fbpx

Baltarusijos ateities scenarijai: kaip išvengti nostalgijos Lukašenkos valdymo laikams?

Jei Lukašenka bus nuverstas ir prasidės privatizacijos procesas, kurio metu labai tikėtina, kad gamyklos bus „optimizuotos“ arba net uždarytos, siekiant mažinti išlaidas ir didinti pelną – ar darbuotojai po 20 metų su nostalgija žiūrės į Lukašenkos valdymo metus?

Diktatūros, negalinčios pasiūlyti žmonėms nieko, išskyrus baimę, terorą ir persekiojimą, skatina perversmus ir greitai žlunga. Didžiausia problema su bent kelis dešimtmečius išsilaikančiomis diktatūromis yra ta, kad jų valdymas yra bent iš dalies legitimus. Lukašenka, nors ir žudė politinius priešus, stiprino KGB ir kariuomenės galią, taip pat padarė ir nemažai popularių politinių žingsnių per savo 26 metų valdymo laikotarpį.

Vienas iš didžiausių Lukašenkos legitimumo šaltinių – stambios pramonės iš sovietmečio ir darbo vietų joje išlaikymas. Jis matė, kad masinė privatizacija veda prie labai staigių ir nemalonių pokyčių, kurie gali sukelti masinį nepasitenkinimą ir delegimuoti valdžią. Jis taip pat suprato, kad išlaikant darbo vietas pramonėje didės jo populiarumas tarp dirbančiųjų masės. Galima teigti, kad tarp dirbančiųjų ir prezidento atsirado tylus kompromisas – „Jis mums darbą ir saugumą, o mes jam valdžią.“

Vis dėlto šiuo metu Baltarusijoje sėkmingai vyksta visuotinis streikas. Greta protestų ir kandidatės į prezidentus Cichanouskajos palaikymo akcijų, streikas – pats stipriausias smūgis Lukašenkos valdžiai. Gatvėse mitinguojančius ir aikštėse skanduojančius žmonės jis lengvai gali išvadinti užsienio agentais ir žmonėmis su „kriminogenine praeitim“, o streikuojančių darbuotojų delegitimuoti neturi kaip. Lukašenka buvo priverstas malūnsparniu skristi į gamyklas ir vaidinti dialogą. Tam vaidinimui, pagal seną receptą, turėjo būti išrinkti lojalūs darbuotojai, kurie pasyviai sėdėdami plotų po kiekvieno prezidento sakinio, bet Lukašenkos spec. pajėgoms nepavyko į mitingą nepraleisti ir nepatenkintų masių. Lukašenką gamyklų darbuotojai pasitinka žodžiais „Išeik!“ ir „Gėda!“

Čia kyla keli klausimai. Kodėl būtent tie žmonės, kurių darbo vietas išsaugojo Lukašenka, atsuko jam nugarą? Ar stambiosios pramonės darbuotojai tiesiog nori toliau dirbti, tik be priespaudos ir su demokratinėmis laisvėmis? Ar nori ne tik politinių, bet ir su darbu susijusių pokyčių? Ir svarbiausias klausimas: jei Lukašenka bus nuverstas ir prasidės privatizacijos procesas, kurio metu labai tikėtina, kad gamyklos bus „optimizuotos“ arba net uždarytos, siekiant mažinti išlaidas ir didinti pelną – ar darbuotojai po 20 metų su nostalgija žiūrės į Lukašenkos valdymo metus? Norint atsakyti į šiuos klausimus, reikia išsamiau paanalizuoti Lukašenkos kažkiek sėkmingą ekonominę politiką.

Lukašenkos pasiekimai ir klaidos

Nenoriu, kad skaitytojas pagalvotų, jog bandau ginti Lukašenką. Apie jo represines priemones, kitaminčių šalinimą ir protestuojančių žmonių sodinimus į kalėjimą rašyta nemažai. Tačiau tam, kad suprastume jo diktatūros sėkmę, turime pažiūrėti ir į jo realius pasiekimus.

Visu pirma, Lukašenka yra diktatūros stebuklas. Diktatorių galia dažniausiai laikosi ant didelių visuomeninių organizacijų, pvz., ant masinės partijos (kaip Musolinis Italijoje) arba bažnyčios (kaip Franco Ispanijoje), profesinių sąjungų (kaip Batista Kuboje) arba kariuomenės (kaip Smetona Lietuvoje). Lukašenka neturi tokio palaikymo, jis savo galią užsitikrindavo pats, su nedidelio pagalbininkų rato parama. Net ir su savo didžiausiu sąjungininku, kariuomene, elgėsi griežtai – dažnai atleisdavo generolus, bijodamas, kad jie užsienio agentai.

Lukašenka legitimavo savo galią ne per struktūrinius kanalus, o kurdamas naują valstybės modelį. Antikorupcinė ir populistinė retorika padėjo jam demokratiškai laimėti 1994 m. rinkimus, kurių pirmajame ture jis surinko 45% balsų. Tęsdamas populistinę retoriką, jis siekė sukurti sistemą, kurią žurnalistai dažnai apibūdina kaip tam tikrą „TSRS 2.0“ – pagerintą Tarybų Sajungos versiją. Nepopuliarų privatizacijos procesą, pradėtą 10-ame dešimtmetyje, Lukašenka sugebėjo pilnai sustabdyti iki 1998 metų. Privatizacija grįžo po dešimties metų, bet Lukašenka prižiūrėjo, kad ji būtų vykdoma jo asmeninei naudai ir nedestabilizuotų šalies ekonomikos, nes tai destabilizuotų ir jo valdymą. Būdamas populistas, jis žinojo, kad žmonėms tuo metu labiau rūpėjo ekonominis stabilumas, nei galimybė kartą per kelerius metus prabalsuoti. 

Kad ir kokie būtų buvę jo motyvai, Baltarusijos diktatorius sugebėjo išlaikyti, ir net kartais padaryti pelningą, stambią sovietinę pramonę, kuri kitur buvo naikinama kaip neva visiškai nepritaikyta Vakarų ekonominei sistemai. Lukašenka išlaikė stambią pramonę ir sėkmingai mažino nedarbą – net ir po 2008-ųjų ekonominės krizės. Nuo 1999 iki 2019 m. nedarbas krito nuo 12.5% iki 4.6% be didelės emigracijos į užsienį. Stabdydamas privatizaciją, jis išsaugojo ne tik darbo vietas, bet ir žmonių gyvybes. Pasak trijų privatizacijos tyrėjų plačiai cituojamo tyrimo [1], masinės 10-ojo dešimtmečio privatizacijos statistiškai reikšmingai susiję su trumpalaikiu vyrų gyvenimo trukmės sutrumpėjimu. Vidutinė vyrų gyvenimo trukmė staigiausiai krito Rusijoje, Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje ir Kazachstane. O Baltarusijoje gyvenimo trukmės trumpėjimas sustojo, kai 1996 m. stabdyta privatizacija ir prasidėjo renacionalizacija – iš pradžių stambių įmonių ir pramonės, o vėliau ir mažesnių privačių įmonių.

Žinoma, TSRS 2.0 turi ir trūkumų. Lukašenka skolindavosi iš TVF, nesėkmingai valdė valiutos politiką, dėl kurios žmonės pirkdavo dolerius ir naudodavo juos praktiškai dažniau nei Baltarusijos rublius. Baltarusija turi ir neoliberalios valstybės požymių. Vienas iš kandidatų į prezidentus Andrejus Dzimitrijevas atkreipė dėmesį, kad Lukašenka įvedė ir laikinų darbo sutarčių sistemą, kuri jam leido nepratęsti sutarčių su politiškai problematiškais darbuotojais. Baltarusija taip pat yra viena iš nedaugelio valstybių, kurios įstatymuose neegzistuoja minimalios algos sąvoka.

Viešosios paslaugos TSRS 2.0 buvo gal ir nepuikios, bet geresnės nei Tarybų Sąjungos laikais. Vienas iš populiarių žingsnių buvo viešosios tvarkos ir švaros išlaikymas – gerai veikiančios miesto švaros tarnybos ir viešasis transportas kuria gerą fasadą režimui. Viena didesnių jo klaidų – nepakankamai tobulinta sveikatos apsaugos sistema. Finansavimas sveikatos sistemai Baltarusijoje 2017 m. siekė 6% – pusantro karto mažiau, nei tuometinis ES vidurkis: 9,9%. 

Nesuvaldyta sveikatos krizė

Nors sveikatos apsaugos sistema Baltarusijoje nėra iš geresnių, ja buvo bent šiek tiek pasitikima. Bet tai, ką Lukašenka darė COVID-19 krizės metu, pilnai apnuogino jos silpnumą. Pirma, Lukašenkos vieši pasirodymai buvo klaida po klaidos. Prisiminkime, kad jis kvietė visus nebijoti koronos, važinėtis traktoriais ir gerti daugiau degtinės. Vėliau jis net ėmė primityviai neigti viruso egzistavimą: „O jūs matote tą virusą? Aš tai nematau.“ Antra, jo savęs iškėlimas virš profesionalų, gydytojų ir mokslininkų bei informacijos apie užsikrėtusiųjų skaičių slėpimas parodė visiems, kad Lukašenka net ir sveikatos apsaugos sistemą nori valdyti vienas pats. Tai buvo signalas visuomenei, kad jis nebeketina laikytis pažado. Juk už atimtas pilietines laisves turėtų būti atsilyginta bent jau funkcionalia valstybe.

Trumpai tariant, dauguma baltarusių nusprendė nubausti Lukašenką per rinkimus – ne už demokratijos naikinimą ir laisvės atėmimą, kaip mėgstama vaizduoti užsienio spaudoje, o už neprofesionalumą ir blogą valdymą.

Po rinkimų ir siaubingo brutalumo prieš savo piliečius paaiškėjo, kokia trapi yra Lukašenkos diktatūra. Išskyrus policiją, jis praktiškai nebeturi jokio palaikymo. Jo praktika atleidinėti nepatikimus žmones pagaliau atsigręžė prieš jį patį. Jam nugarą atsuko kai kurie ambasadoriai, aukšto rango policijos pareigūnai, buvę sąjungininkai, dalyvavę politinių priešų žudymuose. Net ir buvęs ministras primininkas Siargejus Rumas pasakė, kad stovės kartu su protestuojančiom miniom. Šiuo metu dar neaišku, ar Rusija – paskutinė prezidento viltis – ištrauks savo kortas, ar liks toliau tyliai stebėti įvykius. Tačiau visiškai aišku, kad Lukašenka nebegalės valdyti Baltarusijos savo klasikiniu stiliumi. Jam arba padės Rusija, arba jo paties kariuomenė (kas veda į visai kitą diktatūros fazę), arba jis turės atsistatydinti.

Streikuojančių darbininkų reikalavimai, daugiau informacijos galite rasti zbstby.org

Ateities keliai: nostalgija, kariuomenės ekonomika arba radikali demokratija

Baltarusijos ekonominei ir politinei ateičiai šiuo metu nusimato keturi keliai. Pirmasis – Lukašenka atsistatydina, įvedama vakarietiška demokratija ir staigi neoliberali privatizacija. Antrasis – Rusija tiesiogiai arba netiesiogiai perima valdžią ir pradeda rytietišką oligarchizaciją. Trečiasis – kariuomenė išvedama į gatves ir atstato tvarką, taip išlaikydama režimą bent dar keleriems metams. Ketvirtasis – Lukašenka atsistatydina, o streikuojantys Baltarusijos darbuotojai suranda naują – nei Vakarų, nei Rytų modeliu nepagrįstą – demokratinę ekonominę sistemą.

Pirmasis ir antrasis keliai neabejotinai sukels nostalgiją Lukašenkos režimui. Tiek Rusijos oligarchai, tiek Pasaulio Bankas iš Baltarusijos stambiosios pramonės reikalaus privatizuoti ir optimizuoti savo „nepelningą“ gamybą. Atleisti arba dirbantys daugiau valandų už mažiau pinigų Baltarusijos darbuotojai prisimins Lukašenkos valdymo laikotarpį kaip darbo ir pajamų stabilumo metus. Trečiasis kelias turbūt galutinai delegitimuos Lukašenkos valdžią ir, priklausomai nuo brutalumo ir karinės diktatūros trukmės, nostalgijos bus mažiau. Tik ketvirtasis kelias – naujos demokratijos formos kūrimas atsisakant derinti savo ekonominį ir politinį gyvenimą pagal kitų šalių idėjas – galėtų užtikrinti, kad tokios nostalgijos nebus visai.

Alternatyvą neoliberalizmui ir oligarchizmui siūlo Baltarusijos marksistinių organizacijų ir profesinių sąjungų iniciatyva „Telegram“ kanale „ЗабастовкаBY“ [„StreikasBY“]. Jų idėja paprasta – radikali demokratija. Kaip žinia, vakarietiška sistema garantuoja demokratiją politiniame gyvenime per visuotinius vietinius ir nacionalinius rinkimus, taip pat žiniasklaidos ir organizavimosi laisvę. Tačiau ekonominiame gyvenime – darbovietėse ir rinkoje – demokratija yra uždraustas žodis. Darbuotojams neleidžiama išsirinkti savo viršininkų, įmones valdo tik įkūrėjai arba akcininkų tarybos, o ne žmonės, kurie atlieka realų darbą; įmonės viduje darbuotojai negali drįsti demokratiškai nustatyti įmonės kelio – tai daro tik savininkai ir jų išrinkta vadovybė. Diktatūrose ir autoritariniuose režimuose ekonominė demokratija taip pat nepageidaujama. Lukašenkos diktatūroje įmonės vadovus skelbė valdžia, t. y. pats diktatorius – dažnai tam, kad galėtų kontroliuoti, kas ten vyksta, o kartais ir savo asmeninei finansinei naudai. Vienintelis kelias išvengti skausmingo (ir nereikalingo) privatizacijos proceso, tuo pat metu atsisakant valdymo „iš viršaus“ – įvesti demokratiją į ekonominę sferą. Tai iki šiol bandyta daryti nedaug kur.

„ЗабастовкаBY“ siūlo, kad parlamentinėje demokratijoje atsirastų ir vieta dirbančiųjų atstovavimui, tiek valstybiniame, tiek ir vietiniame lygmenyje. Darbovietėse siūloma dirbančiųjų savivalda (darbuotojų tarybos šalia akcininkų tarybos), piniginių baudų darbuotojams, „bonusų“ sistemos vadovams ir laikinų darbo sutarčių panakinimas. Baltarusija turi galimybę tapti šalimi, kuri sėkmingai įveiks ir centralizuotos, ir neoliberalios ekonomikos bėdas. 

Bet ar tai praktiškai įmanoma? Anot VU profesoriaus Zenono Norkaus – taip. Jau dvi šalys yra pademonstravę, kad sėkmingas ekonominės sistemos pakeitimas yra įmanomas be neoliberalios „šoko terapijos“ – Slovėnija ir Kinija. Šiose šalyse tiek nauja valdžia, tiek darbuotojų organizacijos į naują situaciją pažvelgė „kūrybingai“: siekė daugumos naudai kurti naują ekonomikos modelį. Slovėnija ypač lėtai privatizavo savo valstybinį turtą: net 10 metų laukė palankių sąlygų, kad galėtų realiai parduoti, o ne tiesiog „atiduoti“ valstybines įmones, todėl ir dabar labai atsargiai žiūri į užsienio investicijas ir jų poveikį ekonomikai; Kinija leido „kapitalizmą iš apačios“, išlaikydama valstybinę stambiąją pramonę šalia laisvai veikiančių smulkių ir vidutinių įmonių [2]. Žinoma, lengva iškart sukritikuoti Norkų sakant, kad Kinijos ekonominis augimas grįstas Žemę teršiančia gamyba ir priverstiniu darbu, o Slovėnija per daug priklauso nuo Vakarų rinkos. Vis dėlto tokia reformistinė prieiga padeda išvengti neoliberalia ideologija grįstų staigių pokyčių – didžiausių realių problemų šaltinių. Baltarusijoje, kur būtent darbuotojų, o ne tautinis sąjūdis yra pats stipriausias perversmo įrankis, būtent radikalios darbuotojų demokratijos reikia norint sukurti atsvarą vyraujančiai „pelno ir augimo“ ideologijai.


[1] Stuckler, D., King, L., & McKee, M. (2009). Mass privatisation and the post-communist mortality crisis: a cross-national analysis. The lancet 373, 399–407.

[2] Norkus, Z. (2008). Kokia demokratija, koks kapitalizmas. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla (žr. psl. 578 ir 629)


Titulinės nuotraukos šaltinis BelSAT.

“Gyvenimas per brangus” siekia būti kitokiu žiniasklaidos šaltiniu: nepriklausomu nuo pelno interesų, įšaknytu socialiniuose judėjimuose ir bendruomenėse, atvirai siekiančiu progresyvių socialinių pokyčių ir pagarsinančiu kritinius ar mažiau girdimus balsus. Mums rūpi dirbančiųjų ir nedirbančiųjų gerovė, lyčių lygybė, lgbtq+ teisės, rasinė bei etninė lygybė, sisteminis klimato krizės švelninimas, psichikos sveikata ir kitos susijusios sritys. Mes tikime, kad Lietuvoje būtina progresyvi, principinga ir plačiai girdima žiniasklaidos platforma. Ar tuo tikite ir jūs? Tuomet prisidėkite prie to įgyvendinimo ir paremkite GPB. Kiekviena auka, didelė ar maža, svarbi ir skiriama geriems tikslams. Gausi GPB redakcija kasdien dirba nemokamai iš tikėjimo, kas kiek gali, bet visi žinom, kad ilgalaikiškumui ir klestėjimui reikia kažkokio materialaus pagrindo. Norėdami ne tik likti nepriklausomi nuo reklamos ir į pelną orientuotų interesų ar kitų organizacijų, bet ir augti, prašome palaikymo iš skaitytojų ir bendraminčių! 

Daugiau informacijos apie paramos būdus galite rasti čia.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *