Nors dabar, po Jevgenijaus Prigožino surengto karinio spektaklio-žygio link Maskvos, viešojoje erdvėje tikrai netrūksta informacijos apie Wagnerio samdomos kariuomenės būrius, šiame straipsnyje norėčiau pažvelgti į šią karinę grupuotę kiek kitaip. Nebandysiu paaiškinti, ar ją sukūrė pats J. Prigožinas, ar tai buvo Putino ar FSB projektas. Neanalizuosiu ir to, ar paskutiniosios dienos buvo perversmas, ar susisvarbinusio karo vado bandymas įrodyti Šoigu bei kitiems Rusijos kariuomenės senbuviams savo viršenybę.
Norėčiau plačiau pakalbėti apie ideologines ir netgi religines įtakas, kurios prisidėjo prie Wagnerio kariuomenės susikūrimo ir tapatybės raidos. Wagnerio vystymasis yra neatsiejamas nuo trijų esminių elementų: rusiškojo fašizmo, slavų neopagoniškųjų judėjimų (vadinamųjų rodnoverų) ir pastarųjų simbiotinio santykio su Rusijos ortodoksų bažnyčia. Šie veiksniai nei kartu, nei pavieniui negali visiškai paaiškinti Wagnerio kariuomenės fenomeno ar sudaryti pilno ideologinio paveikslo, tačiau jie nušviečia vieną iš dažniausiai pražiūrimų sudedamųjų dalių, ypač karo Ukrainoje fone.
Nuo praėjusių metų vasario mėnesio, kai J. Prigožinas pirmą kartą viešai pripažino, kad Wagneris – jo projektas, spaudos ir politikos analitikų dėmesys buvo nukreiptas į jį. Vis dėlto, anksčiau šis verslo magnatas savo sąsajas su Wagneriu griežtai neigė. Jis netgi grasino paduoti į teismą žurnalistus, kurie šias sąsajas išviešindavo. Su oficialia Rusijos kariuomene J. Prigožinas ryšių turėjo: jo valdomas koncernas tiekė maistą Rusijos kariuomenei. Jis taip pat aptarnaudavo ir oficialius Rusijos vadovybės pokylius.
Nuo pat organizacijos susikūrimo Wagnerio samdomus būrius dauguma žmonių tapatino su Dmitrijaus Utkino veidu. Ukrainos rusų šeimoje užaugęs ir uoliu rusofilu tapęs Utkinas pasirinko tarnybą Rusijos GRU – Vyriausioje žvalgybos valdyboje. Jam buvo suteiktas antrojo rango kapitono laipsnis, buvo apdovanotas keturiais medaliais „Už drąsą“. Kitaip tariant, pasižymėjęs veikėjas.
Po išėjimo į pensiją, 2013 m., Utkinas išvyko į Siriją su Slaviškaisiais būriais – Honkonge registruota privačia kariuomene, kuri turėjo saugoti strategiškai svarbius energetikos objektus Sirijos pilietinio karo metu ir taip paremti Sirijos režimą. Bent jau tokia buvo oficiali versija. Nors Slaviškieji būriai patyrė visišką karinį fiasko dėl organizacinių, aprūpinimo, skaidrumo ir kitų priežasčių, būtent čia D. Utkinas įgijo privačios samdinių kariuomenės patirties. Įdomu tai, kad nors grįžusieji iš Sirijos samdiniai turėjo būti teisiami – pagal Rusijos įstatymus dalyvavimas užsienio šalių samdinių kariuomenėse yra draudžiamas – D. Utkino, berods, tai nepaveikė.
Dmitrijus Utkinas. Nuotrauka: nieuwsblad.be
Netgi priešingai. Jis tapo naujai besikuriančios privačios samdinių kariuomenės veidu ir oficialiu vadu. Trečiojo reicho ir Hitlerio gerbėjas, aršus rusų nacionalistas sau pasirinko karinį šaukinį „Wagner“. Anot BBC ir Meduza.io turimų šaltinių, šio šaukinio kilmė – žymus vokiečių kompozitorius Richardas Wagneris, kurį itin mėgo Hitleris. Tad ir visa samdoma kariuomenė buvo pavadinta jo vardu. Nors atrodytų paradoksalu, kad rusų ultranacionalistas savyje kažkaip derina tikėjimą Rusijos viršenybe su rusų amžinųjų priešų, vokiečių nacių, ideologija, jis nėra vienintelis šio „harmoningai“ prieštaringo derinio pavyzdys. Tai ir V. Putino aplinkai artimi veikėjai, žinomi neonacionalistai – Ilja Goriačevas, Anna Trigga, Andrejus Guljutinas bei daugelis kitų. Apie juos gan išsamiai rašo Dr. Robertas Hovarthas iš La Trobe universiteto Australijoje bei Marlene Laruelle, kuri aptaria Rusijos ir fašizmo klausimą net keletoje savo knygų.
Tačiau D. Utkino fašizmas nėra paremtas vien tik Trečiojo reicho ideologija ar Hitlerio „Mano kova“. Anot tyrėjų Deniso Brylovo ir Tetianos Kalenychenko, kurie rašė apie Wagnerio veiklą ir ideologiją, Utkiną jo bendražygiai apibūdna ne tik kaip neonacį, ant kurio kūno daugybė tatuiruočių su Trečiojo reicho ereliu, svastikomis, žaibais bei kitais nacizmo simboliais, bet ir kaip rodnoverą – rusų neopagonybės išpažinėją.
Prieš kalbėdama toliau, norėčiau įterpti labai svarbią pastabą. Neopagonių yra labai įvairių ir net toje pačioje bendruomenėje žmonių pažiūros gali labai stipriai skirtis. Kalbant apie rusų ar, bendriau paėmus, slavų neopagoniškuosius judėjimus, reikia pabrėžti, kad dauguma rimtų tyrėjų mato šį terminą kaip skėtinį. Tai reiškia, kad nepaisant pastebimų bendrų bruožų, nėra tokio vieningo reiškinio ar judėjimo, kurį būtų galima vadinti „rusiškąja (neo)pagonybe“. Galima kalbėti tik daugiskaita, visada turint mintyje tai, kad skubotai apibendrinti ar priskirti kažkokius bruožus visiems neopagonims būtų klaidinga ir neetiška. Pavyzdžiui, Sibiro šamanai ir tengristai-rodnoverai yra pacifistai bei tiki, kad natūrali pasaulio santvarka yra matriarchalinė; o štai slaviškųjų kalvų rodnoverai ne tik remiasi karine patriarchaline pasaulėžiūra, bet net ir savo kovinį meną turi sukūrę (slaviškųjų kalvų imtynes).
Tačiau tarp tam tikrų asmenų ar grupių, kurie save priskiria įvairiems tautiniams tradiciniams tikėjimams, siekiantiems atkurti ikikrikščioniškąją pasaulėžiūrą ir gyvenseną, pastebima tendencija susitapatinti su kraštutinėmis tautinėmis idėjomis. Tą paaiškinti galima tuo, kad žmonės, kuriuos pritraukia neopagoniškieji judėjimai, dažnai ieško tautinio išskirtinumo šaknų ir ištakų; jie nori pasipriešinti globalioms, hegemoniškoms įtakoms; dažnai mato monoteistinius tikėjimus bei įvairias vakarietiškas ideologijas – marksizmą, kapitalizmą ir pan. – kaip grėsmę tautinei tapatybei bei tikėjimui. Jie yra linkę suprasti tautiškumą kaip esminį ir prigimtinį bruožą, o ne kaip bendra vaizduote, bendru sutarimu ar žmogaus ir bendruomenės pasirinkimu pasiekiamą priklausymą. Dažnai tokios grupės ar asmenys kalba apie „kraujo ryšį“, „grynakraujiškumą“ ar kitokias metaforas, nurodančias į dvasinę ir biologinę/genetinę tautiškumo šerdį.
Tie, kurie persiima šiomis idėjomis, kartais nueina ir dar toliau – iškeldami savo tautinį pranašumą prieš kitas grupes, skatindami smurtą prieš kitų rasių ar tautybių (ypač žydų; dabartiniame Rusijos neopagoniškame kontekste – ir azijiečių) žmones, smerkdami tarprasines ar tarpetnines santuokas, reikalaudami rasių ir tautų atskyrimo, netgi jų užkariavimo, pavergimo, ar sunaikinimo. Lietuvos kontekste geriausias autoritetas šiais klausimais yra Milda Ališauskienė bei jos darbai apie naujuosius religinius judėjimus, su visomis gražiomis, sudėtingomis, įdomiomis bei problematiškomis jų pusėmis.
Rodnoverų atmaina, kuriai, pasak liudininkų, priklauso Utkinas, mato rusiškąją tapatybę kaip aukštesnę už visas kitas. Jo požiūris reikalavo karinėmis priemonėmis šią tapatybę ginti ir užtikrinti jos interesus, viršenybę bei galią. Wagneris, finansuojamas Prigožino, kaip dabar matome, pasitarnavo Utkino ideologinei platformai, rusiškam neopagoniškam fašizmui įtvirtinti Wagner gretose. Dėl paties Prigožino tikėjimo ar netikėjimo nesu tikra – kol kas nepavyko rasti jokių patikimų duomenų išskyrus tai, kad jis yra žydų kilmės, bet šeima, kaip ir daugelis Rusijos žydų, buvo nepraktikuojanti. Kaip gali derėti žydų kilmės verslininko ir rusų neonacionalisto idėjos viename projekte? Sunku atsakyti. Tačiau pasaulis matė ir keistesnių dalykų.
D. Utkinas su nacistinėmis tatuiruotėmis
Tad kiek paplitusi tokia fašistuojanti rodnoveriška pasaulėžiūra tarp Wagnerio dalinių? Brylovas ir Kalenychenko bei kiti tyrėjai teigia, kad nors ne masiškai, tačiau nemažai rodnoverų jungiasi ir prie Wagnerio, ir prie Rusijos oficialios kariuomenės būrių, ypač kovojančių Ukrainoje. Patys rodnoverai sako, kad kiekviename būryje yra nors po kelis iš jų tarpo. Po 2007 m. priimto anti-teroristinio įstatymo, kuris stipriai apribojo religinių bendrijų veiklą, dalis rodnoverų bendruomenių išnyko. Tačiau kitos – ypač praktikuojančios kovinius menus – išliko ir atrado savo tikslą bei pritaikymą kaip savanoriai Wagnerio ir reguliarios kariuomenės daliniuose. Tokiu būdu jos tarsi save įteisino, prisijungdamos prie Rusijos vykdomos politikos.
Tad kiek iš viso Rusijoje šiuo metu yra rodnoverų ir apie kokius įtakos mastus galime kalbėti? 2012 m., taigi po religinių bendruomenių teises ribojančio įstatymo priėmimo, duomenimis, įvairių pakraipų rodnoverų Rusijoje yra apie 1.7 milijono. Tai yra kiek daugiau nei vienas procentas. Rusų rodnoverų yra dar mažiau – apie 770 000. Viena vertus, tai lašas jūroje. Ypač todėl, kad nuo šių dar reikėtų nuskaičiuoti ir nuosaikius, ir pacifistus, kurie į tiesioginę politiką ir karybą nesivelia. Tad jei fašistuojančių rodnoverų yra po kelis kiekvienam būryje, jų palaikymas Rusijos invazijai į Ukrainą ir jų dalyvavimas Wagnerio veikoje santykinai žiūrint yra iš tiesų didelis. Tikruosius mastus sunku nustatyti dar ir todėl, kad pirmieji tyrėjai dirbę su rodnoverais buvo linkę perlenkti lazdą, kurti skandalus ir sensacijas bei ne itin atsargiai elgtis su surinktais duomenimis, tad ypač radikalieji rodnoverai (jau nekalbant apie Wagnerio būrius) dažnai kategoriškai atsisako bendrauti su akademikais.
Kalbant apie karą Ukrainoje, ypač pirmąjį jo etapą – Krymo aneksiją, labai svarbu paminėti ir tai, kad pasak žurnalisto ir tyrėjo Paul Goble Donbasas yra vienas pagrindinių regionų, kuriame rusų ultranacionalistų-rodnoverų yra bene daugiausia. O tai reiškia, kad palaikymas ir pastiprinimas Wagnerio būriams čia atėjo ir iš vidaus. Vėlgi, nenorėčiau, kad iš viso šito kas nors padarytų maždaug tokias išvadas: „Visi Rusijos rodnoverai yra neonaciai siekiantys užgrobti Ukrainą krauju ir Wagnerio būriai yra jų oficiali kariuomenė, kurioje visi rodnoverai“. Ne. Juolab, kad ir paties D. Utkino buvimo vieta, veikla ir įtaka šiuo metu yra nežinomi. Tačiau tai viena iš ideologijų, kuri prisidėjo prie Wagnerio formavimosi ir išlieka svarbi.
Kita įdomi detalė yra tai, kad rodnoverai, ypač jų radikalūs nariai, dažnai kategoriškai atmeta krikščionybę bet kokia forma, tad bent jau teoriškai jų santykis su Rusijos ortodoksų bažnyčia turėtų būti labai sudėtingas. Rodnoverai netgi rengia viešas krikščionybės išsižadėjimo apeigas ir akcijas – išsikrikščionininimus. Savo ruožtu, Rusijos ortodoksų bažnyčia juos taip pat smerkia ir vadina eretikais, schizmatikais (raskolnikais) ir dažnai vaizduoja kaip grėsmę šaliai.
Vis tik reali situacija yra kiek kitokia. Nemažai sociologų mano, kad žiūrėdami ne tiek į formalų priklausymą, kiek į įtaką, pamatytume, jog nemažas procentas žmonių derina ir ortodoksiškas, ir pagoniškas tiesas bei praktikas. Ypač tie, kurie labiau vadovaujasi liaudiškais papročiais, o ne oficialiomis bažnyčios dogmomis. Dalis jų oficialiai nesitapatina su rodnoverais, kad išvengtų bėdų su valdžia, bet palaiko jų idėjas. Sociologas Andrejus Beskovas netgi mato šias dvi tradicijas kaip darniai tarpusavyje susipinančias.
Rusijos rodnoverų vestuvės. Nuotr.: Wikipedia
Toks susipynimas tampa suprantamas, jei apžvelgiame pačių išpažinėjų gretas. Anot Laruelle, tipiniai rodnoverai – gana jauni ar vidutinio amžiaus, nusivylę perėjimu iš komunizmo į kapitalizmą, nes buvo nepatenkinti jų lūkesčiai, neradę atramos pernelyg dogmatiškoje ortodoksų bažnyčioje, kuri nėra pakankamai moderni ir neatspindi šiuolaikinio pasaulio. Kiti tyrėjai, papildydami jos duomenis, taip pat teigia, kad prie rodnoverų dažnai jungiasi daugiau vyrų nei moterų, neretai turinčių karinį, milicinį, ar apsaugininko pasirengimą, bet fizikai bei informatikai taip pat sudaro nemažą dalį narių. Tai išsilavinę viduriniosios klasės rusai, kurie ilgisi Rusijos šlovės ir didybės bei tautą vienijančių mitų ir dvasingumo, išreiškiamų kitaip, nei tai daro Ortodoksų bažnyčia.
Tačiau karas Ukrainoje, panašu, padėjo ir oficialiems abiejų tradicijų atstovams pasiekti tam tikrą tarpusavio supratimą. Staiga rusų rodnoverai atrado, kad iš visų krikščionybės atšakų Rusų ortodoksų bažnyčia yra priimtiniausia, nes ji perimusi daugiausia rusiškumo. Mat Rusijoje ilgus amžius žmonės praktikavo abu tikėjimus, čia ortodoksiškasis tikėjimas persiėmė senuoju tikėjimu, taip priartėdamas prie tiesos. Tad dabar kai kurie rodnoverų žyniai jau yra pasirengę ortodoksų bažnyčioje matyti savo „jaunesniuosius brolius“. Savo ruožtu, rusų ortodoksų bažnyčia pripažino, kad rodnoverai yra teisūs dėl tradicinių vertybių, šeimos sampratos (rodnoverai dažnai palaiko patriarchalinę santvarką), Vakarų pavojaus bei pačios Rusijos svarbos. Donbase, kur po okupacijos pirminė konstitucija įteisino rusų ortodoksų bažnyčią kaip oficialią religiją, vietinių rodnoverų pastangomis buvo įtvirtinta „religijos laisvė“, o ortodoksai tam nelabai priešinosi.
Patinka straipsnis? Galite padėkoti čia
Tad iš esmės mes kalbame apie tam tikrą simbiozę, kurios pagrindas nėra tikėjimo dogmos ar bendrumai, bet greičiau bendra politinė ir socialinė vizija bei Rusijos viršenybė. Tokios simbiozės neturėtų stebinti, nes istoriškai Rusijos ortodoksų bažnyčiai fašizmas tikrai nėra svetimas, ypač antisemitizmo forma. Tai ir sufalsifikuoti antisemitiniai leidiniai, tokie kaip „Siono vyresniųjų protokolai“, ir Juodųjų šimtų organizacija, dar kitaip žinoma kaip Šv. Arkangelo Mykolo sąjunga, kuri buvo atvirai ultranacionalistinė ir antisemitinė ir veikė su ortodoksų bažnyčios žinia ir palaiminimu, taip pat daugelis kitų apraiškų. Nors formaliai Rusijos ortodoksų bažnyčios patriarchai yra pasisakę prieš antisemitizmą, tačiau realios atgailos ar bandymo prisiimti atsakomybę už bažnyčios vaidmenį ultranacionalistiniuose reiškiniuose nebuvo. Tą galime matyti ir Rusijos ortodoksų bažnyčios laikysenoje karo Ukrainoje atžvilgiu.
Kai D. Utkinas išnyko nuo žemės (bent jau matomo) paviršiaus, Wagnerio grupės kariniu vedliu tapo Konstantinas Pikalovas, kuris iki tol buvo žinomas kaip „Ponas Afrika“, nes vadovavo karinėms operacijos žemyne. Apie jo eksploatacinius žygius ir „nuopelnus“ reikėtų parašyti atskirą straipsnį, bet užtenka pasakyti, kad net jei jis atvirai nedeklaruoja rasinės hierarchijos, jo veiksmai tą daro už jį ir puikiai dera su Wagnerio ideologinėmis šaknimis. Apie jo praeitį ir sąsajas kol kas daug informacijos neturiu, bet nepaisant pakitusios Wagnerio veikimo metodikos, ideologiškai, panašu, Wagneris nesikeitė – bent jau į gerą ar neutralią pusę.
Viršelio nuotr.: Press Express