fbpx

Pandemijos nemokumas: kodėl ši ekonominė krizė bus kitokia?

Kas, po velnių, nutiko? Trumpai tariant, vyriausybės, gelbėjančios ne tik bankus, bet ir vartotojus bei skolininkus, tikrai nereiškia, kad jos staiga sušvelnėjo, greičiau tai – gerokai didesnės krizės ženklas. Ši krizė labai skiriasi nuo paskutinės ir tikėtina, kad ateinančiais metais ji pakeis tiek politiką, tiek ekonomiką visame pasaulyje.

Daugelio valstybių, įskaitant Jungtinę Karalystę ir JAV, veikimo būdai prieštarauja ne tik neoliberaliam scenarijui, bet ir pasaulinės finansų krizės valdymo strategijoms. Šio teksto autorius Bue Rübneras Hansenas klausia, kodėl.[1]

 

Reikalai juda neįtikėtinai greitai. Neseniai Danijos socialdemokratų vyriausybė paskelbė padengsianti 75% darbuotojų, kurie kitaip būtų atleisti, darbo užmokesčio. Pats tikėjau, kad pastarasis faktas taps ginklu tiems, kurie bando spausti konservatorių-socialdarvinistų vyriausybę Jungtinėje Karalystėje. Tikriausiai mažai kas tikėjosi, kad JK po kelių dienų paskelbs padengsianti 80% darbo užmokesčio darbuotojams, kurie greičiausiai prarastų savo darbo vietą.

Kas, po velnių, nutiko? Trumpai tariant, vyriausybės, gelbėjančios ne tik bankus, bet ir vartotojus bei skolininkus, tikrai nereiškia, kad jos staiga sušvelnėjo, greičiau tai – gerokai didesnės krizės ženklas. Ši krizė labai skiriasi nuo paskutinės ir tikėtina, kad ateinančiais metais ji pakeis tiek politiką, tiek ekonomiką visame pasaulyje.

 

Didesnė depresija

Kokio gylio ši krizė? Ekonomistas Nourielas Roubini, išpranašavęs 2008 m. finansų krizę, drąsiai skelbia: „Su kiekviena diena artinasi nauji dar didesnės, nei buvusi „Didžioji“, depresijos laikai.“

Finansų milžinai „JP Morgan“ ir „Goldman Sachs“ prognozavo, kad per ateinančius tris mėnesius JAV BVP sumažės atitinkamai 14% ir 25%. Taip pat jie gana optimistiškai prognozuoja ir greitą atsigavimą. Vis dėlto sunku suvokti, kaip greitai grįžti iš visiškos griūties, kuri privers milijonus įmonių ir asmenų nemokėti paskolų bei nuomos mokesčių. Tačiau prognozuoti visada sunku, o šiomis dienomis dar sunkiau, nei įprastai. Nepaisant to, pamažu ryškėja krizės, į kurią grimztame, principai ir skirtumai nuo didžiosios 2007–2008 m. finansinės krizės.

Taip keistai veikiančios finansų rinkos nematėme nuo 2008 m. Pinigai, plaukiantys iš atsargų, netampa saugesniu turtu, kaip paprastai – obligacijomis ar auksu. Pinigai neplaukia ne dėl to, kad būtų susieti su investicijomis arba įstrigę santaupose. Problema ta, kad pinigų tiesiog nėra. Kitaip tariant, tai ne likvidumo, o mokumo krizė – sparčiai auga įmonių, darbuotojų ir vartotojų, negalinčių susimokėti skolų ir padengti išlaidas, skaičius.

 

Pandeminis nemokumas

Dabartinė krizė – visai kitoks žvėris, nei 2007 m. finansinio likvidumo krizė. Žinoma, pastaroji kilo dėl siauresnės nekilnojamo turto paskolų mokumo krizės, grįstos nepaprastai didelėmis naftos kainomis, tačiau šį kartą mokumo problema yra išplitusi visur.

Dabartinė bendra nemokumo padėtis sudarė sąlygas radikaliai kitokiam politiniam atsakui nei 2008–2010 m. 2008 m. likvidumas užšalo, nes finansų firmos nepanoro skolinti ir investuoti. Šiuo atveju nesvarbu, kiek trilijonų JAV federalinis rezervų bankas ir kiti centriniai bankai įneša į karščiuojančią ekonomiką, jie negali stebuklingai kompensuoti darbo valandų, kurių nebėra, prekių ir paslaugų, kurios šiuo metu neteikiamos ir nevartojamos. Jameso Meadway žodžiais tariant: „Nėra tokios pinigų sumos, kurios dėka produktai stebuklingai pasigamintų patys“.

Norėdami suprasti šią pasiūlos ir paklausos, o galiausiai ir mokumo krizę, turime atsigręžti į užsidarymo (lockdown) režimą, dėl kurio pradeda trūkti darbo jėgos, ir į esamos pasaulio ekonomikos trūkumus.

Balandžio 6 dieną „McDonald’s“ darbuotojų proteste Los Andžele užfiksuotas vienas iš šūkių „Mes nenorime mirti“. Nuotraukos aut. Karen Foshay.

Karantinuota darbo jėga

Pirminiai ekonominiai sukrėtimai kilo dėl Kinijoje įvesto užsidarymo režimo, kuris pakenkė pasaulinei prekių gamybos ir tiekimo grandinei. Įmonės, grįstos paskutinės minutės vadybos modeliu,  neturi atsargų, kuriomis galėtų kompensuoti net ir laikinus darbo pertrūkius, nesvarbu, ar tai būtų streikai, ar masinis užkrato plitimas. Šiuo metu vis daugiau miestų, regionų ir šalių, įskaitant Indiją, kurioje gyvena 1,3 milijardo gyventojų, bando uždaryti „neesmines“ ekonomikos grandis (kaip visada, neturtingiesiems bus sunkiausia likti saugiems, tikėtina, kad jie ir nukentės labiausiai). Žmonės nustojo eiti į kavines, barus ir restoranus, kino teatrus, plaukioti kruiziniais laivais ir atostogauti. Daugelis nustojo skraidyti. Karantinuoti ar atleisti darbuotojai vartoja mažiau ir netrukus nebeišgalės mokėti nuomos mokesčių ar paskolų.

Svarbiausia, kad karantinas, ligos ir užsidarymo režimas iš darbo vietų pašalina didelę darbo jėgos dalį. Prie to prisideda spontaniški darbuotojų streikai dėl darbo pavojingomis sąlygomis. Daugelis dirba iš namų prižiūrėdami vaikus – arba neproduktyviai, nes juos iš tikrųjų prižiūri, arba skausmingai, nes juos ignoruoja. Sienų uždarymas trukdo tarptautinei prekybai ir migruojančios darbo jėgos srautams, kurie yra būtini maisto gamybos, sveikatos ir rūpybos sektoriams daugelyje šalių.

Trumpai tariant, COVID-19 pasauliniam kapitalizmui sukėlė darbo jėgos trūkumo šoką, kuris vienu metu kenkia ir paklausai, ir pasiūlai. Darbuotojai negali dirbti karantino ir užsidarymo režimo metu, todėl įmonės negali gaminti, o darbuotojai negali vartoti*. Kapitalistai ir darbininkai tampa nemokūs vienu metu. 2007–2008 m. krizė dėl nekilnojamo turto paskolų buvo nepaprastai siaura, palyginus su atslenkančia bendrąja skolų mokėjimo krize.

Rezultatas – sunaikinamas didžiulis vertės kiekis. Skolų grąžinimo nuvertėjimas bus juntamas pirmiausiai, o kapitalo atsargų ir „žmogiškojo kapitalo“ nuvertėjimas atsiskleis subtiliau, dulkant ir rūdijant gamybos linijoms, pamažu atrofuojantis rutinai ir įgūdžiams. Trumpai tariant, pandemijos nemokumas rodo visišką kapitalistinės ir socialinės reprodukcijos krizę.

 

Ankstesni negalavimai

Užkrėsdamas pasaulio ekonomiką, COVID-19 rado jau nusilpusią auką. Ilgalaikis pelningumo ir augimo nuosmukis dar labiau sustiprino užsidarymo režimo padarinius. Be to, imuninis atsakas į paskutinę krizę – precedento neturinčios pigių kreditų sumos – sukūrė daugybę zombinių verslų, kurie išgyveno tik nuolat keisdami senas skolas naujomis. Per ateinančias savaites ir mėnesius nesuskaičiuojama daugybė kompanijų nebegalės šitaip sukeisti savo skolų. Įsiskolinusios,  ant išlikimo ribos balansuojančios įmonės ir darbuotojai – vartotojai jau ilgą laiką negali sugeneruoti santaupų juodai dienai. Taigi, sistema nebuvo pasiruošusi šokui.

Tam tikra prasme situacija analogiška pokario kapitalizmo krizei, kuriai 1973 m. naftos kainų smūgis buvo lemtingas būtent dėl to, kad mažėjantis pelnas ir netvarios skolos jau buvo ją susilpninę. Taip, kaip ši krizė smarkiai pakenkė keinsistinės ekonomikos prestižui ir naudingumui, dabartinė krizė verčia politikos formuotojus ieškoti priemonių už neoliberalaus vadovėlio ribų, ką jie jau buvo pradėję daryti 2008 m. Žvelgiant į tuos, kurie neišsižada neoliberalizmo, ši krizė tampa dar akivaizdesnė. Pastarieji palaiko atsakomybės už sveikatos apsaugą privatizavimą ir nekropolitiškai verčia darbuotojus eiti į darbą, taip rizikuodami masinėmis pažeisto imuniteto, sergančių ir senų žmonių mirtimis.

„Mūsų strategija? Žudyt juos visus
kitaip dar vadinama bandos imunitetu!“

Tegul dirba ir miršta

Pastarąjį kelią iš dalies pasirinko Italija, JK ir JAV, kurios nepaisė užsidarymo režimo ir bandė išlaikyti pramoninę gamybą, kad išsaugotų ekonomiką. Italijos pramonininkų konfederacija „Confindustria“ mėgino daugybę pramonės sričių, įskaitant skambučių centrus ir „Sports Direct“, paskelbti „būtinomis“. Dar visai neseniai Italijos vyriausybė, Italijai užimant trečią vietą pasaulyje pagal skolos dydį vienam gyventojui, o pajamoms iš obligacijų toliau augant, priešinosi uždarymo politikai. Tik pralenkusi Kiniją pagal bendrą mirčių skaičių, sulaukusi grasinimų dėl streiko „Fiat“ gamyklose ir šnabždesių apie visuotinį profesinių sąjungų streiką, Italija pradėjo uždarinėti pramonę.

Tuo tarpu JK tvarkosi su „Brexit“ ir jai vadovauja ministras pirmininkas, kurio susirūpinimas išgyvenimu ne didesnis, nei Indijos vicekaraliaus didžiojo bado metais. Bandos imuniteto ir „smūgio priėmimo smakru“ strategijas pakeitė vangus užsidarymo režimas, bet tik kai paaiškėjo, kad siūloma strategija numarintų šimtus tūkstančių. Tuo tarpu JAV demonstruoja visišką dekadentiškos imperijos nekompetenciją. Užsidarymai, kuriuos inicijavo ne federalinė valdžia, o atskiros valstijos, įvyko vėliau, nei daugelyje kitų pasaulio šalių.

Kol kas JK ir JAV, atrodo, sistemingai siekia aplenkti Italiją tiek užsikrėtimų, tiek mirčų skaičiais. Ar ten dirbantys darbuotojai norės vardan ekonomikos aukoti savo sveikatą, savo tėvų, senelių, pažeidžiamų draugų ir artimųjų gyvybes? Argumentai, kodėl reiktų aukotis, žinoma, jau sklinda. „Mes negalime leisti, kad išsigelbėjimas būtų blogesnis, nei pati problema“, – tviteryje rašė Trumpas, o Thomas L. Friedmanas dienraštyje „New York Times“ klausė: „Ar mūsų kova su koronavirusu – blogesnė už pačią ligą?“. Ryškiausias šio samprotavimo pavyzdys –  Teksaso gubernatorius leitenantas Danas Patrickas, kuris „Fox“ žiūrovams teigė esą seneliai pasiryžę mirti, kad išsaugotų ekonomiką savo anūkams. (Bet ar jie paaukos savo turtus tam, kad išgelbėtų planetą, pamatysime netrukus).

Toks pašėlęs socialinis darvinizmas ilgą laiką buvo taikomas globaliuose Pietuose ginant struktūrinio prisitaikymo programas, kurios aukojo visuomenės sveikatos priežiūrą vardan ekonomikos augimo (šiuo atžvilgiu neoliberalizmas niekad nesiskyrė nuo klasikinio Herberto Spencerio liberalizmo ir vėlyvųjų karalienės Viktorijos laikų holokaustų). Vis dėlto, vyriausybėms sunkiau sekasi taikyti nekropolitinę strategiją savo pačių gyventojams. Kad ir kaip norėtųsi išvengti darbo jėgos stygiaus ir nemokumo krizės, šiuo metu niekam neatrodo, kad užsidarymo režimo vengimas būtų politiškai priimtinas sprendimas.

 

Scenarijaus sulaužymas

Istorikas Adamas Tooze’as pastebėjo, kad, valstybėms stabdant savo ekonomikas vardan visuomenės sveikatos, COVID-19 nustūmė ekonominį racionalumą į antrą vietą. Tačiau taip pat svarbu, kad pandemija performuoja mūsų idėjas apie ekonomiką. Rytų Azijos šalims švelninant viruso sklaidos ribojimo priemones, tikėtina, kad šalys, kurios ryžtingiausiai sustabdė savo ekonomikas, turės geresnį šansą atlaikyti ekonomines ir epidemiologines audras. Pandemijos metu populiacijos sveikatos biopolitika yra sėkmingesnė, nei žmonių apleidimo ir privačios sveikatos apsaugos nekropolitika, net jei ir nėra kaip apeiti vertės sunaikinimo.

Be to, nors dauguma karantino priemonių, tokių kaip ligos pašalpos ir karantino perlaidos (quarantine transfers), gali atrodyti kaip viešosios sveikatos išlaidos karantino laikymosi paskatinimui, jomis taip pat siekiama spręsti su pandemija susijusį nemokumą. Todėl Italijoje ir Didžiojoje Britanijoje mes regime hipotekų ir iškeldinimų moratoriumus (nors kol kas dar nebuvo mokėjimų nutraukimų), o Airijoje –  nepaprastuosius ligos išmokos pratęsimus. Tuo tarpu JAV demokratai įgyvendina priemones, kurias anksčiau gynė tik kairysis partijos sparnas. Visomis šiomis priemonėmis siekiama įgalinti žmones laikytis viešosios sveikatos reikalavimų, tuo pat metu remiant ekonomiką.

Krizė sugrąžino nenumatytų, tvarkantis su ankstesne krize išrastų priemonių svarbą bei įnešė naujovių. Pati dramatiškiausia iš jų buvo JAV Federalinio rezervo kovo 23-iąją paskelbta strategija supirkti neribotus įmonių obligacijų kiekius. Didžiulės sumos tiesiogiai metamos įmonėms, dirbantiesiems ir vartotojams. Neoliberalizmo plakatų veidas ir Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas gerokai pratęsė nedarbo išmokas ir įšaldė sąskaitas už dujas bei elektrą. Donaldas Trumpas flirtuoja su bazinių karantino pajamų idėja, o Didžioji Britanija padengs iki 80% darbo užmokesčio darbuotojams, kuriems gresia atleidimai. Kad ir kaip geranoriška visa tai atrodytų lyginant su praeito dešimtmečio taupymo režimu, šie pinigai daugiausia pasitarnaus įmonių, būstų savininkų bei hipotekų savininkų gelbėjimui.

Gamybai menkstant, rinkų užtvindymas grynaisiais pinigais gali pasirodyti kaip viso labo stagfliacijos receptas, bet dešimtmetis žemesnės nei siekta infliacijos nustumia tokias baimes į šalį. Visos šios priemonės nepaiso klasikinio neoliberalizmo susirūpinimo valstybine skola ir infliacija, tuo pačiu rodydamos klasinę politiką, kuri iš esmės nėra priskirtina kokiai nors mąstymo krypčiai ar valdymo tipui.

Logika to, ką šiuo metu yra priverstos daryti valstybės, ne tik skiriasi, bet ir prieštarauja tam, ką jos vykdė ir apie ką pamokslavo kelis paskutinius dešimtmečius. Jei po 2008 m. krizės valdymas buvo susijęs su likvidumu, tai dabar pagrindinis rūpestis yra mokumas. Finansinės pagalbos ir apipylimo pinigais tendencija, kad ir kokia nevienoda ir nelygi ji būtų, šią krizę padaro išskirtine tiek politine, tiek moraline prasme.

 

Naujas kovos laukas

Daugelyje šalių žiniasklaida ir opozicijos partijos nemaža dalimi susilaikė nuo kritikos valdžios atžvilgiu, teikdamos prioritetą nacionalinei vienybei ir koordinavimui. Tačiau, krizei pradedant kandžiotis ir užsidarymo režimui tampant ekonomiškai netvariu, konfliktų tikrai iškils. Kas, galų gale, mokės neišvengiamą užsidarymo režimo ir po jo ateisiančios ekonominės krizės kainą? Ar bandymai aukoti žmones ant ekonominio augimo altoriaus bus sėkmingi, ir kiek darbininkų, nebeišgalėdami sumokėti sąskaitų ir išsimaitinti, pasiaukos tokiam sprendimui patys? Labai daug kas priklausys nuo politinių priemonių, kurios šiuo metu naudojamos tvarkantis su visuomenės sveikata ir vis didėjančia recesija.

Pandeminis nemokumas pristato mums kitokį kovos lauką, nei gerai pažįstamos moralinės pjesės apie bankų išpirkimą bei taupymą. Nors išpirkimai (bene labiausiai pasibaisėtini – oro linijų ir skalūnų dujų industrijos) ir šiandien vaidina tam tikrą vaidmenį. Nepatyrusios, improvizuodamos valstybės apgraibomis ieško būdų išvengti ekonominės griūties. 

Šie politiniai sprendimai yra ad-hoc priemonės, panašiai kaip hipokratinėje medicinoje, kai gydytojo sprendimas (krino) nulemia lūžio tašką (krisis) paciento gydyme. Vis dėlto labai tikėtina, kad COVID-19 nebus tik laikinas išorinis šokas. Turint omenyje jau anksčiau egzistavusias ekonomines negalias ir beprasidedančius bankrotus bei masinę bedarbystę, greitas atsistatymas gali būti neįmanomas. Jei pacientas ir atsigaus po COVID-19, tai tik gerokai susilpnėjęs.

Be to, galbūt krizė, būtinybė priimti gyvenimo ir mirties sprendimus, yra ne praeinanti fazė, o nuolatinė mūsų būklė? Daugybė valstybės apleistų žmonių arba, atvirkščiai – žmonių, kuriems staiga buvo suteiktos teisės, anksčiau laikytos neįmanomomis, gali atsisakyti sugrįžti į normalumą. Mūsų gyvenimas ir jo suvokimas pasikeitė. Be to, turint omenyje ekonominės, socialinės ir politinės krizių mastą, normalumo, prie kurio galėtume sugrįžti, gali ir nebebūti.

Tokiomis sąlygomis visos trumpalaikės priemonės, nuo valstybinių subsidijų nepelningam darbui iki naujų stebėjimo ir kontrolės priemonių, tikėtina, pasiliks ilgam, gerai tai būtų ar blogai. Tačiau ekonominė griūtis visus korporatyvistinius atsakymus gali padaryti netvariais, o Leviatanas dažnai būna nerangus. Išimties būklė nėra įjungiama paspaudžiant mygtuką. Biopolitika gali būti ir demokratiška. Abiems galima pasipriešinti ir abi priklauso nuo institucinių pajėgumų, politinių kompetencijų ir žmonių pritarimui išgauti naudojamų priemonių (measures of popular consent).

Ispanijoje, kur būsto teisių, feministiniai ir savivaldybių judėjimai „didžiosios recesijos“ metu greitai išaugo, išimties būklė išsivystė gana kitaip, nei kitur. Pvz., Barselonoje, kur aš karantinuojuosi, privačios ligoninės buvo perimtos PSOE/Podemos vyriausybės, migrantai buvo išleisti iš užkimštų sulaikymo centrų, o miesto savivaldybė siekia laikinai panaikinti benamystę, paversdama konferencijų centrą gyvenamąja erdve su individualiomis vonios patalpomis, bei perimdama 200 turistinių butų, kad juose apgyvendintų smurto lytiniu pagrindu aukas.

 

Pragyvenimas ar sveikata

Darbuotojų galios svertai sustiprėjo dėl darbuotojų stokos. Kai kurie darbuotojai oficialiai buvo paskelbti esminiais: slaugytojai, gydytojai, globos darbuotojai, prekybos centrų ir logistikos darbuotojai, valytojai bei sanitarai ir kt. Šiaurės Italijoje ir Austrijoje labai didelė dalis darbuotojų iš Rytų Europos, išlaikančių globos sektorių tiek senelių namuose, tiek namų priežiūroje, sugrįžo į savo šalis ir artimiausioje ateityje tikriausiai negrįš. Šiuo metu ten nesėkmingai graibstomi vietiniai savanoriai ir darbuotojai (tai savaime rizikinga veikla, turint omenyje menkus pajėgumus testuoti darbuotojus, kurie globos pažeidžiamus žmones). Didžiojoje Britanijoje dėl Brexito susidaręs medicinos darbuotojų, valytojų ir žemės ūkio darbininkų stygius dėl viruso dar labiau paaštrėjo.

Visa tai suteikia erdvės profsąjungoms, socialiniams judėjimams ir politinei kairei. Atsiranda abipusės pagalbos iniciatyvų, skleidžiančių solidarumo patirtis ir etiką, kuriančių pasitikėjimą ir performuojančių lūkesčius. Nors ekonomikos sustabdymas smarkiai riboja materialius organizavimosi ir protesto pajėgumus, darbuotojų ir nuomininkų streikai daug kam išlieka prieinami. Per Šiaurės Italiją jau persirito nesankcionuotų streiktų banga, o JAV vis auga dirbti atsisakančių darbuotojų skaičius.

Netrukus atsisakymas mokėti nuomą arba dirbti daug kam bus ne pasirinkimo, o būtinybės reikalas. Jei tokie poreikiai būtų organizuoti, jie galėtų tapti galinga jėga kovoje su pažeidžiama sistema ir elitu, kuris neapsisprendžia – apleisti savo neveikiančios politikos scenarijų ar viską statyti ant žudikiško aplaidumo. Tačiau atsivėrusios galimybės yra siauros. Tuo pat metu, kai daugybė profesijų pripažįstamos esminėmis, didelė darbuotojų masė greitai bus išstumta į bedarbystę.

Kai nedarbo tikrovė įsigalės, dirbantieji susidurs su pasirinkimu tarp sveikatos ir pragyvenimo. Jei šiuo momentu nebus pasinaudota, tie, kurie neturės kito pasirinkimo, išskyrus dirbti ir tapti mirties nešėjais, pradės palaikyti socialinį darvinizmą. Profsąjungoms tenka iššūkis veikti dabar pat, kol sveikatos ir ekonomikos krizės valdymas reikalauja politinių sprendimų, kurie sumažintų nedarbo grėsmę ir užtikrintų galimybę karantinuotis

Atkurto tekstilės fabriko, kuriame gaminami pagrindiniai reikmenys sveikatos krizei įveikti, darbuotojai Argentinoje. Nuotraukos aut. Traful Newen.

Po mirties – skaistykla arba rojus

Tikėtina, kad koronavirusas judės per pasaulio populiaciją dar ilgai, su didžiulėmis pasekmėmis žmonėms ir ekonomikai. Laukinės gamtos buveinių naikinimas ir pramoninė gyvulininkystė garantuotai atneš naujų epidemijų. Su globaliniu atšilimu ir nežabota kapitalistine kalnakasyba susijusios sausros, potvyniai, gaisrai, vandenynų rūgštingumo didėjimas ir ekosistemos griūtis toliau didins mūsų daugiapolio pasaulio nestabilumą. Šiomis sąlygomis ekonominis ir visuomenės sveikatos planavimas tampa vis neatidėliotinesniu ir sudėtingesniu procesu. Šio pobūdžio krizės reikalauja arba valstybės intervencijų siekiant išsaugoti sistemą, arba abipusės pagalbos ir solidarumo, ypač tarp žmonių, kuriuos valstybė arba apleido, arba į juos nusitaikė. Kai kuriose šalyse valstybinio planavimo legitimumas augs, o kitose mažės, taip privesdamas ne tik prie abipusės pagalbos tinklų, bet ir prie bandymų kurti alternatyvias valdžias (dual power).

Neaišku, kokia ekonominė paradigma, jei iš viso kokia nors, taps dominuojančia. Kiniško stiliaus valstybinio kapitalizmo prestižas auga. Keinsistinės ekonomikos ir šiuolaikinės monetarinės teorijos krypčių ekonomistai gaus darbus aukštose pareigose, o rinkos-socializmas-su-nacionalizavimo-elementais toliau stiprėskaip ekonominė politinės kairės doktrina. 

Vis dėlto ekonominis ir ekologinis augimo netvarumas vers kelti sunkius klausimus apie tai, kaip reikėtų padalinti ir perdalinti netektis pasaulyje, kuriam nebetinka augimas. Fašizmas ir populistinis gerovės valstybės šovinizmas pasiūlys netikrą katastrofų nacionalizmo, nacionalinio kaupimo ir karų dėl resursų saugumą. Suplanuotas ir sąmoningas augimo atsisakymas ir toliau pritrauks sekėjų, o komunistinės strategijos įgaus vis didesnę svarbą mažėjant pridėtinei vertei, kuri gali būti padalinta tarp kovojančių klasių. Ekologinis žlugimas ir augimo nebuvimas vers kelti klausimus, kurie jau dabar kyla intensyvioje izoliacijoje: kokie yra lėtėjimo džiaugsmai, kaip elgtis su laiko pertekliumi ir tarpusavio priklausomybe? Be to, drastiškai sumažės erdvė socialiniam ir politiniam kompromisui.

 

Kova neišvengiama. Klausimas – kas ir kaip ją organizuos.

Kaip visada, tai, kas atsitiks ir kas gali atsitikti, kinta priklausomai nuo konteksto. Daug kas priklausys nuo to, kaip ekonominės ir visuomenės sveikatos krizės vystysis ir persipins. Santykiai tarp politinių, organizacinių ir klasinių jėgų yra reikšmingi, kaip ir intelektinių intervencijų kokybė bei jėga. Kitaip sakant, ateinančių metų rezultatai didele dalimi priklausys nuo to, ką darysime per ateinančius mėnesius.

 

*Dėkoju Nicui Beuretui už tai, kad pabrėžė, jog šioje krizėje svarbiausia yra darbo jėgos trūkumo problema.

 

Bue Rübneras Hansenas redaguoja žurnalą „Viewpoint“,  rašo apie politinę teoriją, socialinius judėjimus ir politinę ekonomiją. Jis įgijo daktaro laipsnį Queen Mary universitete.


[1] Straipsnis buvo išleistas kovo 26 dieną, todėl keletas minimų faktinių detalių gali būti pasikeitusios arba nebeaktualios – redakcijos pastaba.

 

Straipsnis originalo kalba publikuotas Novara media: https://novaramedia.com/2020/03/26/pandemic-insolvency-why-this-economic-crisis-will-be-different/ 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *