fbpx

Agnė Bilotaitė

Mes galime? Prieglobsčio politikos revoliucija

Mes galime? Prieglobsčio politikos revoliucija

Dauguma žmonių visuomet reaguos ramiau ir atviriau į atvykusius iš artimesnio religinio ar kultūrinio konteksto. Savaime suprantama, kad Ukrainos ir ukrainiečių likimai lietuvius ir lenkus jaudins labiau, nei žmonių iš Sirijos. Akivaizdu, kad, kaip lietuviai, su Ukraina šiek tiek ir tapatinamės: panaši santykių su Sovietų Sąjunga ir Rusija istorija, panašios grėsmės, panašios baimės. Tai ir vietiškumo klausimas: neretai su Ukraina esame susiję šeimos istorijose ir dabartyse, turime gyvų ir nebe šeimos narių, draugų, pažįstamų ir kolegų. Visa tai būtų suprantama, jei kalbėtume apie tai, su kuo – jei jau visai atvirai – galbūt mieliau trauktume grybų rinkti, plovo šaukštu kabinti, į eketę lįsti, ar prie alaus aptarinėti istorinių problemų. Tačiau esame daug gilesnio abejingumo liudininkai.

Nežinome ir bijome

Nežinome ir bijome

Dėl poros tūkstančių pabėgėlių esame pasiruošę kreiptis pagalbos į karinį aljansą. Visa tai kuria žmonės, teigiantys, jog dabar nereikia kurstyti baimių ir sėti panikos. Neva situacija valdoma, o svarbiausia – žmonių saugumas. Saugumas nuo ko ir saugumas kam? Vietinių gyventojų apsauga nuo pabėgėlių? Tačiau baimės ir nerimo jausmas netoli apgyvendinimo (ar tiksliau – sulaikymo) vietų gyvenantiems lietuviams kyla dėl atvirai neapykantą kurstančių ir karinę terminologiją naudojančių politikų bei pačių žmonių nežinojimo, o ne dėl atvykusių asmenų veiksmų.