fbpx
500 milijardų Jugoslavijos dinarų banknotas

GPB Žodynėlis: Infliacija

„Klasių kova visgi egzistuoja, bet šiuo metu kovoja mano, turtingųjų klasė, ir mes laimime“, – investuotojas Warrenas Buffettas

Šio teksto garso įrašo galite klausyti čia:

Kaip pastebi ekonomistas Markas Blythas, infliacija pasižymintys istoriniai laikotarpiai yra ypatingi, nes tai vieni iš retų momentų, kai turtingieji pradeda uoliai solidarizuotis su skurstančiais. Vos tik infliacija pakelia galvą, iš visų pusių išgirstame argumentus, kad ji „labiausiai žaloja varginguosius“, nes pastarųjų pajamos žemesnės ir kainų kilimas juos veikia labiau.

Įdomu ir tai, kad, nepaisant įprastinių skirtumų, kone visos politinės jėgos vieningai sutaria, jog privalome pažaboti infliaciją. Žinoma, kainų augimas itin skausmingas, bet egzistuoja ir kita istorijos pusė, apie kurią kalbame per mažai. Pvz., kainų šuoliai taip pat suteikia teisę darbuotojams drąsiau kalbėti apie algų augimą ir ilgainiui sutvirtina kolektyvines darbuotojų institucijas.

Infliacija taip pat gali padėti kovoti su įsiskolinimu, nes kartu su pinigais nuvertėja ir mūsų skolos. Kadangi ant svieto visada turime daugiau skolininkų nei skolintojų, o skolintojai, kaip taisyklė, būna asmenys su pinigų krūvele, galime nujausti staiga užsimezgusias tarpklasinio solidarumo priežastis.

Net neabejotina, jog ateityje mūsų laukia galybė panašių kainų šokų. Tad galbūt į dabartinį kainų augimą pirmiausia galime pažvelgti kaip į dar vieną krizinį reiškinį, kuris apnuogina mūsų ekonominių institucijų neatsparumą? Kas apskritai yra infliacija ir kodėl jos nederėtų maišyti su pragyvenimo kaštų krize?

Buitiškiausiu supratimu infliacija yra tęstinis kainų augimas. Čia pirmiausiai kalbama apie augančias prekių ir paslaugų kainas. Bendriausiai šią tendenciją iliustruoja kylantis Vartotojų kainų indeksas. Šie indeksai būna įvairių formų, bet iš esmės tai – statistiniai rodikliai, susidedantys iš maisto, kuro, būsto ir įvairiausių paslaugų kainų. Pvz., plačiausiai Europoje naudojamo Suderinto vartotojų kainų indekso (SVKI) augimas euro zonoje šiemet siekė 9.9 procento. Tai reiškia, jog nuo 2021 m. SVKI naudojamo prekių ir paslaugų krepšelio kaina išaugo dešimtadaliu.

Verta pastebėti, kad nė vienas žmogus asmeniškai nepatiria SVKI, t. y., statistinės abstrakcijos. Infliacijos potyris yra giliai subjektyvus ir susietas su individualiais vartojimo įpročiais. Pvz., kaunietei studentei, besinuomojančiai vėjo perpučiamą būstą, augantys energetiniai ir nuomos kaštai galėjo asmeninę infliaciją išpūsti keleriopai. Tačiau jei buvai namo savininkas Anglijos kaime, kieme turėjai vėjo turbiną ir valgei tik jautieną, užsigerdamas apelsinų sultimis, šiemet galėjai patirti netgi minusinę asmeninę infliaciją. Kasdieniškai kalbant, infliaciją galima suvokti kaip kylančius pragyvenimo kaštus, kurie skirtingas visuomenės grupes paliečia netolygiai.

O ekonomistai pabrėžia, jog infliacija neturėtų būti painiojama su pavienių kainų augimu. Ekonominiame žargone „infliacija“ reiškia kainų didėjimą visuose sektoriuose vienu metu. Kadangi kainos šiuo metu auga daugiausiai energetikos ir maisto sektoriuose, nėra tikslu vadinti dabartinį laikotarpį Europoje infliaciniu.

Ši skirtis svarbi, nes ji pabrėžia, kad dėl sutrikdytos pasiūlos radęsi kainų šuoliai yra specifinio, o ne bendro pobūdžio. Be to, tai reiškia, jog visuomenės grupės juos jaučia itin netolygiai. Pasak ekonomisto Adamo Tooze’o, kad infliacija išties įgautų bendrą pobūdį, reikalingas ne tik kainų, bet ir atlyginimų kilimas. Kitaip tariant, gaji infliacija ekonomikoje randasi tik tada, kai nei darbuotojai, nei darbdaviai nesutinka nusileisti – kylant prekių ir paslaugų kainoms, darbuotojai sugeba išsireikalauti didesnio atlygio.


Infliacija dar nesuvalgė visų santaupų? GPB eurą-kitą paaukoti galite čia:


Būtent šiuo aspektu dabartiniai kainų šuoliai stipriai skiriasi nuo infliacijos, regėtos per 8-ojo deš. naftos kainų šokus. Kitaip nei 8 deš., kai algos ir kainos buvo glaudžiai susiję, atlyginimai Vakarų ekonomikose šiuo metu auga ryškiai lėčiau, nei kainos. Realiam darbo užmokesčiui nuosekliai smunkant, Lietuvos darbdavių konfederacijos teiginiai, kad būtent minimalios algos kėlimas labiausiai kursto infliaciją, atrodo itin egzotiškai. Juolab ne kas kita, o realaus uždarbio krytis iki šiol buvo kertinis veiksnys, kuris kardė infliaciją. Trumpiau tariant, kylančias kainas pajuto visi, tačiau dirbantieji, o ne darbdaviai, gavo daugiausiai naštos ant pečių.

Pastaraisiais dešimtmečiais darbo rinkose vykę pokyčiai iliustruoja, kodėl dirbantieji šįsyk pralaimi lenktynes. Darbuotojų derybines pozicijas itin apsunkina profsąjungų narystės mažėjimas bei paslaugų sektoriaus įsigalėjimas. Pastarajame darbuotojų organizavimasis išlieka ypač problematiškas. Globalizacija ir darbo rinkų atsivėrimas už mažesnes algas pasiryžusiems dirbti darbuotojams taip pat turėjo pasekmių. Pats, už grašius dirbdamas maisto kurjeriu Londone, prisidėjau prie šios tendencijos.

Daugiausia dėl šių struktūrinių pokyčių tarptautinės finansinės institucijos, kaip Tarptautinis valiutos fondas ar Tarprautinių atsiskaitymų bankas, teigia nematančios pagrindo tęstinei infliacijai. Anot jų, veikiau regime tiekimo grandinių trūkinėjimo ir karo sukeltą vienetinį kainų šoką, kurio kaštus daugiausia teks sugerti vartotojams.

Dešinieji ekonomistai sakytų, jog šiame paveiksle yra nemažai pozityvo. Juk būtent silpnesnės darbuotojų organizacijos leido mums apie 30 metų džiaugtis stabiliomis kainomis, o su profsąjungomis ar kolektyvinėmis derybomis apskritai reikėtų per daug neįsivažiuot, nes jos savaime infliacinės. Visgi netgi vertybiškai neprijaučiantys darbuotojų organizacijoms turėtų pritarti, kad istoriškai tai buvo demokratiją užtikrinančios institucijos, leidusios darbo klasei konstruktyviai reikšti savo lūkesčius. Juk sveikiau pripažinti, kad mūsų ekonomikoje egzistuoja išteklių paskirstymo konfliktas, o infliaciją matyti kaip dar vieną šios prieštaros išraišką, nei apskritai, kaip kokiam Gentvilui, neigti įtampą egzistuojant?

Labai tikėtina, jog stipresnės profsąjungos padarytų kainų stabilumo klausimą dažnesniu politinių ginčų objektu. Tačiau gal tai būtų visiems priimtinesnė darbininkų politinės raiškos forma nei protesto balsai už valstiečius, darbo partijas bei „šeimų maršai“ gatvėse?

Kad ir kiek bekalbėtume apie alternatyvas, atrodo, jog „atsakingos“ pinigų politikos palaikytojai jau laimėjo diskusiją. Centriniams bankams visame pasaulyje keliant palūkanų normas, slopstant ekonominiam aktyvumui ir augant nedarbui, rodos, vėl nusprendėme, kad geriau turėti nuosmukį nei augančias kainas. Buvo primirštos ikikrizinės kalbos, kad apie 4% laviruojanti infliacija gali padėti susidoroti su per pandemiją susikaupusia valstybės skola. Štai su griozdiška valstybės skola nuolat besirungiančioje Italijoje kaistanti ekonomika per pastaruosius metus suvalgė 6% įsiskolinimų.

Greičiausiai išsigąsta ir augančio darbuotojų aktyvizmo, kurį nemaža dalimi lėmė augančios pragyvenimo kainos. Čia galima prisiminti Jonavos „Achemos“ ar Vilniaus viešojo transporto darbuotojų profsąjungų akcijas.

Visgi, galiausiai diagnozavus einamąją problemą kaip infliacijos baubą, o ne pragyvenimo kaštų krizę, tapo lengviau pateisinti palūkanų normų šuolius. Iš pažiūros šis instrumentas gan keistas, nes tai – itin netiesioginė priemonė stabdyti kainų augimą. Brangsta batonas, o mes keliame palūkanų normas, tikėdamiesi, kad vėstant ekonomikai ilgainiui stabilizuosis ir batono kaina. Tai – labai nerangu, bet jei vengiame mokesčiais susirinkti pinigų padoriai socialinei politikai, išties pradeda trūkti alternatyvų.

Būtent tai, kad pagrindine priemone kovoti su kylančiomis kainomis šįsyk vėl tapo iš dalies dirbtinai sukeltas ekonominis nuosmukis, yra geriausias ženklas, kad mūsų socialinė politika privalo pasitempti. O žmonės – neišsigąsti visko, kas tituluojama infliacija.


Norintiems pasidomėti daugiau (anglų kalba):

  1.   Adam Tooze. The return of TINA & the impasse of 2022 inflation politics.
  2.   BIS Annual Economic Report, 2022, p. 41-71
  3.   Jacobin Radio Special: Adam Tooze on Inflation and the Cost-of-Living Crisis.
  4.   Mariana Mazzucato. The Value of Everything: Making and Taking in the Global Economy, 2017
  5.   Mark Blyth. Austerity: The History of a Dangerous Idea, 2013.
  6.   Wolfgang Streeck. The Crisis in Context: Democratic Capitalism and Its Contradictions, 2011

Viršelio nuotraukoje – 1993 m., per hiperinfliaciją Jugoslavijoje, išleistas 500 milijarų dinarų banknotas.

2 Komentarai apie “GPB Žodynėlis: Infliacija

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *