Tai – ypatingas karas. Nors Putinas savo projektą apibūdino kaip konfrontaciją su visais Vakarais, kovoja ir visas Rusijos atakų prieš civilius bei civilinę infrasruktūrą pasekmes patiria tik Ukraina. Europa ir Amerika tuo tarpu teikia ekonominę ir karinę pagalbą, o likęs pasaulis susiduria su karo pasekmėmis, įskaitant aukštesnes energijos ir maisto kainas.
Kalbant apie karus ir karines intervencijas, esama (ne tik kairei būdingos) tendencijos teikti prioritetą taikai ir stabilumui, o ne teisingumui ir lygybei. Ir anksčiau, ir dabar, remiantis netvirtais moraliniais ir „neutralumo“ pagrindais, iš saugaus atstumo sutinkama palaikyti prievartą. Žinoma, prieštarauti tam nereiškia palaikyti karą. Tai būtų mažų mažiausiai žiauru. Tačiau mes visi privalome būti itin apdairūs šaukdamiesi taikos. Pastaruosius 20 metų Balkanuose besitęsianti taika vis labiau primena laikinas paliaubas. Prieš taiką privalome reikalauti teisingumo ir lygybės. Čia būtina prisiminti Lenino teiginį: „Arba revoliucija užkirs kelią karui, arba karas sužadins revoliuciją.“
Vienas kertinių argumentų, kuriuo pernai mėtėsi valdžia, buvo tai, jog Lietuva nepajėgi priimti tiek migrantų, kiek jų pateko į mūsų šalį per Baltarusiją. Tiesa, jų pateko vos apie 4000, o dabar mūsų valdžios institucijos laisvai svaidosi gerokai didesniais skaičiais – esą turime būti pasiruošę priimti ir virš 20 000 ukrainiečių karo pabėgėlių. Visos kalbos apie visišką valstybės „negalėjimą“ migrantų krizės akivaizdoje dabar atrodo kaip piktas pokštas. Atrodo, kai reikia, valstybė gali. Klausimas, kodėl pernai „nereikėjo“?
Mačiusieji Wimo Wenderso trumpametražį filmą „Skrydis“ (The Flight, 2010), Mimmo Lucano vardą bus girdėję. 2004-aisiais Domenico, sutrumpintai Mimmo, laimėjo Riačės, mažo, nė 2 000 gyventojų nesiekiančio Kalabrijos miestelio mero rinkimus. Jis ėmėsi įgyvendinti solidaraus bendruomeniškumo idėją, pasaulyje išgarsėjusią kaip „Riačės modelis“. Riačei anuomet grėsė daugelio senųjų Italijos miestelių likimas: sunykęs agrarinės bendruomenės audinys, didmiesčiams susiurbus visą darbo jėgą ir jaunimą, emigracija ir, galop, ištuštėjimas.
Nors Rytų Europoje neturime panašių įstatymų, LGBTQ+ istorija yra tyrinėjama ir žinios yra kaupiamos, todėl šiame tekste pristatau keletą Rytų ir Centrinėje Europoje veikiančių queer archyvų. Jie visi skiriasi savo forma, bet iš esmės liudija tą patį: iškeliant LGBTQ+ žmonių istorijas, parodomas mūsų egzistavimas visur ir visada. Parodoma, kad problema ne mumyse, o tame, kas ir kaip kuria žinojimą apie mus.
Šie parlamento rinkimai Vokietijoje žymi 16 metų trukusio Angelos Merkel valdymo pabaigą. Yanis Varoufakis tinklalapiui „Jacobin“ rašo apie tai, kaip ji tapo dominuojančia taikos meto lydere Europoje – pačios Europos sąskaita.
Lyčių mokslininkės Eszter Kovats ir Aniko Gregor vertina politikų požiūrio į lyčių studijas raidą Vengrijoje ir, mūsų nuomone, pasisako už Rytų Europos feminisčių siekį, kuris prieš nagrinėdamas lyčių kovą šeimose, pirma siekia užtikrinti galimybę moterims naudotis socialinėmis paslaugomis.
Mokytojų streikai metų pabaigoje, prieš/per biudžeto svarstymą, Lietuvoje po truputį tampa gražia tradicija. Iškalbinga ir tai, kad iš visų per pastaruosius penkerius metus mūsuose vykusių „oficialių“ streikų tik vienas vyko ne švietimo sektoriuje. Vis dėlto streikuoja mokytojai tikrai ne vien Lietuvoje – vien šiemet švietimo sektoriaus streikų banga nusirito per penkis žemynus, nuo JAV iki Dramblio Kaulo Kranto ir nuo Irano iki Lenkijos. Šioje publikacijoje pristatome prieš kiek daugiau nei mėnesį pasibaigusius masinius ir veiksmingus mokytojų streikus neseniai į Europos Sąjungą įstojusioje Kroatijoje.
Kol populiarusis ir matomiausias Lietuvos feminizmas be perstojo atsiverinėja, kaip „savo braižo ieškantis“ ir „besigryninantis“ kaleidoskopas, nuo ryžtingų sprendimų ir veiksmų nuolatos užlaikomas begaliniais pusfabrikatinių diskusijų procesais, atsiranda rimtesnių ir pakankamai toli siekiančių vietinių proveržių. Nors įvykis ambicingas, idėjiškai koncentruotas, turintis reiklią bei kryptingą funkciją ir nenusiteikęs leistis į tam tikrus kompromisus, bet: ar sutelkta žinių ir pažinčių gausa nuties planus tolimesnėms didesnio mastelio iniciatyvoms?
