklą paremti galite čia
Ką ši gynybinė šūdmala pirmiausia rodo, stebint ją „neekspertine“ akimi – būtent tai, kad esama sisteminių problemų, ir net labai gilių. Deja, bet tenka paradoksaliai sutikti, kad teismas, gali būti, nesuklydo. Šis nuosprendis nėra klaida, jis yra tos pačios sudėtingos sistemos, kaip ir šie ekspertiniai pasiteisinimai, dalis. Bėda tik, kad atsidūrėme savotiškoje skaistykloje – teismas nesuklydo, bet teisingo sprendimo irgi nepriėmė. Visiems viskas akivaizdu, tik kaltųjų, pasirodo, nėra.
Ką daryti?
Pirmiausia, žinoma, prokuratūra turėtų nuosprendį, ar bent didžiąją jo dalį, apskųsti aukštesnės instancijos teismui. Deja, kol kas neaišku, ar tai apskritai nutiks. O jei nutiks, tai kitą sprendimą šioje byloje sužinosime, geriausiu atveju, tik kitąmet. Apeliacijos procesas sudėtingas ir ilgas. Šešerius metus tęsėsi byla – tęsis ir septintus!
O gal ir aštuntus? Aukštesnės instancijos teismas gali grąžinti šią bylą Vilniaus apygardos teismui iš dalies persvarstyti, patikslinti netikslumus, sudėlioti taškus ant i. Po truputį taip problemos gali ir nebelikti, kaip toje pasakėčioje apie lėtai verdamą varlę. Pavargsime, pamiršime, atsiras naujų pasaulį ir Lietuvą krečiančių naujienų, pasimes kaip moneta už sofos.
Akivaizdu, kad sistemą reikia keisti, ar bent jau kertines jos dalis. Atsiranda konstruktyvių pasiūlymų. Galbūt reikia spartinti rezonansinių bylų nagrinėjimą, suteikti joms pirmenybę, mesti daugiau išteklių? Kad nebūtų laiko derinti, derinti ir suderinti. Galbūt Lietuvai reiktų pereiti prie Didžiojoje Britanijoje ir JAV veikiančios prisiekusiųjų sistemos? Galiausiai įtvirtinti, kad „vidutinis pilietis“ turi gebėjimą, teisę ir pareigą spręsti, kas yra teisinga, o kas – neteisybė. Britų teisinėje sistemoje tokiam vidutiniokui net pavadinimas yra – „žmogus autobuse į Klapamą“ (man on the Clapham omnibus). Gal metas ir lietuviškam „žmogui traukinyje į Trakus“?
Tačiau tai vėl imasi spręsti ekspertai – mums tuo tarpu reikia siekti, kad jie vis didesnę teisę spręsti, kas teisinga ir kas ne, atiduotų mums: visuomenei, žmonėms, liaudžiai. Ir ne, tai neturėtų būti ir nebūtų „balsavimas SMS žinutėmis“. Nebūtų tai ir trumpas procesas, šis teisių ir pareigų perdavimas, bet pradėti jį, atrodo, mes jau smarkiai vėluojame.
Pozicija „O ko jūs tikėjotės? Juk taip buvo ir bus“, nors visiškai suprantama, čia visiškai niekam nepadės. Nors ilgai pykti gali būti sunku, keisti tai apatija – irgi ne į naudą. Ironiški bajeriukai po kurio laiko praranda šviežumą.
Svarbiausias dalykas dabar, ir kitą kartą, kai taip vėl nutiks – nepasiduoti ekspertinei šūdmalai apie tai, kad „viskas kaip yra, taip ir turi būti“. Nepamiršti, neatleisti ir, prisiminus, kaip staiga pritrūko oro, reikalauti, kad teisingumas būtų įvykdytas, neteisybė ištaisyta. Nes tik girdintis šurmuliui iš apačios ekspertai iš viršaus nutyla, bent trumpam nustoja malti šūdą.
Kita vertus, priminti, kad pykstame, ir šliūkštelti alyvos į ugnį kartais gali ir patys tie, iš kurių mažiausiai tikiesi. Štai kol aš žiopčiojau iš netikėtumo, Viktorija Čmilytė-Nielsen feisbuke parašė: „Tokio teismo sprendimo ir tikėjausi.“ Tokia štai ta nuomonių įvairovė.
Viršelio nuotraukos autorius – Andrius Ufartas.
Tomas Marcinkevičius – vertėjas, redaktorius, žurnalistas, GPB redkolegijos ir Gegužės 1-osios profesinės sąjungos narys.
Šūdinas straipsnis