fbpx

Aleksandras Lukašenka

Feminizmas nėra apie laisvę rinktis

Feminizmas nėra apie laisvę rinktis

Praėjo šiek tiek daugiau nei šimtas metų nuo tada, kai moterys skirtingose pasaulio vietose gavo teisę balsuoti. Laikoma, jog Naujoji Zelandija yra pirmoji šalis, kurioje nuo 1893-iųjų metų rinkimuose balsuoti galėjo visos moterys. Lietuvoje moterys tokią teisę gavo 1919 metais. Užtruko dar ilgiau, kol moterys, neturinčios nuosavo turto ar priklausančios etninei mažumai gavo šią teisę. Pavyzdžiui, 1918 m. Didžiojoje Britanijoje buvo priimtas įstatymas, leidžiantis balsuoti vyresnėms nei 30 metų moterims, tačiau tik toms, kurios buvo privačios žemės sklypų savininkės. Tik 1928 m. priimtas aktas, kuris suteikė moterims o tokias pačias balsavimo teises kaip ir vyrams. Tuo tarpu JAV baltaodėms moterims balsavimo teisė suteikta 1920-ais metais, o afroamerikietėms – 1965-ais metais. Lyginant šiuos įvykius su visa pasaulio istorija, moterims rinkimų teisės ir kitas ekonominės bei socialinės laisvės suteiktos, galima sakyti, vakar. Gaila, jog šį feminizmo palikimą mes labai greitai pamiršome, o šių dienų diskursas apie feminizmą yra ypač paveiktas dešiniųjų propagandos ir postfeminizmo kultūrinių bruožų, kurie teigia, jog visi feminizmo tikslai jau pasiekti. 

Kas bendro tarp Lukašenkos hibridinių ginklų ir savitarnos kasų? Pertekliniai žmonės ir kapitalo šizofrenija

Kas bendro tarp Lukašenkos hibridinių ginklų ir savitarnos kasų? Pertekliniai žmonės ir kapitalo šizofrenija

Perteklinių žmonių / pabėgėlių / išeivių / tremtinių nesukūrė Lukašenka. Jam šie žmonės – tik lengvai pakeičiami šachmatai galios žaidimo lentoje. Procesai, dėl kurių milijonai žmonių ryžtasi palikti artimuosius, gimtąją žemę, iškęsti sunkiai protu suvokiamą kelionę, rizikuoti savo ir savo vaikų gyvybe, yra daug platesni ir gilesni nei Baltarusijos diktatoriaus politinės ambicijos. Nors Lietuvos spauda, kurdama Batkos atsiųsto „neteisėto migranto“ mitą, kiek įmanoma tai stengiasi nuslėpti, bet pabėgėlių srautas į Europos tvirtovę anaiptol neapsiriboja pasieniu su Baltarusija ir anaiptol nemažėja.

Pabėgėliai ir „pabėgėliai“, arba Vieniems – užuojauta, kitiems – naktys miške

Pabėgėliai ir „pabėgėliai“, arba Vieniems – užuojauta, kitiems – naktys miške

Vienas kertinių argumentų, kuriuo pernai mėtėsi valdžia, buvo tai, jog Lietuva nepajėgi priimti tiek migrantų, kiek jų pateko į mūsų šalį per Baltarusiją. Tiesa, jų pateko vos apie 4000, o dabar mūsų valdžios institucijos laisvai svaidosi gerokai didesniais skaičiais – esą turime būti pasiruošę priimti ir virš 20 000 ukrainiečių karo pabėgėlių. Visos kalbos apie visišką valstybės „negalėjimą“ migrantų krizės akivaizdoje dabar atrodo kaip piktas pokštas. Atrodo, kai reikia, valstybė gali. Klausimas, kodėl pernai „nereikėjo“?

Mes galime? Prieglobsčio politikos revoliucija

Mes galime? Prieglobsčio politikos revoliucija

Dauguma žmonių visuomet reaguos ramiau ir atviriau į atvykusius iš artimesnio religinio ar kultūrinio konteksto. Savaime suprantama, kad Ukrainos ir ukrainiečių likimai lietuvius ir lenkus jaudins labiau, nei žmonių iš Sirijos. Akivaizdu, kad, kaip lietuviai, su Ukraina šiek tiek ir tapatinamės: panaši santykių su Sovietų Sąjunga ir Rusija istorija, panašios grėsmės, panašios baimės. Tai ir vietiškumo klausimas: neretai su Ukraina esame susiję šeimos istorijose ir dabartyse, turime gyvų ir nebe šeimos narių, draugų, pažįstamų ir kolegų. Visa tai būtų suprantama, jei kalbėtume apie tai, su kuo – jei jau visai atvirai – galbūt mieliau trauktume grybų rinkti, plovo šaukštu kabinti, į eketę lįsti, ar prie alaus aptarinėti istorinių problemų. Tačiau esame daug gilesnio abejingumo liudininkai.

Migrantų krizė: kaip ją vertinti?

Migrantų krizė: kaip ją vertinti?

Kaip vertinti Lietuvą ištikusią migrantų krizę? Klausimas yra labai politizuotas ir skęsta dienos aktualijose. Pasieniečiai kasdien praneša apie dešimtis apgręžtų migrantų, kartais tų dešimčių būna keliolika. Žinome, kad 2021 m., dar iki apgręžimo politikos pradžios, į šalį atvyko virš keturių tūkstančių prieglobsčio prašytojų.

„Kol kas situacija vis blogės, o tai gali išprovokuoti naują protestų bangą.“ Interviu su Baltarusijos pasipriešinimo aktyvistais

„Kol kas situacija vis blogės, o tai gali išprovokuoti naują protestų bangą.“ Interviu su Baltarusijos pasipriešinimo aktyvistais

Lukašenką sankcijos stumia demonstruoti, kad jo negalima palenkti, pavyzdžiui, jis užtvindys Lietuvą migrantais. Bet kokiam politika besidominančiam žmogui akivaizdu, kad Baltarusija negalės galynėtis su Europos Sąjunga tokiu hibridinio pasipriešinimo būdu, bet pasenęs buvęs kolchozo vadovas mąsto kitomis kategorijomis. Svarbiau įtikinti save ir savo aplinką, kad turi „kietus riešutėlius“, o kokia to kaina – nesvarbu. Todėl daugelis dalykų iracionalūs ir bus daromi iš principo. Pavyzdžiui, nutupdyti lėktuvą su Protasevičiumi Baltarusijoje.