fbpx
Ilja Budraitskis prie sienos su grafičiu

Ilja Budraitskis: „Žiūrėkime į Putino fašizmą ne kaip į kai ką išskirtinio, bet kaip į kai ką akivaizdaus“

„Aš, kaip ir daugelis kitų fašizmo tyrėjų, tokių kaip Levas Trockis, Karlas Polanyi ar Hannah Arendt, suvokiu fašizmą visiškai kitu požiūriu. Šie autoriai matė fašizmą ne kaip visuomenės mobilizacijos, o kaip visuomenės atomizacijos rezultatą, jos susiskaidymą į privatų ekonominį gyvenimą. Būtent taip putinizmas, jeigu jį galime apibrėžti kaip naują fašizmo formą, išnyra iš neoliberalios socialinės transformacijos, kuri įvyko per pastaruosius dešimtmečius.“

Pranešimas skaitytas šių metų rugpjūčio 11–14 d. vykusiame kairiųjų idėjų festivalyje „Kombinatas“. Šio ir kitų pranešimų vaizdo įrašus galite rasti mūsų tinklapyje ir „YouTube“ paskyroje.

Ilja Budraitskis – rusų disidentas, istorijos ir politikos mokslų tyrėjas, dėstytojas. Šiuo metu daugiausia prisideda prie portalo posle.media kūrimo – tai rusų ir ukrainiečių kairiųjų pastangomis palaikomas portalas, ne tik siekiantis atsakyti į klausimą „Kaip mes atsidūrėme tokioje padėtyje?“, bet ir svarstantis, kaip šalys atrodys ateityje.


Pradžioje noriu pasakyti, kad buvau tarp tų aktyvistų ir tyrėjų, kurie iki paskutinės akimirkos netikėjo, kad invazija yra įmanoma. Vertinant racionaliai, tai atrodė tiesiog neįmanoma. Vasario 24 d. prasidėjus plataus masto invazijai ir atsigavus po šoko, kurį mes visi patyrėme, pradėjau svarstyti, kodėl tai įvyko. Šiandien turime daug įvairių teorijų ir daugelis jų invazijos priežastis kildina iš Rusijos nacionalinio saugumo interesų lauko, invaziją laiko atsaku į NATO plėtros Europos rytuose sukeltą grėsmę.

Mano tvirtu įsitikinimu, šie paaiškinimai yra visiškai klaidingi. Daugiausia dėl vienos priežasties – manau, kad grėsmė nacionaliniam saugumui gali būti pagrįsta tik tuo atveju, kai raketos ar kariuomenė jau stovi prie tavo sienos. Bet jeigu tu tik manai, kad tai yra įmanoma, tai nėra reali grėsmė – tai tik tavo vaizduotės vaisius. Dėl to, pavyzdžiui, kai Noamas Chomsky dabartinę situaciją palygino su 1962-ųjų Kubos krize, jis buvo visiškai neteisus, nes tuo metu Kuboje jau buvo sovietų raketos. Negana to, kai Švedija ir Suomija paskelbė norą prisijungti prie NATO ir aljanso sienos pasislinko į rytus, arčiau Sankt Peterburgo, nebuvo jokio panašaus Kremliaus susirūpinimo nacionaliniu saugumu. Dėl to galima sakyti, kad Vladimiro Putino vaizduotėje Ukrainai teikiama žymiai svarbesnė vieta nei, pavyzdžiui, Suomijai.

juodai balta nuotrauka iš oro, rodanti raketų pozicijas Kuboje, San Kristobalyje
1962 m. JAV žvalgybos nuotraukoje – vidutinio nuotolio raketų paleidimo aikštelė Kuboje, San Kristobalyje. / JAV nacionalinio archyvo nuotr.

Esama kelių realių paaiškinimų, kodėl Rusija užpuolė Ukrainą. Pirmiausia tai yra išorinė priežastis, t. y. priežastis, slypinti geopolitiniuose procesuose. Tai būtų galima apibrėžti kaip Rusijos valdančiojo elito sluoksnyje stipriai įsišaknijusią idėją, kad visa posovietinė erdvė yra organiška Rusijos Federacijos interesų erdvė. Putinas ne kartą yra atvirai pareiškęs, kad sienos tarp posovietinių šalių yra dirbtinės ir neteisingos, ir Rusijos pareiga yra kelti abejones dėl šių klausimų. Taip pat, grįžtant prie mūsų diskusijos apie Rusijos imperializmą, manau, kad turime klausytis ne tik pavergtųjų, bet ir engėjo. Putinas savo viešose kalbose ir pranešimuose išreiškia imperialistinės ideologijos branduolį. Jis ne tik veikia kaip imperialistas, bet ir mąsto bei kalba kaip imperialistas. Tai naujas imperializmo bruožas, kuris primena XX a. pradžioje dominavusius imperializmo pateisinimus. Šie pateisinimai atskleidžia pasaulio tvarkos suvokimą, pagal kurį egzistuoja globalios politikos subjektai ir objektai: politikos subjektai – tikros, globalią galią turinčios šalys, šių šalių politikos objektai – kolonijos.

Taigi, jeigu Ukraina nėra Rusijos kolonija, ji bus Amerikos kolonija. Tokia yra imperialistinė pasaulėžiūra, kuri, pasak Putino, yra grįsta „realia“ pasaulio logika, o ne „veidmainiška“ Vakarų retorika. Galima matyti, kaip tokia logika pasikartoja ir rasistinėje plotmėje kuriant „tikrus“ ir „dirbtinius“ žmones ar tautas. Pagal šią logiką Ukraina nėra tikra šalis ir ukrainiečių tauta yra dirbtinė, dėl to turime abejoti jos teise egzistuoti. Manau, šiuos Putino pasakymus turime priimti tiesiogiai – ne kaip deklaracijas, skirtas „tikresniems“ socioekonominiams interesams paslėpti, bet kaip realią Rusijos politinio elito mąstymo ir pasaulėžiūros išraišką. Remiantis šia logika, Rusijos agresijos tikslas yra pakeisti visos posovietinės erdvės tvarką. Dėl to ši invazija yra dalis didesnio politinio projekto, nukreipto į šalies išorę.

Tačiau yra ir labai svarbi Rusijos vidinės politikos priežastis. Nuo pat karo pradžios galima stebėti greitą Rusijos politinio režimo transformaciją, kaip tam tikra „valdomos demokratijos“ ar „rinkiminio autoritarizmo“ valdymo forma Rusijoje įgauna atviros diktatūros bruožų, kur ankstesnės leidžiamos „alternatyvios“ nuomonės, ypač nuomonės apie karą Ukrainoje, yra kriminalizuojamos. Anksčiau Rusijoje buvo akivaizdi skirtis tarp griežtai kontroliuojamos viešosios erdvės ir privačios erdvės, kur galėjai galvoti ką tik nori, o dabar ši skirtis išnyko. Dabar tavo identitetas ir pilietinės pareigos turi būti išreikštos tik absoliučiu lojalumu nacionaliniam lyderiui ir jo politikai. Tai yra visiškai naujas Rusijos politinio režimo bruožas.

Kodėl ši transformacija buvo tokia svarbi Putinui ir jo režimui? Manau, jis susidūrė su augančia režimo politinės sistemos krize, t. y. jis susidūrė su Rusijos visuomenės politizacijos problema. Jeigu pasižiūrėtume į 20 metų Putino valdymo laikotarpį, galima išskirti fazes, kaip jo valdymas evoliucionavo. Pirmajame dešimtmetyje tai buvo „neideologinis“, vadybininkų ir technokratų, galima sakyti, postpolitinis valdymas. Pagrindinė šio laikotarpio žinia buvo „rūpinkis savo asmeniniu gyvenimu, mėgaukis ekonominiu augimu ir nustok domėtis viešąja sfera bei politika, nes, paprasčiausiai tariant, jos tau yra visiškai neaktualios. Politika nėra susijusi su tavo asmeniniu ekonominiu gyvenimu, nes tavo gyvenimas ir interesų laukas apsiriboja vien asmeninės ar šeimos ekonominės naudos siekimu.“

Tokia buvo reali situacija ir ši žinia veikė, kol Putinas susidūrė su Bolotnajos aikštės protestais 2011 m. Kodėl šie protestai kilo ir nutraukė Rusijos visuomenės „depolitizacijos konsensusą“? Žinoma, jie prasidėjo dėl ekonominės Rusijos stagnacijos 2008 m. kilus pasaulinei ekonomikos krizei. Šie protestai kilo ir dėl vidinių Rusijos valdomos demokratijos problemų, iki tol ji puikiai veikė, tačiau susidūrė su savo prieštaromis. Apie 2012 m., kai Putinas žengė į trečiąją kadenciją, putinizmas pristatė savo naują fazę – tai jau nebebuvo postpolitinė vadybinė forma, o kai kas, ką galima apibrėžti kaip konservatyvųjį režimo posūkį. Nuo šiol režimą palaikančiųjų dauguma nebuvo apibrėžiama kaip „ekonominiu gyvenimu besimėgaujančių pasyvių žmonių grupė“, bet kaip tylioji dauguma, „sunkiai dirbančių rusų ortodoksų homofobų dauguma, tikinti tradicinėmis vertybėmis ir susivienijusi prieš liberalią mažumą, siekiančią sugriauti tradicinį rusų gyvenimo būdą“. Tai buvo naujas politinio konsensuso bruožas, kuris Rusijos valdymą stūmė link autoritarizmo. Tikiu, kad Krymo aneksija ir Rusijos kariuomenės įsiveržimas į Donbasą buvo atsakas į pasipriešinimą šalies viduje, į augančius visuomeninius judėjimus, kurie siekė pakeisti sistemą. Taip karas tapo organiška režimo egzistavimo ir atsinaujinimo dalimi. Karas tapo būtina priemone išlaikyti šalies politinės sistemos stabilumą, nes ji vis labiau susidūrė su politinės destabilizacijos pavojumi.

Bolotnajos aikštės protestas 2011 metais – daug žmonių su vėliavomis ir plakatais
Protestas Maskvoje, Bolotnajos aikštėje 2011 m. gruodžio 10 d. Plakatas pirmame plane: „Šalin sukčių ir vagių valdžią!“

Aneksavus Krymą buvo kuriama nauja, iš viršaus ideologiškai sukonstruota „visuomenės dauguma“, kuri įvardinama „Krymo konsensusu“ – tai reiškia ne tik sutarimą dėl tam tikrų „tradicinių vertybių“, bet ir karinį-politinį sutarimą. Šis konsensusas apibrėžia tavo, kaip piliečio, identitetą – tai santykis tarp tavo pilietybės ir atsakomybės už tavo šalies užsienio politiką. Taip skirties tarp šalies vidaus ir išorės politikos nebeliko. Bet koks judėjimas už demokratines ar pilietines teises šalies viduje laikomas priešiškų užsienio valstybių interesų išraiška. Šio Krymo konsensuso efektas ilgai nesitęsė – sakyčiau, 2017 m. jau buvo galima pastebėti kylančius iššūkius. 2017 ir 2018 m. ir vėl buvo galima matyti politizacijos bangą. Tikriausiai esate girdėję apie Aleksejaus Navalno populistinį judėjimą, apie telkimąsi Maskvoje ir kituose Rusijos miestuose. Nauja šiuose judėjimuose, lyginant su 2011 m. protestais, buvo tai, kad šis telkimasis nebuvo įkvėptas tik politinės demokratijos ir lygios reprezentacijos idėjų. Jis buvo įkvėptas pasipiktinimo didele Rusijos visuomenės socialine nelygybe.

Jeigu atidžiau pasižiūrėtumėte į tuo metu Navalno sakytas politines kalbas, kurios buvo laikomos „antikorupcinėmis“ kalbomis, galite matyti, kad korupcijos tema tik dengia kai ką gilesnio – kylantį socialinį pyktį dėl neteisybės ir nelygybės Rusijos visuomenėje. Taigi,  2020 m. Putinas pasiūlė Rusijos Konstitucijos pakeitimus, kurie ne tik jam suteikė teisę kandidatuoti dar vienai prezidento kadencijai, bet ir, kas buvo dar svarbiau, sunaikino paskutinius valstybinių institucijų elementus. Po šių konstitucinių pakeitimų Putinas tapo vienintele realia politine institucija – jis pakeitė prezidento instituciją (prieš tai Rusija buvo ypač autoritarinė prezidentinė respublika) ir šalis veikia tik per vieno žmogaus personaliją. Konstitucijos pakeitimai formaliai įteisino šią padėtį. Taigi, tokioje politinėje formoje karo pradėjimas ir atviros diktatūros įvedimas buvo visiškai logiškas režimo evoliucijos žingsnis.

Rusijos milicininkas ir prie jo antrankiais prirakintas Aleksejus Navalnas
Rusijos opozicionierius Aleksejus Navalnas (dešinėje) 2017 m., teisme

Prasidėjus karui mes matėme daug debatų, ar putinizmas yra nauja fašizmo forma. Turėtume būti atsargūs dėl šių diskusijų, nes vartoti žodį iš raidės„f“ labai pavojinga. Pavojinga tuo požiūriu, kad tai simbolizuoja „absoliutų blogį“. Jeigu ką nors pavadini fašistu, tai reiškia, kad komunikavimas su šiuo žmogumi yra neįmanomas. Tai taip pat reiškia, kad pats fašisto egzistavimas turi būti kvestionuojamas. Ir tai yra būdas, kaip Rusijos propaganda naudoja fašistų ir nacistų etiketę propaguodama karą Ukrainoje.

Kitas pavojingas fašizmo apibrėžimas remiasi išskirtinumo ir nenatūralumo akcentavimu, esą fašizmas yra kai kas išskirtinio ir unikalaus, kas visiškai prieštarauja mūsų normaliam visuomenės gyvenimui, lyg ir sukuria išskirtinę situaciją. Putinizmo vertinimai tokiu požiūriu gali mus lengvai nuvesti prie Rusijos egzotizavimo – mes galime sakyti, kad turime visą civilizuotą pasaulį vienoje pusėje ir fašistinę Rusiją kitoje. Manau, kad fašizmo apibrėžimas yra labai vertingas ir svarbus, ypač kalbant apie Rusijos evoliuciją iki karo su Ukraina lygmens, jeigu mes šį reiškinį vertiname kaip globalų fenomeną.


Patinka straipsnis? Galite padėkoti čia


Siūlau į putinistinės Rusijos evoliuciją, jos ideologiją ir politinę struktūrą žiūrėti ne kaip į atvejį, išsiskiriantį iš kapitalistinės laisvosios rinkos visuomenių vystymosi, bet kaip į tam tikrų globalių tendencijų radikalizavimą. Į Putino fašizmą siūlau žiūrėti ne kaip į kai ką išskirtinio, bet kaip į kai ką akivaizdaus. Putino ir Rusijos retorikoje nieko originalaus nerasime – ten bus tos pačios tradicinės vertybės, patriarchalinės, homofobinės, šovinistinės idėjos, kurios tapo mūsų laikų dvasia. Ir, pavyzdžiui, kai kalbu apie ideologinį modelį, padalinantį visuomenę į „tradicinių vertybių krikščionišką homofobinę tyliąją daugumą“ ir „homoseksualią liberalią kultūrinio marksizmo mažumą“, jūs galite matyti, kad šie tropai buvo paprasčiausiai nukopijuoti nuo JAV neokonservatorių žodyno ir adaptuoti Rusijai. Šiuo požiūriu Putinas yra eklektiškas skuduryno tipo politikas, kuris nieko naujo nekuria, o tik naudoja tai, kas madinga kitame pasaulio krašte.

Ir paskutinis klausimas, kurį noriu paliesti, tai visuotinės mobilizacijos klausimas fašistinėje santvarkoje. Iš kitų autoritarizmo formų fašizmas išsiskiria tuo, kad jam būdinga masinė visuomenės indoktrinacija pasitelkiant tam tikrą fašistinę idėją ar ateities viziją. Ir tai skiriasi nuo kitų autoritarizmo formų, kurioms būdingesnė visuomenės depolitizacija ir atomizacija. Aš, kaip ir daugelis kitų fašizmo tyrėjų, tokių kaip Levas Trockis, Karlas Polanyi ar Hannah Arendt, suvokiu fašizmą visiškai kitu požiūriu. Šie autoriai matė fašizmą ne kaip visuomenės mobilizacijos, o kaip visuomenės atomizacijos rezultatą, jos susiskaidymą į privatų ekonominį gyvenimą. Būtent taip putinizmas, jeigu jį galime apibrėžti kaip naują fašizmo formą, išnyra iš neoliberalios socialinės transformacijos, kuri įvyko per pastaruosius dešimtmečius. Žinoma, Rusijoje ši transformacija turėjo savo specifiką, pažymėtą šoko terapijomis ir rinkos reformomis 10-ajame dešimtmetyje. Tačiau, apskritai kalbant, tai tik vienas iš galimų globalių tendencijų rezultatų. Dėl to manau, kad svarbu kalbėti apie Rusijos režimo evoliuciją į fašizmą ne kaip į masinį visuomeninį judėjimą, bet kaip į globalią grėsmę. Grėsmę, kuri gali pasireikšti ne tik Rusijos agresija, bet ir kitomis formomis – mes galime įsivaizduoti Donaldo Trumpo sugrįžimą ir Amerikos politinės sistemos transformaciją arba dešiniųjų populistinių judėjimų iškilimą Europoje. Putinizmas pasirodo kaip viena iš galimų šių politinių procesų išdavų.

Visa tai yra priežastys, kodėl Putinas turi būti sustabdytas, kodėl Ukraina turi būti remiama ir kodėl mes turime kovoti prieš tokias neofašistines tendencijas mūsų visuomenėse.

Per pievą važiuoja kombainas, jam moja žmonės iš atviros palapinės
Festivalio „Kombinatas 2022“ akimirka

Straipsnis pirmą kartą publikuotas „Šiaurės Atėnų“ 2022 m. spalio 21 d. numeryje.

Iš anglų kalbos vertė Jurgis Valiukevičius.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *