fbpx

Laiškas Vakarų kairiesiems iš Kijevo

„Pastaraisiais metais daug rašiau apie taikos siekį ir civilių aukas abiejose Donbaso karo pusėse. Bandžiau skatinti dialogą. Bet visa dabar jau parūko dūmais. Kompromiso nebus. Putinas lai planuoja ką tik nori, bet net jei Rusija ir užims Kijevą bei įstatys okupacinę vyriausybę, mes priešinsimės. Kova tęsis tol, kol Rusija paliks Ukrainą ramybėje ir gaus atlyginti už visas aukas ir visą destrukciją.“

Šio straipsnio garso įrašo galite klausyti čia:

Man rašant šį tekstą, Kijevą apšaudo artilerija.

Iki paskutinės minutės vyliausi, kad Rusijos kariuomenė nepradės visuotinės invazijos. Dabar galiu tik padėkoti tiems, kurie nutekino šią informaciją JAV saugumo tarnyboms.

Vakar pusę dienos praleidau svarstydamas, ar stoti į Teritorinės gynybos pajėgas. Šiąnakt prezidentas Volodymyras Zelenskis pasirašė visuotinės mobilizacijos dekretą, o Rusijos daliniai įsiveržė į šalį ir ėmė ruoštis Kijevo apgulčiai – tad man spręsti nebereikėjo.

Tačiau, prieš išeidamas tarnauti, dar norėčiau papasakoti Vakarų kairiesiems, ką manau apie jų reakciją į Rusijos agresiją prieš Ukrainą.

Pirmiausia norėčiau padėkoti tiems kairiesiems, kurie dabar piketuoja prie Rusijos ambasadų – įskaitant net ir tuos, kuriems užtruko laiko suvokti, kad Rusija šiame konflikte yra agresorė.

Dėkoju politikams, prisidedantiems prie spaudimo Rusijai nutraukti invaziją ir atitraukti pajėgas iš Ukrainos.

Taip pat dėkoju Anglijos ir Velso parlamentarams, profsąjungiečiams ir aktyvistams, kurių delegacija atvyko mūsų palaikyti ir išklausyti likus vos kelioms dienoms iki Rusijos invazijos.

Už ilgametę paramą dėkingas esu ir Jungtinėje Karalystėje veikiančiai Solidarumo su Ukraina kampanijai.

Šis straipsnis – apie visai kitą Vakarų kairės flangą. Apie tuos, kurie susigalvojo „NATO agresiją Ukrainoje“, bet negebėjo įžiūrėti Rusijos agresijos – pvz., Amerikos demokratinių socialistų (DSA) Naujojo Orleano skyrių.

Arba DSA Tarptautinių ryšių komitetą, paskelbusį gėdingą pranešimą, kuriame nebuvo nė žodelio kritikos Rusijai (norėčiau nuoširdžiai padėkoti JAV profesoriui ir aktyvistui Danui la Botzui ir jo kolegoms už šio pranešimo kritiką).

Taip pat apie tuos, kurie kritikavo Ukrainą, kad ji nesilaiko Minsko susitarimų, bet tylėjo, kai juos pažeidinėjo Rusija ir vadinamosios „Liaudies Respublikos“.

Galiausiai – apie tuos, kurie pervertino radikalios dešinės galią Ukrainoje, bet visiškai nepastebėjo tos pačios dešinės „Liaudies Respublikose“, bei vengė kritikuoti konservatyvią, nacionalistinę ir autoritarinę Putino politiką. Dalis atsakomybės už tai, kas dabar dedasi, gula ant jūsų pečių.

Minėti veikėjai – dalis platesnio reiškinio Vakarų „antikariniame“ judėjime, kurį kairieji kritikai vadina „stovyklizmu“ (campism). Britanijos sirė, rašytoja ir aktyvistė Leila Al-Shami jį pavadino aštriau: „idiotų antiimperializmas“ (The anti-imperialism of idiots). Jei dar neskaitėt nuostabios jos esė, publikuotos 2018-aisiais – perskaitykit. Čia pakartosiu tik pagrindinį jos teiginį: didžioji dalis Vakarų „antikarinės“ kairės, „besipriešinusios“ Sirijos karui, niekaip neprisidėjo prie jo stabdymo. Oponuota tik Vakarų kišimuisi, o Rusijos ir Irano įsitraukimas ignoruotas arba jam net reikšta parama, nekalbant jau apie poziciją dėl „teisėtai išrinkto“ Assado režimo.

„Nemažai antikarinių organizacijų teisina savo tylą apie Rusijos ir Irano intervencijas tvirtindamos, kad „pagrindinis priešas – namuose“, – rašė Al-Shami. „Tai labai patogu, kai nenori užsiimti rimtesne galios analize, kuri nustatytų, kurie pagrindiniai veikėjai iš tikrųjų pasirūpina, kad karas tęstųsi.“

Deja, ši ideologinė klišė kartojama ir kalbant apie Ukrainą. Netgi po to, kai Rusija praeitą savaitę pripažino „Liaudies Respublikų“ nepriklausomybę, amerikiečių kairiojo žurnalo Jacobin bendradarbis Branko Marceticius supylė straipsnį, kritikuojantį beveik vien JAV. Putino veiksmus jis teaprašė tiek, kad Rusijos vadovas „demonstruoja ne visai taikias ambicijas“. Rimtai?

kareivis su Ukrainos uniforma pirštu rodo į skylę pastate
Vaizdas iš Rytų Ukrainos | Jakub Podkowiak nuotr.

Nesu NATO gerbėjas. Žinau, kad pasibaigus Šaltajam karui šis blokas prarado gynybinę funkciją ir suagresyvino savo politiką. Žinau, kad NATO plėtra į rytus užkirto kelią branduoliniam nusiginklavimui ir jungtinei saugumo sistemai. NATO stengėsi marginalizuoti Jungtines Tautas bei Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizaciją (ESBO), diskredituoti jas kaip „neefektyvias“. Tačiau praeities nebesugrąžinsime – ieškodami išeities iš esamos situacijos, turime vadovautis dabartinėmis aplinkybėmis.

Kiek kartų Vakarų kairė priminė neformalius JAV pažadus Michailui Gorbačiovui dėl NATO („nė colio į rytus“), ir kiek kartų ji užsiminė apie 1994 m. Budapešto memorandumą, garantuojantį Ukrainos suverenitetą? Kiek kartų Vakarų kairė ėmėsi remti Rusijos „teisėtą rūpinimąsi saugumu“ – šalies, kuriai priklauso antras pagal dydį branduolinis arsenalas pasaulyje? O kiek kartų ji prisiminė Ukrainos saugumo rūpesčius – šalies, kuri, spaudžiama JAV ir Rusijos, savo branduolinį ginklą išmainė į popierėlį (Budapešto memorandumą), kurį Putinas galutinai sutrypė 2014-aisiais? Ar kairiesiems NATO kritikams kada nors šovė į galvą, kad nuo NATO plėtros sukeltų pokyčių labiausiai nukentėjo būtent Ukraina?

Kai tik kritikuojama Rusija, Vakarų kairieji atsako vardindami JAV puolimus prieš Afganistaną, Iraką ir kitas valstybes. Žinoma, į diskusiją reikia įtraukti ir šias valstybes – tačiau kaip?

Kairės argumentas turėtų būti toks: „2003-aisiais pasaulio vyriausybės nepakankamai spaudė JAV dėl karo Irake“. O ne toks: „dabar turėtume mažiau spausti Rusiją dėl Ukrainos“.

Akivaizdi klaida

Akimirkai įsivaizduokime, kad 2003-aisiais, kai JAV ruošėsi invazijai į Iraką, Rusija būtų elgusis taip, kaip pastarosiomis savaitėmis elgėsi Amerika: grasinusi konflikto eskalacija.

O dabar įsivaizduokime, ką tokiu atveju būtų galėjusi daryti Rusijos kairė, jei būtų vadovavusis dogma „pagrindinis priešas – namuose“. Ar ji būtų kritikavusi Rusijos valdžią dėl šios „eskalacijos“, teigusi, kad „nereiktų kelti grėsmės interimperialistinėms prieštaroms“? Visiems akivaizdu, kad toks elgesys būtų buvęs klaidingas. Kodėl tai nebuvo akivaizdu agresijos prieš Ukrainą atveju?

Vasario pradžioje, kitame Jacobin straipsnyje, Marceticius netgi sugebėjo teigti, kad „Fox News“ žvaigždė Tuckeris Carlsonas buvo „visiškai teisus“ dėl „krizės Ukrainoje“. Carlsonas kvestionavo „strateginę Ukrainos vertę Jungtinėms Valstijoms“. Net Tariqas Ali New Left Review prielankiai citavo Vokietijos admirolą Kay-Achimą Schönbachą, sakiusį, kad išreikšti Putinui „pagarbą“ Ukrainos klausimu būtų „nebrangu, net visai nekainuotų“, turint omenyje, kad Rusija galėtų būti sąjungininkė prieš Kiniją. Jūs rimtai? Jei JAV ir Rusija susitartų ir pradėtų naują Šaltąjį karą prieš Kiniją kaip sąjungininkės – ar tai būtų tai, ko norėjome?

Reformuokime Jungtines Tautas

Nesu liberalaus internacionalizmo gerbėjas. Socialistai turi jį kritikuoti. Bet tai nereiškia, kad turime palaikyti pasaulio padalinimą į imperialistinių valstybių „interesų zonas“. Užuot ieškojusi naujo balanso tarp dviejų imperializmų, kairė turėtų siekti tarptautinio saugumo demokratizacijos. Mums reikia pasaulinės strategijos ir pasaulinės tarptautinio saugumo sistemos. Pastarąją jau turime – tai JT. Taip, jai nestinga trūkumų, dažnai ji teisingai kritikuojama. Vis dėlto kritikuoti galima tiek visiškai atmetant kritikos objektą, tiek siekiant jį patobulinti. JT atveju mums reikia pastarojo varianto – kairiosios JT reformos ir demokratizacijos vizijos.

Tai, žinoma, nereiškia, kad kairė turėtų palaikyti visus JT sprendimus. Bet bendrai svarbesnis JT vaidmuo sprendžiant ginkluotus susirėmimus leistų sumažinti tiek karinių-politinių aljansų svarbą, tiek aukų skaičių. (Esu rašęs apie tai, kaip JT taikdariai būtų galėję padėti išspręsti Donbaso konfliktą. Deja, dabar tai jau nebeaktualu.) Be to, juk JT mums reikalinga ir sprendžiant klimato krizę bei kitas pasaulines problemas. Gausybės viso pasaulio kairiųjų nenoras pasinaudoti šia organizacija – didžiulė klaida.

žmonės traukinių stotyje, sugulę ant pliažo kėdžių
Pabėgėliai iš Ukrainos Peremislio (pietryčių Lenkija) traukinių stotyje | Attila Husejnow nuotr.

Rusijos daliniams įsiveržus į Ukrainą, Jacobin Europos skyriaus redaktorius Davidas Broderis rašė, jog kairė „neturėtų atsiprašinėti, kad prieštarauja kariniam JAV atsakui“. O Bidenas tokio ketinimo ir neturėjo – tai jis pakartojo daug kartų. Bet didelė dalis Vakarų kairės turėtų atvirai pripažinti, jog visiškai susimovė formuluodama savąjį atsaką į „Ukrainos krizę“.

Mano pozicija

Pabaigai – trumpai apie save ir mano poziciją.

Karas Donbase paskutiniuosius aštuonerius metus buvo pagrindinė nesutarimų priežastis tarp Ukrainos kairiųjų. Kiekvienas poziciją susiformavome veikiami asmeninių patirčių ir kitų veiksnių. Taigi, kuris nors kitas Ukrainos kairysis šį straipsnį rašytų visai kitaip.

Gimiau Donbase, bet ukrainietiškai kalbančioje nacionalistų šeimoje. Tėvas į radikalią dešiniąją politiką įsitraukė 10-ajame dešimtmetyje – ten jį pastūmėjo Ukrainos ekonomikos griūtis ir staigiai praturtėjusi buvusios Komunistų partijos grietinėlė, prieš kurią jis kovojo nuo 9-ojo dešimtmečio vidurio. Žinoma, jo pažiūros labai antirusiškos – bet kartu ir antiamerikietiškos. Tebepamenu jo žodžius 2001-ųjų rugsėjo 11-ąją. Žiūrėdamas, kaip televizoriuje griūna bokštai dvyniai, atsakingus už šį išpuolį jis vadino „didvyriais“ (dabar jis jau taip nebemano – dabar jis tiki, kad amerikiečiai bokštus susprogdino tyčia).

Kai 2014 m. Donbase prasidėjo karas, tėvas įstojo į radikalių dešiniųjų batalioną „Aidar“ savanoriu, mama pabėgo iš Luhansko, o seneliai liko gyventi kaime „Luhansko Liaudies Respublikoje“. Senelis pasmerkė Ukrainos Euromaidano revoliuciją. Jis palaiko Putiną, kuris, pasak jo, „atkūrė Rusijoje tvarką“. Nepaisant visko, stengiamės bendrauti vieni su kitais (tik ne apie politiką) ir vieni kitiems padėti. Bandau juos suprasti. Juk seneliai visą gyvenimą dirbo kolūkyje. Tėvas – statybose. Gyvenimas jų nė vieno nelepino.

2014-ųjų įvykiai – revoliucija, tada karas – mane pastūmėjo kita kryptimi, nei daugumą Ukrainos žmonių. Karas manyje nužudė nacionalizmą ir pastūmėjo į kairę. Noriu kovoti už geresnę ateitį visai žmonijai, o ne vienai nacijai. Mano tėvai, patyrę posovietinę traumą, nesupranta mano socialistinių pažiūrų. Tėvas niekina mano „pacifizmą“, o kai pasirodžiau antifašistų proteste su plakatu, raginančiu išformuoti „Azovo“ pulką, rimtai susipykome.

Volodymyrui Zelenskiui 2019-ųjų pavasarį tapus Ukrainos prezidentu, vyliausi, kad tai užkirs kelią dabartinei katastrofai. Sunku būtų demonizuoti rusakalbį prezidentą, rinkimus laimėjusį su taikos Donbase programa, kurio juokelius mėgo tiek ukrainiečiai, tiek rusai. Deja, klydau. Zelenskio pergalė pakeitė daugybės rusų požiūrį į Ukrainą, bet karo nesustabdė.

Pastaraisiais metais daug rašiau apie taikos siekį ir civilių aukas abiejose Donbaso karo pusėse. Bandžiau skatinti dialogą. Bet visa dabar jau parūko dūmais. Kompromiso nebus. Putinas lai planuoja ką tik nori, bet net jei Rusija ir užims Kijevą bei įstatys okupacinę vyriausybę, mes priešinsimės. Kova tęsis tol, kol Rusija paliks Ukrainą ramybėje ir gaus atlyginti už visas aukas ir visą destrukciją.

Paskutinius žodžius skiriu Rusijos liaudžiai: paskubėkit ir nuverskit Putino režimą. Tai – ir mūsų, ir jūsų interesas.


Patiko straipsnis? Paspauskit mygtuką


Tarasas Bilousas – ukrainiečių istorikas, žurnalo Спільне / Commons redaktorius, „Socialinio judėjimo“ narys. Daugiausiai rašo karo ir nacionalizmo temomis.

Vertė Tomas Marcinkevičius.

Viršelio nuotraukoje – Rusijos pajėgų subombarduotas daugiabutis Kijeve, Charkivskio rajone. SIPA US/Alamy Live News

4 Komentarai apie “Laiškas Vakarų kairiesiems iš Kijevo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *