LGBT – Lietuvoje Griūva Buržuazinė Tikrovė

Pyktis

Šiais metais vyko ketvirtosios Baltic Pride eitynės Vilniuje. Gausiausios, ramiausios, turėjusios mažiausiai opozicijos ir net policijos matomumo, lyginant su  ankstesnėmis. Be jokios abejonės, tai yra pasiekimas ir ilgamečio darbo rezultatas ir tuo galima didžiuotis. Juk Pride apie tai, ar ne? 2010-ųjų metų eitynėse galėjome didžiuotis, kad išdrįsome pirmą kartą išeiti į gatvę ir žygiuoti, nors ir apsuptos agresyvios opozicijos ir policijos pajėgų. 2013-aisiais vyko kova dėl teisės žygiuoti pagrindine miesto gatve ir ši teisė buvo iškovota – didžiavomės. 2016-aisias teko apologetiškai teisintis, kad nesame propaganda, norėdamos atkreipti dėmesį į prieš mūsų bendruomenę nukreiptus diskriminuojančius įstatymus – pražygiavome, nors jau ne visos džiaugsmingai ir su garbe.

 Prieš įvykstant 2016-ųjų metų Vilniaus Baltic Pride, Floridoje, Orlande, gėjų klube buvo įvykdytas teroro aktas prieš LGBT žmones, pasiglemžęs 49 gyvybes ir sužeidęs dar 53. Matematika čia tokia, kad truputį atsitraukus nuo vietinio konteksto ir mąstant apie Pride ištakas ir dabartinę LGBT žmonių situaciją tampa liūdna, kad mes vis dar teisinamės, jog nesam propaganda. Beveik visuose Vilniaus Baltic Pride pavieniai asmenys ar mažesnės grupelės ėjo su platesniais reikalavimais negu teisinis LGBT žmonių reguliavimas ir prisitaikantis tonas. Tačiau atsitiktinumas, kad Orlando žudynės „sutapo“ su eitynėmis po šūkiu „Mes žmonės, ne propaganda“ yra vertas kelių pastebėjimų. Šis fonas davė erdvės spontaniškumui ir pradėjo jungti žmones bendresnei progresyviai žinutei. Tai buvo vienas iš pastūmėjimų šiųmetiniame Pride pasidairyti bendraminčių plačiau ir pakviesti žygiuoti kairiųjų bloke. 2016-ųjų metų Baltic Pride prieš asimiliacinę politiką pasisakančiame bloke pasirodė juoda spalva ir protesto žymės – „Nėra Ko Švęsti“. Per tris metus švęsti vis dar neatsirado dėl ko, todėl blokas išlaikė simboliką.

Juoda spalva turi daug paaiškinimų. Viena vertus, tai primena gedėjimą, laidotuvių procesiją, kita vertus, viešas gedėjimas ten, kur švęsti privalu, steigia konfliktą. Gedėti viešai, reiškia rodyti nepasitenkinimą esama situacija – gedėjimas tampa protestu, kuris yra genamas pykčio neteisingumui. Būtent pyktis visam pasauliui atnešė Pride. Kiekvienose LGBT eitynėse turime atsiminti, jog pirmasis Pride buvo riaušės. Tai buvo džiaugsmas ir garbė, kuri kilo iš bendro pasipriešinimo policijos (tos pačios, kuri mus turėtų saugoti) reidams gėjų klubuose ir struktūriniam pažeminimui. Pyktis išvedė į gatves, o pasipriešinimas suteikė orumą, kurį Pride turėtų simbolizuoti. Tam kad švęstum, turi turėti ką švęsti.

Todėl dar 2016-aisiais metais grupelė žmonių atsisakė kartu švęsti orumo nebesiūlančiame Vilniaus Pride. Nes jeigu švęsti, tai ne kaltinimus buvimu propaganda ir bandymus iš to „išsivartyti“ ar absurdiškus pareiškimus, kad mes irgi žmonės (įrodinėti tai savaime yra nusižmoginimas). Vietoje to, buvo pasirinkta išdidžiai pražingsniuoti primenant, kad pasipriešinimas smurtui reikalauja aiškios pozicijos, o ne atsiprašinėjimų. Mes nenorim vietinio Orlando ir juodai rengiamės ne laidotuvėms.

Protesto ir reikalavimų tonas kojas tik apšylančioje visuomenėje dažnai sutinkamas atstumo palaikymu. Diskutuokite, kalbėkitės, kitaip nieko nepasieksite – patarinėja LGBT reprezentacijos monopolį įtvirtinusios nevyriausybinės organizacijos ir patogiai gyvenantys ribinio progresyvumo atstovai, ignoruodami protesto balsus ir skambius būgnus. Tačiau mums nereikia, kad kas iš šono pasakytų, kaip ir kodėl turime būti, o juo labiau nereikia gailestingos rankos ant peties, aiškinančios, kad mes kažko nesuprantame, kažką klaidiname ar netgi skaldome nenorėdami/nematydami, dėl ko švęsti pagal užsakytą muziką. Vienybės nuosaikume reikalaujantis suvaikinantis liberalų (plačiąja to žodžio prasme) tonas, suokiantis apie nuomonių įvairovę, bet tuo pačiu tildantis jos apraiškas, mums pokyčių neatneš. Šventė turi būti kovojančiųjų, o ne tų, kurie ateina pasišildyti tavo darbo ir siekio išsilaisvinti spinduliuose į save atsukę pagrindinę šviesą, kaip į Pride ateina politinės partijos ir verslo atstovai. Tokie iš vakarėlio paprastai būna išprašomi.

Nebeužtenka didžiuotis tuo, kad esi ar palaikai LGBT. Pritarimas LGBT teisėms ir Lietuvoje po truputį tampa mada, kurią gali nusipirkti H&M parduotuvėje, negalvodamas apie tai, kad Bulgarijos siuvyklose darbo sąlygos kartais yra dar prastesnės nei mitiniais tapusiuose Tolimųjų Rytų išnaudojimo fabrikuose. Dar viena priežastis rengtis juodai. Jeigu 2010-aisiais ir 2013-aisiais reikėjo pastangų ir kovos, kad švęstume, reikėjo vėliavų ir kuo didesnio matomumo, tai 2016-aisiais ir 2019-aisiais nelabai liko ką švęsti. Dabar lengva būti madingu, jeigu turi tam lėšų, bet realybė dažniau yra tokia, kad picas darbe nešiojam kartu, arbatpinigiais dalinamės, bet aš tik nesugebu pasakyti, kad prie Valakampių važiuosiu su partnere.

Protestas 

Šventės/protesto opozicija ir juoda spalva šių metų Pride įgavo dar ir papildomą reikšmę, kuri anksčiau tik mezgėsi. Neoliberalios santvarkos nulemtos socioekonominės sąlygos formuoja individualistinį subjektą – tokį, kuris tik pats atsakingas už savo gerovę ir/ar jos nebuvimą ir kuris turi pats pasirūpinti savo išlikimu. Tad iš dalies visai nėra ko stebėtis, kai stambios korporacijos – šio individualizmo vėliavnešiai – tampa centriniu Pride dalyviu, taip uzurpuodamos viešo susirinkimo erdvę. O juk viešo susirinkimo viena iš galimų simbolinių funkcijų yra, priešingai, reikšti solidarumą priešinantis ekonominei, socialinei ir politinei priespaudai. Kūnas, atsiduriantis toje pačioje erdvėje su kitais kūnais neišvengiamai tampa nuo jų priklausomas, pažeidžiamas. Dalinimasis šiuo pažeidžiamumu minioje pasisakant prieš bendrai patiriamą ir todėl vienijantį ekonominį ir socialinį nesaugumą simboliškai kuria bendruomenes. Spontaniškoje erdvėje atsiranda emocinės, materialinės ir finansinės savitarpio pagalbos ryšiai, kurių ir siekiama kasdienybėje. Taigi, viešas susirinkimas pasižymi savybėmis kurios yra priešingos neoliberaliai santvarkai.  Vis dėlto, Baltic Pride 2019 puikiai įsipaišė tiek į „pažangių“ Vakarų valstybių Pride, tiek konkrečiai į Lietuvos protesto kultūros suprekinimo kontekstus. Pradedant Tapino „Laisvės pikniku“, liberalų eisenomis nepriklausomybės švenčių progomis ir baigiant šių metų Pride, viešas susirinkimas tampa vis labiau pajungiamas tai pačiai individualizacijai, prieš kurią jis galėtų būti nukreiptas. Ir būtent dėl to „šventė“ tampa kertiniu Pride ženklu.

Pride išsivystė kaip kasmetinis tam tikros LGBT žmonių simbolinės pergalės prieš policijos priespaudą šventimas, tačiau neoliberalioje santvarkoje kiekviena diena yra šventė, socializmas nugalėtas ir tobula sistema jau čia. Valdančiųjų klasių požiūriu liko tik pavienės kovos dėl neišnaudotų investicinių galimybių į vienas ar kitas mažumas. Šiame kontekste Pride pamažu tampa individualizmo švente, kur mes švenčiame savo unikalią tapatybę ir kapitalizmo suteiktą galimybę ją išreikšti. Švenčiame tai, kad kiekvienas žmogus turi vienodą prasmę ir paskirtį sistemoje: būti išnaudojamu arba mirti badu. Nors stambių korporacijų parama šių metų Baltic Pride metu yra ciniška (didžiai abejotina, ar 2010-aisiais Swedbank būtų rizikavęs demonstruot savo toleranciją), ji yra visiškai nuspėjama. Ir nors Pride iš tiesų yra ir šventė, visai nenuostabu, jog stambių korporacijų įsitraukimas daugeliui mūsų sukėlė nepasitenkinimą. Vienas iš kairiųjų bloko siekių buvo išreikšti opoziciją šiam vaivorykštiniam kapitalizmui, supaprastinančiam Pride ir jo istorinę kovą iki dar vienos suprekintos šventės, skirtos pasipelnyti iš marginalizuotų grupių, kurių marginalizaciją ta pati sistema ir suformavo. Juoda spalva tapo ženku, žyminčiu bendrą nesaugumą ir trinančiu individualistinio subjekto ribas. Kiek tai pavyko ištransliuoti – jau kitas klausimas. Kritikuoti tikrai yra ką: šūkiai nebuvo nei deramai apgalvoti, nei surepetuoti, be kelių transparantų dauguma plakatų buvo gaminti paskutinę minutę, eisenos metu blokas palaipsniui išskydo ir įsimaišė į bendrą masę, o galiausiai (sąmoningai ar ne) visas blokas buvo iš esmės praignoruotas žiniasklaidos. Vis dėlto, kaip viešas susirinkimas, savo simbolinę funkciją jis atliko, t. y. sukūrė (kad ir simboliškai) bendruomenę, vienijamą ne tik neheteronormatyvios tapatybės, bet ir bendro nesaugumo, bendros kovos.

Šventė            

O kas dabar, po šventės? Dar kartą prisiminkime, kad šventės kaip ir nebuvo. Šiųmetinį juodą kairiųjų bloką tarsi apibendrinusį šūkį  „Nėra ko švęsti” būtina patikslinti, įvedant skirtį tarp žmonių, kurie jaučia, kenčia, džiaugiasi ir geidžia, ir korporacijų, kurios paprasčiausiai yra didžiuliai pelno auginimo įrankiai. Nėra ko švęsti jiems – kurie tik paklausė savo rinkodaros specialistų patarimo tinkamu momentu persimesti ant įvairovės – tuo tarpu mums, LGBT bendruomenei ir visiems juos palaikantiems, Pride be abejo yra šventė, visų pirma dėl vis (nors ir pamažu) augančio visuomenės solidarumo ir besiplečiančios bendruomenės. Žinoma, jūs mums atleisite, jei apgailėtini Swedbank autobuso bandymai imituoti fiestą (visas alaus šventes savyje talpinantis “Dabar visi pakeliam rankas!”) mums sukelia tik vangią šypseną , o pačios švenčiame kuo toliau nuo jų.

Kad mūsų ir korporacijų šventė nėra ta pati, geriausiai galima pastebėti šventei pasibaigus, grįžus į kasdienybę. Mums tai mokyklos, kur patiriame patyčias, gatvės, kuriose bijome būti užpultos, draugų ir bendražygių tinklai, kuriuose dalijamės rūpesčiu ir palaikymu, darbai, kuriuose esame išnaudojamos ir verčiamos kvailai šypsotis. Jiems tai nesibaigiantis, bet visada tas pats galvosūkis: kaip padidinti pelną. Jeigu jiems šventė pasibaigė vos tik medijoms išjungus kameras, t. y. pagal planą pasisavinus socialinį „įvairovės“ kapitalą, mums šis keistas šventės ir kovos mišinys tęsiasi kasdien.       

Turbūt nenuostabu, kad kovoms ir džiaugsmams, kurie vyksta kasdien, nuolatos, visada, žaisminga eisena ir ją apgobianti tematinė savaitė, pasikartojančios kas kelis metus, gali turėti tik ribotą svarbą. Kaip ir bet koks kitas protestas, savo esme Pride nėra vienadienis įvykis – tai struktūrinių problemų ir kai kurių bendrų džiaugsmų išraiška, solidarios bendruomenės veiksmas, kuris kartu tą bendruomenę ir kuria. Vienu didžiausių šių metų Pride laimėjimų galime laikyti tai, kad jo viduje, didžiulėje eisenoje tarp gremėzdiškų, vienai popietei išnuomotų autobusų, susiformavo tam tikra bendruomenė – kairiųjų blokas. Šis blokas, mūsų blokas – tai grupė vienaip ar kitaip kreivų žmonių, kurios LGBT kovas ir problemas mato ne neoliberalioje perspektyvoje. LGBT kovos nėra madinga tapatybė – tai dalis visų kitų kovų už socialinį teisingumą, už teisingą atlygį, už asmens laisvę ir jo neliečiamumą, už žmogaus teises ir socialines garantijas, prieš išnaudojimą ir bet kokią priespaudą. Mes sakome, kad korporacijos neturi ko švęsti, nes jos kraunasi pelną LGBT žmonių ir visų kitų žmonių gerbūvio sąskaita. Mes neketiname diskutuoti apie akivaizdžius dalykus ar prašyti teisės būti savimi, mes esame propaganda. Mes norime kurti struktūras, formalius ir neformalius tinklus, kuriuose LGBT svarbios temos ir problemos būtų diskutuojamos ir sprendžiamos nepataikaujant nei rinkos reikalavimams, nei esamiems galios santykiams, o radikalaus socialinio teisingumo perspektyvoje. Šie tinklai veiktų ne ypatingomis progomis ir ne dėl medijų ar institucijų dėmesio, o juos sudarančių žmonių kasdienybėje, jie veiktų kaip besaikio dalijimosi emociniais, intelektiniais, politiniais ir materialiais resursais įrankis, solidarumo kūrimo ir viena kitos įgalinimo įrankis. Jie kritiškai papildytų šioje sferoje jau egzistuojančių nevyriausybinių organizacijų veiklą. Iš tiesų toks tinklas jau egzistuoja, nes be jo nebūtų buvę galima suformuoti kairiųjų bloko. Belieka atvirai įvardinti tai, kas jau vyksta, kad šie tarpusavio sąryšiai nepasimestų, o taptų mus įgalinančia ir pasitikėjimo verta aplinka.

Skirtingai nei 2016-ųjų metų verkšlenantis atsiprašymas, šių metų Baltic Pride oficialus šūkis „Mes esame šeima“ turėjo netgi gana radikalų (ir, deja, nutylėtą) politinį potencialą. Iš vienos pusės, (tikėtina, kad tokią interpretaciją ir numatė LGL) jis reiškia tai, kad tos pačios lyties poros irgi yra tokia pati šeima, kaip ir visi kiti: mes esame normalūs žmonės, ne propaganda, mes atitinkame valstybinį šeimos apibrėžimą, kuriame vertę kapitalistinei sistemai, vartojame, palaikome esamos santvarkos gyvavimą, gimdome ir/ar auginame naujus dorus piliečius ir taip užtikriname tos santvarkos tęstinumą. Tokia būtų liberali, nuosaiki šio šūkio linija. Iš kitos pusės, kai dešimties tūkstančių žmonių minia žygiuoja su šūkiu „Mes esame šeima“, tai neišvengiamai keičia pačios šeimos kaip ženklo reikšmę. Šis pasakymas cituoja nuo seno LGBT bendruomenėje vartojamą sąvoką „pasirinktoji šeima“ (angl. chosen family). Kai tavęs atsisako tavo tėvai, išsižada giminės ir artimieji, o kapitalistinė santvarka trina paskutines išgyvenimo galimybes, tavo prieglobsčiu tampa bendruomenė – šeima, kurią tu pasirinkai. Ir nors ją, kaip ir heteronormatyvios šeimos idealizuotą vaizdinį, vienija besąlygiška meilė ir tarpusavio parama, ji yra kitokia. Tai nėra mažas, lengvai kontroliuojamas visuomenės vienetas, paremtas tautiniu grynumu ir skirtas išlaikyti esamos santvarkos egzistavimą. Mūsų šeima yra mūsų partnerės, meilužiai, bendražygės ir draugai. Mūsų šeima yra visos „atmatos“, „ledergos“, pankai ir raganos. Bet svarbiausia, mūsų šeimą vieniją bendra kova. Taigi, šeima, šventė baigėsi, kas toliau?

Daugiau nuotraukų iš bloko rasite čia.