Apie nelemtus 2020-uosius jau, atrodo, pasakyta, iškeikta, prinerimauta, nejaukiai išjuokauta ir reziumuota viskas, kas įmanoma. Užuot daugžodžiavusi, „Gyvenimas per brangus“ redkolegija kviečia prisiminti praėjusius metus kiek detaliau – ir ne tik COVID-19 pandemiją.
„Ar, kuriant „gerąjį“ lenkų tautybės žmogų, nėra automatiškai sukuriamas ir „blogasis“? Akivaizdu, kokie žmonės yra blogi, už LLRA-KŠS balsuojantys lenkai – neišsilavinę, lietuvių kalbos nevaldantys, Lietuvos valstybė jiems nemiela, jie atsisako lietuviškos žiniasklaidos ir mieliau vartoja rusišką, jaučia nostalgiją Sovietų Sąjungai, nedalyvauja demokratijos procese. Trumpai tariant – „neintegruoti“.
Pastaraisiais metais pasirodė nemažai publikacijų, kurios pagrįstai kritikuoja valstybinę kalbos politiką ir praktiką. Tarp jų daugiausia dėmesio sulaukė Loretos Vaicekauskienės ir Nerijaus Šepečio sudaryta knyga „Lietuvių kalbos ideologija“ (2016). Autorių nuomone, įtakingiausių kalbininkų nacionalistinė retorika, nukreipta prieš anglų, rusų ir kitų kalbų žalingą poveikį lietuvių kalbai, yra tik įrankis, kuris tarnauja kalbininkų galios išlaikymui.
„Man pikta, kad universitetai neparodo nė krislo dėmesio savo bendruomenėms, nors puikiai žino, kaip atrodo bendrabučiai, kiek „Erasmus“ studentų užstrigo Lietuvoje, bei kad toli gražu ne kiekvieni namai Lietuvoje saugūs. Universitetas turėtų puikiai žinoti, kad studentų šeimos nariai dirba iš tų pačių namų; arba gal kai kurie netgi per pandemiją neteko darbo.“
