fbpx

Ką girdi tavo šuo, o tu – ne: apie kultūrinį marksizmą (III)

„Kitaip nei neoliberalios ideologijos, bandančios viską tvarkingai užglaistyti, šiuolaikinė ekstremali dešinė atvirai įvardija, kad gyvenimas yra gana sumautas, ir dėl to nenuostabu, kad dešinieji radikalai sulaukia vis daugiau darbo klasės palaikymo. Bet šios ideologijos įvardija tik simptomus, o ne kertines priežastis ir vietoj sprendimo būdų siūlo placebą.“

Pirmąją straipsnio dalį galite rasti čia, o antrąją – čia.

Vien pateikti faktus prieš kultūrinio marksizmo mitą neužtenka. Pirma, bet kokią analizę ir apeliavimą į istorinius faktus visada lengva nurašyti kaip dar vieną „kultūrinių marksistų agitpropo“ produktą. Antra, tiesiog priskirti kultūrinį marksizmą prie sąmokslo teorijų bei infantilizuoti šį terminą vartojančius asmenis ir organizacijas (neva jie yra tiesiog naivūs, nesupranta politikos, nežino istorijos ir t. t.) yra rizikinga. Taip pamirštama, kad žodžiai ne tik išreiškia politinę poziciją ar asmeninį požiūrį (nesvarbu, koks moraliai abejotinas tas požiūris būtų), bet ir turi poveikį. Taigi trečioje, paskutinėje, šio straipsnio dalyje aptarsime, kokias politines funkcijas atlieka nepaliaujamas gąsdinimas kultūriniu marksizmu.

Ne vien tik žodžiai

Vienas iš būdų, kaip kalba veikia mūsų gyvenimus, yra per kalbinių ir socialinių praktikų santykį. Socialinės praktikos lemia kalbines praktikas ir atvirkščiai – kalbinės praktikos įtvirtina socialines praktikas. Pavyzdžiui, metaforos, kuriomis laikas apibūdinamas kaip valiuta („nešvaistyk laiko“ ir „sutaupysiu šiek tiek laiko“), kyla iš tiesioginio santykio tarp darbo sukurtos vertės ir tam skirto laiko, bet kuo daugiau laiko / valiutos metaforos yra vartojamos, tuo labiau ši samprata įsitvirtina, ir pradedame suvokti laiką kaip valiutą net tais atvejais, kai tai neturi tiesioginių sąsajų su materialia verte, kaip frazėje „norėčiau skirti daugiau laiko šeimai“. Nuolatos kartojamos frazės ir žodžiai palaipsniui kuria savaime suprantamumo įspūdį, o socialines praktikas, kurias nurodo šie žodžiai, imame suvokti kaip natūralią mūsų gyvenimo tvarką.

Savaime čia nėra nieko blogo, mat taip tiesiog funkcionuoja kalba mūsų visuomenėje. Problema atsiranda tada, kai už tų žodžių slypi konkrečios ideologijos, pagrindžiančios sisteminę priespaudą ir galios santykius. Taip sukuriamas uždaras ratas, kai represinės socialinės praktikos ir galios santykiai patys pagrindžia save. Jei kas nors atsidūrė gatvėje, neturi darbo arba dirba už minimumą, kaltė suverčiama tam žmogui, nes mes visi neva turime laisvą pasirinkimą ir galimybių gyventi kitaip. Tačiau ar nėra toks mąstymo modelis naudingas tik tiems, kurie jau turi sukaupę didelį kapitalą ir tiesiogiai ar netiesiogiai prisideda prie sistemos, užtikrinančios, kad tam tikri žmonės visada gaus mažiau arba negaus nieko?

Bet kuo tai susiję su kultūriniu marksizmu? Tam tikros tautinio grynumo, patriarchalinės ir panašios ideologijos, kurios ilgą laiką buvo savaime suprantamos, dabar vis labiau ir labiau yra kritikuojamos. Norint išlaikyti tų ideologijų paklausą nebeužtenka tradicinės konservatyvios retorikos, o su atviru ekstremizmu išeiti į viešumą nelengva (bent kol kas). Tokiu atveju galima vartoti arba eufemizmus (pasivadinti „alternatyviu dešiniuoju“), arba šunų švilpukus.

Nieko negirdžiu, bet mano šuo loja kaip išprotėjęs

Šunų švilpukas yra tam tikras švilpukas, skleidžiantis itin aukšto dažnio garsą, kurio negirdi žmonės, bet girdi šunys. Politinėje ir diskurso kritikoje šunų švilpuko (angl. dog whistle) sąvoka yra vartojama apibūdinti žodį ar frazę, kuri turi vieną reikšmę plačiajai auditorijai, tačiau visiškai kitą reikšmę žmonėms, žinantiems reikiamą kontekstą. Prieš tai jau kalbėjome apie istorines termino „kultūrinis marksizmas“ sąsajas su nacių propagandoje vartotu „kultūriniu bolševizmu“. Nors kultūrinis marksizmas neišsivystė tiesiogiai iš kultūrinio bolševizmo, šių terminų panašumas atskleidžia šį tą įdomaus. Kalbotyroje teigiama, kad žodį (ar bet kokį simbolį) sudaro forma (garsas ar vaizdas) ir turinys (reikšmė), bet tarp jų nėra jokio tiesioginio privalomo ryšio. Šį ryšį lemia kalbos evoliucija, besikeičiančios kalbinės praktikos, politiniai, socialiniai ir kultūriniai kontekstai. Pavyzdžiui, vienos pažįstamos senyvo amžiaus teta kažkada augino gaidį, kurį ji pavadino Landsbergiu. Kaskart, kai teta pasakoja, kaip ją užpuolė besiplaikstantis Landsbergis, tie, kas žino kontekstą, iškart supranta, kad kalbama apie gaidį – ne apie profesorių, o tie, kas konteksto nežino, lieka gerokai suglumę. Vadinasi, senos formos gali įgauti naujas reikšmes ir asociacijas (kaip kad su Landsbergiu), o senos reikšmės ir asociacijos gali pasireikšti naujomis formomis (kaip vyksta šunų švilpukuose).

Jei esi sveikatos apsaugos ministras, šiais bedieviškais laikais bus sunku praslysti teigiant, kad reikėtų uždrausti abortus. Tad vietoj to į priekaištus dėl pandemijos metu pasunkėjusio abortų prieinamumo atsakai, kad dabar yra gera proga moterims persvarstyti savo sprendimus. Jei esi politikas, prarasi populiarumą rėkaudamas, kad gėjai yra iškrypėliai, tad vietoj to paistai apie demonstravimąsi ir organizuoji visokias „tradicinių šeimų“ eisenas. Jei vadini save feministe ir atvirai teigi, kad translytės moterys yra vyrai, būsi išspirta iš visų progresyvių politinių iniciatyvų. Nors, tiesą sakant, ne, nebūsi. Ak tas kultūrinis marksizmas su savo politkorektiškumu – šitaip apsunkina visiems gyvenimus. Šie pavyzdžiai parodo, kad galima skleisti žalingas ideologijas senamadiškai, taip rizikuojant prarasti savo reputaciją, arba galima pasirinkti rafinuotesnius būdus ir naudoti šunų švilpukus. Taigi, „kultūrinis bolševizmas“ nėra vien istorinis termino „kultūrinis marksizmas“ pirmtakas. „Kultūrinis marksizmas“ tampa tiesioginiu pakaitalu „kultūrinio bolševizmo“ reikšmėms, jis tampa šunų švilpuku, skirtu, be kita ko, antisemitinėms ideologijoms ir Holokausto neigimui skleisti.

Atviras antisemitizmas ir Holokausto neigimas viešojoje erdvėje pasitaiko palyginti retai (per daug neskoninga net dešiniesiems). Žymiai dažniau galima aptikti atvejų, kai bandoma sumenkinti Holokausto padarinius, paneigti prie jo prisidėjusių asmenų atsakomybę, juos vienaip ar kitaip pateisinti, na ir šiaip „ne viskas juk taip vienpusiška, kaip tie žydai bando teigti“. Fašistuojančio tinklaraštininko Raimondo Navicko (žinomo kaip Blogeris Zeppelinus) vartojama frazė „Holokausto industrija“, reiškianti, kad pats kalbėjimas apie Holokaustą kuria jo padarinius ir bendrininkus ten, kur jų nėra, yra tik vienas tokių šunų švilpukų. Ne veltui terminas „kultūrinis marksizmas“ ar jo variantai taip dažnai aptinkami diskusijose apie vadinamuosius „tautos didvyrius“ Škirpą ir Noreiką. „Tylėsime, liberalmarksistai ne tik tautos didvyrius niekins – greit ir Kryžių kalną suars“ – skelbė vienas mitingo prie Vrublevskių bibliotekos transparantas. Iš pradžių „liberalmarksistai“ atrodo kaip iš paprasto neišmanymo kilęs oksimoronas. Tačiau verta prisiminti, kad „kultūrinis bolševizmas“ numato, jog žydai yra komunizmo sklaidos pagrindas. Pakeiskim „bolševizmą“ žodžiu „marksizmas“ ir įvyksta tai, kas kalbotyroje vadinama semantiniu užsikrėtimu, kai du skirtingi žodžiai įgauna vienas kito reikšmes: „marksistai“ šiuo atveju tampa „žydų“ eufemizmu, o „liberalai“ neva atstovauja LGBT+ bendruomenei („ačiū“, Šimašiau ir Laisvės partija). Užtenka vien pažiūrėti į mitingo reklaminį plakatą, kurio antrame plane šalia viena kitos vaizduojamos vaivorykštės vėliava ir vėliava su Dovydo žvaigžde. Mielieji, čia net ne šunų švilpukas, čia jau oro pavojaus sirena.

Iliustracijos šaltinis – Raimondo Navicko facebook paskyros siena.

Vis dėlto tai nereiškia, kad visi ir visos, kas vartoja šiuos šunų švilpukus, yra automatiškai antisemitai, neigia Holokaustą ir yra fašistinių pažiūrų. Juk šunų švilpukai turi dvi reikšmes, o didžioji dalis žmonių retai susimąsto apie tą antrąją reikšmę ir būtent dėl to tai yra tokia klastinga strategija. Ji leidžia fašistinėms ideologijoms praslysti nepastebėtoms, įsivyrauti viešajame diskurse ir palaipsniui megzti savaime suprantamų sąvokų tinklą. Negana to, tuos ir tas, kurie bando atkreipti dėmesį į šunų švilpukų slaptą reikšmę, labai lengva apkaltinti paranoja, etikečių klijavimu ir politkorektiškumu. Ir kartais tos etiketės išties yra klijuojamos paskubomis. Nepaisant to, nederėtų pulti kaltinti galbūt kartais ir per daug įtarių kai kurių kairiųjų aktyvistų, svaidančių žodžius „fašizmas“ ir „naciai“ į kairę ir į dešinę. Šunų švilpukai kuria dviprasmį diskursą ir sukelia maišatį žodžių reikšmėse, ir taip ilgainiui pradedi galvoti, kad galbūt viskas turi slaptą reikšmę.

Be to, net jei atpažįsti šunų švilpuką (dažnai galima nujausti, kad kažkas čia ne taip), tiksliai užčiuopti slaptą reikšmę yra sudėtinga. Šunų švilpukuose strategiškai įmaišomi tikri faktai, o ideologiškai įkrautos išvados paliekamos pačiam skaitytojui. Ir beveik neįmanoma viso to raizginio išnarplioti iki galo, nebent turi laiko skaityti semestro trukmės universitetinį kursą apie kiekvieną iš jų. Taip, Frankfurto mokykla iš tikrųjų pritaikė kairiąsias idėjas kultūros analizei, ir taip, nemažai kairiųjų mąstytojų buvo ir yra žydų kilmės, ir taip, kai kurie dabartiniai milijardieriai yra žydų kilmės, tačiau panika dėl globalaus žydų-gėjų-masonų-komunistų sąmokslo strategiškai nukreipia dėmesį nuo struktūrinių problemų visuomenėje.

Dūmų uždanga, arba Adolfas užstalėj

Antisemitizmo ir homofobijos sklaida yra tik paviršiniai termino „kultūrinis marksizmas“ poveikiai, už kurių slypi siekis įvardyti socialinių, ekonominių ir politinių problemų egzistavimą, kartu bet kokia kaina išlaikant tų problemų priežastį. Kitaip nei neoliberalios ideologijos, bandančios viską tvarkingai užglaistyti, šiuolaikinė ekstremali dešinė atvirai įvardija, kad gyvenimas yra gana sumautas, ir dėl to nenuostabu, kad dešinieji radikalai sulaukia vis daugiau darbo klasės palaikymo. Bet šios ideologijos įvardija tik simptomus, o ne kertines priežastis ir vietoj sprendimo būdų siūlo placebą. Vis labiau klibanti ir taip jau toli gražu ne pati geriausia socialinė ir sveikatos apsauga, nykstančios darbuotojų teisės, gentrifikacija bei kiti kapitalizmo džiaugsmai (ką ir kalbėti apie klimato bei artėjančią ekonomikos krizes) tikrai varo į neviltį. Ir kai ateitis žada ne užtikrintumą, o tik dar daugiau chaoso, išsigelbėjimu ir ramsčiu tampa mitai apie tautinį grynumą, tradicines šeimos vertybes, šlovingą „Vakarų civilizaciją“, žadantys sugrąžinti tuos „gerus laikus“. Vieninteliu stabiliu ir paguodą teikiančiu dalyku tampa praeitis arba bent jau tai, ką jai priskiriame. Tad kai tau pasako, kad tavo tautos didvyriai iš tikrųjų buvo žydšaudžiai, nenuostabu, kad imi tai karštai neigti ir šaukti, jog tai šmeižtas ir tautos niekinimas. Kai tavo vaikas pasako tau, kad yra homoseksualus ar translytis, neišvengiamai sugriūva tam tikri tavo lūkesčiai ir gali pradėti bent kažkiek ilgėtis tradicinių šeimos vertybių ir laikų, kai viskas atrodė paprasčiau.

Visi šie pokyčiai gali kelti paniką, nes tai griauna iliuziją, kad gyvenime yra nors vienas stabilus pagrindas po kojomis. Kita vertus, vien nurašyti homofobiją, transfobiją, seksizmą, rasizmą, antisemitizmą ir kitas priespaudos formas kaip klasinės nelygybės padarinius būtų ne tik naivu, bet ir nesąžininga. Šios priespaudos formos buvo, yra ir bus savarankiškos struktūrinės problemos, kurioms reikia savarankiškų sprendimo būdų siekiant emancipacijos ir kurioms neturi būti jokių pateisinimų. Vis dėlto „kultūrinio marksizmo“ mitas ir kitos fašistinės ideologijos bei sąmokslo teorijos puikiai išnaudoja neviltį, kylančią iš ekonominio ir socialinio trapumo, ir sėkmingai nukreipia visą dėmesį ir frustraciją nuo problemos šaknų. Atpirkimo ožiu tampa žydai, kairieji, feministės, LGBT+ bendruomenė ir kas tik nori, o fašistai gauna palaikymą ir gali nevaržomai krautis socialinį bei ekonominį kapitalą. Tačiau problemos šaknys išlieka, „tradicinių vertybių“ placebas nesuveikia ir neišgydo ligos, todėl reikia padidinti dozę. Bet jis ir neturi suveikti, nes jei liga išnyks, kas tada bruks tą placebą?

Kairiosios ideologijos, kitaip nei fašizmas, nesiūlo lengvų sprendimo būdų, nes, tiesą sakant, jų nėra. Tačiau vietoj dirbtinio „tradicinių vertybių“ sudievinimo ir priešų ieškojimo tarp savų (gal kam ir naujiena, bet darbo klasė ir LGBT+ bendruomenė yra susisiejančios kategorijos) šios ideologijos siūlo kitas vertybes, tokias kaip visų priespaudos formų atmetimas, galimybė kiekvienam ir kiekvienai realizuoti geriausias savo galimybes ir solidarumas, neapsiribojantis vien klasiniais ar tapatybės pagrindais. Visi mes esame tame pačiame mėšle, tai bent jau galime bendrai iš jo kapanotis.

Verta pacituoti vieną rusišką anekdotą: sėdi prie stalo tėvas, trys vaikai ir Adolfas Hitleris. Ant stalo padėta lėkštė slyvų. Tėvas pažiūri į lėkštę ir piktai sako: „Aš suskaičiavau visas slyvas ir žinau, kad vienos trūksta. Kas ją suvalgė?“ Pirmas vaikas teisinasi: „Tikrai ne aš.“ Tėvas toliau piktai klausia: „Kas suvalgė slyvą?“, ir antras vaikas puola ašaroti: „Ne aš, ne aš.“ Trečią kartą tėvas klausia: „Kas suvalgė slyvą?“, o trečias vaikas atsako: „Tėvai, velniop tą slyvą – baisiau tai, kad prie mūsų stalo sėdi Adolfas Hitleris.“


Pagrindinėje nuotraukoje – scena iš filmo JoJo Rabbit.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas Šiaurės Atėnuose, 2020 04 24

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *