fbpx

Uberis netiki ašaromis

Inovacijos reikšmė gig ekonomikoje yra gerokai išpūsta. Tiesą sakant, didžiausias platformų, pvz., Uber ar Bolt, konkurencinis pranašumas yra ne tai, kad jos gali nurungti konkurentus pasitelkus laisvos rinkos jėgas. Situacija veikiau priešinga – tikroji šių platformų vertė (ir patrauklumas investuotojams) kyla iš oligopolinių praktikų, teisinio arbitražo, grobuoniškos kainodaros ir sėkmingų mokesčių vengimo strategijų. Šie bruožai leidžia geriau suprasti, kodėl investuotojai ir toliau finansuoja platformas, nepaisant jų ilgalaikio nepelningumo.

Šio straipsnio garso įrašo galite klausyti čia:

Tekstas pirmą kartą publikuotas žurnale Šauksmas, nr. 1 (2022 pavasaris), p. 27–31.

Platformų (angliškai gig) ekonomika, t. y. Bolt, Uber ir panašūs mūsų miestuose dūzgiantys sutvėrimai, šiandien sulaukia vis daugiau pelnyto dėmesio. Platformų darbuotojai protestuose piktinasi nesaugiomis darbo sąlygomis, valstybės – teisės spragose prapuolančiais mokesčiais. Kyla ir įtarimų, kad uberinio verslo augimo paslaptis yra ne technologinė inovacija, o sušutęs studentas ant dviračio bei grobuoniška kainodara. Šiuo tekstu kviečiu nuodugniau susipažinti su platformų ekonomikos išskirtiniais bruožais ir apsvarstyti, kodėl profsąjungas, politikus ir teisininkus vis stipriau masina jos klausimas.

Pagrindinis teksto akcentas: platformos nėra Aušrinės Armonaitės vardo premijos verta technologinė inovacija. Jos nekuria aukštos pridėtinės vertės ir nesuteikia daugiau laisvės ir naudos darbuotojams bei vartotojams. Įdomu, kad dažnas platformų verslo modelis galop nėra tvarus ar pelningas ir pačioms įmonėms. Libertarinė platforminės ekonomikos vizija skylėta, mat inovacijos žargonas, kuris ilgą laiką pateisino atmestiną šio sektoriaus reguliavimą, prasilenkia su platformų verslo realybe. Kad išliktų, platformos privalo keistis.

Kuprinę dėvintis kurjeris mina dviračiu
Wolt. J. Stacevičiaus, LRT nuotrauka

Skaitmeninės platformos yra vienas sparčiausiai besiplečiančių ekonomikos sektorių Lietuvoje ir pasaulyje. Per ketverius pastaruosius metus gig ekonomika Europos Sąjungoje išaugo penkis kartus ir šiuo metu kasmet sukuria prekių ir paslaugų vertų apie 14 milijardų eurų. Įdomu ir tai, kad trys ketvirtadaliai visų šiuo metu pasaulyje veikiančių platformų, yra įsikūrusios ES teritorijoje. Na, o žiūrint į Lietuvą, statistika rodo, kad šiuo metu maždaug 6 proc. mūsų darbo jėgos per mėnesį praleidžia bent 40 val. dirbant platformose. Kurjerių asociacijos žiniomis, Lietuvoje Wolt platformoje dirba apytiksliai 1,5–2 tūkstančiai kurjerių. Bolte, priklausomai nuo sezono, skaičiai svyruoja nuo 10 iki 20 tūkstančių. Visi šie skaičiai iš pirmo žvilgsnio atrodo nedideli, tačiau svarbu suprasti, kad jie sparčiai auga.

Pamažu, bet užtikrintai, platformos tampa vis reikšmingesnė mūsų ekonominės realybės dalis. Jos ne tik kuria naujas rinkas, bet ir transformuoja senąsias.

Žvelgiant į vidinę sektoriaus sandarą, matyti, kad net 90 proc. pajamų sukuria vadinamosios lokalizuotos platformos. Tai yra pavežėjimo ar maisto pristatymo paslaugas teikiančios kompanijos, kuriose darbas susijęs su konkrečia vietove. Šis platformų tipas yra labiausiai paplitęs ir geriausiai visiems pažįstamas. Jam priklauso Bolt, Uber, Wolt ir panašios maisto pristatymo ir pavežėjimo kompanijos. Antroji platformų kategorija – online platformos, kurias naudojant darbas gali būti atliktas iš bet kurios vietos. Garsiausias tokios platformos pavyzdys yra koncernui Amazon priklausanti MechanicalTurk. Joje aukciono principu galima pardavinėti savo darbą už konkrečią užduotį. Pavyzdžiui, gauti atlygį už tris valandas namų ruošos ar logotipo kūrybą. Galbūt mTurk atsiminsite dėl prieš kelerius metus nuaidėjusio skandalo, kai ši atlyginimą Indijos darbuotojams mokėjo Amazon kuponais. Visgi pagal mastą Europoje ir Lietuvoje maisto pristatymo ir taksi, o ne online platformos, yra reikšmingiausios, todėl joms toliau ir skirsiu daugiausia dėmesio.

Gig ekonomikos simpatikai tvirtina, jog platformų konkurencingumas kyla iš inovacijų pagalba palaikomų laisvų darbo rinkų. Ko gero, daugeliui skaitytojų jau teko tiesiogiai susidurti su šia skaitmeninio algoritmo pagalba veikiančia inovacija. Juk tikra magija: vieno mygtuko paspaudimu Žaliakalnyje maisto užsigeidęs pilvas gali būti susietas su Laisvės alėjoje rymančiu kurjeriu. Algoritmas sekundžių tikslumu susiejąs darbo paklausą bei pasiūlą ir šiam sandoriui nustatąs konkurencingą rinkos kainą. Taip praktikoje esą įgyvendinama daugeliui iš mokyklos laikų gerai pažįstama mantra apie paklausą atitinkančią pasiūlą. Dėl šio tariamai tobulai veikiančio kainos mechanizmo platformos mėgsta apsidovanoti epitetu, jog skaitmeniniai algoritmai yra novatoriškas būdas įgyvendinti rinkos netobulumais neapribotą kapitalizmą. Iš panašaus sentimento kyla ir Uberio dažnai naudojamas argumentas, kad Uberis atėjo įgyvendinti konkurencingo kapitalizmo ir išardyti kartelizuotų taksi paslaugų rinkų.

Kai kalbame apie šią inovaciją svarbu pabrėžti, kad kitaip nei įprasta tradicinėje ekonomikoje, kur sandoriuose tarp gamintojų ir vartotojų paprastai tarpininkauja įmonės, platformos teigia, kad gig ekonomikoje šie sandoriai įvyksta betarpiškai. Anot platformų, šiuolaikinės informacinės technologijos leidžia įgyvendinti sandorius automatiškai, be griozdiškų sandorių kaštų, kurie esą patiriami, kai sandorius administruoja įmonės. Ši žinutė gana radikali. Į utopizmą linkę platformų gerbėjai dažnai teigia, kad automatiniai algoritmai ilgainiui apskritai turi potencialą pakeisti tradicinę įmonę kaip gamybos santykių organizavimo formą. Taigi gig platformos tariasi išsprendusios ekonominėje teorijoje plačiai linksniuojamą firmų problemą. Trumpai ją pristatysiu, nes būtent į jos tariamą sprendimą remiasi platformų verslo inovacijos naratyvas.

Įmonės problemą prieš aštuoniasdešimt metų suformulavo britų ekonomistas Ronaldas Coase’as. Tuo metu Vakarų ekonominėje mintyje dominavo aiški laisvos rinkos ir planinės ekonomikos prieprieša. Diskusija iš esmės plėtojosi priešinant vakarietiškas ekonomikas, daugiausia anglosaksiškus kraštus, su Sovietų Sąjunga. Kapitalistinėse ekonomikose kertiniu resursų paskirstymo principu laikytas kainos mechanizmas, veikiantis pagal pasiūlos ir paklausos svyravimus. Tai visiems gerai žinomas ekonomikos klasiko Adamo Smitho nematomos rinkos rankos dėsnis. Tuo tarpu laikyta, kad planinės ekonomikos resursus skirsto visiškai skirtingu hierarchiniu–administraciniu principu. Kapitalistinės rinkos ekonomikos laikytos efektyvesnėmis, nes tarsi nematoma ranka veikiantis kainos mechanizmas traktuotas pajėgiu minimizuoti visų ekonomikoje įvykstančių sandorių kaštus.

Coase’as pastebėjo, jog tokia paprasta ekonominių sistemų klasifikacija visiškai neatitinka realybės. Jis klausė, kodėl vakarietiškas ekonomikas laikome laisvomis rinkomis, jeigu dominuojanti verslo organizacijos forma jose visgi išlieka hierarchiškai valdoma firma? Juk daugelis firmose priimamų sprendimų savo pobūdžiu yra administraciniai, o ne diktuojami rinkų. Pavyzdžiui, firmos ilgam planuoja darbo jėgos įsigijimą pasirašydamos darbo sutartis. Norėdamos užtikrinti stabilią prekybą, sykiu įsitraukia į ilgalaikes tiekimo sutartis. Taip resursai administruojami sutarties sąlygomis, o ne pagal duotu laiku veikiančią rinkos dinamiką. Coase’o išvada stebinanti – kapitalistinėse visuomenėse dažniausiai neaptinkame jokios nematomos rankos, kuri savaime panaikintų sandorių kaštus. Ir kapitalistinės, ir planinės ekonomikos neišvengiamai patiria didelius sandorių kaštus, o firmų egzistavimas tik praktiškai patvirtina, jog planavimas dažnai yra ekonomiškai efektyvesnis būdas valdyti resursus.

„Į utopizmą linkę platformų gerbėjai dažnai teigia, kad automatiniai algoritmai ilgainiui apskritai turi potencialą pakeisti tradicinę įmonę kaip gamybos santykių organizavimo formą.“

Būtent čia į pasakojimą ateina Uberis ir kitos platformos kaip esą revoliucinga gamybos santykių forma, kuri žada, jog skaitmeninis algoritmas pagaliau įgalins efektyvią darbo jėgos prekybą laisvai veikiančiose rinkose. Pagaliau nurėšime mus visus skurdinančius sandorių kaštus. Be to, ilgainiui galėsime atsisakyti firmų ir įgyvendinsime išties laisvas rinkas.

Visgi šis skaitmeninėms platformoms suteiktas išganingas vaidmuo tėra komunikacinis triukas. Inovacijos reikšmė gig ekonomikoje yra gerokai išpūsta. Tiesą sakant, didžiausias platformų, pvz., Uber ar Bolt, konkurencinis pranašumas yra ne tai, kad jos gali nurungti konkurentus pasitelkus laisvos rinkos jėgas. Situacija veikiau priešinga – tikroji šių platformų vertė (ir patrauklumas investuotojams) kyla iš oligopolinių praktikų, teisinio arbitražo, grobuoniškos kainodaros ir sėkmingų mokesčių vengimo strategijų. Šie bruožai leidžia geriau suprasti, kodėl investuotojai ir toliau finansuoja platformas, nepaisant jų ilgalaikio nepelningumo.

Tiesa, prieš pasileidžiant kritikuoti, reikia pripažinti, kad skaitmeninis algoritmas gali patobulinti informacijos simetriją tarp gamintojų ir vartotojų. Pavyzdžiui, algoritmas leidžia vartotojams priimti greitesnius ir geriau pagrįstus sprendimus. Jo dėka darbuotojai ir vartotojai gali sparčiau mainytis informacija apie paslaugas ar darbo galimybes. Be to, atsižvelgdami į programėlėse prieinamus duomenis apie kurjerius ar taksistus jie gali išsirinkti sau parankius paslaugos teikėjus. Tokie našesni informacijos mainai išties kuria vertę.

Tačiau šį pasiekimą užgožia daug didesnės gig sektoriaus bėdos. Iš esmės, gig platformų verslo modelį geriausiai charakterizuoja optimizuoti darbo jėgos kaštai ir mažos investicijos į našumo skatinimą. Pavyzdžiui, neseniai paskelbtas Tarptautinio tiriamosios žurnalistikos biuro reportažas atskleidė, kad šiuo metu platformų darbuotojai yra vieni mažiausiai apmokamų Jungtinėje Karalystėje. Negana to, „nepriklausomų partnerių“ statusas atima iš darbuotojų minimalaus atlyginimo garantijas. Pranešama, kad šiuo metu JK bent trečdalis platformų darbuotojų gauna mažesnį nei minimalų atlyginimą.

Skurstantys šio sektoriaus darbuotojai nereiškia, kad platformos ypatingai lobsta. Didžiausių platformų pelno maržos visame pasaulyje labai mažos, jeigu išvis teigiamos. Uber, Deliveroo, TaskRabbit daugelį metų nuo įkūrimo fiksuoja neigiamas pelno maržas. Pavyzdžiui, Uberis 2020-aisiais patyrė 7 mlrd., o Deliveroo – 300 mln. dolerių nuostolių. Tuo tarpu mūsų regione aktyviai veikiantis startuolis Bolt pranešė apie 50 mln. dolerių siekiančius nuostolius. Ir visgi tai nebuvo patys blogiausi metai šioms įmonėms. Tai daug sakantys skaičiai, turint omenyje, kad dėl karantino maisto išvežiojimo platformos turėjo palankiausias įmanomas sąlygas savo veiklai.

Tiesa, kone visi verslai daug skolinasi savo gyvavimo pradžioje ir jų patiriamos išlaidos kurį laiką išlieka didesnės nei kapsinčios pajamos. Tačiau dešimtečius gyvuojančios didžiosios gig platformos toliau skolinasi tokiais mastais lyg verslą būtų pradėjusios vakar. Svarbiausia, kad gaunamos investicijos pirmiausia kreipiamos ne į technologinę plėtrą, inovacijas, o į paslaugų kainų subsidijas. Įdomu ir tai, kad nepaisant nuolatinių nuostolių, pvz., Uberio bendri nuostoliai nuo įmonės įsteigimo 2009-aisiais siekia 22 mlrd. dolerių, įmonės nesiteikia siekti didesnio produktyvumo didindamos investicijas į darbuotojų apmokymą ar technologijas, kaip kad įprastai daro padorūs verslai, kai susiduria su pelningumo problemomis.

Išeitimi platformoms veikiau tampa palaipsniui mažinami darbo jėgos kaštai. Žmonių kalba tai reiškia nuolat mažėjančius atlyginimus darbuotojams. Neseniai vykusio Wolt darbuotojų streiko Lietuvoje priežastis būtent ir buvo eilinis platformos bandymas prastą įmonių pelningumą kompensuoti pigesne darbo jėga.

Nors iš pirmo žvilgsnio ši verslo strategija atrodo trumparegiška, ji iš tikrųjų yra sudėtinė rentininkų verslo modelio dalis, kuriuos siekia plėtoti daugelis gig platformų. Rentininkų verslas nereikalauja nei inovacijų, nei produktyvių investicijų, nei tvirto darbuotojų lojalumo, kad užsitarnautų konkurencinį pranašumą. Rentininkai iš esmės pasižymi ne vertės kūrimu, o vertės pasisavinimu. Rentininkams tai atlikti leidžia išskirtinė prieiga prie teisinių ar ekonominių resursų. Pirmasis jų – sėkminga manipuliacija darbo teise.

Teisinės spragos įgalina daugelį žalingų platformų verslo praktikų. Platformos mėgsta tvirtinti, kad jų vaidmuo gig ekonomikoje yra paprastas. Esą jos tėra tarpininkas, kuris algoritmo pagalba sujungia nepriklausomus partnerius ir vartotojus. Tai atleidžia platformas nuo finansinių įsipareigojimų, su kuriais susiduria darbuotojus pagal darbo sutartį samdantys darbdaviai. Pirmiausia, platformos neprivalo už taip vadinamus „partnerius“ mokėti socialinio draudimo įmokų ir gyventojų pajamų mokesčio. Jos taip pat nėra įpareigotos kurjeriui ar taksistui garantuoti minimalios algos. Tačiau šis prisiimtas tarpininko statusas užgožia tikrąjį kontrolės mastą, kurį patiria platformų darbuotojai.

Grupelė streikuojančių Bolt Food kurjerių
Bolt Food kurjerių streikas 2020-ųjų liepą. Juliaus Kalinausko, 15min nuotrauka

Teisinėje praktikoje ES valstybės įprastai dirbančiuosius klasifikuoja dvejopai. Tie dirbantieji, kurių veikloje yra pakankamas autonomijos ir savarankiško apsisprendimo lygis, yra laikomi dirbančiais savarankiškai. Tuo tarpu, jeigu dirbantysis gauna nurodymus, patiria įvairialypę priklausomybę nuo kitos šalies, jis paprastai laikomas samdomu darbuotoju. Priklausomai nuo statuso dirbantieji skirtingai moka pajamų ir socialinio draudimo mokesčius, turi skirtingas teises.

Platformos teigia, jog joms dirbantys kurjeriai ir taksistai priskirtini individualiai dirbančiųjų kategorijai. Tačiau realus pavaldumo laipsnis, kurį patiria gig darbuotojai darbo vietoje, daug labiau primena samdomą darbą. Taip yra dėl to, nes platformos iš tiesų nėra tiesiog tarpininkai, jos aktyviai formuoja visą sandorio tarp dirbančiojo ir kliento eigą. Jos nustato sutarties sąlygas, vertina dirbančiojo kvalifikaciją ir valdo mokėjimo sistemą. Platformos reaguoja į vartotojų įvertinimus ir grįžtamąjį ryšį, taip pat palaiko paslaugų kokybės kontrolę ir sankcionuoja jos neatitinkančius darbuotojus. Platformos taip pat ne tik vienašališkai nustato darbo užmokesčio tarifą ar parenka, kuris darbuotojas atliks konkrečią užduotį, bet ir kontroliuoja užduočių baigimo laiką ir netgi važiavimo trajektoriją. Greta veikia viešai neprieinamos algoritmų reitingavimo ir našumo skatinimo sistemos.

Mikrovaldymas priklauso nuo platformos. Pavyzdžiui, Bolto kurjeriui Lietuvoje negalima atmesti 70 proc. užsakymų, kitaip gresia savaitės trukmės draudimas dirbti. Tuo tarpu Ziticity išvežiotojams apskritai negalima atsisakyti vežti užsakymo. Londone dirbant UberEats konkretų kelionės tikslą gali sužinoti tik atsiėmęs patiekalą iš restorano. Ne kartą teko keiktis, kai gavęs paketą sužinodavau, jog teks minti dviratį į statų kalną. Tuo tarpu Lietuvoje mašina išvežiojant maistą kompanija Wolt draudžia mašinoje vežtis keleivius. Laisvas darbo grafikas irgi tėra iliuzija. Gerai žinau: jeigu noriu uždirbti ne grašius, privalėsiu maistą vežioti piko valandomis, kai kiti grupiokai lenks pintas Londono baruose. Tą nuolatos žinutėmis ir emailais primena platformos, skatindamos dirbti vakarais ir savaitgaliais.

Trumpai tariant, kai kuprinėje veži kebabą, o programėlė tau smulkiai aiškina, ką daryti, nė velnio nesijauti kaip nepriklausomas entrepreneris. Čia nėra vietos laisvam pasirinkimui. Skirtingai nuo išties nepriklausomų entreprenerių ir freelancerių, platformų darbuotojai neturi laisvės keisti savo darbo pobūdžio kitaip nei dirbti daugiau ar mažiau. Visa tai reiškia, kad platformų darbuotojai yra samdiniai, o ne savarankiški verslo partneriai.

Iki šiol ES šalyse įvykę teismai tai tik patvirtina. Šiandienos duomenimis, devyniose ES valstybėse baigta daugiau nei šimtas teismo procesų ir penkiolika administracinių bylų susijusių su platformose dirbančių žmonių teisiniu statusu. Nors teismų sprendimų būta įvairių, tačiau dauguma teismų nusprendė vadinamuosius partnerius perkvalifikuoti į darbuotojus, o platformas – į darbdavius. Visais penkiais atvejais, kai bylos pasiekdavo aukščiausios instancijos teismą, platformų darbuotojams buvo suteiktas samdomo darbuotojo statusas. Teismai kurjeriams palankius sprendimus priėmė remdamiesi pagrindu, kad nepaisant sutartyje nurodytų sąlygų, kurios apibrėžia kurjerius kaip individualius verslo partnerius, realus darbo santykių turinys paprastai prasilenkia su tokiu apibrėžimu. Formaliau tariant, toks platformų darbuotojų traktavimas įvertintas kaip teisinis arbitražas.

Nepaisant laimėjimų, bylinėjimasis yra lėtas procesas, kartais trunkantis penkmečius. Tad daugelis ES veikiančių platformų vis dar išlošia iš neteisėtos darbuotojų klasifikacijos.

Kita neatsiejama didžiųjų gig platformų verslo modelio dalis – grobuoniška kainodara. Paprasčiau tariant, tai būdas išstumti iš rinkos savo konkurentus ilgą laiką siūlant klientams paslaugas mažesnėmis nei rinkos kainomis. Strategija vartotojui gerai pažįstama – kuponiukai, akcijos pirmąkart keliaujantiems ir t. t. Tada, užsiėmus gerą riekę rinkos, paslaugų kaina pradedama kelti.

Kainų dempingas nėra pigus užsiėmimas. Šiai strategijai įgyvendinti reikalinga prieiga prie pigaus investuotojų kapitalo ir stambaus masto skolinimosi. Gig platformoms klestėti leidžia nuolat į kompanijas plūstantis rizikos (angliškai venture) kapitalas. Geriausiai šioje srityje pasižymi kompanija Uber. Tyrimai rodo, kad Uber bent jau iki 2016-ųjų didžiąją dalį investuotojų kapitalo skyrė subsidijuoti savo paslaugų kainas. Kad investuotojų kapitalas skiriamas dempinguoti kainas, nepaisant stagnuojančio kompanijos produktyvumo, daug byloja apie platforminio verslo modelio esmę.

Siekiant panašių tikslų galima numanyti ir Lietuvoje veikiančią Bolt platformą. Tačiau grobuoniškos kainodaros tyrimai yra gana sudėtingi ir reikalauja gerai prieinamos informacijos ir profesionalių valstybės tarnautojų. Tiek pirmųjų, tiek antrųjų Lietuvoje kol kas striuka.

„Rentininkų verslas nereikalauja nei inovacijų, nei produktyvių investicijų, nei tvirto darbuotojų lojalumo, kad užsitarnautų konkurencinį pranašumą. Rentininkai iš esmės pasižymi ne vertės kūrimu, o vertės pasisavinimu.“

Žinoma, gig ekonomika yra nevienalytė. Galime sugalvoti visą šūsnį mažesnių platformų, kaip pavyzdžiui, BlaBlaCar, kurios tokiomis abejotinomis praktikomis neužsiima. Tačiau iškalbingas faktas, kad didžiausi rinkos dalyviai rodo tokius oligopolinius polinkius.

Galiausiai, verta paminėti kone nemarų platformų gebėjimą perkelti įvairaus tipo kaštus ant darbuotojų ir mokesčių mokėtojų pečių. Vėlgi, čia svarbiausią vaidmenį vaidina jau aptartas platformų atsifutbolinimas nuo darbdavio statuso. Ši teisinė gimnastika leidžia platformoms išvengti arba sumažinti aplinkosaugos, socialinio draudimo, gyventojų pajamų ir pridėtinės vertės mokestinius įsipareigojimus. Taip pat reikia turėti omeny, kad dirbdamas platformoje pagal individualią sutartį gig darbuotojas taip rizikuoja savo asmeniniu turtu, kad ir kas tai bebūtų – mašina ar dviratis.

Gig ekonomika valstybių biudžetus tuština dviem būdais. Visų pirma, tiesiogiai – nesumokėtais mokesčiais, o antra – netiesiogiai – subsidijomis iš gerovės valstybių.

 


Patinka straipsnis? Galite padėkoti čia


 

Pradėkime nuo tiesioginių mokestinių netekimų. Laikyti gig darbuotojus dirbančiais pagal individualią sutartį kenkia mokesčių bazei dviem būdais: pirma, palengvina platformoms gyventojų pajamų ir socialinio draudimo mokesčių naštą. Antra, platformos išvengia pigiausio ir efektyviausio mokesčių surinkimo metodo, t. y. mokesčių rinkliavos iš darbdavio kaip iš aiškaus mokestinio vieneto. Vietoje to, valstybė yra priversta rinkti mokesčius iš pasklidusios masės pavienių gig darbuotojų. Be to, tradiciškai daugelis valstybių apmokestina individualiai dirbančius kur kas menkiau nei samdomus darbuotojus, šiandien Lietuvoje kurjeriai moka tarp 5 ir 15 proc. varijuojantį gyventojų pajamų mokestį. Tuo tarpu už kitus samdomus darbuotojus Lietuvoje darbdaviai moka didesnį 20 proc. GPM tarifą. Socialinio draudimo mokesčiai Sodrai ir privalomojo sveikatos draudimo įmokos platformų darbuotojams taip pat yra mažesnės nei samdomam darbui dėl galiojančių mokestinių atskaitymų ir kreditų.

Kai kuriais atvejais, kai valstybė priversta rinkti mokestį iš atskirų gig darbuotojų, ji išvis apleidžia mokesčių rinkimą. Pavyzdžiui, nors ir egzistuoja šūsnis tyrimų, kad pavežėjimo platformų įsikūrimas miestuose reiškia daugiau automobilių gatvėse ir daugiau taršos, tačiau paprasčiausiai nėra efektyvaus būdo apmokestinti išaugusią taršą atitinkamais mokesčiais.

Identiška situacija ir su pridėtinės vertės mokesčiu. Jeigu einate į McDonaldą ir perkate Filet-O-Fish su Cola (neduok dieve), čekyje matote, jog už jums suteiktą paslaugą sumokate 21 proc. pridėtinės vertės mokestį (nors Lietuvoje iki 2023 m. tarifas maitinimo sektoriui laikinai sumažintas iki 9 proc.). PVM mokamas kitaip, kai perkate gig darbuotojo paslaugą. Kadangi pavieniai darbuotojai dažniausiai neperžengia apyvartinio slenksčio, kai tampama PVM mokėtoju (Lietuvoje ši riba siekia 50 tūkst. eurų), darbuotojai iš viso nemoka įprasto PVM. Tai žalinga, nes, pavyzdžiui, Uberis ar Boltas kaip vienas mokestinis vienetas šį slenkstį peržengia milijonais eurų. Valstybės ieško būdų, kaip suktis iš šitos situacijos ir bent kiek apmokestinti platformų teikiamas paslaugas. Todėl Lietuvoje platformų darbuotojams taikomas atvirkštinis PVM. Čia šis mokestis renkamas nuo komisinio kelionės mokesčio, kuris paprastai sudaro tik 20 proc. visos paslaugos kainos. Tai reiškia, jog efektyvus PVM plaformos darbuotojui siekia tik 4 proc. Sunku pasakyti, kokie tiksliai biudžeto praradimai patiriami Lietuvoje dėl tokios platformos strategijos optimizuoti mokestinę naštą, bet, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje kai kurie tyrimai juos skaičiuoja milijardais.

Greta šių tiesioginių mokestinių praradimų, mokesčių mokėtojai per viešąsias paslaugas platformas subsidijuoja ir netiesiogiai. Tradiciniai darbdaviai turi daug teisinių įsipareigojimų savo darbuotojams, net jei jie nėra ekonomiškai aktyvūs. Neskaitant darbuotojo atlyginimo, įmonės paprastai turi finansuoti daugybę išmokų, tokių kaip ligos pašalpa ar vaiko priežiūros atostogos. Tuo tarpu gig ekonomikoje šias išlaidas dengia patys darbuotojai, o tai iš tiesų dažniausiai reiškia, kad jiems garantijas galop turi teikti valstybė. Jeigu valstybės nepradės įdėmiau reguliuoti gig ekonomikos, kiekvienas mokesčių mokėtojas šias platformas ir toliau rems iš savo kišenės.

Trumpai reziumuojant – gig ekonomikos veržlumas kyla ne iš inovacijos. Nors ji ir egzistuoja, ji nesukuria pakankamai vertės, kad garantuotų bent minimalius atlyginimus gig darbuotojams. Analogiškai, daugeliui gig platformų nepavyksta tapti pelningomis. Pagrindinė sektoriaus plėtros priežastis: aptartos teisinio arbitražo, mokesčių vengimo bei grobuoniškos kainodaros praktikos. Gig platformos privalo būti reguliuojamos griežčiau. Baigdamas norėčiau trumpai nurodyti kelias kryptis, kaip turėtų atrodyti ši reguliacija.

Automobilio salone sėdinti kurjeris
2021-ųjų pradžioje pagal aukščiausiojo JK teismo sprendimą visi Uber partneriai pripažinti pilnateisiais darbuotojais. Dan Gold, Unsplash nuotrauka

Pirma, pagal mastelį ši reguliacija turėtų būti viršnacionalinė. Lietuvos atveju, ji turėtų būti europinė. Tai ypač svarbu, nes skaičiuojama, jog trečdalis darbo platformoms Europoje yra atliekama užsienyje. Reguliacija, kuri įpareigotų finansinės informacijos mainus tarp vietinių vyriausybių, palengvintų mokesčių surinkimą. Iš viršaus į apačią ateinantis europinės reguliacijos metodas yra parankus ir iš tos pusės, jog neleistų pavienėms įtakingoms platformoms nacionaliniu lygiu išsimušti palankių įstatymų. Taip išvengtume lenktynių kuo labiau sumažinti reguliaciją tarp Europos valstybių. Vertinga paminėti ir tai, jog po Brexito situacija priimti tokio tipo socialiai orientuotas reguliacijas yra daug palankesnė.

Antra, reguliacija turėtų pripažinti samdomais darbuotojais tuos gig ekonomikos darbuotojus, kurių darbo pobūdis iš esmės skiriasi nuo darbo pagal individualią sutartį. Svarbu, kad tai suteiktų reikšmingai daliai šiuo metu nesaugiomis darbo sąlygomis dirbančiųjų priėjimą prie socialinių paslaugų tinklo ir užkirstų minėtus kelius gig platformoms optimizuoti mokestinę naštą. Platformos, kuriose darbo sąlygos iš esmės nesiskiria nuo samdomo darbo, mokėtų atitinkamai didesnius mokesčius.

Net nėra abejonių, jog suteikus adekvačias darbo teises šiuo metu neteisingai „nepriklausomais entrepreneriais“ tituluojamiems gig darbuotojams ir platformoms pradėjus mokėti adekvačius mokesčius kai kurie verslai užsilenks. Tačiau tokiems gasdinimams iš verslo konfederacijų ir Facebooke verslą ginančių blažyčių galime atsakyti – jeigu tavo verslas negali išgyventi mokėdamas mokesčius ir laikydamasis darbo teisės – jis yra šūdinas verslas.


Viršelio nuotraukoje – Wolt kurjerių protestas 2021-ųjų rugpjūtį. BNS nuotrauka

1 thought on “Uberis netiki ašaromis

  1. Mintis 1: Net jei užsilenktų visos pigaus maisto pristatymo įmonės, visuomenė vargiai ar nukentėtų. Verslo modelis įdomus (net, sakyčiau, unikalus!) tuo, kad vertės nėra jokios: žmonės valgo šlamštą, maisto įpakavimas teršią gamtą, darbuotojai negauna grašius ir nulį socialinių garantijų, vyriausybė už viską moka straipsnyje išvardintais būdais (ir, įtariu, per sveikatos apsaugos sistemą moka dvigubai), patys platforminiai verslai pelno irgi neuždirba. What gives? Užsitęsęs tokio verslo egzistavimas atrodo tiesiog psichopatiškas.

    Mintis 2: Patys platformų ekonomikos verslai mėgsta mums pasakoti apie tą kurjerį studentą (tegu, iš jų požiūrio taško, ir nesušutusį), bet tai nebėra vien jaunų žmonių darbas. Dažnai matau taip dirbančius ir savo tėvų amžiaus žmones. Kurjeriai man yra pasakoję, kad kartais valandinis atlyginimas nesiekia net 3 svarų / val. (JK minimumas – 9.50). Tad panašu, kad platforminės ekonomikos įmonės ne tik kurią problemą, bet yra ir kitų, didelių valstybės bėdų simptomas.

    Mintis 3: buvo įdomu perskaityti, kad JK iki atsiemant maistą nėra aišku, kur teks jį vežti. Minti į kalną, aišku, sunku, bet yra ir didesnė problema. Londonas praktiškai neturi no-go vietų, bet prisiminiau proteste sutiktos kurjerės iš Middlesbrough pasakojimą. Jos mieste yra nepaprastai nesaugių gatvių, kur kurjerė (beje, labai tvirta ir sunkiai įbauginama moteris) bijo įžengti bet kuriuo paros metu. Ten bet kurios lyties kurjeris – taikinys. Girdėjau baisių istorijų. Aišku, vėlgi tai yra kurjerio (-ės), o ne įmonės problema. Kas nori už porą svarų būti užpultas ar išprievartautas? Žmogus, kuris jaučia, kad neturi pasirinkimo.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *