Arabų apokalipsė
Etel Adnan (1925–2021) – Libano ir JAV rašytoja, poetė, tapytoja. Studijavo filosofiją Sorbonos (Prancūzija), Kalifornijos
revoliucija
Anarchistinių grupių veikla Vilniuje ir Kaune 1904–1907 metais
Socialiniam 1905–1907 m. karui ištirti lietuviškoji istoriografija per pastarąjį trečdalį amžiaus skyrė itin mažai dėmesio, jį sufokusuodama į nacionalistinės pakraipos antiimperinį judėjimą, oficialiai užgimusį per 1905-ųjų gruodį surengtą lietuvių suvažiavimą, šiandien patetiškai vadinamą Didžiuoju Vilniaus Seimu. Tokias istorikų nuostatas sunku suvokti – juk socialinis karas pasižymėjo ne ką menkesniu, gal net didesniu sprogstamuoju antiimperiniu užtaisu, svariai prisidėjo prie visuomenės laisvėjimo ir demokratėjimo. Susidomėjimo jis nesulaukė greičiausiai dėl mūsų istoriografiją vis dar kankinančios vaikiškos etniškumo ligos.
Jau greitai makronizmo pabaiga?
Kas šiuo metu vyksta Prancūzijoje? Kaip įprasta – masiniai streikai, dienomis demonstrantų užtvindytos gatvės, naktimis – degančios šiukšliadėžės. Daugybė sužeistų – tūkstančiai demonstrantų, šimtai policininkų. Tūkstančiai areštuotų ir be perstojo internete cirkuliuojantys protu nesuvokiamo policijos žiaurumo vaizdo įrašai, ir t. t. ir pan.
Moteris, gyvenimas, laisvė: Irano režimo Achilo kulnas
Islamo režimas į protestus reagavo kaip visada – smurtu. Beveik 300 žuvusių, šimtai sužeistųjų ir suimtųjų, bet protestuotojų dvasia atrodo nenugalima. Gatvėse ir socialiniuose tinkluose matome masinį solidarumą, psichologinį atsparumą susidūrus su mirtimi ir bendrą viltį. Tuo šiandienos protestai labai skiriasi nuo ankstesniųjų. Ir taip smarkiai, kad kai kurie stebėtojai įvykius Irane įvardija kaip naująją revoliuciją.
Istorinis „Lenkijos (ir Lietuvos)“ klausimas politinėje kairėje
1863 m. Lenkija ir Lietuva vėl sukilo prieš carą. Marxas tai laikė naujos revoliucinės epochos pradžia ir Engelsui rašė: „Ką manai apie šitą lenkišką reikalą? Man aišku viena: Europoje ir vėl atsivėrė revoliucijų laikotarpis.“ Kai Prūsija ėmėsi gelbėti Rusijai malšinti sukilimą, jis prikalbino Engelsą kartu parašyti ir išleisti brošiūrą vokiečių darbininkams, raginančią remti lenkų siekius. Vienu metu Marxas netgi turėjo mintį suorganizuoti vokiečių savanorių grupę ir vykti kovoti į Lenkiją.
Mes galime? Prieglobsčio politikos revoliucija
Dauguma žmonių visuomet reaguos ramiau ir atviriau į atvykusius iš artimesnio religinio ar kultūrinio konteksto. Savaime suprantama, kad Ukrainos ir ukrainiečių likimai lietuvius ir lenkus jaudins labiau, nei žmonių iš Sirijos. Akivaizdu, kad, kaip lietuviai, su Ukraina šiek tiek ir tapatinamės: panaši santykių su Sovietų Sąjunga ir Rusija istorija, panašios grėsmės, panašios baimės. Tai ir vietiškumo klausimas: neretai su Ukraina esame susiję šeimos istorijose ir dabartyse, turime gyvų ir nebe šeimos narių, draugų, pažįstamų ir kolegų. Visa tai būtų suprantama, jei kalbėtume apie tai, su kuo – jei jau visai atvirai – galbūt mieliau trauktume grybų rinkti, plovo šaukštu kabinti, į eketę lįsti, ar prie alaus aptarinėti istorinių problemų. Tačiau esame daug gilesnio abejingumo liudininkai.
Facebook, Uber, Netflix: interneto revoliucija ar interneto vergija?
„Mažiau kaip minimumą uždirbantys ir didžiausius atlyginimus bei geriausias darbo sąlygas turintys darbuotojai dirba tuose pačiuose pastatuose Silicio slėnyje. Sukurti jau keli dokumentiniai filmai apie automobiliuose gyvenančius ir minėtose įmonėse dirbančius valytojus, sargus ir jų kasdienus vargus. Silicio slėnio pasaulio vizija nesiskiria nuo neoliberaliosios: komunizmas išrinktiesiems, kapitalizmas visiems kitiems.“
Svarstant bekrypčio išsilaisvinimo potencialą – Baltarusijos įtampa
Nepaisant šio vienaip ar kitaip reikšmingo socialinio judesio, daugiau susirūpinimo kelia ne prieš ką protestuojama, o už ką būtent – kokia Baltarusija įsivaizduojama nukabinus Lukašenkos portretą?
Kas dar įkvepia kairiuosius? Rudis Dutschke ir „Ilgas žygis per įsitvirtinusias institucijas“
Pastaruoju metu Vakarų Europoje pradėjo sparčiai augti žaliųjų partijų populiarumas. Vokietijoje „Die Grünen” šiuo metu yra viena populiariausių partijų šalyje. Tačiau kas yra šie žalieji? Vokietijoje juos palaiko daugiausia aukštesnes pajamas gaunantys miestų gyventojai, tuo tarpu tarp darbo klasės ir mažesnes pajamas gaunančių rinkėjų šios partijos populiarumas yra mažesnis. Galbūt neatsitiktinai Vokietijos žalieji kartais vadinami „vėjo jėgainių neoliberalais“. Tačiau pradžioje socialiniai judėjimai teikė kiek kitokios politikos vilties.