fbpx

Adam Smith

Neoliberalizmo užuomazgos, stiprėjimas ir triumfai (I)

Neoliberalizmo užuomazgos, stiprėjimas ir triumfai (I)

Nors Rytų Europos regioną tiriančioje politinės ekonomijos literatūroje šiandien lengvai atrasime teiginį, kad po Sovietų Sąjungos griūties Baltijos šalyse įsigalėjo bene radikaliausi neoliberalizmo variantai, tokius vertinimus mūsų šalyje pateikia tik pavieniai balsai. Viena vertus, progresyvių aktyvistų bei akademikų ratuose neoliberalizmas išlieka plati nuoroda į bemaž visus kritikos nusipelnančius „vėlyvojo kapitalizmo“ procesus bei įvykius, retai nurodant konkrečias jų sąsajas su neoliberalizmu. Kita vertus, patys neoliberalių idėjų sekėjai ir pamokslininkai yra itin skeptiški šio termino vartojimui ir tvirtina, kad neoliberalizmas yra įžeidžianti, oponentų išgalvota samprata, nepelnytai sutapatinanti laisvos rinkos šalininkus su fundamentalistų sekta.

Nematoma rinkos ranka: paspausti ar įkąsti?

Nematoma rinkos ranka: paspausti ar įkąsti?

„Gerovės valstybė – tai tik du žodžiai. Gerovė yra gerai, valstybė yra gerai, o gerovės valstybė yra gerai kvadratu. Kai mes pradedame kalbėti apie turinį, suprantame, kad kalbame apie gerovės valstybę, bet vartojame visiškai skirtingas sąvokas,“ – gerokai anksčiau, nei rinkėjai, trūkumus tuščiose Gitano Nausėdos vizijose įžvelgė buvusi kandidatė į prezidentus Ingrida Šimonytė (teisybės dėlei reikia pripažinti, kad ir pati kandidatė nesugebėjo arba nenorėjo iki galo išreikšti tikrųjų savo vertybių bei pasiūlymų, o kai kuriais atvejais, kalbėdama netgi abstrakčiau nei išrinktasis prezidentas, siūlydavo „susitarti“ – lyg eiliniam rinkėjui būtų pažįstama ir savaime suprantama Šiaurės šalių istorija siekiant socialinio kontrakto).