fbpx

Apie baltojo Tapino aklumą, arba kodėl rasizmas Lietuvoje yra rimta problema

„Ar, kuriant „gerąjį“ lenkų tautybės žmogų, nėra automatiškai sukuriamas ir „blogasis“? Akivaizdu, kokie žmonės yra blogi, už LLRA-KŠS balsuojantys lenkai – neišsilavinę, lietuvių kalbos nevaldantys, Lietuvos valstybė jiems nemiela, jie atsisako lietuviškos žiniasklaidos ir mieliau vartoja rusišką, jaučia nostalgiją Sovietų Sąjungai, nedalyvauja demokratijos procese. Trumpai tariant – „neintegruoti“.

Šio straipsnio garso įrašo galite klausyti čia:

Diskutuodamas apie užsieniečių ir kitataučių padėtį Lietuvoje, dažnai susiduriu su maždaug tokiais teiginiais:

  • Lietuvoje neturim (didelių) problemų su rasizmu
  • Čia nėra tiek tų kitos rasės atstovų
  • Romų Lietuvoje yra tik keli tūkstančiai, todėl ir čia nėra (didelių) problemų dėl rasės

Įprasta mąstyti, kad rasizmas esą gali egzistuoti tik ten, kur gyvena daug tamsesnės odos spalvos žmonių, pvz., Prancūzijoje arba Anglijoje, kurios turėjo kolonijų, arba ten, kur gyvena daug pabėgėlių, pvz., Vokietijoje arba Norvegijoje. O rasiškai homogeniškose šalyse, pvz., Lietuvoje arba Serbijoje, rasizmo negali būti, nes, na, nėra tų įvairių rasių atstovų, į kuriuos būtų nukreiptas rasizmas. Ar ne taip?

Pagrindinė problema su tokiu mąstymu – klaidingai suprantamas pats žodis „rasė“. Tapatindami rasę su odos spalva ir fiziniais ypatumais, pamirštame, kad rasė visų pirma yra visuomenės konstruojamas, o ne biologinis faktas.

Tai gana paprasta įrodyti. Imkime kaip pavyzdį baltųjų rasę skirtingose šalyse. Kai sakome „baltasis“ kalbėdami apie JAV, turime omenyje žmones, kilusius iš baltųjų europiečių imigrantų, kurie nėra lotynų amerikiečiai, juodaodžiai, čiabuviai arba azijiečiai. Tokiais save laiko 73% JAV populiacijos. Tuo tarpu Kuboje gyvena daugiausia žmonės, kuriems pagal odos spalvą galėtume pripaišyti „lotynų amerikiečių“ rasinę žymę. Tačiau 64% visų kubiečių laiko save „baltaisiais“. Tie patys Kubos baltieji dažniausiai yra maišytos europietiškos (daugiausia ispanų) ir čiabuvių kilmės, kaip ir JAV gyvenantys lotynų amerikiečiai. Tai kodėl jie laiko save „baltaisiais“? O todėl, kad „baltumas“ – ne odos spalva, o dominuojančios etninės grupės statusas, kai tuo tarpu „nebaltumas“ priskiriamas mažiau galios toje šalyje turinčioms etninėms grupėms. 

Trumpai tariant, rasė yra galios santykis tarp etninių grupių. Tokiu rasės apibrėžimu paremtos ir UNESCO 1950 m. išleistos gairės dėl rasės ir rasizmo – jose teigiama, kad vietoj „rasės“ turi būti naudojama „etninės grupės“ sąvoka [1], o rasizmas laikomas socialine etninių grupių diskriminacija.

Baltumas Lietuvoje

Grąžinsiu jus trumpam į mano pirmuosius metus Lietuvoje – 2011 m. Atvažiavau iš Serbijos mokytis magistrantūroje. Mano bendrabučio aukšte gyveno daugiausia ukrainiečiai ir baltarusiai. Su vienu pažįstamu ukrainiečiu kartais išeidavome alaus. Kai mieste susipažindavome su lietuviais, jie klausdavo, iš kur esame. Kai aš sakydavau, kad esu iš Serbijos, vieni nusišypsodavo ir paklausdavo apie krepšinį, kiti netikėdami žiūrėjo į mane ir klausė, kaip čia taip atsiradau. Bet kai mano pažįstamas atsakydavo „iš Ukrainos“, iš daugumos žmonių veidų dingdavo šypsenos ir jie pramurmėdavo tik „mhm, supratau“. Tai buvo dar prieš 2014 m., prieš Maidaną, ir Ukraina buvo vis dar „laukiniai Rytai“ Lietuvos kolektyvinėje sąmonėje.

Ką šitie pavyzdžiai rodo? Visu pirma, kad „rytų europietis“ yra svarbi kategorija Lietuvoje, nes kita kategorija – „etninis lietuvis“ – kuriama kaip jos priešingybė. Etninis lietuvis tais laikais, kaip ir šiandien, yra šiuolaikiškas, vakarietiškas ir civilizuotas, kitoks, nei atsilikęs, laukinis, galbūt Sovietų Sąjungą ar Putiną mylintis rytų europietis. Į Angliją išvažiavę lietuviai irgi dažnai laikomi pavojingais „rytų europiečiais“, kurie neturi nieko bendro su civilizuotais anglais. 

Vėliau mane nustebino, kaip staiga žodis „ukrainietis“ po Maidano įvykių virto teigiamu, reiškiančiu vakarietiškumą ir draugiškumą, kol po kelerių metų neatsirado ukrainiečių statybininkų ir taksistų, ir žodis vėl po truputį pradėjo įgauti neigiamą atspalvį. Be to, lyginant reakciją į mano deklaruotą serbišką ir mano pažįstamo ukrainietišką kilmę, tampa aišku, kad „serbas“ nėra lietuviškumo konstravimui svarbi kategorija, o „ukrainietis“ – yra. Ta besikartojusi šalta reakcija į žodį „ukrainietis“ buvo ženklas, kad „aš“ nesitapatinu su „tavim“. Įtariu, kad šiandien panašias reakcijas į deklaruotą savo tapatybę vis dar patiria lietuviškai nekalbantys rusakalbiai arba lenkakalbiai.

Dabar galite pasakyti – net jei ukrainiečiai arba rusai ir suprantami kaip etninė grupė, vertybiškai priešinga lietuvybei, čia nėra rasizmo, galim blogiausiu atveju kalbėti apie ksenofobiją, nes priklausymas etninei grupei „nesimato“ taip aiškiai, kaip rasė, tad neigiama reakcija gali kilti tik žmogui žodžiais pranešus apie savo tapatybę. Vis dėlto prieš teigiant, kad rasė ir etniškumas – visiškai skirtingi dalykai, siūlau palyginti šių reiškinių socialines funkcijas. Etninės daugumos egzistavimas legitimuoja tautinės valstybės egzistavimą. O etninių mažumų egzistavimas visada konstruoja etninę daugumą; mažumų silpnesnis statusas visuomenėje tarnauja daugumos galios išlaikymui. Kitaip tariant, be mažumų negali būti daugumos, o be daugumos – tautinės valstybės. Parodysiu, ką turiu omeny, dviem pavyzdžiais, vienu iš Serbijos, kitu – iš Norvegijos.

Nuotrauka – Ernestos Čičiurkaitės/15min.

Serbiškos vestuvės – baltumo konstravimo vieta

Jei esate matę Emiro Kusturicos filmų, turbūt pastebėjote dažnas ir kiek juokingas vestuvių scenas. Vestuvių svečių sąrašuose yra ir po 300-500 žmonių, kviečiami ir labai tolimi giminaičiai, jos trunka nuo dviejų iki keturių dienų, su šokiais ir maistu visą parą. Išnuomojamos milžiniškos palapinės, šaudoma iš šautuvų į orą. Kai kur Serbijos provincijoje vestuvės vis dar taip atrodo.

Kaip dažnai būna Kusturicos filmuose, vestuvių muzikantai visada – romai. Ši tradicija, kaip keista bebūtų, labai dažna ir šiuolaikinėse vestuvėse, ir ne tik provincijose, o ir didmiesčiuose. Serbiškų vestuvių tradicija susiformavo XIX a., kai Serbija tapo nepriklausoma. Nuo tada vienas iš būtinųjų vestuvių elementų yra romų pučiamųjų orkestras, grojantis vėlai naktį, pačiame šventės įkarštyje. Įdomiausia tai, kaip už muziką mokama – jaunųjų tėvai viešai kiša stambius banknotus muzikantams į instrumentus, taip rodydami savo dosnumą (ir turtą) svečiams.

Vestuvės yra svarbi baltumo konstravimo vieta. Jos – vienas iš trijų centrinių gyvenimo įvykių, tarp gimimo ir laidotuvių (ir vienintelis iš trijų, kurį žmogus prisimena). Jos duoda toną tam, kaip apskritai turėtų atrodyti gyvenimas. Vestuvių ceremonija atskiria baltuosius serbus nuo nebaltųjų romų. Nors dauguma serbų yra sąlyginai tamsesnių akių, odos ir plaukų spalvos nei, pvz., lenkai arba vokiečiai, tai neturi jokio vaidmens baltumo konstravime. Baltumas serbams yra nebuvimas romu – nebuvimas tuo, kuris prašo išmaldos grodamas vestuvėse; tai yra buvimas sąlyginai turtingu (tuo, kuris tą išmaldą duoda).

Baltas žmogus, trumpai tariant, užsidirba ir dalyvauja visuomenėje kaip pilnavertis pilietis, kas romams dažniausiai nepavyksta. Romų šeimos Serbijoje dažnai neturi pinigų savo vaikams nupirkti mokyklinių knygų, todėl jie dažnai lanko „spec. mokyklas“, skirtas vaikams su mokymosi sunkumais, nes tose mokyklose knygos nemokamos.

"Balkaniškos vestuvės"
Nuotraukos šaltinis – Wikipedia.

Norvegijoje baltumas kyla iš Apšvietos idealų

2017 m. spalį garsi norvegų feministė ir žurnalistė Hege Storhaug paskatino visuomenę gatvėse fotografuoti į musulmonus panašius žmones ir siųsti nuotraukas jai, kad publikuotų savo vadovaujamos VšĮ „Human Rights Service“ interneto puslapyje. Tikslas – dokumentuoti, kur gyvena musulmonai Norvegijoje, kuo jie užsiima, ką veikia. Taip siekiama dokumentuoti pavojingą „islamo augimą Norvegijoje“[2].

Ši iniciatyva nebūtų tokia keista, jei būtų pradėta kraštutinių dešiniųjų. Stebina, kad ją pradėjo gan progresyvi, liberalių pažiūrų feministė, kuri ilgą laiką kovojo už moterų ir žmogaus teises, dirbo kairiuosiuose laikraščiuose. Jos iniciatyva piešia islamą kaip nenorvegiškiausią elementą Norvegijoje. Jos manymu, musulmonai yra neracionalūs ir regresyvūs ekstremalai, kurie priešinasi vakarietiškoms vertybėms ir sunkiai iškovotoms žmogaus teisėms. Toks „kito“ konstravimas Norvegijoje nėra naujas, jis nuo XIX a. pradžios figūruoja baltumo konstravimo procesuose.

1814 m. Norvegijos Konstitucija tais laikais buvo laikoma viena iš liberaliausių ir demokratiškiausių. Tačiau nuo 1814 iki 1851 m. joje buvo ir straipsnis, kuris aiškiai draudė žydams apsigyventi Norvegijoje. Istorikai mano, kad Konstitucijos autoriai tokį sprendimą priėmė iš dalies dėl religinių pažiūrų, ir iš dalies – dėl Apšvietos epochos idealų. Viena vertus, judaizmas buvo suvokiamas kaip prieštaraujantis pamatinėms protestantizmo idėjoms, kita vertus, Norvegijos inteligentai manė, kad žydai laikysis tik Šventajame Rašte įrašytų įsakymų, tad negalės priimti šiuolaikinių, sekuliarių Norvegijos įstatymų. Žydai buvo suprantami kaip iš prigimties „atsilikę“, o norvegai – kaip progresyvūs.

Norvegiškas baltumas iki šių dienų, deja, konstruojamas per Apšvietos idealų prizmę. XX a. žydų vietą baltumo konstravime užimdavo „atsilikę“ šiaurės Norvegijos samiai, o šiandienos Norvegijoje – musulmonai. Apie tai liudija ir neseniai išsakyta Norvegijos švietimo ministrės Guri Melby (iš centro-liberaliosios partijos „Venstre“) nuomonė, kad mokytojai gali rodyti islamo pranašo Mahometo karikatūras mokiniams, nepaisydami mokinių religinių jausmų[3]. Jos pasisakyme buvo ir paaiškinimas, kad Norvegijoje augantys vaikai privalo dalyvauti visuomenės diskusijoje, reikšti savo nuomonę racionaliai ir argumentuotai, atsisakyti religinių aistrų. Nors argumentuotos diskusijos skatinimas yra geras dalykas, tokie pasisakymai apie musulmonus yra vienas iš būdų, kaip vienos etninės grupės atstovai yra išstumiami iš viešojo gyvenimo, nes jų nuomonės pasidaro nelegitimios. Trumpai tariant, sukuriamas legitimus, baltasis, „racionalus“ žmogus, ir jam priešingas nebaltasis, nelegitimus, „aistringas“ žmogus. 

Lietuviško Hario Poterio baltumas

Kaip matome iš pavyzdžių, ne odos spalvos ir fizinės ypatybės, o klasiniai ir vertybiniai faktoriai kuria „etninį kitą“. Tad jei rasę suprantame kaip galios santykį tarp etninių grupių, rasizmas tokiu atveju yra baltumo konstravimo varomoji jėga. „Kitų“ nuvertinimas tam, kad „save“ suvoktume kaip geresnius, yra rasizmo prigimtis, nes „kitas“ jau nėra tiesiog kitoks žmogus, o kitos rūšies žmogus. Ir čia prasideda rimtos bėdos.

Pasižiūrėkime į savo kiemą. Lietuvoje gyvena trys etninės grupės, kurios yra prižiūrimos, viešai kritikuojamos, kurių bijoma – rusų, lenkų ir romų. Jomis neseniai buvo pasinaudota baltumo konstravimo tikslais. Pagrindinis veikėjas buvo „Laisvės TV“ žurnalistas Andrius Tapinas.

Gegužės 17 d. laidoje „Laikykitės ten“ Tapinas pristatė „satyrišką“ reportažą apie Vilniaus taboro griovimą. Kad Vilniaus taboras apskritai buvo sunaikintas, problematiška, nes labai abejotina, kad tai buvo padaryta demokratiškai. O kalbėdamas apie tai Tapinas savo laidoje, tyčia ar ne, pasinaudojo visais įmanomais stereotipais apie romus Lietuvoje – apie juos kalbėjo kaip apie kontrabandininkus, būrėjas, narkotikų prekeivius arba elgetas; tyčiojosi net ir iš romų vaikų protinių gebėjimų (juokavo, kad romų vaikai išlaiko egzaminą tik tada, kai atsakymus išburia jų mama). 

Tapino gynėjai aiškino, kad Tapinas tyčiojosi ne iš pačių romų, o iš „stereotipų“, kad jis norėjo satyriškai parodyti lietuvių nuostatas apie romus. Labai tikėtina, kad Tapino intencija ir buvo tokia – cinišku tonu apžvelgti situaciją, nes toks atviras tyčiojimasis atrodo pernelyg netaktiškas tokio populiarumo žurnalistui. Tačiau pasirinkta strategija – žaisti su stereotipais – iš esmės reprodukuoja tas pačias vyraujančias rasistines nuostatas, „normalizuoja“ jas, nes rasizmas parodomas kaip tiesiog normali visuomenės būsena. Kaip ne vienas komentuotojas pasakė, žurnalisto pareiga yra socialiai jautrias temas aptarinėti su nusistatymu, kad žurnalistika turėtų padėti spręsti problemas, keisti diskursą apie pažeidžiamas grupes, o ne žaisti pavojingomis idėjomis ir metaforomis (taboras vienoje vietoje buvo net palygintas su Hitlerio knyga Mein Kampf). Apskritai toks romų suvokimas primena serbiškąjį, nes atitinkamai kuriamas lietuvio įvaizdis kaip teisingą darbą dirbančio, įstatymų besilaikančio piliečio. 

Daug subtilesnė rasizmo apraiška matėsi per Tapino (anti)rinkiminę kampaniją „Atsisveikink su Voldemortu“. Tai buvo antikampanija, skatinanti žmones balsuoti prieš Lietuvos Lenkų rinkimų akciją – Krikščioniškų šeimų sąjungą (LLRA-KŠS) ir jos lyderį Valdemarą Tomaševskį (pavadintą „Voldemortu“ pagal blogietį „Hario Poterio“ knygose). Šios partijos vadovybė iš tiesų nepasižymi demokratiškumu, draugauja su oligarchais ir palaiko agresyvią Rusijos užsienio politiką. Tapinas tai akcentavo savo laidose ir kvietė žiūrovus balsuoti už bet kurią kitą partiją arba, jei neranda už ką balsuoti, prirašyti Harį Poterį kaip kandidatą (t. y. sugadinti biuletenį).

Savo feisbuko puslapyje, laidose bei leidinyje „Viso gero, Valdemarai?“[4] Tapinas pristato LLRA-KŠS kandidatus kaip prorusiškus, korumpuotus ir jaučiančius nostalgiją Sovietų Sąjungai.  O kreipdamasis į lenkų rinkėjus, kuria „teisingo lenko“ ir „neteisingo lenko“ įvaizdį. Leidinyje „Viso gero, Valdemarai?“ aiškindamas, kodėl lenkams nereikia balsuoti už LLRA-KŠS, jis ima kalbėti pačių Lietuvos lenkų vardu:

„NES patys Lietuvos lenkai teigia, kad Valdemaro Tomaševskio partija neatstovauja jų interesų

NES šios partijos lyderių pasisakymai yra prokremliški ir nukreipti prieš Lietuvos valstybės interesus“

Vėliau Tapinas pasirinko kelis Lietuvos lenkų pasisakymus, kurie turėtų rodyti „gero lenkiškumo“ pavyzdį:

„didesnė lenkų dalis, ypač tų, kurie gyvena Vilniuje, didesniuose miestuose, žiūri į Tomaševskio partiją neigiamai, nes jie puikiai integruojasi į visuomenę, neturi problemų su lietuvių kalba, išsilavinimu (cituojamas Jacek Komar)“

„Ši partija neatstovauja nei man, nei daugumai išsilavinusių Lietuvos lenkų, kurie sugeba logiškai mąstyti […]. Lietuvos lenkams ateina metas atsisveikinti su Tomaševskiu ir įkurti naują modernią partiją, kuri atstovautų progresyviai mąstančiai lenkų mažumai (cituojamas Jaroslav Volkonovski)“

Ar, kuriant „gerąjį“ lenkų tautybės žmogų, nėra automatiškai sukuriamas ir „blogasis“? Akivaizdu, kokie žmonės yra blogi, už LLRA-KŠS balsuojantys lenkai – neišsilavinę, lietuvių kalbos nevaldantys, Lietuvos valstybė jiems nemiela, jie atsisako lietuviškos žiniasklaidos ir mieliau vartoja rusišką, jaučia nostalgiją Sovietų Sąjungai, nedalyvauja demokratijos procese. Trumpai tariant – „neintegruoti“.

Ar šis „blogųjų lenkų“ kūrimas neprimena musulmonų supratimo Norvegijoje? Tai yra „atsilikę“ žmonės, kurie atsisako šiuolaikinių vertybių, nenori mokytis nei kalbos, nei kitų dalykų. Praktiškai kalbant, šis Lietuvos lenkų įvaizdis yra problematiškas, nes mažumai keliami dvigubai didesni „gero piliečio“ reikalavimai, nei etniniams lietuviams. Lietuviui nieko įrodyti nereikia, o lenkai turi nuolat įrodinėti savo patriotiškumą – siekdami išsilavinimo, puikiai kalbėdami lietuviškai ir t. t.

Be to, šis tautinės mažumos įvaizdis yra ir paprasčiausiai klaidingas. Pvz., daugiau nei pusė balsavimo teisę turinčių piliečių neina į rinkimus. Išeitų, kad nebalsuojantiems etniniams lietuviams Lietuvos valstybė yra tiek pat nemiela (arba nesvarbi), kaip ir daliai lenkų ir rusų mažumos. Tyrimai taip pat rodo, kad simpatijas diktatoriams ir Sovietų Sąjungai jaučia ir etniniai lietuviai. Pagal 2014 m. apklausą, 55% etninių lietuvių Sovietų Sąjungą vertino teigiamai, o tarp etninių mažumų ši dalis siekė 68%[5].

Baltumas yra privilegija nematyti rasizmo

Jei Tapino laidose nematėte jokio rasizmo – sveikinu, Jūs balta/-s! Esate dominuojančios etninės grupės atstovė/-as. Gal Jūs ir nekenčiate nuo afrofobijos (neapykantos tamsesnės odos spalvos žmonėms), bet visuomenėje vyraujantis rasizmas Jums nematomas, nes jis tikriausiai veikia jūsų labui. Dėl tos pačios priežasties, deja, ir pats Tapinas nesugeba įžvelgti savo veiksmuose jokio rasizmo.

Galų gale, neseniai įvykusių rinkimų kontekste, galime užduoti ir cinišką klausimą – ar šis rasizmas „atsipirko“? Pats faktas, kad tik trys reakcionistinės LLRA-KŠS kandidatai pateko į Seimą yra, mano manymu, džiugus. Jei Tapino kampanijos negalima pateisinti etiškai, ar bent pasiteisino ji tuo, kad LLRA-KŠS rezultatai krito nuo 5,48% 2016-aisiais iki 4,82% 2020-aisiais? Anot politologo Mažvydo Jastramskio – ne. Ne Haris Poteris, o Darbo partijos aktyvumas perviliojant LLRA-KŠS rinkėjus lėmė šios partijos nesėkmę[6]. Tapino kvietimas balsuoti už kitas partijas arba Harį Poterį nesuveikė – rinkimų aktyvumas krito (47,16%, lyginant su 49,9% 2016 m.), kaip ir sugadintų biuletenių kiekis (5,26%, lyginant su 5,72% 2016 m.). Veikiausiai Tapino veiksmai tik supriešino lenkų mažumą tarpusavyje, etninius lietuvius paskatino dar atsargiau vertinti lenkus ir sustiprino romų baimę.

Gali atrodyti per drastiška sakyti, kad Tapino pasisakymai yra rasistiniai, bet jis yra vienas iš nedaugelio žurnalistų, leidžiančių sau spręsti, kas būtų gera „visiems“. Prisiminkime, kad jis ir homoseksualiems asmenims, lenkų mažumai bei pabėgėliams 2015 m. rašė atvirą laišką, kuriame tiesiogiai paaiškino – jūsų problemos yra antraeilės (konkrečiai kalbėjo apie tos pačios lyties santuokas, pavardes lenkiškomis raidėmis, pabėgėlių priėmimą)[7] ir teks palaukti, kol bus išspręstos „tikros” problemos. Toks rodymas pirštu į „antraeilius“ piliečius, jų gyvenimo patirties ir problemų diskreditavimas, yra tai, ką tiek Jungtinės Tautos, tiek šiuolaikinis mokslas laiko rasizmu. 


^[1] The Race concept: results of an inquiry – UNESCO Digital Library. Nuoroda: https://unesdoc.unesco.org/ark:/48223/pf0000073351 

^[2] Lindblad CD Knut-Eirik. Legger ut bilder av vanlige muslimer på gata: – Bør miste statsstøtten. dagbladet.no. 2017-10-03. Nuoroda: https://www.dagbladet.no/kultur/legger-ut-bilder-av-vanlige-muslimer-pa-gata—bor-miste-statsstotten/68751413 

^[3] Alnes E. Kunnskapsministeren seier norske lærarar står fritt til å vise Muhammed-karikaturar. NRK. 2020-10-21. Nuoroda: https://www.nrk.no/norge/kunnskapsministeren-seier-norske-laerarar-star-fritt-til-a-vise-muhammed-karikaturar-1.15207006 

^[4] Laisvės TV. Viso gero, Valdemarai? Nuoroda: https://laisvaslaikrastis.lt/wp-content/uploads/2020/10/Viso-gero-Valdemarai_laikrastis-A2-570x400mm.pdf

^[5] Duvold K, Ekman J. Nationality-driven soviet nostalgia: determinants of retrospective regime evaluation in the Baltic states. Twentieth Century Communism. 2016;11(11):43–66.

^[6] Jastramskis M. Populiarioji politologija: ar laimėjo Haris Poteris ir kitos įdomybės po pirmojo turo. Bernardinai.lt. 2020-10-13. Nuoroda: https://www.bernardinai.lt/pop-politologija-ar-laimejo-haris-poteris-ir-kitos-idomybes-po-pirmojo-turo/ 

^[7] Tapinas, A. Mieli gėjai, balvonai, verktiniai ir pabėgėliai. Pasislinkit. 2015-07-15. Nuoroda: https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/a-tapinas-mieli-gejai-balvonai-verktiniai-ir-pabegeliai-pasislinkit.d?id=68533116 

6 Komentarai apie “Apie baltojo Tapino aklumą, arba kodėl rasizmas Lietuvoje yra rimta problema

  1. Vau. Va dėl to ir progresyvieji kairieji niekada nesugebės rinkimuose gauti daugumos. Iš straipsnio akivaizdu, kad „ne rasistu“ gali būti tik aklas ir nežinantis su kokios tautybės žmogumi bendrauja. Pagal autorių kiekvienas „baltasis“ privalo atsiprašinėti, kad jis geriau gyvena už romus, ir leisti jiems toliau gyventi tabore pardavinėjant narkotikus ir neleidžiant vaikų į mokyklas.

    1. Progresyvieji kairieji kaip tik ir gavo daugumą, nebent jūs apsimetelius „koncervatorius“ laikot ne kairiais.

  2. Tik pamirstama pamineti, kad cigonai nepadare nieko, kad ju gyvenimas butu geresnis. Jei skestantysis nepriima pagalbos – tegu sau skesta.

  3. Aktualus straipsnis. Daugiau tokių!
    Radau šį strapsnį ieškodama info apie mišrios rasės žmones lietuvių kalba. Šokiruoja, kad dar nėra kito žodžio biracial žmogui.
    Norėčiau pakomentuotį šį sakinį: ,,Į Angliją išvažiavę lietuviai irgi dažnai laikomi pavojingais „rytų europiečiais“.
    Važiuoja lietuviai į UK, ne tik į Angliją. Juk Lietuvos nevadiname Dzūkija ar visos Prancūzijos – Šampano regionu.
    Lietuva yra Šiaurės Europos šalis. Deja, britams tenka tai priminti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *