Toks didelis susidomėjimas mažai ką stebino. Haros čerokių poilsiavietė yra didžiulis prašmatnus kazino, kuris priklauso ir yra valdomas rytinės čerokių genties indėnų. Kazino atidarymas pažymėjo dešimtmetį trukusią politinę kovą. Vienas genties vadų netgi pranašavo, kad „lošimas bus čerokių prakeiksmas“, o Šiaurės Karolinos gubernatorius visais įmanomais būdais bandė sustabdyti projektą.
Netrukus po atidarymo paaiškėjo, kad kazino genčiai atneš ne prapultį, bet atgaivą. Pajamos, 2004-aisiais siekusios 150 milijonų, o 2010-aisiais išaugusios beveik iki 400 milijonų, leido genčiai pasistatyti naują mokyklą, ligoninę ir gaisrinę. Tačiau didžiausia dalis pajamų nugulė 8 tūkstančių rytinės čerokių genties vyrų, moterų ir vaikų kišenėse. Nuo 500 dolerių per metus narių metinės pajamos, gautos iš kazino, greitai išaugo iki 6000 dolerių 2001-aisiais, sudarydamos nuo ketvirtadalio iki trečdalio vidutinių šeimos pajamų.
Sutapimas: Duke’o universiteto profesorė Džeinė Kastello nuo 1993-ųjų tyrinėjo jaunimo psichologinę sveikatą į pietus nuo Didžiųjų Dulsvųjų Kalnų. Kiekvienais metais 1420 vaikų dalyvaudavo jos tyrimuose ir atlikdavo psichiatrinius testus. Bendri rezultatai parodė, kad vaikai, augantys skurde, daug labiau linkę turėti elgesio problemų, nei kiti vaikai.
Tai nebuvo negirdėtos naujienos, tačiau klausimas išliko tas pats: kas yra priežastis, o kas – pasekmė?
Višta ar kiaušinis
Tuo metu, kai Kostello atlikinėjo savo tyrimus, buvo vis dar įprasta psichologines problemas priskirti individualiems genetiniams faktoriams. Jeigu gamta yra problemos priežastis, kiekvienais metais įduodami maišą pinigų mes gydytume simptomus, bet ne ligą. Tačiau jeigu žmonių psichiatrinės problemos yra ne skurdo priežastis, o pasekmė, tuomet 6000 dolerių gali padaryti stebuklus. Kostello suprato, kad kazino atidarymas suteikė unikalią galimybę atsakyti į šį ilgai kamavusį klausimą, kadangi ketvirtadalis jos tyrime dalyvavusių vaikų buvo iš čerokių genties ir pusė jų gyveno žemiau skurdo ribos.
Netrukus po kazino atidarymo, Kostello pastebėjo sparčiai gerėjančią jos tiriamų vaikų situaciją. Elgesio problemų tarp vaikų, išgelbėtų nuo skurdo, sumažėjo 40% – jie atsidūrė toje pačioje kategorijoje su bendraamžiais, kurie niekada nebuvo susidūrę su tokiais sunkumais. Nepilnamečių nusikalstamumas tarp čerokių taip pat sumažėjo, kaip ir alkoholio bei narkotikų vartojimas, o pažymiai pagerėjo. Moksluose čerokių vaikai tapo lygiaverčiai tyrime dalyvaujantiems vaikams, kurie nepriklausė čerokių genčiai.
Iš pradžių, pamačiusi duomenis, Kostello negalėjo patikėti ir vėliau sakė: „Iš socialinių intervencijų tikimasi gana nedidelių rezultatų. Ši intervencija suteikė gana didelius rezultatus.“ Kostello apskaičiavimu, rezultatai parodė, kad papildomi 4000 dolerių per metus užtikrino papildomus mokslo metus iki 21-erių ir sumažino šešiolikmečių teistumo galimybę 22%. Kostello tyrimai parodė, kad, kuo jaunesni vaikai išvengia skurdo, tuo geresnė jų psichologinė sveikata paauglystėje.
Jauniausioje amžiaus grupėje Kostello pastebėjo ryškų kriminalinio elgesio sumažėjimą. Tiesą pasakius, čerokių vaikai, dalyvaujantys tyrime dabar elgėsi geriau, nei kontrolinė grupė.
Bet tai, kaip pinigai padėjo tėvams geriau auklėti vaikus, buvo pats reikšmingiausias rezultatas. Prieš kazino atveriant duris, tėvai sunkiai dirbdavo vasaros metu, bet žiemomis dažniausiai sėdėdavo be darbo, kankinami streso. Naujos pajamos padėjo čerokių šeimoms atsidėti pinigų ir iš anksto susimokėti komunalines sąskaitas. Ištraukti iš skurdo tėvai teigė, kad dabar gali daugiau laiko praleisti su vaikais. Tačiau Kostello pastebėjo, kad jie nedirbo mažiau. Motinos ir tėvai dirbdavo tiek pat valandų, kaip ir prieš kazino atidarymą. Kaip teigė genties narė Viki L. Bradley, pinigai labiausiai padėjo sumažinti stresą šeimose, tad energija, kuri būdavo iššvaistoma jaudinantis dėl pinigų, dabar buvo naudojama leisti laiką su vaikais. Bradley teigimu, „Tai leidžia tėvams būti geresniais tėvais.“
Taigi, kokia yra psichologinių problemų priežastis tarp mažiau pasiturinčių žmonių? Gamta ar kultūra? Kostello priėjo išvadą, kad abu faktoriai: skurdo keliamas stresas padidina riziką genetiškai į psichologines ligas linkusiems žmonėms susirgti psichinėmis ligomis. Tačiau šis tyrimas mums suteikia dar svarbesnę pamoką. Genetikos nepakeisime. O skurdą – galime.
Konteksto galia
Tokius sudėtingus klausimus užduoda ne bet kas, o Princetono universiteto psichologas Eldaras Shafiras ir Harvardo ekonomistas Sendhilas Mullainathanas, kurie 2013-aisiais išpublikavo revoliucinę teoriją apie skurdą. Jos esmė? Ir kvailiui aišku – kontekstas.
Ekonomistams viskas sukasi aplink nepriteklių – galų gale net didžiausi išlaidautojai negali visko įpirkti. Tačiau nepritekliaus suvokimas nėra universalus. Tuščia darbotvarkė sukelia kitokius jausmus, nei be galo užimta darbo diena. Ir tai nėra tiesiog niekuo kaltas menkas jausmelis. Nepriteklius lemia jūsų protą. Žmonės elgiasi kitaip, kai jiems kažko neužtenka, ir visiškai nesvarbu, kas tai bebūtų.
Ar tai būtų laikas, pinigai, draugystė, maistas – visa tai prisideda prie „nepritekliaus mentaliteto“. Tai taip pat turi privalumų. Žmonės, patiriantys nepriteklių, sugeba gerai spręsti trumpalaikes problemas. Nepasiturintys žmonės turi neįtikėtiną sugebėjimą – neilgą laiko tarpą – sudurti galą su galu, panašiai kaip persidirbęs generalinis direktorius gali sukaupti paskutinius jėgų likučius ir užbaigti sandorį.
Nuo skurdo nebūna pertraukų
Nepaisant visko, „nepritekliaus mentaliteto“ trūkumai yra didesni nei privalumai. Nepriteklius susiaurina jūsų dėmesį į nepriteklių čia ir dabar – į susirinkimą, kuris prasidės už penkių minučių, ar į komunalines sąskaitas, kurias reikės susimokėti rytoj. Ilgalaikės perspektyvos tiesiog nebelieka. „Nepriteklius jus užvaldo“, – paaiškina Shafiras. „Jūs nebegalite koncentruotis į kitus, lygiai taip pat jums svarbius dalykus.“
Palyginkime tai su nauju kompiuteriu, kuriame vienu metu veikia 10 daug išteklių reikalaujančių programų. Kompiuteris vis lėtėja ir lėtėja, pradeda daryti klaidas ir galų gale visai užstringa – ne dėl to, kad kompiuteris prastas, bet dėl to, kad juo atliekama per daug funkcijų vienu metu. Neturtingi žmonės susiduria su tokia pačia problema. Jie priima prastus sprendimus ne dėl to, kad yra neprotingi, bet dėl to, kad gyvena kontekste, kuriame bet kas priimtų prastus sprendimus. Tokie klausimai kaip „Ką valgysim vakarienei?“ ir „Kaip išgyventi iki savaitės galo?“ įgauna didžiulę svarbą.
Shafiras ir Mullainathanas tai vadina „protiniu pajėgumu“. „Jeigu norite suprasti nepasiturinčius žmones, įsivaizduokite, kad jūsų mintys yra kažkur kitur“, – rašo jie. „Savikontrolė suvokiama kaip iššūkis. Esate išsiblaškęs ir greitai suirztate. Taip nutinka kiekvieną dieną.“ Štai taip nepriteklius – nepriklausomai nuo to, ar trūksta pinigų, ar laiko – priveda prie neprotingų sprendimų. Tačiau esama labai svarbaus skirtumo tarp žmonių, gyvenančių užimtą gyvenimą, ir žmonių, gyvenančių skurde – nuo skurdo negali padaryti pertraukos.
Kiek skurdas paveikia intelektą?
„Mūsų rezultatais, prarandama nuo trylikos iki keturiolikos taškų“, – sako Shafiras. „Tai primena bemiegės nakties ar alkoholizmo efektus.“ Svarbiausia, kad visa tai mes galėjome suvokti prieš trisdešimt metų. Shafiro ir Mullainathano tyrimas nesirėmė tokiais komplikuotais tyrimais, kaip smegenų veiklos skanavimas. „Ekonomistai metų metus studijuoja skurdą, o psichologai jau daug laiko studijuoja kognityvinius sutrikimus. Mes tiesiog sudėjom juos.“
Būtų idealu, jeigu jie galėtų pakartoti apklausą su tiriamaisiais, kurie kažkada buvo neturtingi, o vėliau praturtėjo. Shafiras suprato suradęs tinkamą vietą už 8000 mylių, Indijoje, kaimiškuose Vilupuramo ir Tiruvanamalai rajonuose . Sąlygos buvo tobulos. Taip jau atsitiko, kad vietiniai cukranendrių ūkininkai gauna 60% metinių pajamų vienu metu, iš karto po derliaus. Tai reiškia, kad jie yra labai turtingi vieną pusę metų ir neturtingi – kitą. Tad kaip jie pasirodė eksperimente? Būdami neturtingi, jie surinkdavo mažiau balų kognityviniuose testuose. Ne dėl to, kad patapo mažiau intelektualūs – vis dėlto jie buvo tie patys Indijos cukranendrių ūkininkai, bet paprasčiausiai todėl, kad jų protinis pajėgumas tuo metu buvo sumažėjęs.
Kaip pinigų atidavimas gali mus išgelbėti
Shafiras paaiškina: „Kova su skurdu duoda didelių privalumų, kurių mes iki šiol nematėme.“
„Kova su nepritekliumi galėtų netgi sumažinti išlaidas“, – sako jis. Būtent tai nutiko į pietus nuo Didžųjų Dulsvųjų kalnų. Los Andželo universiteto ekonomistas Randallas Akee apskaičiavo, kad grynieji pinigai, išdalinti čerokių vaikams galiausiai sumažino išlaidas. Pasak jo konservatyvių apskaičiavimų, skurdo panaikinimas iš tiesų sukūrė daugiau pinigų, nei visi kazino mokesčiai kartu sudėjus. Taip atsitiko dėl sumažėjusio nusikalstamumo, globos paslaugų poreikio ir mokslo metų kartojimo. Tad, kas gali būti padaryta?
Shafiras ir Mullainathanas turi keletą galimų sprendimų – pvz., reikalui esant, studentams teikti pagalbą pildant pašalpos formas arba duoti piliulių dėžutes su lemputėmis, kurios užsidega primindamos, kad laikas gerti vaistus. Tokie pasiūlymai vadinami „paskatinimu“. Paskatinimai ypač populiarūs tarp politikų, labiausiai dėl to, kad jie nieko nekainuoja. Bet iš tiesų, ką gali pakeisti „paskatinimas“? Paskatinimai įkūnija erą, kai politikai rūpinasi vien tik simptomų sprendimu. Paskatinimai gali padėti padaryti skurdą truputėlį pakenčiamesnį, bet iš esmės jie nieko nekeičia. Grįždamas prie mūsų kompiuterio pavyzdžio, klausiu Shafiro, kam mums laiką gaišti su programa, jei su problema galima lengvai susidoroti įdiegus daugiau atminties?
Žinoma, prireiktų didelės programos, norint JAV panaikinti skurdą. Pagal ekonomisto Matto Bruenigso apskaičiavimus, tai kainuotų 175 milijardus dolerių. Bet skurdas kainuoja dar daugiau. Vieno tyrimo rezultatai parodė, kad vaikų skurdas mums atsieina 500 milijardų dolerių per metus. Vaikai, kurie užauga skurde, įgauna dvejais metais mažiau išsilavinimo, per metus dirba 450 valandų mažiau ir, palyginus su vaikais, augusiais pasiturinčiose šeimose, tris kartus dažniau susiduria su sveikatos problemomis.
Investicijos į švietimą iš esmės šiems vaikams nepadės, sako mokslininkai. Visų pirma jie turi pakilti virš skurdo ribos. 201 tyrimo, atlikto 2013-aisiais, metaanalizė apie finansinio ugdymo efektyvumą priėjo prie panašios išvados: toks švietimas beveik nieko nekeičia. Negalima sakyti, kad visai nieko neišmokstama – neturtingieji tikrai gali tapti protingesni. Bet to nepakanka. „Tai lyg apmokymai plaukti prieš išmetant asmenį į audringą jūrą“, – apgailestauja Shafiras. Taip neturėtų būti. „Skurdas yra žmogaus laimės priešas, vienas dorybes padarantis nepraktiškas, o kitas – labai sunkiai pasiekiamas“, – 1782-aisiais sakė britų eseistas Samuelis Johnsonas. Skirtingai nei jo amžininkai, jis suprato, kad skurdas nepriklauso nuo žmogaus asmenybės. Skurdas priklauso nuo pinigų trūkumo.
Titulinės nuotraukos aut. Irmantas Gelūnas, 15min.
Rutgeris Bregmanas rašo naujienų portalui The Correspondent, kuriame 2020 m. vasario 11 d. buvo publikuotas šio vertimo originalas. Publikuojamas tekstas paremtas R. Bregmano knyga Utopia for Realists: and How We Can Get There. The Correspondent yra narių finansuojama, nuo reklamų laisva, anti-karščiausios-naujienos tipo media platforma, kurios nariu tapti galite čia.
Na juk V. Europa, Amerika siunčia daug humanitarinės pagalbos Centr. Afrikai ir pan., o ten skurdas ne mažėja, taip ir nemažėja. O kodėl? Atmetus ten vykstančius pilietinius karus, labai korumpuotą valdžią ir t.t. lieka tie, kurie gauna tą pagalbą. Jie jos laukia, nes vieni neturi darbo (bet ir jo neieško), kiti turi, bet menkai apmokamą. O ką siūlo čia minimas Shafiras? tiesiog dalinti daugiau pinigų. Dalinti, o ne duoti pačiam užsidirbti, keisti gyvenimą savo šalyje, jeigu reikia – keisti ir valstybės valdymo modelį ir pan., t. y. tapti pašalpininkais ir priklausomais nuo tų, kurie duoda pašalpą. Čia ir yra viso tokios kairuoliškos ideologijos esmė (plg. Marksą: atimkite iš darbdavių ir išsidalinkite). Nemanau, kad su tokia idelogija bus toli nuteita (jau daugiau kaip šimtas metų einama, bet niekur nenueita).
Ir dar, psichologiniai tyrimai rodo, kad labai dažnai dvasinis skurdas eina koja kojon su materialiniu. Kuomet materialinis gerbuvis pagerėja (gauna pašalpą ar šiaip lengvai uždirbamus pinigus, kaip matėme iš pvz. su kazino), dvasinis skurdas lieka, jis niekur nedigsta. Kitaip tariant skurdas gali būti (o neretai taip ir būna) ir asmenybės skurdu. Jau vien galvojimas apie legvai gaunamus pinigus arba apie laukiamą pašalpą yra dvasinis skurdas, nes užprogramuoja visai kitokį tokio žmogaus psichologinį mąstymą (man kažkas kažką turi duoti, o kitaip aš neįsivaizduoju).