Kuo mums svarbios svajonės bei utopijos? Kas ta Ieva Koncevičiūtė ir kas ta „viešoji komunikacija“, t. y., „ryšiai su visuomene“, t. y., „viešieji ryšiai“? Ar gerovės valstybė reiškia ir vidutinybių visuomenę – ir jei taip, tai gerai tai ar blogai? Traumos ir alkis – skausmas ar kelias į didybę? Kaip nepasiduoti socialiniam darvinizmui, būti tiesiog „pakankamai geram“ ir džiaugtis gyvenimu?
Šis straipsnis – atsakymas Pauliaus Gritėno straipsniui „Populizmo žinynas“, prieš porą dienų pasirodžiusiam LRT portale. Beigi – bandymas problemiškai pažvelgti į populizmą, kurį pagrindinės „kalbančios galvos“ aptaria pernelyg supaprastintai.
Šis tekstas – moralinės kapitalizmo kritikos kritika, apibrėžianti ekonominės kapitalo galios vaidmenį, pristatanti marksistinę realios abstrakcijos sąvoką, pažyminti prieštaras tarp kapitalizmo ir žmonijos, siūlanti atsigręžti į kapitalistinį socialinį santykį ir siekianti reabilituoti godumą. Struktūrinė godumo būtinybė bus mąstoma dvejopai: ir kaip kapitalo logikos neišvengiamybė, ir kaip politinio išsilaisvinimo strategija.
Tačiau D. Utkino fašizmas nėra paremtas vien tik Trečiojo reicho ideologija ar Hitlerio „Mano kova“. Anot tyrėjų Deniso Brylovo ir Tetianos Kalenychenko, kurie rašė apie Wagnerio veiklą ir ideologiją, Utkiną jo bendražygiai apibūdna ne tik kaip neonacį, ant kurio kūno daugybė tatuiruočių su Trečiojo reicho ereliu, svastikomis, žaibais bei kitais nacizmo simboliais, bet ir kaip rodnoverą – rusų neopagonybės išpažinėją.
Panašu, kad valdžios atstovų komunikacija skirta tik ištikimiausiems konservatorių rinkėjams, kurių ryšys su partija yra kaip kai kurių tikinčiųjų su Katalikų bažnyčia: kai kuriems tikintiesiems gera ir nekritikuotina ji lieka net ir po daugybinių pedofilijos skandalų. Sprogus šitam elektros tiekimo perlui, vyriausybės atstovai kaltino ne tik privatininkus ir su jais sutartis sudariusius gyventojus, bet ir prieš tai valdžioje buvusius politikus (ir tikrai ne be pagrindo!), kad pro jų rankose laikytus valdžios tinklus praslydo tokie nepatikimi ir nerimti rinkos žaidėjai kaip „Perlas“.
„Vesper“ siūlomas problemos įveikos būdas yra dalis pačios problemos. Aišku, būtų neprotinga iš tokio nulaižyto kūrinio laukti „teisingos“ politinės žinutės ir kokios nors kvazirevoliucinės dinamikos (cha, tarsi vis dar būtų įmanoma tokia tikėti!), todėl ir liekame su į diskursą įvirintu Gėrio ir Blogio manichėjizmu, kuris ypač nūdien yra pagrindinė korta šiame nemąsliame „mes prieš juos“ pokeryje.
Kas yra kairė ir ką ji veikia šiandien? Iš pažiūros paprasti klausimai, tačiau į juos atsakyti vis sunkiau. 2022-ieji neatrodo kaip palankias perspektyvas kairiajai politikai žadantys metai, ir tam yra daugybė priežasčių. Be išorinių veiksnių, nemaža dalis kairės problemų nulemta vidinių niuansų, susijusių su neaiškia kairės sąvoka ir trapia kairumo būkle.
Iš politinės pusės, atmetant visas rasistines, mačistines ir apskritai dešiniąsias nesąmones, neoreakcija pagrįstai identifikuoja liberaliąją demokratiją kaip problemą, tačiau jai spręsti pasiūlo visiškai distopinius manevrus. Neoreakcija yra nusivylusi politine ir sociokultūrine, o ne ekonomine kapitalizmo padėtimi, todėl jos projektas atitinka dar didesnį materialios kapitalo prievartos įtvirtinimą. Kapitalizmas neoreakcijai nėra kliūtis, visiškai priešingai – kapitalizmas čia yra sprendimas ir atsakymas. Metaforiškai tariant, neoreakcija siūlo apnuoginti feodalistinius kapitalizmo griaučius ir juos apvilkti nauja technologine mėsa.
Pastaraisiais metais pasirodė nemažai publikacijų, kurios pagrįstai kritikuoja valstybinę kalbos politiką ir praktiką. Tarp jų daugiausia dėmesio sulaukė Loretos Vaicekauskienės ir Nerijaus Šepečio sudaryta knyga „Lietuvių kalbos ideologija“ (2016). Autorių nuomone, įtakingiausių kalbininkų nacionalistinė retorika, nukreipta prieš anglų, rusų ir kitų kalbų žalingą poveikį lietuvių kalbai, yra tik įrankis, kuris tarnauja kalbininkų galios išlaikymui.
Lyčių mokslininkės Eszter Kovats ir Aniko Gregor vertina politikų požiūrio į lyčių studijas raidą Vengrijoje ir, mūsų nuomone, pasisako už Rytų Europos feminisčių siekį, kuris prieš nagrinėdamas lyčių kovą šeimose, pirma siekia užtikrinti galimybę moterims naudotis socialinėmis paslaugomis.
