fbpx

Moteris, gyvenimas, laisvė: Irano režimo Achilo kulnas

Islamo režimas į protestus reagavo kaip visada – smurtu. Beveik 300 žuvusių, šimtai sužeistųjų ir suimtųjų, bet protestuotojų dvasia atrodo nenugalima. Gatvėse ir socialiniuose tinkluose matome masinį solidarumą, psichologinį atsparumą susidūrus su mirtimi ir bendrą viltį. Tuo šiandienos protestai labai skiriasi nuo ankstesniųjų. Ir taip smarkiai, kad kai kurie stebėtojai įvykius Irane įvardija kaip naująją revoliuciją.

Babak Arzani yra menininkas ir aktyvistas. Dėl 2009-ųjų protestus sekusių režimo represijų jis buvo priverstas palikti Iraną, o šiuo metu gyvena ir kuria Suomijoje.

 

Ar šįkart viskas kitaip?

„Ar šįkart viskas kitaip?“, „Tik jei pradės streikuoti naftos ir plieno industrijų darbininkai“, „Taip, tai revoliucija“, „Ar tai revoliucija?“, „Kaip kitaip galima pavadinti 50 dienų be pertraukos vykstančius protestus?“, „Kas būtų paskui? Nėra nei vieno tinkamo varianto“, „Tu kalbi taip, tarsi Irano režimas būtų vedamas raketų mokslininkų. Bet kas būtų geriau nei mulų režimas“, „Rusija užkirs kelią bet kokiai režimų kaitai Irane: dabartinė valdžia yra jų vienintelė sąjungininkė“, „Monarchistai tampa vis populiaresni jaunimo tarpe. Prieš 1979-ųjų revoliuciją laikai taip pat buvo ne patys geriausi“.

Tai – žinutės iš kasdienių pokalbių mano šeimos WhatsApp grupėje. Viltys ir nerimas penkių kartų̃, gyvenančių tame pačiame represiniame režime. Tiksliau – didžioji šeimos dalis gyvena Irano Islamo Respublikoje, nes kai kurie mūsų šiandien yra tapę pabėgėliais po anksčiau vykusių protestų.

Socialiniai tinklai ir žurnalistai spekuliuoja tomis pačiomis temomis. Tai – visiškai suprantama: kas prasidėjo kaip pykčio proveržis „moralės policijai“ nužudžius 22 metų amžiaus kurdę Mahsą Amini, paskui tapo protestais prieš privalomo hidžabo įstatymus, o tada – reikalavimais režimui trauktis. Įvykiai vystosi greitai ir siekia toliau nei tikėjosi Irano politinio gyvenimo stebėtojai. Praėjus dviems mėnesiams nuo protestų pradžios šūkiai „Moterys, gyvenimas, laisvė!“ ir „Privalomam hidžabui – ne!“ yra keičiami šūkiu „Mirtis Khamenei!” – aukščiausiajam Irano lyderiui nuo 1989-ųjų.

Islamo režimas į protestus reagavo kaip visada – smurtu. Beveik 300 žuvusių, šimtai sužeistųjų ir suimtųjų, bet protestuotojų dvasia atrodo nenugalima. Gatvėse ir socialiniuose tinkluose matome masinį solidarumą, psichologinį atsparumą susidūrus su mirtimi ir bendrą viltį. Tuo šiandienos protestai labai skiriasi nuo ankstesniųjų. Ir taip smarkiai, kad kai kurie stebėtojai įvykius Irane įvardija kaip naująją revoliuciją. Kodėl šį kartą viskas kitaip, galima suprasti tik prisiminus keletą dalykų apie Irano Islamo Respubliką.

 

Kodėl Irane privalomas hidžabas?

Michelis Foucault yra pavadinęs Irano 1979-ųjų revoliuciją postmodernia“. Dėl savo troškimu motyvuotos saviapgaulės Foucault manė, kad skirtingos ideologinės grupės susijungs siekdamos nuversti kolonialistinių jėgų įkurtą monarchiją, o įgyvendinusios savo misiją neš vien meilę ir taiką. Viena jo suklydimo priežasčių tikriausiai glūdi tame, jog nė viena iš tų revoliucinių grupių neturėjo supratimo, kokia politinė sistema galėtų pakeisti monarchiją. Nė viena, išskyrus islamistus, kurių lyderis Ruhollahas Khomeinis siekė įkurti teokratiją. Tokiu būdu, visų grupių nuostabai, islamistai užvaldė revoliuciją teroru ir smurtu. Jiems gelbėjo verslininkai ir kapitalistai, bijoję įvairių, tuo metu itin populiarių, marksistinių judėjimų. Tačiau islamistai nebūtų pajėgę įvesti privalomo hidžabo vien tik teroro pagalba. Įvairūs politiniai judėjimai priešinosi šiam įstatymui, keliuose Irano miestuose kilo masiniai protestai prieš Ruhollaho Khomeinio primygtinį privalomo hidžabo reikalavimą.

Islamistai suprato, kad norint įvesti teokratiją jiems teks sunaikinti tiek politinių judėjimų įvairovę, tiek visuomeninį solidarumą. Tokia proga atsirado Saddamo Irakui įsiveržus į Iraną, – islamistai paskelbė karinę padėtį. Taip devintojo dešimtmečio pirmojoje pusėje visos politinės grupės buvo sunakintos apkaltinus išdavyste karo metu bei įvykdžius mirties bausmes jų iškiliausiems vadovams. Čia verta prisiminti, kad dabartinis Irano prezidentas Ibrahimas Reisi buvo vienas iš jaunųjų islamistų, atsakingų už „užsilikusios kairės sunaikinimą“. Kairiųjų pažiūrų kalinių egzekucijos 1988-aisiais buvo vykdomos jam prižiūrint.

Šalia islamistų politinėje arenoje negalėjo veikti jokia kita partija. Islamo režimas neturėjo jokios opozicijos. Jiems buvo itin paprasta skleisti propagandą bei išankstinius nusistatymus, taip visuomenėje kurstant susipriešinimą etniniu, lyties, religiniu ar ideologiniu pagrindu. Galiausiai jie sėkmingai pašalino empatiją iš Irano politinio ir visuomeninio diskurso. Žmonės įprato kaltinti vieni kitus dėl bet kokios neteisybės visuomenėje. Populiariomis tapo tokios frazės, kaip „Jūs neturite teisės skųstis, tai jūs balsavote už islamistus!“, „musulmoniška šiukšlė“, „išdavikai kurdai“, „vakarietiškas paleistuvis“, kolonializmo šalininkai“.

Privalomo hidžabo įstatymas buvo patvirtintas 1982-aisiais siekiant įžiebti konfliktą tarp Irano moterų. Hidžabo nedėvinčios moterys buvo įvardintos priešiškomis revoliucijai bei palankiomis Vakarams. Nusikalstama tapo aptarnauti šias moteris parduotuvėse ar jas įleisti į valstybinius pastatus. Devintajame ir dešimtajame dešimtmečiuose pagieža ir neapykanta tarp hidžabą palaikančių ir jam priešiškų moterų buvo begalinė.

Iranietė stovi aikštėle hidžabą apsukusi ant lazdos

Tačiau priešiškumo skatinimas tebuvo viena istorijos dalis. Kita dalis buvo Ruhollaho Khomeinio karštligiškas siekis suniveliuoti visus Irano gyvenimo aspektus. Jo manymu, visa, kas neislamiška, buvo vakarietiška, įskaitant ir paties Irano neislamišką praeitį (kurioje tarp islamistų buvo ir įtakingų šiitų dvasininkų, nusistačiusių prieš privalomą hidžabo dėvėjimą).

Pirmoji Ruhollaho Khomeinio islamiškojo režimo užduotis buvo sukurti šiizmu paremtus įstatymus, tačiau už šią užduotį atsakingi ajatolos nesutarė dėl vieningos islamo interpretacijos. Dėl to turime islamišką režimą, kupiną savavališkų, atsitiktinių ir prieštaringų įstatymų. Moterims Irane leidžiama vairuoti automobilius, bet ne motociklus. Moterims leidžiama siekti aukštojo išsilavinimo (daugiau nei 60% studenčių Irane yra moterys), tačiau jos turi būti atskirtos nuo vyrų. Joms leidžiama balsuoti ir dirbti, tačiau negalima kalbėtis ir bendrauti su nepažįstamais vyrais. Jos gali tapti gydytojomis ir universiteto dėstytojomis, tačiau negali tapti prezidentėmis ar teisėjomis. Joms neleidžiama atlikti nieko, kas gali būti interpretuojama kaip seksualu: dainuoti viešumoje, viešai pasirodyti be tinkamai dėvimo hidžabo ir t.t.

Norint užtikrinti šių absurdiškų įstatymų laikymąsi, islamizacijos projektui reikėjo įkurti „moralės policiją“. Moralės policiją rėmė ir „Basij“ – sukarinta organizacija jaunų, karštakošių savanorių, pasirengusių padėti režimui su džiaugsmu ir be jokio užmokesčio. Į šiuos įstatymus buvo žiūrima rimtai, ir jie buvo skrupulingai įgyvendinami Ruhollaho Khomeinio valdymo metais, tačiau islamiškojo režimo prioritetai pasikeitė jam mirus.

 

Nuo islamiškojo fašizmo iki diktatūros

Ali Khamenei tapus aukščiausiuoju vadovu 1989-aisiais , režimas ėmė sparčiai transformuotis iš fašistinio (siekusio pajungti kiekvieną gyvenimo aspektą šiizmui) į vieno žmogaus ir jo galios santykių piramidės diktatūrą. Ši piramidė buvo suklijuota iš ekonominių ir santuokos ryšių tarp Ali Khamenei, jo daugybės generolų bei ištikimo verslininkų ir dvasininkijos tinklo. Ali Khamenei pašalino buvusius sąjungininkus kapitalistus, 1979-aisiais padėjusius islamistams kovoje dėl valdžios, ir pavedė ekonomikos valdymą savo armijai.

Šiandien bet kokio pokyčio reikalavimas, net jei išreikštas režimo viduje, yra laikomas puolimu prieš patį režimą ir sulaukia itin aršaus atsako. Nenuostabu, kad 2022-ųjų balsavimo tendencijos ir apklausos rodo, kad tik 12% Irano musulmonų remia islamo režimą. Tą patį režimą, kuris 1979-ųjų nafta turtingą tautą su Pietų Korėjos lygio BVP, pavertė į ekonomiką su silpniausia pasaulio valiuta ir didžiausiu jaunimo nedarbu.

Bėgant metams Irano režimas susidūrė su svarbesnėmis vidinėmis ir išorinėmis problemomis, įskaitant ir tarptautines sankcijas. Šiame kontekste režimui nepakako resursų įgyvendinti islamiškuosius įstatymus, o „Basij“ stigo savanorių. Dėl šių priežasčių tapo priimtina moterims „nekukliai“ dėvėti hidžabą, eiti į koncertus ir kavines, tiesiog egzistuoti viešojoje erdvėje. Ir tai tik todėl, jog žmonės pasijuto perdėm laisvi, kad paisytų režimo įsakų. Būtent tai nutiko Mahsos Amini atveju. 2022-ųjų vasarą valdžia pradėjo intensyvią kampaniją prieš „nekuklias moteris“. Jos metu kilo daug smurtinių susidūrimų tarp moralės policijos ir moterų, besipriešinusių areštui.

Viena iš Irano režimo strategijų, siekiant užkirsti žmonėms kelią kurti tarpusavio solidarumo ryšius, buvo paversti viešąsias erdves nesaugiomis. Šis siekis atvedė prie viešosios erdvės suvaržymų: policija kabinėjasi prie žmonių kavinėse, parkuose, knygynuose, prekybos centruose ir pan. Savavališkai įvedamos komendanto valandos, vykdomi reidai, policija šnipinėja viešosiose erdvėse dažnai pasirodančius asmenis. Dėl to žmonės viešumoje niekada neatsipalaiduoja. Vienintelės išties viešos erdvės, kur iraniečiai gali leisti laiką, yra socialiniai tinklai ir kapinės. Abi šios erdvės turėjo itin svarbų vaidmenį ir dabartiniuose protestuose.

 

Islamo režimo Achilo kulnas

Moterys, nepaisant jų tikėjimo, ideologijos, amžiaus, etniškumo ir turto, priklauso nuo režimo įstatymų ir juos kuriančių ajatolų užgaidų. Šiais reakcingais įstatymais abejoja net ir moterys, besirenkančios dėvėti hidžabą arba tikinčios islamo režimu. Vienas pavyzdžių – Faezeh Hashemi, buvusi parlamento narė bei buvusio Irano prezidento Hashemio Rafsanjanioa duktė. Ji aktyviai pasisakė prieš privalomo hidžabo įstatymą, ir buvo suimta protestuose rugsėjo 27 d. Tai – vienas svarbiausių dalykų, kuriuos reikia turėti omenyje siekiant suprasti Irane vykstančius protestus.

Verta turėti omenyje ir tai, kad moterims neleidžiama gyvent pačioms sau. Jos turi gauti savo vyro ar tėvo leidimą dirbti, studijuoti universitete, keliauti už savo miesto ribų. Teisiškai moterys yra priklausomos nuo vyriškos lyties šeimos narių. Šiais įstatymais išties tikinčių šeimų nėra daug, tačiau jei duktė, pavyzdžiui, nori studijuoti kitame mieste, į procesą privalo įsitraukti visa šeima. Būtent dėl to Mahsos Amini brolis ją lydėjo į Teheraną.

Šitaip režimas sukūrė situaciją, tapusią jo paties Achilo kulnu. Nepaisant to, kad nuo 1979-ųjų jis sėkmingai naikino visas sekėjų pritraukti galinčias grupes, jis taip pat sukūrė situaciją visuomenėje, kur moterų problemos tapo problema visiems.

 

Kuo šie protestai skiriasi nuo ankstesniųjų?

Visi ankstesni protestai: 1979-ųjų – prieš privalomą hidžabo dėvėjimą, 1999-ųjų studentų protestai, 2009-ųjų protestai prieš neskaidrius rinkimus, 2017-ųjų protestai už darbininkų teises, 2019 – 2020-ųjų protestai prieš skurdą ir vandens stygių turėjo ideologinių arba klasinių elementų. Jiems nepavyko pasiekti platesnio visuomenės įsitraukimo. Šiandienos protestai yra pasklidę po visą Iraną.

Dabartiniai protestai neapsiriboja ir kažkuria viena etnine grupe. Priešingai: daug šūkių, tokių kaip „Nuo Kurdistano iki Sistano, Iranas nudažytas krauju“ (Az Kourdestan Ta Sistan, Khounin Tamam e Iran), parodo, kad dėl šio reikalo yra ginčijamasi visoje valstybėje.

Įvairių problemų apjungimas – kitas didelis skirtumas tarp šių ir ankstesniųjų protestų. Hosseino Salami, Irano revoliucinės gvardijos vadovas, šiandienos protestus pavadino „ankstesniųjų protestų mišiniu.“ „Vyrai, pragyvenimo šaltinis, tauta“, „mirtis diktatoriui“, „orus gyvenimas“ lydi pagrindinį šūkį bet kuriame mieste, bet kuria kalba. Šiandienos protestų sėkmė yra būtent tai, kad moterų problemos tapo visų problemomis. Profesinės sąjungos, studentų sąjungos, žmogaus teisių aktyvistai, skirtingos etninės grupės, teisininkai, netgi dvasininkai ir buvę režimo nariai išreiškė palaikymą protestams. Kaip minėta, iš dalies taip yra dėl padėties, į kurią režimas įstūmė moteris ir jų šeimų narius, iš dalies – dėl režimo atsako į protestus pobūdžio. Kuo daugiau žmonių jie nužudo ir suima, – tuo daugiau į protestus įsitraukia šeimų.


Patinka straipsnis? Galite padėkoti čia


Kitas įdomus skirtumas yra tas, kad dabartiniai protestai neturi vado. Nuo 1979-ųjų Islamo režimas bandė pašalinti bet kurį kylantį lyderį, o aktyvistų, muzikantų, atletų, mokytojų, įžymybių suėmimas tapdavo protestų ir judėjimų pabaiga. Bet ką daryti, kai protestai neturi lyderių?… Be to, ankstesnieji protestai pratrūkdavo proveržiu ir tęsdavosi trumpai. Dabartiniai protestai tęsiasi jau 53 dienas. Iš dalies taip yra dėl komunikavimo pobūdžio ir bendros erdvės (agoros) nebuvimo. Kita vertus, šiandien iraniečių protestuotojai jau yra išmokę, kad milijonų žmonių išėjimas į gatves (kaip kad 2009-ųjų protestuose) yra beprasmis, nes režimas žino kaip kontroliuoti ir išvaikyti žmones, susitelkusius vienu metu toje pačioje vietoje. O kaip elgtis, jei protestai yra išsibarstę visur? Ką islamo režimas darytų jų įvairaus plauko policijos pajėgoms išskydus po miestus ir rajonus?

Ir, galiausiai, svarbiausias skirtumas tarp šiandienos ir buvusių protestų yra su hidžabu ir moterų teisėmis susiję visuomeniniai judėjimai, nutiesę kelią šiandienos įvykiams. „Mano slapta laisvė“ (Azadihaye Yavashaki) ir „Baltieji trečiadieniai“ (Chaharshanbehaye Sefid) yra tik du pavyzdžiai judėjimų, siekusių iškelti hidžabo problemą į priešakines kovos dėl moterų teisių linijas nuo 2014-ųjų.

Iranietė su skara rankose, pajūryje
Sakiniai, prasidedantys “Mano slapta laisvė…” paplito Irano socialiniuose tinkluose

Socialiniuose tinkluose nuotraukomis, kuriose nedėvi hidžabo, besidalinančios moterys buvo pirmasis viešojo protesto prieš privalomo hidžabo įstatymus aktas. Netrukus, dėl drąsių jaunos moters, pavadintos „Enghelab gatvės mergaite“, veiksmų šis judėjimas pasiekė neįtikėtiną populiarumą. 2018 m. sausį Vida Movahed atsistojo ant pakylos judrioje Enghelab (farsi: revoliucijos) gatvėje Teherane, nusiėmė savo šalį ir ėmė juo lėtai mojuoti praeiviams. Šis aktas įkvėpė drąsias moteris padaryti tą patį nepaisant islamo režimo grasinimų.

Tad ar išties šį kartą viskas kitaip?

Nuo pat 1979-ųjų iraniečiai stengėsi suvaldyti, pakeisti, nuversti islamo režimą. Masiniai protestai praeityje arba prasidėdavo kaip visuomeniniai judėjimai, arba jais tapdavo, o atnešdavo socialinių, tačiau ne politinių ar teisinių pokyčių. Kaip jau minėjau, iš dalies dėl režimo ekonominių problemų, iš dalies dėl to, kad Ali Khamenei diktatūra atbaidė uolius islamo režimo sekėjus, režimui neliko kito kelio, kaip į kai kurias problemas žiūrėti pro pirštus. Kitaip tariant, įstatymai nesikeitė, tačiau keitėsi visuomenė. Vienas naujesnių šio proceso pavyzdžių yra Teherano policija, atsisakiusi drausti moterims vairuoti motociklus žodžiais „mes į tai žiūrėsime pro pirštus“.

Kaip minėta, šiandienos protestai yra ankstesnių judėjimų už moterų teises rezultatas. Šiandien jie yra subrendę ir atrodo pajėgūs pasiekti savo tiesioginį tikslą – normalizuoti hidžabo viešumoje nedėvėjimą. Iš tikrųjų, kai kurios moterys jau yra pradėjusios gyventi taip, tarsi privalomo hidžabo įstatymas nebegaliotų: tiek socialiniuose tinkluose, tiek nesaugioje viešojoje erdvėje. Yra vilties, kad pasirodymas be hidžabo netrukus taps norma, taip panaikinant dar vieną islamišką įstatymą, kurio režimas masinio pasipriešinimo akivaizdoje nepajėgs įgyvendinti.

Dvi Iranietės valgo restorane
Dvi jaunos moterys pusryčiauja Teherano restorane, 28 rugsėjo 2022

Tačiau čia esama ir problemos: po daugybės dienų tylos, Ali Khamenei ėmėsi su nauja jėga akcentuoti hidžabo svarbą, susiedamas jį su pačiu režimu. Islamo režimas ėmė kurstyti protestus smurtu bei jau įprastais teiginiais, kad „už šių protestų slepiasi Vakarai, ir dėl to protestuotojai turi būti sutriuškinti bet kokiomis priemonėmis“. Šis scenarijus kartojasi kas kartą, kai režimas susiduria su jo egzistavimui pavojų keliančiais protestais. Režimas privalomą hidžabą padarė pernelyg svarbia savo tapatybės dalimi, kad leistų bet kokius pokyčius. Šalia to, kaip minėta, protestuotojai ėmė reikalauti režimo kaitos, taip pat esama baimės ir nevilties, kad dėl to režimas niekada nenusileis privalomo hidžabo klausimu.

Tačiau esama ir dar vieno vilties teikiančio faktoriaus: režimas nepajėgus kontroliuoti protestų, o įprastos priemonės – baimės ir mirties skleidimas – atrodo neefektyvios. Yra manančių, kad režimas yra „sušvelnėjęs“ dėl savo siekio atgaivinti branduolinį susitarimą su Vakarais. Pavykus susitarti režimui atsirastų proga išspręsti gilią ekonominę krizę, pritraukti Vakarų investuotojų ir įtvirtinti savo valdžią. Kiti mano, kad 83 metų Ali Khamenei negaluoja ir laikosi atokiau nuo sprendimų priėmimo. Vykstant ankstesniems protestams jis rėždavo ugningas, prieš protestuotojus nukreiptas kalbas, ir liepdavo savo generolams susitvarkyti su problema. Šįkart jis prabilo gerokai per vėlai. Jo nesirodymas pirmosiomis protesto dienomis reiškė pakrikusį ir nenuoseklų režimo atsaką. Ankstesni protestai buvo armijos sutriuškinti vos per kelias dienas nuo jų pradžios. Dabar, nors prieš kelias dienas Ali Khamenei ir užsiminė apie armijos įsitraukimą, protestuotojai susidurdavo daugiausia su policija, žvalgybos tarnybomis, ir saujele „Basij“ narių – nė vieni jų lengva ranka nesiimtų masinių žudynių. To rezultatas – vis daugiau ir daugiau žmonių be baimės jungiasi prie protestų.

Galų gale esama daug daugiau priežasčių vilčiai nei nevilčiai. Nors protestai ir neturi lyderio, jie vis tiek įvyksta spontaniškai. Nepaisant režimo pastangų sulaikyti verslus ir darbuotojus nuo įsitraukimo, tai vieni, tai kiti miestai kas dieną uždaro savo prekybos erdves. Kol kas žmonių atsparumas nugalėjo visą režimo sutelktą smurtą, ginklus ir pinigus, tačiau esama ir akivaizdžios aklavietės abiejose pusėse. Matysime, ką atneš trečiasis protestų mėnuo.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *