fbpx

Mes galime? Prieglobsčio politikos revoliucija

Dauguma žmonių visuomet reaguos ramiau ir atviriau į atvykusius iš artimesnio religinio ar kultūrinio konteksto. Savaime suprantama, kad Ukrainos ir ukrainiečių likimai lietuvius ir lenkus jaudins labiau, nei žmonių iš Sirijos. Akivaizdu, kad, kaip lietuviai, su Ukraina šiek tiek ir tapatinamės: panaši santykių su Sovietų Sąjunga ir Rusija istorija, panašios grėsmės, panašios baimės. Tai ir vietiškumo klausimas: neretai su Ukraina esame susiję šeimos istorijose ir dabartyse, turime gyvų ir nebe šeimos narių, draugų, pažįstamų ir kolegų. Visa tai būtų suprantama, jei kalbėtume apie tai, su kuo – jei jau visai atvirai – galbūt mieliau trauktume grybų rinkti, plovo šaukštu kabinti, į eketę lįsti, ar prie alaus aptarinėti istorinių problemų. Tačiau esame daug gilesnio abejingumo liudininkai.

Šio straipsnio garso įrašo galite klausyti čia:

Taip arti, bet taip toli

Idlibo regionas ir jame esantis Binišo miestelis yra šiaurės rytų Sirijoje, netoli Turkijos sienos. Kažkada buvęs alyvuogių auginimo ir iš jų gaminamo muilo gamybos centru, šiandien Idlibas daug kur tėra subombarduotų namų griuvėsių dykynė, vietomis pamarginta pavienių bombardavimą atlaikiusių pastatų sienų. Kartais šios aptrupėjusios, kulkų išvarpytos sienos tampa drobe. 2022 m. vasario 24 d. viena jų buvo padengta grafičiu: geltonai mėlynas Ukrainos žemėlapis, iš dešinės puolamas grėsmingos, kovinėmis raketomis spjaudančios meškos, jodomos Vladimiro Putino. Viršuje – mėlynas dangus su užrašu „Ukraine“. Apačioje – pilkai raudoname fone niokojamų Ukrainos miestų siluetai.

Šio solidarumą su Ukraina siekiančio išreikšti grafičio autorius – Azizas Al-Asmaris. Ilgus metus dirbęs emigracijoje, leidybos srityje Libane, 2015 m. rugsėjį jis priėmė neįprastą sprendimą kartu su šeima grįžti į karo draskomą Siriją. Čia, tą patį rugsėjį, Rusija pradėjo savo karinę intervenciją. Azizas tapo mums per pastarąsias savaites skausmingai pažįstamais tapusių Rusijos karinių metodų liudininku: atakos prieš civilius ir jiems pagalbą teikiančius žmones, atakos itin tankiai gyvenamose vietovėse, mokyklų ir ligoninių bombardavimas, karo nusikaltimai. Dėl šios patirties Azizui lengva atjausti ukrainiečius.

Kalbinamas Al-Jazeera žurnalisto, Azizas paaiškina, kad Assado režimas, išvien su Rusijos sąjungininkais, jau vienuolika metų verčia jų namus griuvėsiais. „Tai, kas dabar vyksta Ukrainoje, yra Rusijos politikos tęsinys, ir tai nesiliaus, kol JT Saugumo Taryba ir tarptautinė bendruomenė nesusivienys ir nepadarys tam galo.“ Prie grafičio besidarbuojantis Fiazas Al-Daghimas antrina, kad, kaip siras, yra daug iškentėjęs dėl Rusijos nusikalstamos agresijos, ir todėl buvo sugniuždytas, matydamas savo namus priverstus palikti ukrainiečius. „Kas davė Putinui teisę žudyti žmones, vyti juos lauk iš savo žemės?“ – klausė jis. „Ar nėra pasaulyje ničnieko, kas padarytų galą Rusijos nusikaltimams?“

menininkas rodo grafitį, kuriame Putino puolama Ukraina
Azizas Al-Asmaris prie savo kūrinio

Tai nėra nei pirmas, nei paskutinis kartas, kai Azizas Al-Asmaris perinterpretuoja karo paliktus griuvėsius. Kai kurių jo kūrinių temos siekia toli: nuo George’o Floydo nužudymo iki skatinimų rimtai žvelgti į COVID-19. Kiti glaudžiau susiję su Sirijos gyventojų išgyvenimais, įskaitant masinę migraciją bėgant nuo karo ir jo padarinių. Azizas šios temos imasi per buvusios Vokietijos kanclerės Angelos Merkel asmenį. Vienas ją vaizduojančių grafičių buvo sukurtas Azizą pasiekus žinioms, kad Merkel išvengė apsikrėtimo COVID-19. Tuomet vis dar Vokietijos kanclerės pareigas ėjusi Merkel vaizduojama rankoje laikanti raudoną širdį su Binišo miestelio pavadinimu, šalia užrašyta: „Merkel, mes Idlibe džiaugiamės dėl geros jūsų savijautos“. Kalbinamas The Independent, Azizas teigė, kad „Merkel priėmė sirus ir pabėgėlius iš viso pasaulio. Ji yra geras žmogus, ir mes jai linkime viso ko geriausio.“ Išties, 2015 m. Europai ieškant sprendimų dėl šimtų tūkstančių prieglobsčio ieškančių žmonių, Merkel ištarė ikoniška tapusią frazę – „Wir schaffen das“ (liet. „mes galime“, „mes pajėgsime“). Ji laikėsi daug prieštaravimų sulaukusios pozicijos, kad mes Europoje galime ir esame pajėgūs suteikti jiems pagalbą.

Merkel deklaracija nebuvo tuščia: Vokietija išties priėmė apie 800 000 pabėgėlių. Tačiau tuo pat metu buvo pradėtos derybos su abejotinos reputacijos Turkijos prezidentu Recepu Tayyipu Erdoğanu. Galiausiai buvo susitarta, kad Erdoğanas uždarys Turkijos-ES sieną mainais į milijardus eurų, skirtų pabėgėliams remti. Greta susitarimų su Turkija, ES pradėjo finansuoti ir Libijos pakrančių apsaugos tarnybą (Libyan Coast Guard), atstūminėjančią migruojančius jūra į Libiją, kur pabėgėliai neretai uždaromi kalėjimuose. Libijos pakrančių apsaugos tarnybos veikla ir jos pasekmės tokios kraupios, kad net liberalusis The Economist ją įvardijo kaip „ES finansuojamą siaubo istoriją“.

Gluminantys ir prieštaringi ES susitarimai su autokratais tebuvo viena problemos pusė. Keletas ES valstybių ir jų vadovų pabėgėlius iš Sirijos ir kitų karo bei skurdo paveiktų šalių pasitiko labai priešiškai. Vidurio ir Rytų Europoje Viktoras Orbánas bei Jarosławas Kaczyńskis pabėgėlių atmetimo klausimą pavertė savo politinių kampanijų ašimi. Nuaudę ištisą politinę tragikomediją dėl vos kelių tūkstančių prieglobsčio ieškojusių žmonių priėmimo į savo šalis, jie pradėjo metų metus truksiančią islamofobijos, ksenofobijos ir rasizmo kurstymo kampaniją. Viena jos dalis koncentravosi ties etninio ir religinio homogeniškumo savo šalyse išsaugojimu, kita – ties pabėgėlių nužmoginimu. Pavyzdžiui, vienu šmaikštesniu pasisakymu Orbánas pavadino pabėgėlius „nuodais“.

Žmonių, išgyvenančių Sirijos ir Ukrainos tragedijas, patirtys gali būti daug kuo panašios: bombos (tarp jų ir tos pačios Rusijos), krentančios ant jų namų ir ligoninių, beatodairiškos, žiaurios ir mirtinos atakos prieš beginklius civilius, karo nusikaltimų liudijimas, netektys, ekonominės ir humanitarinės krizės bei jų pasekmė – masinė migracija traukiantis nuo karo, ieškant saugumo. Tačiau jų priėmimas Europoje, nuo 2015-ųjų iki šiandien, skiriasi kaip diena ir naktis. Šiandien tiek Orbánas, tiek Kaczyńskis, tiek Agnė Bilotaitė, tiek visa ES karo pabėgėlius iš Ukrainos sutinka empatijos, priėmimo ir vienybės dvasia – tiek politiniu, tiek visuomeniniu, tiek viešosios komunikacijos lygmenimis. Šį pavasarį situacija ypač paradoksali būtent Lenkijoje ir Lietuvoje. Lenkijos pasienio pareigūnai, žiemą praleidę stumdami vienus žmones atgal, šiandien pasitinka kitus žmones su arbata. Dar prieš prasidedant Putino sukeltam karui, vienos antraštės skelbė pasiryžimą prireikus priimti kad ir šimtą tūkstančių pabėgėlių iš Ukrainos, kitos – dar vieną „pergalę“ atstūmus keliolika prieglobsčio ieškančių asmenų atgal į Baltarusiją, gyvybei grėsmę keliančiose temperatūrose. Šių pabėgėlių patirtys gali būti panašios, bet ES (ir Lietuvos) reakcija į nuo jų bėgančius žmones yra skilusi į abejingumą teisei būti gyvam, ir pagarbą teisei kurti gyvenimą.

 Kame skirtumas?…

Šio skirtumo šaknys įvairios. Viena vertus, dar praėjusį rugpjūtį Laurynas Kasčiūnas paskelbė, kad vykstantys per Baltarusijos sieną yra ekonominiai migrantai – ir ši teorija plačiai prilipo tarp dešiniųjų pažiūrų politikų bei veikėjų. Problemos su šia teorija yra kelios. Nei viena iš šalių, iš kurių nuo rugpjūčio vyko daugiausia prieglobsčio prašančių, nėra saugi, ir nėra įmanoma iš anksto nuspėti, ar žmogus traukėsi ieškodamas ateities, ar bijodamas dėl savo saugumo ir gyvybės. Tarsi turėjome patikėti, kad šie žmonės neverti net kreiptis prieglobsčio, nes jų šalyse nevyksta plataus masto karinis konfliktas. „Ekonominiai migrantai“ tarsi turėjo mus įtikinti, kad jei žmonės bėgtų nuo karo – mes į juos su tokia panieka nežiūrėtume. Tačiau 2015 m. žmonės bėgo nuo karinio konflikto – ir ES dešiniųjų požiūris buvo vienodai aršus. Aršus jis ir šiandien, kuomet Lietuvos Vidaus reikalų ministerija žurnalistams aiškina, kad kol kas dar negali priverstinai išsiųsti Sirijos piliečių, kirtusių Lietuvos-Baltarusijos sieną, atgal dėl „čia esančios situacijos“, bet jie „bus grąžinami pasikeitus šiuo metu šalyje [Sirijoje] esančiai situacijai.“ Afganistano, kuriame šiandien pusė gyventojų neturi pakankamai maisto ir yra ant bado ribos, piliečiams nėra suteikiamas prieglobstis, jie ir toliau laikomi uždaryti. Ima atrodyti, kad išties svarbu ne tai, nuo ko žmonės bėga, bet iš kur.


Patinka straipsnis? Galite padėkoti čia


Šie pabėgėliai nuolat tampa tiek vietos, tiek tarptautinių politinių manipuliacijų objektu. Vladimiras Putinas nuo pat ES migracijos krizės pradžios aiškino, kad dėl pabėgėlių krizės kalti patys Vakarai. Prieš keletą mėnesių, vis dar nepasitraukęs iš karo Sirijoje, tačiau dar nepradėjęs Ukrainos žmonių žudynių, reikalavo tarptautinio tyrimo dėl situacijos Lenkijos-Baltarusijos pasienyje. Šis pareiškimas per sodrus apibūdinti žodžiais, bet, esant būtinybei, „groteskiška manipuliacija“ galėtų būti tinkamas epitetas. Viktorui Orbánui skirtumas tarp ukrainiečių ir visų kitų kada bandžiusių kirsti Europos sienas yra intuicijos reikalas: jis aiškina, kad jo kaip vengro istorinė patirtis išugdė neapčiuopiamą įgūdį atskirti „migrantą“ nuo „pabėgėlio“. Orbánui, kaip ir Kasčiūnui, prieglobsčio paraiškų vertinimo biurokratija yra perteklinė: jis žmones gali išrūšiuoti trečiosios akies pagalba. Dar sausio pabaigoje Lenkijos vidaus reikalų viceministras Maciejus Wąsikas dėstė, kad kilus karui Ukrainoje Lenkija priims tegu ir milijoną pabėgėlių. Ne tik todėl, kad to reikalauja tarptautinė teisė, bet ir dėl civilizuotų žmonių sugyvenimo, europietiškos ir krikščioniškos kultūros principų. Žinoma, Wąsiko užuominos į tarptautinę teisę šalyje, paskyrusioje visą žiemą tarptautinės prieglobsčio teisės sutrypimui, skamba mažų mažiausiai ironiškai. Bulgarijos ministras pirmininkas Kirilas Petrovas pateikė dar išsamesnį paaiškinimą apie skirtumus tarp vienų ir kitų: „[Ukrainiečiai] nėra pabėgėliai, prie kurių mes įpratę… Tai yra inteligentiški, išsilavinę žmonės… Tai nėra pabėgėlių banga, prie kurios esame įpratę, žmonės, dėl kurių tapatybės mes nesame tikri, žmonės su neaiškia praeitimi, žmonės, kurie galėjo būti buvę teroristais.“ Vėlgi keista, nes nei inteligentiškumas, nei išsilavinimas nėra nei tikrinami pasienyje, nei kada buvo pagrindu suteikti ar nesuteikti prieglobsčio.

Embed from Getty Images

Islamofobija, rasizmas ir trumparegės politikų manipuliacijos baime?.. Be abejo. Ir, žinoma, viskas nėra vien juoda – balta. Dauguma žmonių visuomet reaguos ramiau ir atviriau į atvykusius iš artimesnio religinio ar kultūrinio konteksto. Savaime suprantama, kad Ukrainos ir ukrainiečių likimai lietuvius ir lenkus jaudins labiau, nei žmonių iš Sirijos. Akivaizdu, kad, kaip lietuviai, su Ukraina šiek tiek ir tapatinamės: panaši santykių su Sovietų Sąjunga ir Rusija istorija, panašios grėsmės, panašios baimės. Tai ir vietiškumo klausimas: neretai su Ukraina esame susiję šeimos istorijose ir dabartyse, turime gyvų ir nebe šeimos narių, draugų, pažįstamų ir kolegų. Iki Kijevo 700 km, iki Idlibo – 3000 km, ir visa tai, žinoma, gali paaiškinti empatijos skirtumą. Visa tai būtų suprantama, jei kalbėtume apie tai, su kuo – jei jau visai atvirai – galbūt mieliau trauktume grybų rinkti, plovo šaukštu kabinti, į eketę lįsti, ar prie alaus aptarinėti istorinių problemų. Tačiau esame daug gilesnio abejingumo liudininkai: atgal per sienas stumiamiems žmonėms Viduržemio jūroje ar minusinėje temperatūroje Lenkijos miške, kone visiškos tylos Lenkijos- Baltarusijos pasienyje mirus vienerių metų kūdikiui, tylos stebint filmuotą medžiagą apie, tegu ir per klaidą, Lietuvos pasieniečių šunį, kandžiojantį ant žemės gulintį žmogų, per paskutinį pusmetį normalizuotos trečiųjų šalių piliečių izoliacijos ir įkalinimo.

Dvigubi standartai: etika ir praktika

Šie dvigubi standartai politiniame diskurse ir požiūryje žengia išvien su toli siekiančiais skirtumais prieglobsčio suteikimo politikoje ir teisėkūroje. Šie skirtumai atspindi mūsų demokratiškumo ir žmogiškumo ribas. Tačiau jie nepaprastai svarbūs ne tik apmąstant savo vertybinę savivoką. Jie apibrėžia ir nuo nesuvokiamo smurto bėgančių žmonių patirtį ir likimus. Šie skirtumai formuoja ir priimančiųjų bei atvykstančiųjų sugyvenimo drauge galimybes ir ateitį. Ir šioje plotmėje, nuo Rusijos agresijos prieš Ukrainą pradžios, mes esame vienu metu ir tikros revoliucijos, ir eksperimento liudininkais.

Dvigubi standartai reiškia, kad ukrainiečiams nereikės kovoti su neigiama išankstine viešąja nuomone. Pabėgėliai iš Ukrainos nebus išstumti į viešosios erdvės užkampį, viešoji nuomonė apie juos nebus formuojama kone išimtinai vien priešiškai nusiteikusių politikų. Šie tragediją išgyvenantys žmonės gali laisvai bendrauti su jų istorijų ir autentiškų balsų ištroškusiais žurnalistais, apgulusiais ES-Ukrainos pasienius. Ir tai yra nuostabu – kad karo pabėgėliams iš Ukrainos, po pragaro, kurį jie patyrė ir tebepatiria, neteks Lenkijoje, Vengrijoje ar Lietuvoje susidurti su kasdieniu administraciniu ir asmeniniu priešiškumu, įtarumu ir panieka.

Karo zonas, Rusijos karių apšaudomus neva atvirus humanitarinius koridorius, kamščius ir naktis šaltame kelyje, netekties skausmą ir nerimą dėl Ukrainoje likusių artimųjų, traumą, išgyvenusiojo kaltę patiriančius ukrainiečius kirtus Europos Sąjungos sieną pasitinka ne ginkluoti ir priešiškai nusiteikę pasieniečiai, o gausios humanitarinių organizacijų pajėgos, siūlančios dosniai suaukotą aprangą, maistą, transportą ir informaciją apie jų teisinę situaciją. Tai yra mūsų solidarumo ir net pavienių žmonių gerumo išdava – tačiau tai išdava ir to, kad pabėgėliui iš Ukrainos padavę karštos arbatos ir pakrovėją telefonui nebus tempiami į teismus. Priešingai – jų elgesys bus arba giriamas, arba suvokiamas kaip natūrali mūsų bendro žmogiškumo išraiška.

Embed from Getty Images

Viešojoje erdvėje ukrainiečių niekas neįvardins „nelegalais“. Dėl daugelio priežasčių, tarp jų ir dėl to, kad jiems teisiniai ES sienos kirtimo ir prieglobsčio prašymo reikalavimai buvo pakeisti pernakt. Pabėgėliams iš Ukrainos neteks mėnesių mėnesiais gyventi nežinioje, svarstant, ar galės likti atvykimo šalyje, nes jiems buvo pašalinta kone visa biurokratinė įrodinėjimo, kas esi ir ką čia veiksi, našta. Pabėgėlis iš Ukrainos nebus sustabdytas ar laikomas įtartinu, net jei sieną kirstų be asmens dokumentų. Bilotaitė jau patikino, kad ir Lietuvoje nebus reikalaujama galiojančio kelionės dokumento, o tokio neturint, bus išduodamas laikinas užsieniečio registracijos pažymėjimas. Nes šiandien mes staiga suvokiame, kad bėgdama nuo karo ir neramumų gali pasą prarasti ar neturėti galimybės jo atsinaujinti?..

Ukrainiečių pabėgėliams neteks kelti desperatiškų neramumų Medininkuose ar Rukloje, nes jų niekas ten neapibrėžtam laikotarpiui neuždarys. Pabėgėliai iš Ukrainos gali laisvai judėti. Judėjimo laisvė kirtus sieną reiškia labai daug kiekvienam prieglobsčio ieškančiam žmogui. Ukrainos pavyzdys daug pasako apie šios laisvės svarbą. Ji reiškia, kad ištrūkusieji iš Ukrainos neprivalo prieglobsčio prašytis pirmoje šalyje, kurioje kirto sieną. Jie gali jo prašytis savo galutinėje atvykimo vietoje, kad ir Vokietijoje (kur, kovo 23 d. duomenimis, prieglobsčio ieškojo 240 000 ukrainiečių). Niekas jų netardys, kodėl, jei išties bėga nuo karo, nelieka pirmoje saugioje valstybėje. Judėjimo laisvė reiškia ir tai, kad esant dideliam atvykstančių žmonių skaičiui ir valstybėms bei nevyriausybinėms organizacijoms nespėjant reaguoti, vietos žmonės gali dalintis savo namais ir gerumu. Judėjimo laisvė reiškia, kad organizacijos ir valstybės gali atverti visą kaleidoskopą iniciatyvų, skirtų palengvinti pabėgėlių iš Ukrainos integraciją. Laisvė judėti reiškia, kad niekam nė nekils mintis drausti ar kelti kliūtis žmogui prisijungti prie ES jau gyvenančių artimųjų, nesvarbu, kurioje šalyje jie bebūtų.

Laisvė judėti sudaro ir pagrindą galimybei dirbti priimančioje šalyje. Pabėgėliams iš Ukrainos negalios draudimas dirbti šešis mėnesius nuo prieglobsčio prašymo pateikimo datos – jie galės žengti šį integracinį žingsnį bet kuriuo metu, kai jausis pasirengę. Ukrainiečių labui vietos institucijos naikina ir kitus barjerus įdarbinimui. Štai Lietuvoje Valstybinė lietuvių kalbos inspekcija pabėgėliams iš Ukrainos panaikino reikalavimą mokėti lietuvių kalbą profesijose, kuriose iki šiol lietuvių kalba buvo būtina. Lenkija išleido įstatymus, kurie leis pabėgėliams iš Ukrainos lengviau gauti vietos identifikacinį numerį, kuris savo ruožtu sudarys galimybes įsidarbinti, gauti socialinę paramą bei siekti išsilavinimo. Lenkijoje Ukrainos pabėgėliai gaus nedidelę vienkartinę išmoką, juos savo namuose priėmę žmonės – nuolatinę finansinę paramą.

pagyvenusios moterys eina apsnigtu keliu
Krakoveco sienos perėjimo punktas tarp Ukrainos ir Lenkijos, 2022 m. Dan Kitwood nuotr.

Kiekvienas įstatymų pakeitimas, kiekvienas panaikintas biurokratinis reikalavimas yra solidarumo su ukrainiečiais išraiška. Kiekvienas jų yra ir panaikinimas dar vienos kliūties, iki šiol stovinčios pabėgėlių iš trečiųjų šalių kelyje į integraciją, savo gyvenimo atstatymą, smurto paliktų žaizdų gydymą ir tapimą kūrybinga mūsų visuomenės dalimi. Pastarųjų savaičių reakcija ir pastangos rodo, kad Azizas Al-Asmari nebuvo naivus idealistas, ir kad Merkel pabėgėliams iš Sirijos priimti skirtas „Wir schaffen das“ nebuvo tuščia utopija.

Pasirodo, mūsų valstybės ir visuomenės gali ir net puikiausiai žino, kaip sudaryti geriausias įmanomas sąlygas atvykusiems integruotis ir gyventi kaip galima pilnesnius gyvenimus su mumis. Pasirodo, mes esame pajėgūs atpažinti barjerus integracijai. Po metų metus trukusio bauginimo, kad socialinės apsaugos sistemos paprasčiausiai negali susitvarkyti su keliais ar keliomis dešimtimis tūkstančių nuo krizės bėgančių žmonių, pasirodo, kad norint resursų – bent jau trumpuoju laikotarpiu – galime rasti, tiek patys, tiek su tarptautinių partnerių pagalba. Nors atvirų sienų politika susipriešinusiose ir socialine atskirtimi gyvenančiose mūsų visuomenėse išlieka tolima svajone, šis mėnuo iškėlė daug klausimų. Ar, jei, sekant šiandienos pavyzdžiu, universitetai atvertų duris tyrėjams iš Irako, Sirijos ar Afganistano, mūsų visuomenės daugiau žinotų apie islamą ir mažiau jo bijotų? Ar, jei, sekant šiandienos pavyzdžiu, žiniasklaida skirtų bent dešimtadalį dėmesio žmogiškų tragedijų Afganistane ar Sirijoje aprašymui, būtume mažiau linkę nužmoginti iš ten atvykstančius? Kas nutiktų, davus bent dešimtadalį to, ką kaip valstybės ir visuomenės duodame dabar, pabėgėlių iš trečiųjų šalių integracijai?..

1 thought on “Mes galime? Prieglobsčio politikos revoliucija

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *