fbpx

Tautos kūno ir kraujo sergėtojai: VLKK heteroviršenybės ideologija

Pastaraisiais metais pasirodė nemažai publikacijų, kurios pagrįstai kritikuoja valstybinę kalbos politiką ir praktiką. Tarp jų daugiausia dėmesio sulaukė Loretos Vaicekauskienės ir Nerijaus Šepečio sudaryta knyga „Lietuvių kalbos ideologija“ (2016). Autorių nuomone, įtakingiausių kalbininkų nacionalistinė retorika, nukreipta prieš anglų, rusų ir kitų kalbų žalingą poveikį lietuvių kalbai, yra tik įrankis, kuris tarnauja kalbininkų galios išlaikymui.

Tos „kalbos išnykimo” retorikos pagalba išsilaiko dvi valstybės finansuojamos institucijos: Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) ir Valstybinė kalbos inspekcija (VKI).

Viena iš knygos autorių, Nijolė Keršytė, sieja šių institucijų kalbos reguliavimo mechanizmus su prancūzų filosofo Michel Foucault sąvoka disciplinarinė visuomenė – tai industrializacijos ir tautos kūrimo laikotarpyje susiformavę visuomenės valdymo principai. Šioje XIX a. ir pirmai XX a. pusei būdingoje visuomenėje žmonių elgsena ir kalbėsena kontroliuojamos, siekiant užtikrinti visų efektyvų darbą ir valstybės modernizavimą. Valstybės siekia išmokyti visus kaip ir kada dirbti, o kada ilsėtis; kaip laikytis kultūros, kalbėjimo ir higienos normų, kurios anksčiau, agrarinėje visuomenėje, valstybei nebuvo tokios svarbios. Nuo XX a. antrosios pusės Vakarų visuomenės pamažu pereina iš disciplinarinio modelio į  konsumeristinę, neoliberalią, laisvo prekių ir pinigų judėjimo santvarką. Tokioje visuomenėje disciplinariniai režimai netenka prasmės, nes prekių gamyba vis labiau automatizuojama, o ekonominė sistema priklauso nuo prekių ir paslaugų vartojimo skatinimo, taip pat augančio laisvalaikio ir pramogų sektoriaus. Žmonės skatinami „laisviau“ vartoti – keliauti, naudoti kuo daugiau paslaugų, „ieškoti patirčių“ ir pan. Minėtos knygos autoriai parodo, kad Lietuvoje kalbinės institucijos užsiima XIX a. būdingoms disciplinarinėmis praktikomis: žiniasklaidos kalbos stebėjimu ir kontrole, mažumos kalbų vartojimo apribojimais, žmonių vardų ir pavardžių kontrole.

Kodėl Lietuvos kalbos politika ir institucijos vis dar turi disciplinarinius bruožus? Įprastas sociolingvistų atsakymas yra toks: XIX a. kalbinio nacionalizmo ideologijas pastiprino sovietinė visuomenės inžinerijos ideologija. Disciplinarinis žmonių kalbos reguliavimas prasideda su pirmąja Lietuvos nepriklausomybe ir įsitvirtinusiu nacionalizmu, kai kalbinkai paskelbė gero kalbėjimo idealą – kalba turi būti švari, aiški, taisyklinga (mokslo literatūroje šie idealai vadinami kalbos purizmu ir preskriptyvizmu). Jie smarkiai valydavo kalbą nuo svetimų žodžių ir nesisteminių elementų. Kalbininkai savo kalbos idealus perduodavo mokytojams, kurie per privalomą pradinę mokyklą toliau juos skleidė visiems vaikams. Vėliau, Sovietų Sąjungoje, kadangi nebuvo nei konsumerizmo nei laisvos prekybos, disciplinariniai kalbos režimai netapo laisvesni, o kaip tik sugriežtėjo. Kalbos politikos atžvilgiu tai reiškė, kad pirmą kartą buvo formaliai įsteigtos lietuvių kalbos priežiūros institucijos, kaip Lietuvių kalbos komisija 1961 m., o literatūra ir žiniasklaidos kalba buvo kontroliuojamos tiek turinio (cenzūra), tiek kalbos (kalbinis redagavimas ir korektūra) atžvilgiu. Tai davė kalbininkams daugiau galios nustatant kalbos normas ir kišantis į kalbą ne tik per mokyklą, bet tiesiogiai paveikiant literatūrą, rašytinę ir sakytinę žiniasklaidą.

Lietuvai tapus nepriklausoma, kalbininkai dar labiau įtvirtino savo galią. Pradėta atvirai kalbėti apie kalbą kaip pagrindinį lietuvybės bruožą, žadėta išgelbėti tautą ir kalbą nuo svetimų grėsmių. 90-ųjų politiniame klimate tai lėmė sėkmingą minėtų kalbinių institucijų įsteigimą ir padidintą jų įstatyminę galią. Administracinių nusižengimų kodeksas (straipsniai 497-503) numato nuo maždaug 90 iki 350 eurų baudas už VLKK nutarimo nevykdimą, valstybinės kalbos nevartojimą valstybinėse įstaigose, filmų nevertimą ir pan. Baudas skiria VKI. Lietuvos įstatymai suteikia šioms institucijoms žymiai daugiau galios nei bet kokiai panašiai kalbos institucijai užsienyje. Pavyzdžiui, garsioji Académie Française iš tikrųjų neturi įstatyminės galios nustatyti kalbos normų ar bausti žmones už tai, kaip jie kalba. Ji turi labai stiprų neformalų autoritetą ir tokiu būdu paveika politikų sprendimus dėl kalbos, didele dalimi dėl to, kad jos nariai yra Prancūzijos intelektualinis elitas ir ji egzistuoja gana ilgai (nuo 1635 m.).

Vis dėlto, kalbos įstatymai, VLKK dokumentai ir gairės atskleidžia dar vieną svarbų lietuvių kalbos ideologijos bruožą – heteroviršenybės ideologiją. Ši ideologija kyla iš tos pačios disciplinarinės visuomenės ir padeda kalbininkams legitimuoti savo galią jau daugiau nei 30 metų.

Kas yra heteroviršenybė?

XVIII ir XIX a. etniniu pagrindu susiformavusios tautos, kaip Foucault teigia savo „Seksualumo istorijoje“, buvo įsivaizduojamos kaip didelis socialinis kūnas. Jis naudojasi kūno metafora, kad paaiškintų, kaip tautinės valstybės rūpinasi savo populiacija. Populiacija prižiūrima kaip medikai prižiūri žmogaus kūną: jis turi išlaikyti sveikatą, stiprintis ir tokiu budu kuo ilgiau išgyventi. Vienintelis skirtumas – socialinis kūnas, jei gerai save prižiūri ir laiku atsikrato žalingų elementų, teoretiškai gali gyventi amžinai. Dėl tokio požiūrio į tautą XIX a. masiškai įsteigtos viešos mokyklos, sveikatos ir higienos būklės priežiūros institucijos, kurios siekė gerinti žmonių fizinę ir psichinę sveikatą, bet ir regulioti jų lytinį gyvenimą.

Šios naujos institucijos siekė disciplinuoti seksualinį aktyvumą, ribojant jį iki vieno partnerio – vienas vyras turi turėti vieną moterį ir jų seksualinio santykiavimo esmė turėtų būti socialinio kūno reprodukcija. Visos kitos seksualinės praktikos buvo suvokiamos kaip žalingos, nes jos neprisideda prie socialinio kūno išlaikymo, tarp jų: lytiniai santykiai už santuokos ribų,  ne tarp vyrų ir moterų, masturbacija ir pan. Kita vertus, bažnyčia, kuri buvo pagrindinė moralės institucija iki XIX a., į šias praktikas žiūrėjo kiek švelniau – kaip į žmogaus asmeninę nuodėmę. Bet tautinei valstybei tokios praktikos yra nepriimtinos, nes jos – socialinio kūno žalojimas. Aplink normalų seksualumą atsiranda ir normali – branduolinė – šeima. Kai lyginame savo laikus su Foucault aprašytu XIX amžiumi, susidaro įspūdis, jog toli pažengėm į priekį – teisė išsiskirti yra beveik universali, masturbacija nebelaikoma patologija. Tačiau neoliberali tvarka iš dalies priklauso ir nuo tam tikro seksualinio normatyvumo pagrindo. Šiandien dauguma žmonių heteroseksualumą vis dar laiko „normaliu“ seksualumu, o geriausia visuomenės forma laikoma branduolinė šeima, nes tai yra efektyviausias būdas reprodukuoti ir stiprinti socialinį kūną, kuris neoliberalioje santvarkoje skirtas ne vien darbui, bet ir kuo didesniam vartojimui, BVP augimui.  

Šio kūno išlaikymo idealas suteikia pagrindą ne tik skirtingų seksualumų žmonių diskriminacijai, bet ir moterų diskriminacijai. Italų feministė Silvia Federici papildo Foucault kūno teoriją aiškindama, kad moterų kūno disciplinavimas prasidėjo dar su ankstyvojo kapitalizmo plėtra (XV a.). Efektyvus darbas reikalavo pailsėjusio, pamaitinto ir aprūpinto darbuotojo, o visa reprodukcinio darbo našta krito ant moterų pečių, kurioms nuo tada apribotos kai kurios profesinės galimybės: jų pagrindiniu darbu tapo namų valdymas ir vaikų auklėjimas. Tad į XIX a. galima žiūrėti kaip į moterų suvaržymo viršūnę – jos negalėjo nei mokytis, nei studijuoti, nei dirbti, nei skirtis; galėjo tik tuoktis (nors dažnai negalėdavo pasirinkti su kuo) ir auklėti vaikus – jų kūnai praktiškai buvo naujų tautiečių inkubatoriai. Be tokios moterų vergijos nebūtų buvę galimybės efektyviai reprodukuoti tautą. Taigi, vietoj to, kad kapitalizmas ir nacionalizmas moteris išlaisvintų, jos buvo paverstos pasiaukojančiomis mamomis-šeimininkėmis, ant kurių pečių laikėsi tautos socialinio kūno išlikimas.

Foucault ir Federici savo aprašytos seksualumo normos nevadino heteroviršenybe, bet LGBTQ+ aktyvistai neseniai pradėjo vartoti šį terminą (angl. hetero supremacy) kaip analogiją feminisčių naudojamam terminui „vyrų viršenybė / patriarchatas“ (angl. male supremacy / partriarchy) ir antirasistų naudojamam terminui „baltųjų viršenybė“ (angl. white supremacy). Jų supratimu, heteroviršenybė yra ideologija, iškelianti dvi lytis (vyrą ir moterį), vieną seksualumą (heteroseksualų) bei branduolinę šeimą kaip tobuliausią visuomenės organizavimosi formą. „Kitokios“ lytys (translyčiai, interseksualūs žmonės ir t.t.), seksualumai (homoseksualumas, biseksualumas, panseksualumas, aseksualumas ir t.t.) ir kitokios šeimos formos (vienišos moterys su vaiku, poros be vaikų, homoseksualios poros ir t.t.) traktuojamos kaip „nestandartinės“, „nenormalios“ arba kaip trūkumų turinčios apraiškos. JAV aktyvistas Donald Kilhefner 2017 m., netgi pasiūlė aktyvistams naudoti terminą „heteroviršenybė“ vietoje plačiai naudojamo žodžio „homofobija“, nes pastarasis žodis labiau asocijuojasi su homoseksualumo baime. Žmonės gali bijoti, kad patys yra homoseksualūs, kad žmonės jų artimoje aplinkoje yra homoseksualūs arba kad homoseksualumas yra pavojingas. Tačiau žodis „homofobija“ nesiasocijuoja su visaapimančia ideologija, kuri sukuria „normalias“ ir „nenormalias“ lytis, seksualinius potraukius ir šeimas – tam nusakyti labiau tinka „heteroviršenybė“. Vartojant šį žodį galima atkreipti dėmesį į tai, kad konservatyviuose žmonių ratuose heteroviršenybė nekritiškai priimama kaip tiesiog sveiko proto požiūris į lytį ir seksualumą, o taip pat, kad oficiali 2019 m. Popiežiaus Pranciškaus pripažinta Katalikų bažnyčios doktrina labai primena čia aprašytą heteroviršenybės ideologiją.

Mitingas Kudirkos aikštėje „Apginkime lietuvių kalbą“ prieš lenkiškų asmenvardžių rašybą dokumentuose originalo kalba, 2017 09 22.

Heteroviršenybė VLKK ideologijoje: asmenvardžių kontrolė

Tiek kalbinis nacionalizmas, tiek heteroviršenybė įsitvirtino kaip vyraujančios ideologijos tautos kurimo laikais, jos turi tam tikrus panašumus. Pagrindinės kalbinio nacionalizmo sudedamosios dalys yra standartinės kalbos ideologija (bendrinės kalbos iškėlimas tarmių sąskaita; unifikacija, t.y. kalbinės įvairovės mažinimas), purizmas (slavų, vokiečių ir kitų nelietuviškų kalbos elementų braukimas iš žodynų ir vartojimo) ir vienkalbystės ideologija (siekis turėti vieną kalbą vartojamą visoje valstybės teritorijoje). Tačiau, mano manymu, VLKK būdingame kalbiniame nacionalizme slypi daug daugiau, nei noras tvarkyti kalbą pagal ideologinius įsivaizdavimus. Kalbinis nacionalizmas rodo norą sutvarkyti visą visuomenę pagal Foucault aprašytą tvarką: sukurti „normalųjį“ seksualumą ir normalias šeimas, valdyti moterų kūnus. Tai ypatingai atsispindi VLKK asmenvardžių taisyklėse.

Asmenvardis yra turbūt asmeniškiausias kalbinis reiškinys. Dažniausiai, aišku, jis mums parenkamas tėvų, bet jį galime ir pasikeisti, o pavardė dažnai keičiama sudarant santuoką arba partnerystę su kitu žmogumi. Vis dėlto, Lietuvos įstatymai ir VLKK nutarimai smarkiai apriboja asmenvardžių pasirinkimo laisvę. Štai keli pavyzdžiai, kurie parodo, jog VLKK asmenvardžių apribojimai kyla iš heteroviršenybės ideologijos.

Pirma, siekiama socialinį kūną išlaisvinti nuo tarsi nelietuviškų elementų. Tai yra – užsienietiška vardų rašyba, pavardžių formos ir priesagos. VLKK draudžia pavadinti savo vaiką „Anna“ arba „George“, vardas turi būti perrašomas „pagal tarimą“ (bet tik VLKK patvirtintą tarimą) kaip „Ana“ ir „Džordžas“. Pavardėms taikomi daug griežtesni reikalavimai.  Beveik neįmanoma pakeisti pavardę į savo pasirinktą, galima tik „perimti“ savo tėvų, senelių arba prosenelių pavardę. Šitaip siekiama išvengti savo sugalvotų, nelietuviškai skambančių pavardžių kūrimo, nes tas „nutautintų“ socialinį kūną. Taip pat nuo 2010 metų VLKK paskatinta teisingumo ministerija suteikė galimybę „atsisakyti nelietuviškų priesagų“, tai „Jankevičiai“ dabar gali tapti „Jankais“.

Antra, moterys VLKK taisyklėse apibrėžiamos kaip mamos, dukros ir žmonos, o vyrai kaip šeimos galvos. Tai matome iš to, jog moterų pavardėms taikomi apribojimai, o vyrų pavardėms – neutralus statusas. Moterų pavardės, kaip teigia VLKK, yra vedamos iš vyriškų. Aiškinant, kaip sudaryti moterišką pavardę, VLKK savo svetainėje rašo:

Kada kurią priesagą dėti?

-aitė – vedant iš vyriškų pavardžių su galūnėmis -as, -a

-ytė – vedant iš vyriškų pavardžių su galūne -is

Jei  visada moterų pavardės vedamos iš vyriškų, įsivaizduokime paprastą situaciją: moteris pavarde Aleknaitė neturi vyro ir pagimdė sūnų. Ar  berniuko pavardė bus Alekna arba Aleknas? VLKK motinai neleistų iš moteriškos pavardės išvesti vyrišką, o nurodytų, kad vaiko pavardė turi sutapti su moters tėvo pavarde. Tai parodo, jog šeimos galva, t. y. tėvas / senelis, yra tas išeities taškas, pagal kurį visi kiti šeimos nariai privalo kurti savo pavardes (nesvarbu, ar  jis gyvas, ar ne).

Naujesnę galūnę „-ė“ VLKK pristato kaip „išimtį“ ir savo poziciją pagrindžia taip:

Kodėl padaryta išimtis galūnėms -ė?

2003 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. N-2 (87) komisija numatė galimybę moterų pavardes iš vyriškų pavardžių daryti su galūne -ė, pvz., Jurgutė (iš Jurgutis). Tokia lietuvių kalbos gramatikai neprieštaraujanti pavardžių forma leista atsižvelgus į dalies visuomenės nuomonę, kad dėl šeiminę padėtį atskleidžiančių pavardžių priesagų moterys gali patirti diskriminaciją.

Tačiau moteriai taip pat draudžiama turėti šeimyninės padėties neatskleidžiančią pavardę, kuri VLKK traktuojama kaip „vyriška“. Tad moteris negali būti „Kudirka“, o tik „Kudirkienė“ arba „Kudirkė“. Juk tai tariamai – vyriškų ir moteriškų reiškinių maišymas, nebūdingas XIX a. lytinei santvarkai, iš kurios kyla lietuvių kalbos ideologija. Komisija šį draudimą aiškina keistai:

Vyriškosios giminės formos pavardės suteikimas moteriai prieštarauja lietuvių kalbos dėsniams [kursyvas mano].

Keista, nes Lietuvoje yra nemažai moterų, kurios nori pavardės su -a galūne. Ar Komisija, naudodama žodį „dėsnis“, nori pasakyti, kad lietuvių kalba ir ateityje turės polinkį nepriimti galūnės -a kaip moteriškos? Ar turima omenyje, kad jie patys neleis vyriškų ir moteriškų reiškinių maišymo nei dabar, nei ateityje?

Trečia, vyrų pavardėms netaikomi apribojimai komisijos svetainėje. Taip pat nėra patarimų vyrams, ką daryti, jei nori perimti savo žmonos pavardę, nes toks pasirinkimas nepriimtinas heteroviršenybės ideologijai – juk moteris teka už vyro, ne atvirkščiai. Taip pat VLKK iškelia pasenusį, nedažnai naudojamą šeimos kreipinį pagal tėvo / vyro vardą:

Poros vadinamos ne tik pagal vyro pavardę, bet ir pagal vyro vardą, pvz., Alvydaĩ, Gintaraĩ, Jonaĩ

Vyro asmenvardžių viršenybė aiškiai matosi ir VLKK rekomendacijoje moterims, kurios tuokiasi su užsieniečiais. Komisija pataria taip:

Registruojant mišrią santuoką (skirtingų tautybių asmenų) ir iškilus moterų pavardžių klausimui, patartina atsižvelgti į vyro giminės moterų pavardžių tradiciją [kursyvas mano].

Paradoksaliai, moterys, susituokusios su užsieniečiais, turi daugiau pasirinkimo galimybių nei moterys, susituokusios su lietuviais: su kokiu Avdejev‘u susituokusi moteris gali būti, anot VLKK, „Avdejevienė ar Avdejevė arba […] sudaryta pagal rusų kalbos taisykles – Avdejeva“. Kodėl VLKK netaiko lietuviškų taisyklių visais atvejais? Nes heteroviršenybės ideologija diktuoja, jog vyras yra pagrindinis tautinės valstybės subjektas – jo pavardė keliauja per amžius ir išlaiko socialinį kūną, o moterys turi padėti vyrui tą pavardę perduoti iš vienos kartos į kitą. Komisija nedrįsta atimti iš bet kokios tautybės vyro galimybės atstovauti savo tautos socialiniam kūnui, tokiu būdu darydama prielaidą, kad visos visuomenės – heteronormatyvinės ir patriarchalinės.

Ketvirta, tik dvi lytys nustatomos kaip „normalios“. Draudžiama bet kokiam asmenvardžiui „nesutapti“ su žmogaus biologine lytimi. Komisija tai nustato pagal vardų galūnę:

Vardų, kurių forma nusistovėjusi lietuvių kalbos vardyne, rekomenduojami tradiciniai variantai, tačiau gali būti priimami ir naujai iš kitų kalbų perimami vardai, ir naujai pasidaryti vardai, tik jie turi būti užrašyti lietuviškais rašmenimis (iš svetimų kalbų – adaptuoti pagal apytikslį tarimą) ir turėti galūnę, tinkamai atspindinčią asmens lytį [kursyvas mano].

Apibendrinant, iš viso gan ilgo VLKK svetainės asmenvardžių puslapio atrodo, kad ši institucija labiau užsiima vaikų vardų ir santuokų sudarymo patarimais, nei kalbos politika. Taip yra dėl to, kad santuoka tarp vyro ir moters, su tikslu sukurti naujus tautiečius, yra heteroviršenybės branduolys: kurdama naujus tautiečius tauta nugali mirtį ir reprodukuoja savo kūną amžinai.

Bet, kad pilnai suprastume ideologiją, būtina atsižvelgti ne tik į tai, kas yra pasakyta, o ir į tai, kas nutylėta.

Thomas Hobbes „Leviatano“ viršelis (1651 m.), iliustruojantis politinio kūno metaforą.

Ištrinti iš socialinio kūno – translyčiai žmonės, homoseksualios poros ir visos kitos „išimtys“

2019 m. Konstitucinis Teismas išaiškino, kad Lietuva privalo pripažinti užsienyje sudarytas santuokas tarp tos pačios lyties porų. Šitokios poros yra, pagal heteroviršenybės ideologiją, nenaudingos tautai ir jos išgyvenimui, dėl to apie jų vardus ir pavardes nieko nėra rašoma VLKK puslapyje. Galimai tokios poros jau gyvena Lietuvoje ir negali keisti savo pavardės. O jei norės perimti savo sutuoktinio pavardę arba atgauti senąją po skyrybų? Sprendžiant iš šios institucijos praktikos, bus taip: kas neleidžiama – uždrausta

2020 m. birželio 10 d. Seimo  komisija svarstė 920 žmonių pasirašytą peticiją dėl translyčių asmenų žmogaus teisių užtikrinimo Lietuvoje. Vienas iš reikalavimų – reglamentuoti lytinės tapatybės pripažinimą, kas reikštų galimybę keisti duomenis civiliniuose dokumentuose, tokius kaip vardą, pavardę ir lytį, dar iki bet kokių lyties pakeitimo procedūrų pradžios. Tai svarbu siekiant užkirsti kelią trans žmonių diskriminacijai darbo santykiuose, kai, pvz., jų naudojamas vardas nesutampa su dokumente nurodytu vardu. Tai buvo ir vienas iš „Vilniaus Pride 2020“ reikalavimų. Šios žmonių grupės problemos ir realūs poreikiai nėra įdomūs VLKK, nes, vėlgi, tokie žmonės neprisideda prie tautos kūno stiprinimo ir išlaikymo.

Dabar gal norėsite paklausti: ar VLKK turėtų rūpėti tokie dalykai? Ar jie nesirūpina tik kalba ir tiek? Iš tikrųjų, VLKK pagal įstatymą užsiima ne tik kalbos kontrole, bet taip pat privalo tiesiogiai įtakoti su kalba susijusių įstatymų priėmimo procesą ir įstatymų turinį. Tai matome šiuose VLKK uždaviniuose:

2) [VLKK] teikia Seimui, Respublikos Prezidentui ir Vyriausybei siūlymus kalbos politikos

3) [VLKK] teikia valstybės institucijoms ir įstaigoms išvadas dėl teisės aktų projektų, kuriuose yra nuostatų, reglamentuojančių valstybinės kalbos vartojimą

Dabar įsivaizduokime situaciją, kurioje Seimas svarstytų įstatymus, palengvinančius translyčiams žmonėms vardų keitimo procesą. Tuomet VLKK ne tik galėtų pateikti savo nuomonę, bet ir turėtų įstatyminį įsipareigojimą tai daryti. Ar Komisija turi kompetencijų nustatyti, kokios taisyklės galios jų vardams ir pavardėms? Žinoma, kad ne. Sprendžiant iš jų asmenvardžių taisyklių, ši institucija nepažįsta jokios problematikos, išskyrus tą, susijusią su XIX a. branduoline šeima. Iš tiesų vardams ir pavardėms jokių taisyklių nereikia. Pakeisti juos turėtų būti kiekvieno žmogaus galimybė ir laisvas pasirinkimas, o VLKK sugalvotos taisyklės tik nukreipia dėmesį nuo tikrų problemų.

Komisija teoriškai galėtų būti progresyvusis balsas, kuris, būdamas labai arti politikos, gali politikus įspėti, kad mažumos Lietuvoje turi poreikių, ir daryti spaudimą politikams priimti naujus, vardų ir pavardžių keitimą lengvinančius įstatymus. Tačiau tai yra neįmanoma dėl VLKK vyraujančios heteroviršenybės ideologijos. Komisijos nuolatinis kišimasis į įstatymų priėmimo procesą turi neigiamas pasekmes. Ji dažnai sukuria įspūdį, kad pagrindinė Lietuvos vertybė ir pagrindinis tautinis simbolis – lietuvių kalba – gali „nukentėti“ dėl įstatymų, kuriais nuoširdžiai siekiama užtikrinti lygias galimybes visiems visuomenės nariams. Tai atsitiko su lenkų asmenvardžių klausimu (dėl tariamo „Q, X ir W“ raidžių įvedimo), kai šiai mažumai norėta suteikti daugiau pasirinkimo galimybės rašant savo pavardę. Komisija nepritarė, kad Lietuvos piliečių pavardės būtų rašomos nelietuviškomis raidėmis, o kai kurie kalbininkai net argumentavo, kad tai būtų  „lietuvių kalbos žalojimas“. Tikėtina, kad VLKK ir ateityje panašiai elgsis su bet kokia mažuma, kurią matys kaip žalingą lietuviško socialinio kūno sveikatai. Net ir į siūlymą atsisakyti žodžio „čigonas“ VLKK reagavo neigiamai, aiškindama, jog tas žodis yra vartojamas jau šimtmečiais, tad jis yra lietuvių kalbos dalis, ir nekreipdama dėmesio į faktiškai egzistuojančias neigiamas šio žodžio konotacijas. 

Kalbininkų galia kyla iš kūno ir kraujo metaforos

Kyla klausimas, kodėl paprasti žmonės jau 30 metų nesipriešina kalbininkų diktatūrai? Minėta knyga „Lietuvių kalbos ideologija“ nurodo į vieną galimą atsakymą. Mane įkvėpė Eligijaus Railos straipsnis, kuriame kalbama apie Jono Jablonskio ir kitų ankstyvųjų kalbininkų dievinimą Lietuvos visuomenėje XIX a. antroje ir XX a. pirmoje pusėje. Autorių nuomone, Jablonskis neturėjo noro užsiimti kalbiniu disciplinavimu, bet panašu, kad didelė visuomenės dalis norėjo būtent to. Jablonskis savo amžininkų buvo vadinamas patriarcho epitetais: „dideliu autoritetu, tautos gaivintoju, kalbos tėvu, kankiniu“, lyginamas su didvyriais, taip pat vadinamas Lietuvos „Sokratu, Prometėju, Termopilų gynėju, Moze, Bibline asmenybe“. Antanas Smetona buvo išreiškęs norą, kad inteligentai, tokie kaip Jablonskis ir Būga, o ne paprastos minios tvarkytų lietuvių kalbą ir ja rūpintųsi. Tuo pačiu pats Jablonskis apie save dar 1911 m. sakė „Nenoriu, kad jūs būtinai klausytute, kas man ateina į galvą dėl kalbos dalykų“.

Iš Railos straipnio matome, kad Jablonskis neturėjo galimybės atsisakyti visuomenės jam suteikto patriarcho statuso. Jie teigia, kad, Daukanto dėka, būtent kalba buvo pastatyta į lietuviškos tautinės valstybės kūrimo centrą – kalba bus per visą socialinį kūną tekantis kraujas, kuris išlaiko lietuvybę per amžius. Tad Jablonskis buvo suprastas kaip žmogus, kuris Lietuvos socialiniam kūnui suteikė ilgai lauktą kraują. Gal būtent dėl to kalbos institucijos vadovaujasi heteroviršenybės ideologija? VLKK mato save kaip saugančią tautos kraują nuo ligų, užteršimo ir visokių iškraipymų. Kitos kūno dalys gali keistis, bet be kraujo kūnas mirtų greitai.

Man atrodo, laikas kalbotyros studentams pradėti skaityti lyčių studijų, feminizmo ir Queer studijų literatūrą, ir rimtai žiūrėti į šią pavojingą VLKK disciplinarinę praktiką. Įsitvirtinusi heteroviršenybė – tiek per kalbos institucijas, tiek per kitus veiksnius visuomenėje – neigia mūsų lytinę, seksualinę ir net papraščiausią gyvenimo stiliaus įvairovę, mūsų tapatybes ir mūsų pasirinkimo laisvę.  

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *