fbpx
Joseph Stiglitz nuotrauka

Karo nelaimėsi su taikos ekonomika: kodėl reikia apmokestinti energetikos gigantus

Tai – ypatingas karas. Nors Putinas savo projektą apibūdino kaip konfrontaciją su visais Vakarais, kovoja ir visas Rusijos atakų prieš civilius bei civilinę infrasruktūrą pasekmes patiria tik Ukraina. Europa ir Amerika tuo tarpu teikia ekonominę ir karinę pagalbą, o likęs pasaulis susiduria su karo pasekmėmis, įskaitant aukštesnes energijos ir maisto kainas.

Pradėjęs puolamąjį karą Ukrainoje, Vladimiras Putinas savo barbarišką projektą apibūdino kaip konfrontaciją su visais Vakarais. Nors Vakarų vyriausybės reagavo politiniu ir diplomatiniu lygmeniu, joms dar reikia imtis būtinų ekonominių veiksmų.

Politiniu požiūriu G7 ir jam prijaučiančios pasaulio šalys karui prasidėjus laikėsi principinės nuostatos – sustabdyti Rusijos agresiją. Putinas pažeidė patį esmingiausią tarptautinės teisės principą, nes pradėjo neišprovokuotą ataką prieš kitą Jungtinių Tautų (institucijos, sukurtos užkirsti kelią būtent tokiai agresijai) narę. Turėtų būti akivaizdu, jog su tuo taikstytis pavojinga. Jei turime bent lašelį empatijos, turėtume drebėti iš siaubo dėl perspektyvos, kad turėsime gyventi valdant Putinui.

Tai – ypatingas karas. Nors Putinas savo projektą apibūdino kaip konfrontaciją su visais Vakarais, kovoja ir visas Rusijos atakų prieš civilius bei civilinę infrasruktūrą pasekmes patiria tik Ukraina. Europa ir Amerika tuo tarpu teikia ekonominę ir karinę pagalbą, o likęs pasaulis susiduria su karo pasekmėmis, įskaitant aukštesnes energijos ir maisto kainas.

Vis dėlto klaidinga manyti, kad karą galima laimėti laikantis taikos meto ekonominės politikos. Jokia šalis nelaimėjo karo, leidusi rinkoms tvarkytis pačioms. Rinkos yra tiesiog pernelyg nepaslankios būtiniems esminiams struktūriniams pokyčiams. Štai kodėl JAV turi Gynybos produkcijos gamybos įstatymą*, priimtą 1950 m. ir neseniai aktyvuotą „kare“ su COVID-19 bei siekiant išspręsti kritiškai sumažėjusią pieno mišinių kūdikiams pasiūlą.

Karai neišvengiamai sukelia nepriteklių, o kai kam atneša neplanuotų pajamų kitų sąskaita. Istoriškai iš karo besipelnantiesiems paprastai būdavo įvykdoma mirties bausmė. Šiandien tarp jų yra daug energijos gamintojų ir pardavėjų, kurie, užuot vedus juos į kartuves, turėtų būti apmokestinti viršpelnio mokesčiu. Europos Sąjunga pasiūlė tokią priemonę, tačiau ji pavėluota, per silpna ir per siaura esamam iššūkiui. Panašiai atsitiko JAV, kur keli Kongreso nariai pateikė įstatymų projektus dėl didžiųjų naftos kompanijų viršpelnių apmokestinimo, tačiau Joe Bideno administracija šiuo klausimu iki šiol nieko nepadarė.

Istoriškai iš karo besipelnantiesiems paprastai būdavo įvykdoma mirties bausmė. Šiandien tarp jų yra daug energijos gamintojų ir pardavėjų, kurie, užuot vedus juos į kartuves, turėtų būti apmokestinti viršpelnio mokesčiu.

Tai suprantama, žinant, kad Bidenas buvo užsiėmęs paramos tokiems svarbiems įstatymams kaip Infliacijos mažinimo aktas (Inflation Reduction Act) ir Lustų aktas** (CHIPS Act) užsitikrinimu. Be to, siekdamas privataus sektoriaus bendradarbiavimo ribojant kainų augimą, jis stengėsi nepasirodyti „priešiškas verslui“. Tačiau viršpelnio apmokestinimas, pajamų panaudojimas būtinoms karo išlaidoms padengti ir parama tiems, kurie nukentėjo dėl didelių kainų, nėra priešiška verslui politika. Tai – atsakingas valdymas karo metu, būtinas norint išlaikyti visuomenės paramą karo finansavimui. Tokie laikini mokesčiai nekenkia nei investicijoms, nei užimtumui, ir nėra nieko neteisingo apmokestinti neplanuotą pelną, kuriam gauti įmonės nedėjo jokių pastangų. (Be to, iš principo įmonių pelno mokesčiai nėra elgseną iškreipiantis apmokestinimas, nes sąnaudos, įskaitant kapitalo išlaidas, yra priskiriamos leidžiamiems atskaitymams.)

Dar visapusiškesnių priemonių reikia Europoje, kur elektros rinka nebuvo sukurta veikti karo sąlygomis. Maža to, ji vadovaujasi ribinių sąnaudų kainodaros principu. Tai reiškia, kad elektros kainas lemia brangiausias energijos šaltinis, kurio reikia gamybai, kad būtų patenkinta esama paklausa***. Didėjant dujų kainoms, ribinės sąnaudos gerokai viršijo vidutines sąnaudas. O, pvz., atsinaujinančios energijos kaina mažai pasikeitė.

Todėl daugelis pigios elektros pardavėjų klesti, kaip ir prekybininkai, pirkę energiją mažesnėmis prieškarinėmis kainomis. Nors šie rinkos dalyviai gauna milijardus eurų pelno, vartotojų sąskaitos už elektrą dramatiškai auga. Energijos išteklių turtingoje Norvegijoje, turinčioje milžiniškas dujų ir naftos atsargas bei gausybę hidroelektrinių, elektros kainos išaugo beveik dešimt kartų.

Namų ūkiai ir smulkus verslas yra atsidūrę ant bedugnės krašto, net kai kurios didelės įmonės jau bankrutavo. Praėjusį mėnesį „nacionalizuota“ trečdalį Vokietijai reikalingų dujų tiekianti didelė įmonė „Uniper“, taip jos didžiulius nuostolius iš esmės perkeliant ant mokesčių mokėtojų pečių. Europos principo „jokios valstybės pagalbos“ iš esmės buvo atsisakyta dėl to, kad Europos lyderiai per lėtai keitė rinkos struktūrą, nepritaikytą karui.

Nors šie rinkos dalyviai gauna milijardus eurų pelno, vartotojų sąskaitos už elektrą dramatiškai auga.

Ekonomistai mėgsta ribinių sąnaudų kainodarą, nes ji sukuria tinkamas paskatas, o pajamų paskirstymo pasekmės būna nedidelės ir taikos laikotarpiu lengvai valdomos. Tačiau dabar sistemos skatinamasis poveikis yra nedidelis, o pajamų paskirstymo netolygumai – didžiuliai. Trumpuoju laikotarpiu gyventojai ir smulkaus verslo įmonės taupys reguliuodamos temperatūrą patalpose, tačiau esminėms energijos taupymo investicijoms planuoti ir įgyvendinti reikia laiko.

Laimei, yra paprastesnė sistema (kai kuriose šalyse jau diskutuojama apie ją, o kitose ji jau iš dalies taikoma), kuri išlaikytų didžiąją dalį ribinės kainodaros skatinamojo poveikio ir nedarytų įtakos pajamų paskirstymui. Pagal netiesinę kainodaros sistemą**** namų ūkiams ir įmonėms galėtų būti leista pirkti 90% praėjusiais metais jų sunaudotos energijos už praėjusių metų kainą , o 91–110% – už, tarkime, 150% praėjusių metų kainos, kol įsigalios ribinių kaštų kaina.

Nors netiesinė kainodara daugelyje rinkų negali būti taikoma – dėl „arbitražo“ galimybės (uždarbis iš kainų skirtumo, kai prekės nuperkamos pigiau ir iš karto parduodamos daug brangiau), elektros rinka nėra viena iš jų. Štai kodėl kai kurie ekonomistai (įskaitant mane) jau seniai pasisako už šios kainodaros naudojimą, kai dideli rinkos trūkumai sukelia pajamų paskirstymo netolygumų. Tai – galingas įrankis, kurį vyriausybės galėtų ir turėtų naudoti, ypač susidūrusios su karo sąlygomis.


Patinka straipsnis? Galite padėkoti čia


Taip pat reikia ką nors daryti dėl drastiškai augančių maisto kainų. Pusę amžiaus JAV ūkininkams mokėjome už tai, kad jie neūkininkautų (senas kainų palaikymo metodas žemės ūkyje), dabar turėtume mokėti jiems, kad gamintų daugiau.

Tokie pokyčiai tapo būtinybe. Vietnamiečiai suprato, kad karai laimimi tiek politiniame fronte, tiek mūšio lauke. 1968 m. Naujųjų metų („Tet“) puolimo***** tikslas buvo ne užimti teritorijas, o pakeisti politinę karo eigą, ir tai jiems pavyko. Akivaizdu, kad norint nugalėti Rusiją Ukrainai reikės daugiau pagalbos. Tačiau taip pat reikės ir geresnio bei platesnio ekonominio atsako iš Vakarų pusės. Pradedant nuo didesnio naštos pasidalijimo taikant viršpelnio mokesčius, kontroliuojant pagrindines kainas, tokias kaip elektros ir maisto, ir skatinant įsikišti vyriausybes, kai susiduriama su kritiniu prekių ar paslaugų trūkumu.

Neoliberalizmas, pagrįstas pernelyg supaprastintomis idėjomis apie tai, kaip turėtų veikti rinkos, taip ir nesupratus, kaip gi jos veikia iš tikrųjų, nefunkcionavo net ir taikos metu. Negalima leisti, kad jis mums sutrukdytų laimėti šį karą.

www.project-syndicate.org vertė Ramunė Motiejūnaitė-Pekkinen.


Josephas E. Stiglitzas – Nobelio ekonomikos premijos laureatas ir Kolumbijos universiteto profesorius, buvęs Pasaulio banko vyriausiasis ekonomistas (1997–2000 m.), JAV prezidento ekonomikos patarėjų tarybos pirmininkas ir vienas Aukšto lygio anglies kainų komisijos vadovų.

* Gynybos produkcijos gamybos įstatymas (Defense Production Act) įpareigoja JAV bendroves nukreipti savo išteklius kovai su kokia nors grėsmę nacionaliniam saugumui keliančia problema.
** Lustų aktas JAV investuojantiems puslaidininkių gamintojams numato 52,7 mlrd. dolerių subsidijų. Tai – amerikiečių atsakas į stiprėjančias Kinijos pozicijas puslaidininkių gamybos srityje.
*** Elektros kainas ir kartu visų elektros gamintojų pajamas lemia ne vidutinė rinkos kaina, o ribinio gamintojo, t. y. gamintojo, kuris paskutinis yra reikalingas užtikrinti, jog būtų patenkinta visa rinkos paklausa. Įprastai tai būna dujomis kūrenamos elektrinės, kurios dabar patiria stipriai išaugusias sąnaudas ir, būdamos ribiniais gamintojais, nustato rinkos kainą, iš kurios dabar uždirba visi gamintojai.
**** Netiesinė kainodaros sistema – kai kaina ne pastovi, o priklauso nuo perkamo prekės kiekio.
***** Vietkongas vienu metu ėmė pulti 106 Pietų Vietnamo miestus. Nors Pietų Vietnamo kariuomenė kartu su JAV kariais atrėmė šį puolimą, žiniasklaidos išplatinti jo vaizdai buvo tokie kraupūs, kad įtikino Amerikos visuomenę neremti šio karo.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *